TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Juškaitis: trauktis atsišaudant

2010 11 22 0:00
Poetas J.Juškaitis 2010 metų gegužę Vilniuje, Žvėryne, Vytauto gatvėje, kurioje gyvena
Asmeninio albumo nuotrauka

Kur nors pasklaidęs kokią naują knygą, kurioje kalbama ir apie jo kūrybą, poetas Jonas Juškaitis dažnai ją padeda ir mintyse palinki: "Ilsėkis ramybėje". Nieko nauja, tas pats.

Tačiau apie Rimanto Kmitos studiją "Ištrūkimas iš fabriko", išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, pasakė: "Per 20 metų tai vienintelė, kurioje nemeluojama."

32 metų literatūrologo monografijoje apžvelgiama lietuvių poezijos modernėjimo istorija, kurioje dalyvavo maždaug vienos kartos poetai - didysis septynetas: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė, Vladas Šimkus, Judita Vaičiūnaitė, Jonas Juškaitis, Tomas Venclova. Vienas iš šio septyneto - Jonas JUŠKAITIS - atsako į Audriaus Musteikio klausimus.

- Apie "Ištrūkimą iš fabriko" nelabai girdėti atgarsių. O jūsų žodžiai verčia suklusti. Kaip juos reikėtų suprasti? Koks melas ir nutylėjimai buvo kitose knygose? Kad ir tų knygų nelabai gausu...

- Kad kitiems būtų aišku, pirmiausia reikia R.Kmitos citatų. "Apie juos daug rašyta ir sovietmečiu, ir vėliau

- Sovietmečio tyrimai pamažu pereina į jaunųjų rankas. Kokie čia privalumai? Kokie pavojai jų tyko? Sakote, kad apskritai trūksta įžvalgių žmonių...

- Man, metams bėgant einančiam iš santvarkos į santvarką, ne kartą kildavo juokas: Sovietų Sąjungoje buvo priverstinė visuotinė kolektyvizacija, o Europos Sąjungoje - priverstinė visuotinė kompiuterizacija. Žinoma, "plius visos šalies elektrifikacija". Ši tinka abiem. Ypač globaliai "visuotinės gerovės valstybei" moralės sutemas apsišviesti. Vytautas Petkevičius, kuris, tikėkimės, išplaukė nuosavu laivu iš mūsų gyvenimo, paliko vieną auksinį sakinį: "Brazauskas sukūrė tobulą kyšių sistemą." Taigi kitoms visoms valdžioms belieka ją tobulinti, nes tobulybei nėra ribų (kaip iš manęs šaipydavosi sovietinių leidyklų valdininkai, kai gerindavau eilėraščius), kad sistema toliau riedėtų su visais koaliciniais ekscentrikais lyg smagračiais. Apie visokius ekonominius, kontrabandų, vokelių, korumpavimų ir kitokius, skaičiais išmatuojamus, parametrus man atsibodo klausytis, bet pamėginkite išmatuoti, kas dedasi tenai, kur skonis ginčijasi su skoniu, kompetencija su kompetencija, vertintojas su vertintoju, nuomonė su nuomone, kur dar beveik nė nepradėta sakyti teisybės ir neaišku, ar kada ir kaip iš viso bus įmanoma pasakyti.

Mane kaip tik ir domina jaunosios kartos vertintojų darbai. Pavyzdžiui, Bernardo Gailiaus "Partizanai tada ir šiandien", Nerijos Putinaitės "Nenutrūkusi styga", Linos Okuličiūtės "Juozas Keliuotis KGB taikinyje 1956-1978 m." ("Genocidas ir rezistencija", 2009, Nr.2), Kęstučio Grigaliūno "Mirties dienoraščiai", R.Kmitos knyga. Jeigu ką nors naujo gali pasakyti, tai tik tokie jaunieji, nes kiti arba patys nesuvokia, arba negali nerašyti "teigiamai" tam tikru stiliumi, tačiau be teisybės, ypač jeigu rašo gražiai, gražiau net už poeziją, nes tinginys vartotojas ant šio kabliuko kimba kaip karpis.

