TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Daniliauskas: iš Suvalkijos dangaus begalybės

2011 05 25 0:00
Danutės Pažusienės nuotrauka

"Pasirodo, labiausiai žavi paprasti, natūralūs dalykai, - sako tapytojas Jonas Daniliauskas. - Kad ir didysis gegužės žydėjimas, verčiantis eiti, gėrėtis, įsižiūrėti, įsidėmėti, vėl pažadinantis kurti."

Arba pirmas sniegas, iš esmės pakeičiantis viską aplinkui ir dar sykį primenantis J.Daniliauskui, kad jis - tapytojas.

J.Daniliauskas - vienas tų dailininkų, ant kurių laikosi lietuviškoji tapybos mokykla, leidžianti mums pasipuikuoti prieš kitus. Ne veltui jį geram dešimtmečiui buvo "pasičiupę" šveicarai. Susirado patys, pamatę tapybos ir pastelių parodą Vilniaus "Vartų" galerijoje ir pasiūlė kontraktą. "Dabar ta galerija dirba tik su savais, šveicarų dailininkais, - pasakoja J. Daniliauskas, - o prieš tai bendradarbiavo su baltarusiais, lietuviais, bulgarais, rumunais... Nauda, aišku, abipusė. Mes, Lietuvos dailininkai, po istorinių pervartų buvome atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje. Jie organizuodavo parodas visoje Šveicarijoje, nuolat rodydavo darbus savo galerijoje. Ne tik mano: Jono Čeponio, Rimo Bičiūno, skulptoriaus Romo Kvinto. Esame surengę bendrą parodą su amžinatilsį Vytautu Šeriu. Nupirko nemažai darbų. Prieš pasirašydamas kontraktą galerininkas ilgai svarsto, verta ar ne į tave investuoti."

Per metus kartą dailininkas vykdavo į Šveicariją kelioms savaitėms, būdavo aprūpinamas medžiagomis ir kasdien tapė. Ten nutapyti, pavyzdžiui, įspūdingi didelio formato darbai: "Apglėbęs paukščio sparnais", "Moterys".

Pastaruosius trejetą metų J.Daniliauskas daugiausia laiko praleidžia sodyboje Varėnos rajone, Dargužių kaime, kurią įsigijo 2000 metais. Ten įsirengė ir dirbtuvę. Tomis dienomis, kai skaito paskaitas Vilniaus kolegijoje, jis apsistoja sostinėje. Šiemetinis žydėjimas dailininką išviliojo į Kernavę, kur vienoje kaimo turizmo sodyboje buvo surengtas pleneras. Sodybos šeimininkė Danutė Pažusienė tą daro ne pirmą kartą - kad meno kūriniais papuoštų savo valdas. "Dešimt dienų atsidėjome vien kūrybai, - sako J.Daniliauskas. - Ten gražu, šalia - ežeriukas. Aplinką pakeisti gerai, nes savo sodyboje paprastai atsiranda ir kitų darbų, ne kūrybinių. Matai, kaip rimtai nusiteikę kolegos: vienas tapo, kitas piešia, ir tu negali "durniaus volioti". O praėjusį rudenį kolekcininkas Edvidas Žukas buvo suorganizavęs lietuvių dailininkų plenerą Prancūzijoje, Provanse. Išvykome trims savaitėms. Kardinalus aplinkos, peizažo pasikeitimas. Visi tarsi pasitempė. Daugumos tapyba prašviesėjo, tapo skaidresnė. Dangus žydras, jūra žydra - negali tapyti tamsiom spalvom, kad ir kaip jas mėgtum. Ir pavažinėjom, ir eskiziukų pasidarėm, iš jų paskui kas nors atsiras.

Kernavės plenere dariau pasteles - jos truputį greičiau. Turiu dar ir paskaitų Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete, tenka derinti. Pavyksta, nes studentų ne per daugiausia, sumažėjo vadinamųjų krepšelių, taigi ir dėstytojams mažiau paskaitų. Bene septynerius metus, padirbėjęs Dailės akademijoje, buvau laisvas menininkas, gyvenau vien iš kūrybos. Kai kvietė į kolegiją, nenorėjau eiti. Sutikau dėl socialinio draudimo, dėl artėjančios pensijos..."

- Kuo jums patrauklus pedagoginis darbas?

