TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Didžiulio močiutei patinka ir rokas

2007 11 17 0:00
Laimai Grigaliūnas de Didžiulis svarbiausia - šeima. Nesvarbu, kur artimieji susirenka - Kolumbijoje ar Lietuvoje. Grupės "InCulto" lyderio močiutė dabar nekantriai laukia,
kada Jurgis ir Erica Jennings dovanos jai pirmąjį proanūkį.
Asmeninio albumo nuotrauka

Penki mėnesiai Lietuvoje, penki - Kolumbijoje, Bogotoje, Andų kalnų paunksnėje. Dar du kur nors Šiaurės Amerikoje arba Ekvadore. Laima Grigaliūnas de Didžiulis visur jaučiasi kaip namie. Vis dėlto ji džiaugiasi, kad anūkas Jurgis, grupės "InCulto" lyderis, kuria šeimą ir namus Lietuvoje.

Pirmas žmogus, pasitinkantis mus daugiabutyje Vilniaus centre, kur šiltuoju metų laiku gyvena ponia Laima su vyru Algiu Jurgiu, - apsaugos darbuotojas. "Pas jus atėjo žurnalistė. Įleisti?" - paėmęs telefono ragelį patarnautojo balsu užklausia vyras. Kol klusniai laukiame prie apsaugos "būdelės" pirmame aukšte, pro šalį einantys namo gyventojai maloniai sveikinasi ir šypsosi.

Kylame liftu, spaudžiame durų skambutį, išvystame pašnekovę - elegantiškai, bet kukliai apsirengusią moterį. Ji pakviečia į vidų, į erdvią, rudeninės saulės apšviestą svetainę. Didelis kambarys šiek tiek primena aristokratišką muilo operos svetainę, kurioje vyksta pagrindinės šeimyninės scenos. Tačiau skoningai suderintos detalės, nesipjaunančios spalvos ir formos, meno kūriniai - paveikslai, statulėlės, knygos - primena, kad esame ne kokiame seriale, o tikruose namuose.

"Šiame bute įsikūrėme 1995 metais. Padėjo labai gera architektė, darbų vadovė, bet visa forma - mano idėja. Meno kūrinius atrinkome kartu su vyru. Daug kas yra iš Kolumbijos", - aprodydama svetainę pasakoja ponia Laima. Fizioterapiją baigusios moters specialybė su dizainu nesusijusi. Bet, anot anūko Jurgio, močiutė visada mokėjo sukurti jaukias erdves.

Į Reformatų skersgatvio medžių viršūnes žiūrintys lodžijos (stiklinto balkono) palangės apstatytos baltažiedėmis ir margaspalvėmis gėlėmis. "Stengiuosi turėti ką nors gyva", - šypsosi moteris, pati prižiūrinti žalumynus.

Uogautoja ir grybautoja

Vartydama knygą apie Kolumbiją ji pirmiausia atkreipia dėmesį į paukščius. "Šis vadinamas tukanu, - sako rodydama į spalvotą didžiasnapį sparnuotį. - Labai gražus, bet pavojingas: kaip kirs snapu - gali ir užmušti. O čia yra guakamaja, dvi jų turime sodyboje. Nežinote, kokie "faini" paukščiai. Jie praneša, kai kas nors ateina, pradeda skardžiu balsu rėkti: "Ka, ka." Iš pradžių nesuprasdavome, kodėl tie paukščiai taip daro. Pasirodo, arba šuo prabėgo, arba kas atvažiavo, arba žmogus praėjo. Kai nuvažiuoju į mūsų ūkį prie Bogotos ir bandau kur toliau išeiti, jie skrenda iš paskos."

Versdama puslapius su paukščių, žmonių, kalnų nuotraukomis ponia Laima pasakoja apie Kolumbiją, Andų kalnus, gretimas valstybes, apie antruosius namus - Bogotą, kuri stūkso šalia kalnų, lygumoje. "Kolumbijoje metų laikai nesikeičia. Šalis yra tokioje klimato juostoje, kurioje temperatūros vidurkis - 18 laipsnių, ir diena, ir naktis turi po 12 valandų. Šeštą valandą švinta ir šeštą temsta. Didžiausias svyravimas - pusė valandos, - aiškina Kolumbijos lietuvė. - O Lietuvoje laikas bėga labai greitai: pavasaris, vasara, žiūrėk, jau ruduo. Gyvenimas čia įdomus, kiekvienu metų laiku gali rasti vis kitą užsiėmimą. Man patinka grybauti ir uogauti. Šie metai nedėkingi - neteko, bet paprastai tenka."

