TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Jankevičius: "Priimu visokį humorą"

2012 10 27 11:52
"Humorą visi mėgsta. Tik ne visiems vienodas patinka", - teigė J.Jankevičius. /Oresto Gurevičiaus nuotraukos  

BTV humoro laidos "Prajuokink mane" vedėjas Justinas Jankevičius prisipažįsta, kad labai mėgsta humorą ir anekdotus. "Jei reikėtų prajuokinti mane, tai laida bankrutuotų. Labai mėgstu juoktis", - sakė jis.

- Kaip atsidūrėte šioje laidoje? Mėgstate anekdotus, renkate juos?

- Ne, anekdotų nekolekcionuoju, tačiau humorą visi mėgsta. Tik ne visiems vienodas patinka. Humoro yra daug rūšių. Vienam juokingas rusiškas anekdotas, o kitam gal paprasčiausiai juokinga "Youtube" pamatyti susižeidžiantį žmogų. Aš priimu visų rūšių humorą - pradedant šeiminiu, baigiant visiškai juodu.

Buvusi televizijos laida "Humoro klubas", kurią rengėme su draugais, buvo vienas pirmųjų mūsų bandymų daryti autorinio humoro šou. Patys kūrėme ir pasakojome nuo scenos. Paskui laidos "Prajuokink mane" prodiuseriai pakvietė mane ieškoti juokaujančių žmonių visoje Lietuvoje.

- Sunku tokių rasti?

- Reikia ir paieškoti, ir pakviesti. Lietuviams visą laiką koją kiša santūrumas. Dažnai girdime: "Va, mano draugelis tai prie alaus tokių juokelių priskaldo, kad jums sunku lygiuotis." Tačiau kai tam draugeliui reikia lipti į sceną ir pajuokauti prieš publiką, tada pasirodo, kad ne toks jis ir šaunuolis. Viena - juokauti savo kompanijoje, ir visai kas kita - prieš nepažįstamą publiką, kai neįsivaizduoji, kas tiems žmonėms galėtų patikti. Tuos, kurie ateina į laidą "Prajuokink mane", jau galima laikyti Lietuvos humoro talentais.

"Humoras yra skirtas žmogui prajuokinti, o ne įžeisti", - sakė J.Jankevičius

- Lietuviai pernelyg santūrūs? Kaip tik norėjau klausti, ar visų anekdotus galima leisti į eterį?

- Pasitaikė ir arkliško humoro atstovų, buvo tokių, kai nė vieno anekdoto negalėjome rodyti. Nors man tai patinka nešvankybės: "bajeriai" apie antrą galą man nesvetimi. Manau, kad ir Lietuvoje, nors dauguma deklaruoja, jog vulgarus humoras jiems nepatinka, kompanijose tokie juokeliai vis tiek išlenda, ir vis tiek visiems būna juokinga. Kita vertus, svarbu, kaip tas humoras perteikiamas: ar tiesmukai, ar simboliais ir metaforomis.

Kartais ateina žmogus, perdžia savo pažastimi ir rėkia: "Pavogiau močiutę", ir tai būna velniškai juokinga vien tik dėl to, kad tai yra nesusipratimas, absurdas. Kai kurie mūsų laidos dalyviai prisirinkę anekdotų iš interneto, kai kurie atsineša savo sugalvotų istorijų. Laida tuo ir žavi, kad mes priimame visų humoro rūšių atstovus, o ar jų pasakojimai juokingi, sprendžiame čia, studijoje.

- Nesibaiminate, kad pristigsite dalyvių?

- Iš pradžių bijojau. Maniau, kad mes, neturėdami tokių kelias dešimtis metų siekiančių humoro tradicijų, kokias turi rusai, anglai ar ispanai, dalyvių pristigsime. Juk visa mūsų tradicija - pasakoti rusiškus anekdotus, versti rusiškas komikų intermedijas ir jas pasakoti. Tačiau rengiant laidą nuomonė keičiasi. Pasirodo, Lietuvoje labai daug gerų humoristų.

- Ar daug šio folkloro žanro kūrėjų?