Kokie pavojai, tokie ir privalumai: nebijoti, eiti į archyvus, o jeigu reikės trauktis, tai trauktis atsišaudant, anot amžinatilsį Viliaus Bražėno, kurį pažinojau ir raginau nesivaidyti beprasmiškai su mūsų skystomis persivertėlėmis, bet versti iš istorijos visą teisybę. R.Kmita savo apibendrinančias išvadas daro iš įžvalgų į tekstus. Ar mes bijojom rašyti, ką jis dabar išaiškina? Man teko pačiam prasimušti, pačiam trauktis atsišaudant, o šiandien pačiam gintis. Man visai nerūpėjo ir nerūpi, ar būsiu priskirtas modernistams ar kitokiems, giriamas ar peikiamas. Man tiktai rūpėjo, kad nebūtų iškraipyti mano gyvenimas ir mano laikysena, o apie poeziją - pasakyta, kas ji yra. Alberto Zalatoriaus žodžiai apie Bernardą Brazdžionį, kodėl būtinai reikia rikiuoti į sroves ar generacijas - leiskime žmonėms vaikščioti po vieną, įsidėmėtini. Mes, visi septyni, vaikščiojome po vieną, bet vienas kitą jautėme iš tolo energinga kūrybine pastanga sąmoningai priešintis. Tai nuostabiausia. Ypatingas septynetas. Aš pats juokais sakydavau nepriklausomybės pradžioje, kad norėčiau kaip tik šio septyneto atrinkti po kokių trisdešimt eilėraščių ir išleisti tikrąją mūsų, jei taip galima vadinti, kartos antologiją, Klemenso Dulkės 1932 metų antologijos "Septyni" pavyzdžiu, su bendra nuotrauka, kurios "vienintelė puošmena" viduryje, kaip kritikai juokaudavo apie moteris, tada buvo Alė Sidabraitė, o dabar būtų Judita Vaičiūnaitė. Rašė tada ir daugiau gerų poetų, ir nekonformistinių, ir galvas paguldžiusių, dėl to gerbtinų labiausiai, bet neįsivaizduoju, ar kurį iš jų būtų galima prišlieti prie mūsų septyneto. V.Šimkus "Bitėse pabėgėlėse" ironizavo, kad jo mintys pabėgo į kitų galvas. Kaip ta mano mintis kalbėti būtent apie mus septynis pabėgo į galvą R.Kmitai? Algimanto Baltakio paminėta, kad po karo, esą, "seniai" vieni išbėgo į užsienius, kiti buvo pasodinti į kalėjimus, todėl jie, jauni komunistai, atėjo pačiu laiku. Mes, bent tokie kaip aš, atėjome "pačiu laiku" atėjusiųjų pačiu laiku stabdyti, todėl nuo pat pradžių turėjome ir turime problemų su jais. Arba jie turėjo ir turi problemų su mumis. Viktorija Daujotytė parašė ir pasakė, lyg už visą Lietuvą, kad Justinas Marcinkevičius "mus išmokė tarti Lietuvą". Tai jus išmokė. Aš 1953 metais įstojau į universitetą perskaitęs visa, kas išleista ir išspausdinta iki antrosios sovietinės okupacijos, o Lietuvą tarti mane išmokė šėtoniškosios imperijos tardytojų užrašytieji lietuvių "buržuaziniais nacionalistais", "buožiniais banditais", "juodaisiais katalikų dvasininkais", "belobandpovstancais", "į užsienį pasitraukusiomis reakcingomis atplaišomis", kurios kasmet demonstravo Amerikoje primindamos jos deklaraciją apie okupacijos nepripažinimą ir laisvą tautų apsisprendimą. Nė už vieną kitą iš mūsų septyneto nesiryžčiau tvirtinti, kas kurį išmokė tarti Lietuvą, tik žinau, kad ji rūpėjo ir kitiems, nes visi rašė lietuviškai.

