TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J. J. Annaud: "Kinas nurungia televiziją"

2015 07 11 6:00
Prancūzų režisierius Jeanas-Jacques'as Annaud prisipažįsta esą labai laimingas, nes turėjo visišką laisvę filme išreikšti savo jausmus ir mintis apie tai, kaip apsaugoti gamtą. Užsienio spaudos nuotraukos

Prancūzų režisierius, scenaristas ir filmų prodiuseris Jeanas-Jacques'as Annaud, 1997 metais sukūręs kontroversiškai vertinamą filmą „Septyneri metai Tibete“ ir neseniai į pasaulio kino ekranus išleidęs filmą "Vilko totemas", yra įsitikinęs, jog didieji kino ekranai pamažu atsikovoja pozicijas iš televizijos.

"Oskaro" apdovanojimo 1977 metais už geriausią filmą užsienio kalba laureatas 71 metų prancūzų režisierius J. J. Annaud iki šiol visa galva paniręs į kinematografiją. Neseniai jis užsienio spaudai davė išsamų interviu apie kūrybą.

- Pirmiausia norisi padėkoti už malonumą žiūrėti jūsų naujausią filmą "Vilko totemas". Sunku net įsivaizduoti tą titanišką darbą, kurį jums teko nuveikti jį kuriant: stepės, jurtos, vilkų gaujos. Savo menamu paprastumu juosta priverčia mąstyti apie žmogaus ir gamtos santykį.

- Taip, šiame filme man labiausiai patinka jo daugiasluoksniškumas. Viršutinis sluoksnis - jauno studento ir vilkiuko draugystė, tačiau per vizualinį kontekstą smelkiasi pamąstymai apie žalą, kurią žmogus daro aplinkai ir gamtai, apie žmogaus prigimčiai būdingus instinktus. Šį filmą galima suprasti įvairiai. Jis buvo filmuojamas mongoliškoje Kinijos dalyje. Esu labai laimingas, kad turėjau visišką laisvę reikšti savo jausmus ir mintis apie tai, kaip apsaugoti gamtą, kuriai šioje žemės dalyje gresia didžiulis pavojus. Kinijos žiūrovai labai gerai sutiko filmą, salės buvo pilnos, nors daugelis kalbėjo, kad jis niekam nereikalingas. Tačiau jį žiūrėti žmonės ėjo su šeimomis, vedėsi vaikus. Esu tuo labai patenkintas, nes filme esama to, kas peržengia ekrano ribas ir gali duoti realios naudos. Visada laikiau kiną pramoga, nes jis leidžia pabėgti nuo kasdienybės, bet drauge maniau, jog filmas turi ko nors mokyti, priversti mąstyti. Džiaugiuosi, kad ši mano juosta yra būtent tokia.

Žvelgti į baltą dėmę

- Ar tarp jūsų kolegų prancūzų režisierių yra tokių, į kuriuos jūs lygiuojatės?

- Buvo vienas toks prancūzų režisierius Jeanas Renoiras (1894-1979), didžiojo dailininko Auguste'o Renoiro sūnus. Jis sukūrė nuostabių filmų apie širdies kilnumą. J. Renoiras visada teigė, kad reikia suprasti savo priešų poelgių priežastis. Jis pasakė dar vieną nuostabų dalyką: kai matau juodą arklį, aš žiūriu į baltą dėmę, turėdamas galvoje, kad pati tamsiausia siela turi ir ką nors šviesaus. Tai mane ypač paveikė. Labai gerbiu šį režisierių, jis buvo mano mokytojas.

- Kokios, jūsų manymu, šiuolaikinio kinematografo tendencijos?

- Šiuolaikinis kinas, su mažomis išimtimis, skirstomas į holivudinius didelio biudžeto filmus ir vietines komedijas. Šios dabar populiarios. Pagrindinė tokių filmų paskirtis - pasirodžius didžiuosiuose ekranuose akimirksniu patikti viso pasaulio publikai. Tai filmai, kuriuose beveik nėra istorijos, bet daug veiksmo: sprogimai, lenktynės automobiliais, robotų kovos, kosminės batalijos - filmai, kur yra ką žiūrėti, bet visiškai nieko nereikia suprasti. Išeidamas iš kino teatro tu jau pamiršti, ką žiūrėjai. Šie filmai sukurti masiniam žiūrovui, kuris ateis į kiną su šeima ar draugais. Nes efektas, kurį sukelia komedija, kai ją žiūri vienas, yra visai kas kita, nei ją žiūrėtum pilnoje besijuokiančių žmonių salėje. Tokių filmų paklausa palieka labai mažai vietos reflektyviems, naratyviems, tai yra pasakojimo, filmams, kuriuos paprastai galima išvysti tik per festivalius. Jie dažniausiai nepasiekia didžiųjų ekranų.