- Nuolatinis bendravimas su jaunais žmonėmis vis dėlto teikia pasitenkinimą. Dešimt metų esu dirbęs M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Ten visi vaikai, pradedant penktokais, buvo labai imlūs, gyvi, viskuo besidomintys ir visko norintys. Dailės akademijoje irgi labai motyvuoti. Dabar kolegijoje nemažai lyg ir atsitiktinių panelių. Rengiame drabužių dizainerius ir konstruktorius. Jiems tapyba, piešimas - ne pagrindinės disciplinos, tai toks ir požiūris... Tiesa, yra iš mūsų į Dailės akademijos magistrantūrą įstojusiųjų.

- Jūsų darbus stvarsto užsieniečiai. Kur dabar jų daugiau: Lietuvoje ar svetur?

- Daugiau, matyt, Lietuvoje. Yra užsienio muziejuose: Gruzijos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Vokietijos. Daug privačiose kolekcijose Šveicarijoje, JAV. Esu dirbęs su japonų galerininkais. Dabar mūsų galerijos linkusios nutylėti, kam parduoda darbus. Yra įsigiję žinomi Lietuvos kolekcininkai.

- Nemažą šurmulį tarp dailininkų sukėlė "kylantis kolekcininkas" Viktoras Butkus.

- Jis mano darbų yra įsigijęs anksčiau - pirko pats. Dabar kuriamo Modernaus meno muziejaus rinkinį jis formuoja pasitelkęs patarėją, kuri manęs, matyt, nepageidauja. Ne tik manęs, ir kai kurių kitų žinomų dailininkų. Tikriausiai čia asmeniškumai, simpatijos ir antipatijos. Bet jei kuriamas muziejus, gal ne viena galva reikėtų remtis, jei norima apžvelgti tam tikrą laikotarpį?

- Ar dailininkai dabar vėl "nepavydėtinoje padėtyje"?

- Dabar jau lengviau, yra galerijų, meno agentų, kuratorių - tarpininkų. Atsirado privačių iniciatyvų (Kernavės pleneras - vienas tokių). Baigėsi tas vargingas pereinamasis laikotarpis. Bet gal mūsų galerijos truputį blaškosi. Buvo noras, kad dailininkas bendradarbiautų tik su kuria nors viena galerija. Bet mūsų per maža rinka, kad galerija tau garantuotų nors minimalų pragyvenimą. Nė viena negali užtikrinti, kad per metus parduos bent 5-6 tavo paveikslus.

Lietuvoje iki šiol neįgyvendintas meno kūrėjo statusas. Yra tik vardas, o socialinių garantijų sistema nesukurta. Nėra jokio fondo, nesutariama, kas turėtų jį steigti. Kas mokės pensiją tiems menininkams, kurie gyvena vien iš kūrybos?

- Jūs irgi paragavote laisvės.

- Ji brangiai kainuoja. Bet pasidarai žymiai veiklesnis, iniciatyvesnis. Pedagoginis darbas įdomus, tačiau vargina. Dailės akademijoje tapybos užsiėmimams skirtos šviesiausios valandos - nuo pusės dvylikos iki pusės trijų. Savo paties kūrybai reikėdavo ištaikyti laiko prieš paskaitas. Kai dėsčiau, atrodė, esu labai reikalingas, o išėjau - žiūriu, kad ir, ačiū Dievui.

- Jums pereinamuoju laikotarpiu buvo lengviau, nes turėjote vardą, jau seniai tapusį žinomu prekės ženklu.

- Taip, buvau daugmaž "susikratęs" kaip dailininkas. O kiti ir profesiją pakeitė - ėmėsi vežti automobilius iš Vakarų Europos. Bet nepasakyčiau, kad dabar jauniems menininkams lengviau prasimušti. Reikia dirbtuvės, sąlygų. Virtuvėje nelabai patapysi. O jei dar šeimyna atsiranda.

- Kalbamės jūsų dirbtuvėje sostinėje, Krivių gatvėje. Ji jums suteikta kaip privilegija?