Lietuvoje gimusiai, iki 12 metų čia gyvenusiai Laimai patinka gamta, ypač ežerai, kuriuose galima pasimaudyti. "Kolumbijoje į ežerus neįkišit nė kojos - visokių gyvuliukų knibžda, ypač jų daug upėse. Kai karšta - baisybė, norėtum bent koją įkišti, bet geriau nemėginti", - perspėja daugiau kaip pusę amžiaus Kolumbijoje praleidusi pašnekovė.

Karas - kaip nuotykis

Paklausta, ar prisimena ką nors iš vaikystės, kai iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Lietuvoje, Laima garsiai sušunka: "Ū-ū-ū, ką nori. Prisimenu maždaug nuo pustrečių metų." Tarpukariu jos šeima gyveno Siesikuose, tėvas Pranciškus Grigaliūnas buvo agronomas, mama Julija Katiliūtė - matematikos mokytoja. "Prisimenu detales: nedidelį namą, kambariukus, raudonas šeimininkės kojines, kurios asocijuodavosi su gandro kojomis, nors iš tikrųjų moteris jas nešiojo dėl venų", - sako neseniai gražų jubiliejų paminėjusi lietuvė.

Grigaliūnų šeima gyveno "kaip visi". Išsiskyrė nebent tuo, jog turėjo dėdę profesorių - Petrą Katilių, kuris Vilniaus universitete dėstė matematiką.

"Karo metai man, kaip vaikui, buvo labai įdomūs. Tėvams rūpėjo, ką valgysime, ką rengsimės, kur miegosime. Lageryje niekada negyvenome, turėjome tą laimę. Būdamas agronomas tėvas visuomet dirbdavo kur nors kaime, kuris, mobilizavus vyrus, liko senų žmonių rankose. Kaimo gyvenimas buvo daug geresnis negu miesto. Nebuvo taip, kad neturėtume ko pavalgyti, - prisimena karo laikus ponia Laima. - Jautėme didelę baimę sovietinei valdžiai, nes vienus metus, nuo 1940 iki 1941-ųjų, išgyvenome tą terorizmą, žmonių trėmimą. Sovietų okupacija buvo baubas. Kai pasakė, kad grįžta komunizmas, visiems plaukai šiaušėsi. Iš Lietuvos išvažiavome 1944 metais, prieš antrąją sovietų okupaciją." Moteriai įstrigo, kaip Jonavos mokykloje, pirmąkart šalį okupavus sovietams, lietuvių vaikai turėdavo konkuruoti su rusų "politrukų" vaikais, kurie nieko nemokėdavo, tačiau visuomet būdavo pirmi.

Kai žmonės ėmė kalbėti, kad grįžta sovietai, Grigaliūnų šeimą ištiko krizė. Iš Jonavos jie pasitraukė į Marijampolę, vėliau - į Vištytį.

Bėglių dalia

"Pirma mūsų kelionė buvo labai baisi. Nors orai visą vasarą buvo puikūs, tą dieną, kai išvažiavome, pradėjo naktį lyti, ir lijo visą kelionę, kol iš Marijampolės nuvykome iki Vištyčio. Kariai neleido važiuoti keliais, jais traukėsi ir į frontą žygiavo kariuomenė, - kaip nuotykį tada sunkumus išgyveno paauglė. - Vištytyje užtrukome savaitę. Planavome grįžti, manėme, kad pasitraukėme tik trumpam, kol vokiečiai atmuš sovietus ir frontas nutols. To tikėjosi 95-98 proc. pasitraukusių žmonių."

Vištytyje išbuvus savaitę tėvas, sugrįžęs iš miestelio, pasakė, kad ši diena paskutinė, kai galima saugiai pasitraukti į Vokietiją. Šeima pateko į repatriantų grupę, vokiškai vadinamą "Folks Deutsche". "Visi buvo Vokietijos piliečiai, tik mes, dvi ar trys šeimos, - lietuviai. Pasitraukti padėjo ir tai, kad tėvai turėjo arklių, vežimą. Išvykome", - prisimena pašnekovė.