Trauktis atsišaudant man teko dar nuo universiteto. Tas visas modernizmas gal ir prasidėjo nuo manęs, kai 1957 metais rengiau almanachą "Šviesų rytą", kuriame buvo ir J.Vaičiūnaitės bei T.Venclovos eilėraščių. Kai baigęs išėjau į "Literatūrą ir meną", šio sumanymo įkvėptą naują almanachą kitiems pribaigė komunistai. Bet ir "Literatūroje ir mene" reikėjo atsišaudyti. Visi žino, kad neišvengiamai reikėjo trauktis, kaip sako V.Bražėnas, bet svarbesnis buvo atsišaudymas. Jaunųjų rašytojų seminare 1958 metais pas Eduardą Mieželaitį dalyvavau su Janina Degutyte ir Henriku Čigriejumi. Mane vieną svarstė visą valandą ilgiau, kitų rašytojų vadovaujamiems seminarams laukiant, kol baigsis pas mus, o atėjusi lietuvių literatūros kuratorė Maskvoje Bela Zaleskaja, po eilėraščio "Mėnesiena" pirmojo posmo, aptariamo kritikų, pakilusi išėjo: "Tai baisu." 1962 metais išleistas 25 eilėraščių rinkinėlis "Ir aušros, ir žaros" buvo Lietuvoje pirmasis be jokių sovietinių ideologinių emblematikų. Paskutiniu akimirksniu tik privalomai teko įkišti nors du trumpus, apkapotus eilėraščius - "arčiau gyvenimo", nes rankraštį turėjo savo rankose leidykla. 1959 metais T.Venclovos triukšmingasis vakaras yra surengtas mano, o jo poeziją, kaip kolega, "smerkti" atsisakiau.

R.Kmita labai vertina mano atsakymus 1971 metų Poezijos pavasaryje ("Opiausia - poezijos vertė"). Bet kada jie parašyti? Dar prieš Vytauto Kubiliaus "Talento mįsles". Tokių, kaip dabar vadinama, manifestų būtų buvę ir daugiau, jeigu man būtų neuždraudę rašyti apie Vaidotą Spudą ir Henriką Radauską. O ir šito be K.Nastopkos nebūtų buvę, nes į "Poezijos pavasarį" niekas manęs nebūtų įsileidę su tokiais tekstais. 1970 metais redaktoriumi buvo paskirtas Eugenijus Matuzevičius, o kritiką tvarkyti - K.Nastopka. Jo nepažinojau, bet jis man atsiuntė klausimus ir atkakliai ragino atsakyti, tik aš delsiau, kol metų gale netikėtai sutiktas E.Matuzevičius pyktelėjo - "Kiek galima laukti?!" Nunešiau žiemą į Rašytojų sąjungą, kur E.Matuzevičius dirbo. Pasidėjęs skaitė, ilgai skaitė, paskui iškėlė ranką ir trinktelėjo delnu į stalą: "Čia ne šiaip sau! Čia dideli dalykai! Ir velniai žino, kaip čia dar bus. Ir ne tau vienam." Padaviau ranką atsisveikinti - "kaip norite", ir išėjau, užsileidęs kepurės ausis - kad neprisišauktų ką nors taisyti. Išėjau stotis į eilę prie anglių, nes šaltis ledo gėlėmis raitojo langus. Vieną iš rekomendacijų stojant į Rašytojų sąjungą man rašė E.Matuzevičius. Per priėmimą slaptu balsavimu iš 26 valdybos narių "prieš" balsavo vienas, o E.Matuzevičius kalbėjo, kad tokius, kaip mane, geriau turėti sąjungoje, nes būtų galima "daryti auklėjamąjį poveikį". Pats tikriausiai galvodamas - velnią tu čia padarysi, tačiau diplomatijos reikia. E.Matuzevičius ir Albinas Žukauskas sėdėdavo pas mane literatūros skyriuje, atnešdavo savo eilėraščių pasitarti ir mane kiaurai permatė, nors, sako, turėjo ir slapyvardį... A.Žukauską įkalbėjau rašyti verlibrais, o Antaną Miškinį - kad neatgailautų dėl lagerio. Rita Tūtlytė gali patikrinti tą eilutę, kur "už svetimas kaltes nuryti" pataisyta į kitos nemenišką pakartojimą. Kiek sekiau, poetas daugiau "neatgailavo".