- Šias dirbtuves statė Dailės fondas. Aišku, turėjai įrodyti, jog esi vertas. Kai dirbau M.K.Čiurlionio meno mokykloje (buvo šaunus, kūrybingas kolektyvas), dailės skyriuje man leido atsitverti koridoriaus galą ir įsirengti dirbtuvėlę. O kai gavau šitą - ojei! Atvažiavau - plotai didžiuliai... Galvoju, reikėtų kokį didelį darbą nutapyti. Pasistačiau ant molberto - nė velnio. Įpratęs "kišenytėj" nedidelius darbelius tapyti, toje erdvėje ir sutrikau. Paskui apsipratau. Žinoma, šie dalykai susiję: jei "sėdi" keturiuose kvadratuose, tai ir tapai atitinkamų matmenų darbus. O čia gauni šešiasdešimt kvadratų - ir dar koks aukštis!

- Kaip jus, jauną tapytoją, sutiko vyresnieji kolegos?

- Gražiai. Visi turėjome bendrą tikslą - prisidėti prie lietuvių tapybos atsinaujinimo. Ir į Dailininkų sąjungos veiklą buvau įtrauktas, ir į Dailės kombinato komisijas, meno tarybas. Kai pasvarstau, tai visada egzistavo pozicijos ir opozicijos, "mafinės" grupės. Nepaneigsi, yra meno pasaulyje visokių povandeninių srovių. Vienos grupės aptilsta, susikuria kitos. Tai skatina žengti pirmyn. Visokios sandūros gali išeiti į naudą, jeigu neperauga į asmeninius konfliktus ar negražią užkulisinę veiklą. O šiaip gal nereikėtų per daug į tai kreipti dėmesio. Jei rodai iniciatyvą, dirbi, kuri, tai ir pats ponas Dievas padeda.

- Ta stilistika, dėl kurios esate iškart atpažįstamas, atsirado per kančias? Ar viskas buvo užkoduota, reikėjo tik atverti?

- Gal užkoduota. Penktame kurse turėjau daug energijos - nutapiau du visiškai skirtingos stilistikos diplominius darbus. Vadovas - Jonas Švažas. Sukūriau tokias "vakaruškas" - šokius. Kitą - 1863 metų sukilimą: moterys tempia vežimą, kuriame guli žuvusysis. J.Švažas atkreipė dėmesį į pastarojo darbo kompozicijos eskizą, sako, galėtų būti diplominis. Tik kilo klausimas - kaip pavadinti? Neparašysi, kad iš miško veža žuvusį partizaną. Nusprendėm įvardyti trumpai - "1863 m."

Prisimenu, dėstytojas Leopoldas Surgailis atsivedė į mano parodėlę kitus studentus ir kalbėjo apie vykusius kompozicinius ir spalvinius sprendimus. Man jau penktame kurse atrodė, kad esu dailininkas, moku tapyti. Bet dar nebuvau susiformavęs.

Vėliau Antanas Gudaitis pasakė: reikia įsiklausyti į save. Visiškai teisingai. Kai įsiklausai, atsipalaiduoja visokie suvaržymai ir susikaustymai. Atsiveria tavo vidus, o stilius palaipsniui ir susiformuoja. Atsigręži, iš kur esi kilęs, į vaikystę. Man ir dabar tai labai svarbu. Esu iš kaimo. Visam laikui, stipriau nei atrodo, įsirėžė vaikystės įspūdžiai. Paišydavai atsisėdęs po sena kriauše, ta kriaušė tokia didžiulė, o tu toks mažas. O jei dar žydinti!.. O dar dangaus begalybė Suvalkijoj. Gal tas matytas erdves vėliau ir perkėliau į paveikslus. A.Gudaitis gyrė: kaip gražiai ištapai erdvę, kaip ją jauti. Įsiklausęs aptinki save tokį, koks esi. Tai didelė vertybė. Ir nereikia verstis per galvą, kaitalioti krypčių. Nors - kaita matyti ir mano darbuose. Nuo gruboko, dekoratyvoko vaizdavimo - į intymumą, poetiškumą, žvilgsnį su humoru. Tikrai, daugiau poezijos atsirado. Pradedi branginti tuos paprastus, natūralius dalykus. Tarkim, dabar - žydėjimas. Vaikštau, kad įsižiūrėčiau, įsidėmėčiau. Obelys: viena visai balta, kita rožinė. Viename fone atrodo vienaip, kitame kitaip. Kaštonai visai kitokie, alyvos... Iškart pagauna įkvėpimas: eini, paišai, darai eskizus. Paskui atrinksi, atmesi, kas tavo plastiniams sprendimams nereikalinga. Kai buvau jaunesnis, vieno darbo dar nepabaigęs, jau mąstydavau apie kitą. Paveikslas paveikslą "gimdė", kaip sakydavau. Ir dabar įsivažiuoju, nors šiaip tempas sulėtėjo.