- Žinau, kad kai kurie Lietuvos komedijos klasikai prenumeruoja čekiškus humoro žurnalus, juos išsiverčia, o paskui pasakoja scenoje. Apskritai dauguma anekdotų į Lietuvą ateina iš Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių, Balkanų, dabar jau prasirodo ir daugiau amerikiečių, britų humoro. Bet pažįstu ir tokių piliečių, kurie patys kuria, į laidą atsineša savo kurtų anekdotų, juokingų pastebėjimų. Dabar, kai atsirado ši laida, tokių dar padaugėjo. Šiaip nelabai buvo kur jiems reikštis. Humoro laidų Lietuvoje nelabai daug. Pastaraisiais metais dauguma mūsų televizijų tenkinosi piktais svaičiojimais apie mergaitės problemas. Pikta tauta esame. Nors sakome, kad mums labai patinka juoktis, tačiau matyti, kad dar labiau mums patinka pykti. Iš penkių televizijos laidų bent dvi būna apie vagystes ir pedofiliją. Manęs tai nedžiugina. Manau, kad dėl to dauguma jaunimo nuo televizoriaus pabėgo į internetą.

- Ar galima sakyti, kad anekdotai - universalūs? Vakarai supranta Rytų anekdotus, o Rytai - Vakarų?

- Galima sakyti, kad mums rusų kultūra yra artima. Okupacija juk paliko pėdsaką. Rusus mes gerai suprantame, per tiek okupacijos metų spėjome perprasti. Dabar, kai atsirado internetas, informacijos sklaida, kai nesam už geležinės uždangos, jau daug semiamės ir iš vakarietiškos kultūros. Tačiau dar nepasikeitė tiek kartų, kad nesuprastume rusiškų anekdotų. Jie mums dar yra artimiausi ir populiariausi.

Humoras yra universalus dalykas, tačiau yra ir tam tikrų kultūrinių skirtumų. Todėl amerikietis ne visada supras rusišką humorą. Yra kalambūrų, kurių neišversi, tačiau jei pasakojimas su užuomazga, įtampa, kulminacija, ir dar jei juokingai papasakosi, supras visi. Na, gal, pavyzdžiui, kai kurios Zimbabvės tautelės mūsų humoro nesuprastų.

Humoras - tai absurdo suvokimas. Kai tu suvoki, kad to negali būti, nesijuokti negali. Sakyčiau, kad humoro srityje mus skiria tik intelekto, o ne kultūros skirtumai.

- Ar laidoje daug grynai lietuviškų anekdotų?

- Tokių mažai. Pastaruoju metu gal padaugėjo, tačiau visas tas lietuviško humoro širšalas vyksta tik internete. Jo per televiziją nepamatysi. Reikia žinoti, kur jo ieškoti. Tačiau, kaip dainininkams lengviau dainuoti vadinamuosius koverius, nei kurti patiems, taip ir anekdotus lengviau išversti, nei ką nors sugalvoti pačiam.

- Kodėl anekdotų autoriai nesiskelbia pavardžių? Kodėl šis žanras anoniminis, kaip koks folkloras?

- Nes tai daugybę kartų perpasakotos juokingos istorijos. Tarkim, išgirsti, kaip kokia nors Marytė permiegojo su kokiu nors Andrium, kaip netikėtai komiškai juos kas nors užklupo. Kelis kartus ratu apsukusi istorija grįžta jau kitais vardais. Informacijos sklaidoje autoriai pamirštami, tačiau kiekvienam autoriui malonu, kad jo kūrinys keliauja iš lūpų į lūpas, nors ir be jo pavardės. Kai kūryba pripažįstama, malonu. Nesvarbu, vardinė ji ar anoniminė.

- O politinius anekdotus laidos dalyviai mėgsta?

- Tokių nelabai pasitaiko. Buvo vienas su politinėmis "dažnutėmis", bet, kaip prisimenu, pinigų nelaimėjo. Šiaip tai lietuviai mėgsta juoktis iš politikų.

- Nuo sovietmečio laikų...

- Na, tada tai tokie anekdotai sklandė tik labai uždaruose privačiuose salonuose ir tarp labai patikimų žmonių. Juokas iš politikų man gražiausia pykčio išraiška. Užuot dėl visų problemų nuolat kaltinę politikus, geriau iš jų juokimės. Tai jiems bus kur kas skaudžiau.

- O koks humoras jums patraukliausias?

- Amerikietiškas. Niujorkas - pasaulio komedijos sostinė. Ten gali rasti visų rūšių humoro, visą spektrą jo stilių. Dabar, kai atsirado internetas, šis humoras mums tapo pasiekiamas. Jaunimas dažniausiai jau nežino rusiškų "bajerių", jiems jau artimesni amerikietiški ir britiški. Greitai prarasime rusišką humoro tradiciją ir juokausim amerikietiškai.