Kadras iš filmo "Vilko totemas", sukurto pagal taip pat populiarų kinų rašytojo Lu Jiamino romaną.

Ydingas uždaras ratas

- Vienas garsus režisierius sakė, jog pagrindinė šiuolaikinio kino problema - trūksta idėjų. Ar jūs irgi taip manote?

- Tikrai taip. Tai tuštuma, begalinė daugybė scenarijų, kuriuose iš tiesų nėra jokios istorijos. Visa tai lemia, kad tokie filmai yra labai populiarūs tarp žiūrovų. Jau kalbėjau apie tai. Tai ydingas uždaras ratas. Stebėdami šį fenomeną daugelis mano, jog taip pat gali sukurti puikų filmą, jeigu susprogdins keletą automobilių, nes to pakanka. Šiuo metu susiformavęs savotiškas kūrybinis vakuumas.

Žinote, bet kurios rūšies mene esama periodų. Pavyzdžiui, mada, jos bumas buvo 1960-1970 metais. Tada - ramybės periodas. Aš dėviu rūbus, kurie nesikeičia jau trisdešimt metų: tie patys marškiniai, tos pačios apykaklės, čia nebevyksta nieko įdomaus. Tas pats dėl muzikos. Būna periodų, kai viskas kunkuliuoja, ir periodas kaip dabar - kai svarbiausia pinigai. Beje, dabar dominuoja greitai gaunami pinigai, dėl to kyla dar viena didelė problema - piratavimas. Rimtiems filmams reikia laiko, kad jie būtų publikos pastebėti, užkariautų simpatijas ir pripažinimą. Tačiau per tą laiką juos spėja pasižiūrėti nelegaliai ir atpuola būtinybė eiti į kino teatrą. Tokie filmai neduoda naudos, neatsiperka, todėl jų režisierius daugiau nebekuria. Kino problema ta, kad jis reikalauja nemenkų išlaidų. Architektūrai taip pat reikia nemažai lėšų, tačiau pastatams bent jau negresia piratavimas.

Mes, režisieriai, dirbame aplinkoje, kur iš mūsų vagiamas sukurtas produktas. Ir sustabdyti to neįmanoma, nes tai gana pelningas "biznis". Filmai, kurie sukurti greitai vartoti, tokią problemą mažiau patiria - net jeigu po poros savaičių nuo išleidimo piratinės kopijos pakliūva į internetą, jie jau būna spėję surinkti pinigus iš bilietų, kurie juos atperka.

-Kur šio blogio esmė? Kodėl paviršutiniški filmai tokie populiarūs tarp žiūrovų?

- Dabar išgyvename dirbtinumo laikotarpį: trūksta dvasingumo, atsainiai žvelgiama į viską, kas mus supa. Net protinis darbas dabar kitoks. Turint internetą ir galimybę bet kurią minutę gauti atsakymą į bet kurį klausimą nebereikia visko laikyti galvoje. Sukelti žiūrovo emocijas paprasčiau, nei priversti jį mąstyti. Tai normalu - pasaulis keičiasi, kinas - taip pat. Kino pavyzdžiu galima sekti pokyčius, vykstančius visuomenėje. Tarkim, šiandien pagrindinę gyvenimo išmintį, kurią tėvai perduoda vaikams, galima apibūdinti dviem žodžiais: pinigai=sėkmė. Ir pinigus reikia čiupti greitai. Šiuolaikinės epochos kultas - Aukso veršis. Anksčiau tėvai taupė vaikams, anūkams, proanūkiams, o dabar žmonės susirūpinę tik savimi, dirba tik dėl savęs ir į vaikus jiems nusispjauti. Tai labai iškrypusi sistema.

