TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Juškaitis: trauktis atsišaudant

2010 11 23 0:00
Rašytojų suvažiavime Vilniuje. Pirmoje eilėje: S.Geda (kairėje), J.Vaičiūnaitė, J.Aputis, J.Juškaitis. Antroje: M.Martinaitis, A.Zalatorius, J.Mačiulis, K.Nastopka.
Asmeninio albumo nuotrauka

Poetas Jonas JUŠKAITIS atsako į žurnalisto Audriaus Musteikio klausimus.

- Papasakokite apie septyneto tarpusavio santykius.

- Mes buvome ir išlikome demokratai. Literatūros istorijoje stovėdami bendrai, negalime ir laisvėje užmiršti, ko išmokę nelaisvėje - vaikščioti po vieną. Mane komunistų partijos CK instruktorius ir "Komunisto" bendradarbis 2000 metais traukė į "Grūto parko lyriką" dėl kelių 1954-1955 metų eilėraščių, bet "Komunistas" 1973-iaisiais vienintelį iš septynių kritikavo už 1971 metais "Poezijos pavasaryje" paskelbtą tekstą "Opiausia - poezijos vertė", kurį Rimantas Kmita laiko dabar labai vertingu. Todėl, besitraukdamas atsišaudant, 2006 metais prie savo poezijos knygos "Tolimos dainos. Lyrika" pridėjau "Pastabų trupinius" - pats dar nurodžiau savo tokių eilėraščių, kur ir kada išspausdinti. Tyrinėdamas bylas archyvuose, rasdavau tardytojo padėtų tuščių lapų - patiems apsikaltinti, užrašyti savo ranka. Jauni partizanai, nemokėję rusų kalbos, taip ir užrašę - "Nuosavos rankos parodymai". Kad mažiau dabar būtų rašančiųjų "tam tikru stiliumi" be teisybės pasakymo, komunistų susukta galva, prie savo leidžiamų raštų ir atsiminimų tomų patys surašykite visų nutylėtų eilėraščių pavadinimus - "Nuosavos rankos parodymai". Ką, kada, kiek ir kur esate išdavę.

Prisimenu, į pirmąjį "Poetinį Druskininkų rudenį" pats vienas Vytautas Bložė primygtinai kvietė: mudu su Judita Vaičiūnaite ir Tom1 Venclovą. Kodėl T.Venclovos nebuvo, nežinau, o mudu, žinoma, po vieną, demonstratyviai atsisakėme dalyvauti. Kai knygoje "300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania" tarp 100 lietuvių rašytojų nerandu Broniaus Krivicko ir Kazio Bradūno, tai man ir vienam pasilikusiam gėda, kad aš ten esu.

"Lietuvos žiniose" (2009 m. Nr. 236) išspausdinta aštuonių nuotrauka, kurioje ir mes beveik visi (Sigitas Geda, J.Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis, J.Juškaitis, Kęstutis Nastopka), o ir likusieji trys - iš mūsų. 1980 metais per rašytojų suvažiavimo pertrauką pro šalį eidamas literatūros muziejaus direktorius prozininkas Jonas Mačiulis pamatė mus susistojusius prie lango ir pajuokavo: "Aš jus nufotografuosiu". Juokdamasis pats J.Mačiulis paskui atsistojo į vidurį kitai nuotraukai, o fotografavo jo aparatu Henrikas Čigriejus. Taigi iš juokavimo atsirado dvi nuotraukos, kaip koks netikėtas dokumentas, nes mes patys, pamatę vieni kitus bet kur, savaime susiburdavome. T.Venclova jau buvo emigravęs, Vladas Šimkus dar sukinėdavosi netoli tos, kaip R.Kmita vadina, "fabriko tvarkos", nors eilėraščiais seniai buvo iš jos išėjęs, V.Bložė, už mus vyresnis, iš Pedagoginio (kiti visi iš universiteto), be to, iš pradžių mus net juokino "visu savo vidutiniu ūgiu už socializmą", tik po kelinto rinkinio pradėjo pritapti prie mūsų. Jų trijų todėl ir nėra.