Kai 1989 metais visuotiniame rašytojų susirinkime buvau keliamas premijai, prieš visą salę pasakiau - "Dekanozovo premijos neimsiu". V.Kubilius savo istorijoje "XX amžiaus literatūra" (1995) parašė netiesą - "atėjusiam iš pokario žudynių siaubo". Iš kokių "pokario žudynių"? Mano antrajame rinkinyje 1972 metais skyrius "Pasaulinis karas" pirmą kartą kalba ne apie kokį nors "Didįjį tėvynės karą", primestą išauklėti jaunąsias kartas okupacine dvasia, o apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame lietuviai prieš abu dar neregėto barbarizmo okupantus atsidūrę "vienų vieni", kaip Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (Sūduvio) knyga pavadinta. Ją gūdžiame okupaciniame tvaike pirmą kartą gavau iš A.Zalatoriaus, kalbėjusio, kad tai mūsų tautos pasipriešinimo biblija, perduotina iš kartos į kartą. Dėl šito mano rinkinio skyriaus kilo triukšmas, apie E.Mieželaičio laiškus man pasakojo ne vienas, o K.Nastopka mini "Baltose lankose" (Nr.20). Dėl tokių klastočių, o ir dėl skyrių "Nuo "atlydžio" iki Nepriklausomybės", "Perskeltos literatūros integracija" ir panašių dalykų, mes, keturi rašytojai, ir parašėme V.Kubiliui atsakymą. Juozas Aputis (jis, kaip ir A.Zalatorius, taip pat ėjo su mumis, yra ir bendroje nuotraukoje, o ir Aušra Sluckaitė buvo mūsų žmogus leidykloje) kelių autorių pasisakyme "Metų" žurnale antrašte "Darbštumas ir skubėjimo kaina" V.Kubiliui taip atsakė, jog, manau, dar prie jo pasisakymo kada nors literatūrologams teks sugrįžti, nes J.Aputis yra vienas iš autentiškiausių ir sąžiningiausių to laiko liudytojų. Mano bendrakursė Elena Bukelienė (Nijolė Lapinskaitė) vyresnės kartos rašytojo Jono Mikelinsko kultūrinę ir politinę publicistiką pavadino žygdarbiu. Prie tos publicistikos taip pat dar reikės sugrįžti, nes tokio tiesos sakymo neįveikė nei Rytai, nei Vakarai, nei T.Venclova, nei žydai. Kai Rašytojų sąjunga skyrėsi nuo Maskvos, prikalbinau J.Mikelinską suvažiavime sakyti atidarymo kalbą - apie tautos ir literatūros likimą ateityje ir mūsų visų atsakomybę.

1989 metais, naktį prieš tą suvažiavimą, paskambino man A.Zalatorius - greit renkamės pasitarti (iš mirusiųjų buvo dar J.Aputis): rytoj į salę turės įtykinti ir ištykinti iš Maskvos atvykusi B.Zaleskaja - pasižiūrėti, kaip viskas vyko, "nuleisti" pirmininką ir pavaduotoją. Taip, net ir su tuo pačiu pilku kostiumėliu, kaip 1958-aisiais, ėmė ir apsireiškė lyg dvasia - į pačią paskutinę tuščią kėdę... Suvažiavimo dalyviams spoksant į sceną.

Nesiliaujantieji prievarta visiems primetinėti vienintelę sovietiškai politizuotą teisybę ir tikrą teisybę sakančiuosius kaltinantieji "politikavimu" išleido "Grūto parko lyriką". Ne tai svarbiausia, kad tokių eilėraščių parašyta (nors mano tik keli, visiškai neoriginalūs, prieš 45 metus), bet kad sudarė - Komunistų partijos CK instruktorius Vaclovas Paulauskas, kuris pats per "Komunistą" pūtė propagandą! Jeigu būtų, pavyzdžiui, R.Kmita sudarinėjęs ir komentavęs, aš pirmas būčiau davęs sutikimą raštu. Teisme, kai vienas po kito pasipustė padus, matyt, pabūgę galimo spaudimo, pasakiau - galite išeiti nors ir visi, bylinėsiuos aš vienas, nes man svarbu laimėti bylą, kadangi esu kitoks. Su manimi salėje dar pasilikdavo Romas Sadauskas ir Stasys Žlibinas. Mes tą bylą laimėjome.

Tęsinys kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"