Pripažinti kur kas vėliau

- Jūsų filmus gerai sutinka kritikai, jie įvertinti premijomis ir apdovanojimais, drauge patinka ir plačiajai publikai, nors nekuriate komedijų ir kovinių juostų. Kur tokios sėkmės paslaptis?

- Tai ištikimybės aktas. O jeigu visai atvirai - kai kurie mano filmai kritikų buvo sumalti į miltus. Tai filmai, į kuriuos laikui bėgant keitėsi požiūris ir kurie tik gerokai vėliau buvo pripažinti bei įvertinti. Pirmiausia režisierius turi sukurti tokią atmosferą, kad žiūrovas juo tikėtų. Niekas negali manęs labiau nuliūdinti nei mintis apie žiūrovą, kuris sugaišo dvi savo gyvenimo valandas ir buvo nepatenkintas. Kita vertus, nekuriu filmų tik tam, kad patikčiau publikai. Stengiuosi būti savimi. Turiu savo žiūrovą. Tai verčia būti atsakingam. Anksčiau apie tai nemąsčiau, tik kaip galima geriau dariau savo darbą, atsiduodamas šimtu procentų. Kiekvienas filmas truko apie trejus mano gyvenimo metus. Kai filmuoju, susitelkiu į juostą, atsiriboju nuo išorinio gyvenimo, neatsakinėju į telefono skambučius. Kūryba - pagrindinis mano gyvenimo malonumas. Esu laimingas, kad žmonės, kurie pažiūrėjo vieną mano filmą, eina žiūrėti kito. Laimė, kurią teikia žmonių dėkingumas, nesulyginama su jokiais uždirbtais pinigais.

- Kaip elgtis jauniems režisieriams, nenorintiems būti konformistais ir kurti filmų masiniam žiūrovui?

- Žmonės, turintys ką pasakyti, visada patiria sunkumų. Pirmiausia reikia suvokti: jei idėja telpa bloknote ar dienoraštyje, ji neverta to, kad visa kūrybinė grupė gaištų dėl jos laiką, o žiūrovas eitų to žiūrėti į kino teatrą. Juk tai - rinkos santykiai. Žiūrovai leidžia pinigus ir tikisi už juos gauti pozityvių emocijų. Pagrindinė daugelio pradedančiųjų, ambicingų režisierių bėda ta, jog jie tiki, kad jų kančių pakanka norint sukurti gerą filmą. Ne. Būtina suvokti, kad kinas yra savitas minčių perteikimas, tačiau jūs nieko neperduosite, jeigu būsite nuobodus. Taip, problemos dėl motinos, tėvo - įdomus siužetas, tačiau pirmiausia reikia pagalvoti, kaip jį padaryti patrauklų žiūrovui, žmonės turi norėti, kad pasakotumėte jiems šią istoriją. Taigi reikia būti savimi, dėl savęs ir kitų, o tas "dėl kitų" dažnai tarsi ir pamirštamas. Sukurti filmą sau? Ne. Bet filmą apie save, apie panašų į jus, kurio paskirtis sužavėti, patikti, pravirkdyti, prajuokinti, - taip.

Klausimas po 20 metų

- Daugiau nei prieš dvidešimt metų režisierius Wimas Wendersas sukūrė dokumentinį filmą, kuriame pateikė vienintelį klausimą dešimčiai kolegų: "Ar kinas turi ateitį?" Kaip jūs šiandien atsakytumėte į tą patį klausimą?

- Tikrai turi. Turiu omenyje kiną, kuris rodomas didžiuosiuose ekranuose. Tam yra labai paprasta priežastis: žmonėms būtinas bendravimas. Reikia pasivaikščiojimų parke, net jeigu turi savo sodą. Kino teatras taip pat yra susitikimų vieta, kaip ir teatras, baletas, koncertas. Dabar kino teatrai susigrąžina pozicijas. Vienu metu buvo tarpsnis, kai televizija buvo užvaldžiusi žmonių protus, bet dabar televizorių žmonės žiūri daug mažiau. Šiandien valdo kitas produktas - kompiuteriai, planšetės, išmanieji telefonai. Kino teatras vėl atgauna savo specifiką - tai vieta, kur galima susitikti su draugais ir maloniai leisti laiką. Kinas išties turi puikią ateitį.

Parengė Goda AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"