Šeima iš Lietuvos patraukė į Lenkiją. Apsistojo vietovėje netoli Kartūzų miesto. Iš ten po pusmečio išvažiavo į Vokietiją. "Rytą, septintą valandą, laukdami traukinio girdėjome patrankų šūvius, frontas buvo už 50 kilometrų. Paskutinis į Vokietiją vežęs traukinys atvyko aplipęs žmonėmis - šonuose, ant viršaus, visur pilna. O mūsų - penki. Broliukui buvo tik penkeri ar šešeri. Prie mūsų sustojo Raudonojo Kryžiaus vagonas. Išėjo vokietis, pasižiūrėjo: "Bitte schon (prašau)." Ir mus įleido į vagoną, kuriame glaudėsi sužeisti kareiviai. Vienas atsistojo, užleido mamai vietą, - pasakoja ponia Laima. - Atsimenu, prieš mane sėdėjo toks jaunas šviesių plaukų, aprišta galva kareivukas. Veidas užmerktomis akimis. Jis turbūt klausė savęs: kas man gyvenime beliko. Liūdna. Tas vaizdas man iškyla iki šiol."

Galiausiai bėgliai pasiekė Berlyną, paskui - kaimą netoli Kalos miestelio, Tiuringeno žemėse, kurios pasibaigus karui atiteko amerikiečiams. "Pasibaigus karui įsikūrėme Kalos mieste. Mus, vaikus, užrašė į mokyklą. Tačiau tada sužinojome, kad amerikiečiai tą dalį atiduoda Rusijai. Vėl susidėjome savo "lachmonėlius" ir iškeliavome", - atsimena lietuvė. Ilgesnėliam laikui Grigaliūnai apsistojo Bavarijos žemėse.

Laimos manymu, jei tėtis nebūtų buvęs agronomas, jei kertant Lietuvos sieną nebūtų vokiečiams pamelavęs, kad veža duonos krovinį, būtų buvęs išsiųstas į frontą. "Viskas priklausė nuo "blato" - tais laikais gabaliuko lašinių, svaro gerų miltų ar lietuviškos dešrytės. Atsidarydavo durys va šitaip", - plačiai ranka mostelėja karo liudininkė.

Viltis - Pietų Amerika

Po trejų metų, praleistų Vokietijoje, tėvai ėmė ieškoti galimybės iškeliauti už Atlanto. Tačiau nei į Ameriką, nei į Kanadą šeima negalėjo patekti, vaikai buvo per maži. "Merginos nuo 16 metų

galėjo važiuoti užsiimti namų ruoša, o vaikinai nuo 18 metų - kirsti medžių", - paaiškina ponia Laima. Vieną dieną lietuvių laikraštyje pasirodė skelbimas, kuriame vienas kunigas aprašė Kolumbiją, pasakojo, kad daug vokiečių ten važiuoja, verčiasi žemės ūkiu. Jis kvietė atvykti ir lietuvius. "Tėvas išsiuntė laišką, kuriame aprašė šeimą ir norą atvažiuoti. Po pusės metų gavome atsakymą, kad turime vizas ir galime vykti. Per tą laiką tėvas spėjo parašyti į Argentiną ir Venesuelą. Ir koks sutapimas! Mes išvažiavome 1949 metų rugsėjo 9 dieną, o rugsėjo 15-ąją atėjo kvietimas į Venesuelą, rugsėjo 25 dieną - į Argentiną. Esu labai laiminga, kad patekome į Kolumbiją. Ten mus visus puikiai priėmė, elgėsi kaip su europiečiais, - kalba moteris. - Buvome labai laimingi. Dievas padėjo, turėjome angelą sargą."

Atsidūrę Kolumbijoje lietuviai apsigyveno Bogotoje. Tėvas Simi Hakos miestelyje gavo rūpintis dviem dideliais (per 200 hektarų) ūkiais. Laimai tuomet buvo 15 metų. Ji pradėjo mokytis ispanų kalbos, baigė gimnaziją, universitetą. Nenustojo mokytis ir vėliau - lankė verslo administravimo kursus, gilinosi į politikos mokslus. Gyvendama Kolumbijoje sutiko savo vyrą Algį, inžinierių, verslininką. Aktyviai dalyvavo Kolumbijos lietuvių bendruomenės gyvenime, rengė parodas, tautinių ansamblių koncertus. Dabar didžiuojasi jau aštuonerius metus būdama Lietuvos Respublikos generalinė garbės konsulė Kolumbijoje.

Namai ten, namai čia

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Grigaliūnų-Didžiulių dinastija po truputį sugrįžta tėvynėn. Laimos ir Algio Jurgio namai Vilniuje dažnai sulaukia didelio būrio svečių. "Šiemet buvome labai apdovanoti, nes suvažiavo kone visa šeima: du sūnūs, duktė, anūkai, - švyti vyriausia šeimos moteris. - Jurgis Didžiulis - mūsų pirmutinis anūkas. Labai džiaugiuosi, kad jis Lietuvoje."