- Kaip išgyvenate "nederlingą" laikotarpį?

- Būna nelabai kūrybingų metų, bet pauzės naudingos. Tapant be perstojo, atsiranda kompozicinių štampų. Kartais pagaunu save: aha, žydi obelis, o gal ten dar kokią moterį apačioje nutapyti? Ar avį. Daug energijos atėmė, kol sutvarkiau sodybą, kol įsirengiau. Būdavo, ištisus mėnesius netapau. Paskui lyg ir pradedu baimintis, nebepasitikėti savimi. Bet pamažu įsibėgėju, ir nieko.

Kai M.K.Čiurlionio meno mokykloje dariau diplominį darbą, pats stebėjausi: beveik nereikėjo žiūrėti į paletę: žvelgi į paveikslą, teptuku automatiškai sumaišai dažus ir pataikai būtent tokį pustonį, kokio reikia.

Tapant labai padeda muzika: kurti nuotaiką, atsiriboti nuo buitinių darbų, pašalinių minčių.

- Pavasaris - jūsų metų laikas?

- Mane labai žavi žydėjimas, didysis atbudimas, paukščių čiulbėjimas. Nuteikia kūrybai. Ir šiaip gera. O dar patinka žiema, ypač jos pradžia, pirmas sniegas. Porą metų toje savo sodyboje Dargužiuose vien žiemos vaizdus ir tapiau. Valkininkuose pravažiuoju pro tokią apleistą sodybą - matyt, šeimininkas apsileidęs, šiaip nekiltų noras paišyti, o iškrito pirmas sniegas - toks grožis. Žiūriu, dar arklys bastosi. Tuoj fotoaparatą, piešimo sąsiuvinį ir prie darbo. Grįžęs namo per porą dienų nutapiau. Nepaprastas įspūdis - kardinalus tų pačių motyvų pasikeitimas.

- Dargužiai šiandien - atgijęs kaimas.

- Tikrai atgijęs. Nemažai vilniečių čia nusipirko sodybas. Jie ir sujudino, subūrė bendruomenę. Didžiausią iniciatyvą parodė ūkininkas Valdas Kavaliauskas, auginantis avis, ožkas, karves ir gaminantis prancūziškus sūrius, organizuojantis sūrių šventes. Kasmet švenčiamos Sekminės, stengiamės prisidėti. Kai buvo daugiau finansų, ir mes su Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakulteto Dizaino katedra organizuodavom madų demonstravimus: kaldavom podiumus, panelių priveždavom. Dalis švenčių - stadione, kita - pas mane sodyboje. Ir studentams įdomu. Dabar jau keleri metai nedarom. Bet prie švenčių prisidedu: tai plakatą sukuriu, tai studentų parodėlių nuvežu. Gerai, kad žmonės juda, rašo projektus, kad jiems kyla naujų idėjų. Suvažiuoja vietinių vaikai, anūkai, surengiame piešimo konkursus - vaikai stadione piešia: ne tik šoka ar dainuoja etnografiniai ansambliukai ar alų geria žiūrovai. Vienais metais sūrių šventė vyko mano sodyboje, čia susikraustė kavinė, alaus kioskas, suėjo kokie 500 žmonių!

- Svajonės, planai?

- Duok Dieve, sveikatos dar padirbėti, patapyti. Edvidas Žukas kalba apie plenerą Sardinijoje ar kitoje saloje. Vėl būtų proga ir pasidairyti, ir padirbėti, kaip Provanse. Vėl atsirastų kitas peizažas, kitų spalvinių gamų. Dailininkui to ir reikia.

Šiuo metu rengiu spaudai knygą - albumą. Jau pakankamai prisikaupė darbų, reikia sudėti į vieną vietą, pačiam įdomu pasidarė. Rudenį kviesime į pristatymą. Leidybai prašėm lėšų iš valstybės, negavom. Teks verstis asmeninėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"