- Jus lengviau prajuokinti nei laidos kolegą Vitalijų Cololo? Ar jis iš tikrųjų žino beveik visus Lietuvoje pasakojamus anekdotus?

- Gal visų pasaulio anekdotų ir nežino. Apskritai sakoma, kad 70 proc. statistikos laužta iš piršto, tačiau vadovaudamasis ta pačia taisykle galiu tvirtinti, kad 90 proc. anekdotų, kurie būna papasakoti laidoje "Prajuokink mane", V.Cololo žino. Ir dar žino keletą jų versijų. Jis yra anekdotų enciklopedija, tad nustebinti Vitalijų yra itin sunku. 

- Tai jei jūs būtumėt jo vietoje?

- Jei komisijoje sėdėčiau aš, laida bankrutuotų po kokių trijų vakarų. Man viskas labai juokinga, aš mėgstu juoktis. 

- Koks juokingas nutikimas įsiminė pastaruoju metu?

- Su "Humoro klubu" mes vis dar keliaujame per Lietuvą. Esame sutarę, kad arba juokiamės iš visko, arba nesijuokiam iš nieko. Kiekvienas į "Humoro klubo" pasirodymus ateinantis žiūrovas žino, kad bus atakuotos ir jo vertybės. Juokiamės iš visko, ir nesvarbu, kad kartais tai mus liečia asmeniškai. Humoras gali padėti žmonėms, kartais net problemas gali išspręsti, jei nebijosime iš jų juoktis. Aš porą kartų pasakiau pokštų apie storas moteris. Po pasirodymo prie manęs priėjo mėgstanti gerai pavalgyti mergaitė ir paklausė, kodėl aš nekenčiu storų moterų. "O jeigu tavo mergina būtų stora?" - paklausė. Atsakiau: "Nebūtų ji stora. Negaliu sakyti, kad aš nemėgstu storų merginų, aš nemėgstu pritrupintos lovos. Ir todėl su tokiomis nebūnu."

Žmonės juokelius mėgsta priimti labai asmeniškai. Na, nebūkime tokie susireikšminę. Supraskime, kad iš scenos juokaujantis žmogus tavęs nepažįsta ir jo replikos nėra skirtos konkrečiai tau. Kažkodėl apkūni mergina lengvai pasijuoks iš blondinių, bet kai išgirs anekdotą apie storas moteris, jau įsižeis. Yra žmonių, kurie gali juoktis iš čigonų ar žydų, bet tik pabandyk pajuokauti apie pedofiliją, ir jau skandalas. Pedofilija jiems - baisus dalykas, iš kurio negalima juoktis. O antisemitizmas, rasizmas - jau nebaisus. Ir antisemitizmas, ir rasizmas, ir pedofilija yra baisu. Todėl ir reikia iš jų juoktis.

Humoras yra skirtas žmogui prajuokinti, o ne įžeisti. Svarbu ir kaip juokauji. Labai lengva juokauti ir taip, kad žmogų įžeistum. Tačiau apskritai humoro supratimas yra intelekto reikalas.

- Ar dar pasitaiko vadinamųjų etnografinių anekdotų - apie suvalkiečius, dzūkus, žemaičius?

- Jau nelabai, tik suvalkiečiai dar kartais pakutenami. Gal iš mados tokie anekdotai išėjo. Regioninio humoro pasitaiko, bet jis jau šiek tiek mutavęs. Dabar juokaujama apie miestų išskirtinumus. Mano draugas Mantas Katleris labai mėgsta pasakoti anekdotus apie savo tėviškę Panevėžį. Sakyčiau, tai labai juokingas miestas dėl nusikalstamumo, kultūrinių skirtumų. Aš, tarkim, mėgstu juokauti apie Vilniaus rusus ir lenkus.

- Kas jus stebina laidoje?

- Kartais būna juokinga jau vien tai, kad iš garbaus amžiaus žmonių (buvo ir aštuntą dešimtį perkopusių pasakotojų) tikiesi kažkokių išmintingų pamokymų, o jis pradeda tau pasakoti apie, pavyzdžiui, dieduko kiaušus. Suveikia šoko veiksnys. Ir vien toks netikėtas posūkis jau būna labai juokingas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"