Dar nebaigus sakinio prie durų pasigirsta šnaresys. Vilką mini, vilkas čia - Jurgis su savo augintiniu Rembo, bulmastifų veislės šunimi. Močiutė pažįsta anūko balsą dar jam esant prieangyje. "Eik šen, eik šen. Atėjai vienas? Čia Sigita, žurnalistė. Labas, kaip gyveni?" - sveikinasi močiutė. Jurgis pakšteli jai į skruostą, klusteli, ar dar ilgam, ir nušiaušia į virtuvę "su seneliu papusryčiauti".

Laima turi dešimt anūkų. Greit pasaulį išvys ir pirmasis proanūkis, Jurgio ir Ericos, "Skamp" vokalistės, vaikelis. "Labai įdomu, laukiu jo. Vaikai - labai "faina". Mėgstu vaikus iki tam tikro "taško", - juokiasi keturių atžalų motina.

Sausio pabaigoje, kai Erica turėtų gimdyti, seneliai Didžiuliai bus Kolumbijoje. "Praneš, tad bus dar įdomiau. Tikiuosi, kai galės, atvažiuos aplankyti. Jurgis laimingas Kolumbijoje, Ericai irgi ten labai patiko, visai jos šeimai - taip pat", - tikina Laima. Trys jos vaikai, kaip ir pirmasis anūkas Jurgis, susituokė Kolumbijoje. Tai tik sutapimas, ne tradicija.

"Priklausau Didžiuliui"

Tvirta tradicija šeimoje yra Kūčios ir Kalėdos. Jas visa šeima sutinka Bogotoje. "Kartais, labai retai, nesusirenkame visi. Jurgis tuo metu turi daug darbo Lietuvoje. Jam trumpam atvažiuoti neišeina", - pateisina anūką močiutė. Kūčios Kolumbijoje visiškai kitokios nei Lietuvoje. Tą vakarą kolumbiečiai šoka, dainuoja, vidurnaktį suvalgo trijų rūšių bulvių sriubą, vadinamą "ahiako".

Kita Didžiulių tradicija - vardai ir pavardės. "Kartais būna, kad kartojasi ir vardas, ir pavardė, todėl dvi pavardės rodo, iš kokios giminės esi kilęs", - paaiškina Laima, po vedybų nepraradusi mergautinės pavardės. Dalelytė "de" (Grigaliūnas de Didžiulis) nurodo: "Priklausau Didžiuliui."

Panašiai yra ir dėl vardų - visi jų turi po du. Ypatingas giminės vardas - Jurgis. Anūkas Jurgis Pranas Didžiulis turi tėvą Vytį Jurgį, senelį Algį Jurgį, prosenelį Jurgį. "Tai tarptautinis vardas. Galima tarti ir Chorche. Bet kalbėdami apie anūką sakėme Jurgis yra Jurgis", - patikslina močiutė.

Pirmų anūko koncertų ji nepraleisdavo nė vieno. Dabar atsirenka. "Labai patiko Jurgio vaidmuo ir atlikimas operose "Meilė ir mirtis Veronoje" bei "Neformatas". Dėl muzikos - tarp jo ir mūsų yra maždaug 50 metų skirtumas. Muzika keičiasi, mano ausis labiau pripratusi prie valso, klasikinės muzikos. Nors ir rokas patinka", - nesiginčija dėl skonio ponia Laima, susitikimo pradžioje įjungusi klasikinės muzikos. Netrukus Jurgio seneliai išvažiuos į Kolumbiją. Laimos žodžiais tariant, jie ten, kaip ir čia, Lietuvoje, savo pensininkų dienas leis kuo įdomiau, kuo smagiau.

J.Didžiulis apie močiutę

- Kokią močiutės savybę labiausiai vertini?

- Ji labai išmintinga. Ne vieną gerą patarimą yra davusi. Puikiai įžvelgia padėtį, supranta, kaip žmonių gyvenimai sukasi, vartosi. Ji sugeba numatyti perspektyvą: čia ne taip svarbu, čia svarbu, reikėtų tuo rūpintis, anuo - nebūtinai. Mano mama labiau karštakraujė, o močiutė viską vertina analitiškiau, remdamasi patirtimi.

Vienas pagrindinių jos bruožų, kad yra nepasipūtusi, patyrusi visų socialinių sluoksnių gyvenimo, įvairių aplinkybių, bando įžvelgti žmogaus vidų, su visais bendrauja vienodai ir tiksliai supranta, jog visi Dievo kūriniai lygūs. Mano močiutė - dvasingas žmogus. Ji labai

tikinti, ne taip kaip visi kiti. Mūsų šeimos žmonės skeptiškai žiūri į religiją, bet visi esame labai tikintys. Mūsų tikėjimas apčiuopia daugiau nei religiją, patį gyvenimą. Stengiamės tinkamai gyventi. Šiuo požiūriu Laima man labai padėjo.

- Gal prisimeni kokį konkretų jos patarimą?

- Dabar neprisimenu. Bet pasakysiu vieną mėgstamiausių močiutės frazių: "Velnias ne dėl to išmintingas, kad yra velnias, bet todėl, kad velniškai senas." Ir ji pati sako: "Aš žinau ne dėl to, kad esu aš, bet todėl, kad jau esu tai patyrusi."

- Ką norėtum išmokti ar jau išmokai iš močiutės?

- Vertybes, kas yra svarbiausia. Šeima. Ne tik pati savaime, bet ir kas svarbiausia šeimoje. Kaip elgtis su pinigais, su draugais, apskritai su žmonėmis. Norėčiau išmokti išmintingai elgtis gyvenimiškose situacijose, gyvenimo meno, kurio neišmoksi nė iš vieno vadovėlio.

- Kas, tavo manymu, močiutei šeimoje svarbiausia?

- Kiekvieno nario sveikata. Fizinė ir psichologinė. Ne pinigai, ne karjera, bet žmonės ir santykiai.

- Kokie judviejų santykiai dabar?

- Esu jai labai atviras, galiu kalbėti neaiškindamas padėties, nieko neslėpdamas. Pasakau jai daug paslapčių, kurių kiti žmonės nežino. Ji artimesnė už tradicinę močiutę, ji kaip antra motina. Susitinkame kartą ar du per savaitę, vakarieniaujame sykiu arba tiesiog kalbamės. Neturime bendro pomėgio ar užsiėmimo. Mums nereikia ieškoti papildomos veiklos, kad galėtume kartu leisti laiką. Atsisėdame ir pašnekame. Praeina valanda, dvi, trys, ir nepajuntu.

- Kaip sutarėte, kai buvai vaikas?

- Daug laiko praleisdavome drauge. Seneliai mane augino, kai buvau visai mažas, nuo metukų iki trejų. Paskui, kol man sukako 10 metų, gyvenome Amerikoje, tad susitikdavome rečiau. Kai grįžome į Kolumbiją, apsigyvenome kaimynystėje. Tada vėl matydavomės dažnai. Mūsų santykiai tokie glaudūs amžinai. Seneliai juokauja, kad esu paskutinis jų vaikas. Močiutė dažnai sako, jog meilę gauna tie, kurie leidžiasi mylimi. Leidau jiems mane lepinti, mylėti, ir močiutė leido man prie jos prisiglausti. Iki šiol mūsų santykiai nėra tokie, kokie dažniausiai klostosi tarp senelių ir anūkų.

Nelabai prisimenu pirmųjų metų, bet viskas matyti paanalizavus mano elgesį. Kasdienybėje jaučiu daug įtakos, padarytos senelių. Meilę Lietuvai 100 procentų įdiegė jie.

- Į Lietuvą grįžai paragintas senelių?

- Jie man siūlė čia važiuoti, be to, nuo vaikystės ne tik garbino Lietuvos vardą, bet ir man sukūrė Lietuvos idealą, jog tai didvyrių žemė, ypatinga vieta. Kai pasitaikė proga, nespjoviau į ją, ir labai džiaugiuosi, kad atvažiavau.

- Močiutė labai laukia pirmo proanūkio - tavo ir Ericos vaikelio.

- Taip. Labai domisi. Mes jau viską suderinome, kada, kur, kas ką pamatys (kalba apie senelių ir proanūkio susitikimą - aut.). Ypač daug entuziazmo, visi labai laukia šios akimirkos. Yra nemažai žmonių, kurie nori prisidėti prie vaiko priežiūros, pradedant Ericos šeima, baigiant maniške. Tačiau seneliai, proseneliai nebus tokie svarbūs vaiko gyvenime, kaip buvo manajame, nes aplinkybės kitokios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"