Aš visus pažinojau, ko gero, vienintelis toks ir esu. Nebuvome draugai, bet su kai kuriais teko artimai bendrauti. Su vienais nuo universiteto, su kitais vėliau. Jie visi buvo komjaunuoliai, aš vienas - ne, nors mano "grūtiniai" eilėraščiai kvailiausi, ir nežinau, ar jie žinojo ar bent nujautė mano katalikiškumą, bet man visai nerūpėjo nei jų gyvenimas, nei pažiūros. Kur buvę, kur nebuvę - ir susistojame atskirai, tačiau lyg suburti. Jautėme vienas kito kūrybos vertę ir tuo be žodžių vieni kitiems padėjome, nes gerbėme laikysena, kiekvienas kitokių pažiūrų kitoniškumu, išsilavinimu, kultūros poreikiu, sąmoningumu, atsakomybe už savo veiksmus, poezijos supratimu. Patys rašėme, vertėme pasaulio poeziją, skelbėme tekstus literatūros ir kultūros klausimais, dalijomės knygomis, mokėmės kalbų, visi turėjome nesuklastotą Lietuvos istorijos praeitį, joje piliečiais gimę, o principus perduodavome iš lūpų į lūpas. Man rodos, tai buvo demokratiškiausias sambūris mūsų poezijoje. Eduardo Mieželaičio vadovaujami Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius priklausė komunistų partijai, užėmė aukštas pareigas, išeivijos žemininkai ar bežemiai turėjo laisvę ir galimybes, o mes - tik vidinę laisvę totalitarinėje sistemoje neįsipareigoti daugiau niekam, tik savo talentui ir laisvę gerbti kitų talentus. Kitaip sakant - priešintis jai savo pažiūrų skirtumais ir išlikti represinėje tvarkoje. Taip kristalizavosi reta nauja idėja, kai kiekvienas priešintis kūryba ieško naujų idėjų. Lyg atrodo, kad mus, siūbtelėjusius kone tuo pačiu metu iš universiteto, kaip kokią komandą atrinko ir treniravo pats Viešpats Dievas.

O kokie tai buvo laikai! 1958 metais mano kurso diplomantų skirstymo dieną - pakeistas universiteto rektorius Juozas Bulavas, studentai dar nieko nežino. Pradėta šalinti lituanistikos katedros dėstytojus. Jau pirmieji mūsų rinkinėliai ruošė perversmą, o 1972 metais išleistos knygos tą perversmą įvykdė. R.Kmita išryškino, nes iki šiol gal nebuvo nei suinteresuotų, nei įžvalgių. Literatūros tyrinėtojai klajojo arba po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, arba po niekam abejonių nekeliančias nepriklausomybės laikų bei išeivijos sritis, arba monografijomis rašė tikrų sovietinės sistemos auklėtinių lietuvių literatūros istoriją, o jeigu kurį aptarinėdavo, tai, lyg tyčia, mus išblaškę ir "tam tikru" stiliumi - rašyti teigiamai, bet nepasakyti teisybės. Daugiau yra paliudiję patys poetai, ypač iš jaunesnės, bet su mumis kontaktavusios kartos. Net provokuojami pritarti pakištam nežinia kieno sugalvotam požiūriui - tvirtindavo savo. Pavyzdžiui, Antanas A.Jonynas. Šventasis Petras tris kartus išsigynė Kristaus, o A.A.Jonynas tris kartus, skirtingais metais, klausiamas vis to paties (klausė Vytautas Kubilius, Jūratė Baranova, Rita Tūtlytė) bent linktelėti pritariamai, esą jo kartą "treniravę" dabar proteguojamieji, net įtaką darę, atsakydavo tą patį: jam tai ne, jį skatinę 1972-aisiais išleisti T.Venclovos, S.Gedos ir J.Juškaičio rinkiniai.

- O kaip dėl konkurencijos, pirmojo poeto titulo siekio? Buvo?

- Ar konkurencija tuo laikotarpiu tarp mūsų galėjo būti, jeigu žiūrėjome kaip atsilaikyti ir išsilaikyti? Gal ir būta kitokių požiūrių į vienas kitą, bet iš nuogirdų aš nenorėčiau spėlioti, nes toli buvau nuo visko. Komunistai varžėsi dėl tradicijos ir novatoriškumo, tačiau man ir tie, ir tie svetimi. O per varžytines du katinai vienuose namuose, o du tenorai viename teatre nesutinka: katinai užtraukia tenorais, o tenorai užkaukia katinais. Man svetimi ir tokie manipuliavimai, kaip Valentinas Sventickas kad nepriklausomybėje mėgino primestinai visam rašytojų suvažiavimui Just.Marcinkevičių išrinkti pirmu poetu, o "Respublika" pirmu poetu išrinko S.Gedą. Aš iš to suvažiavimo išėjau, o į panašias anketas visai neatsakinėju, kadangi net pasaulinių poetų negaliu visko priimti, atsirenku tiktai gražiausius eilėraščius.

Aš pats prasimušiau ir kitam, prašančiajam pasakyti nuomonę apie jo eilėraščius nė neskaitęs atsakydavau: nerašyk, jeigu tiktai gali. Jeigu negalėsi, pats išsiaiškinsi viską. Net jeigu tektų ko nors paskui ir gėdytis (o tai mums visiems atsitinka), džiaukis, nes kaip kitaip sužinotum, koks kvailas pats buvai.

Ar gali kas rašyti už kitą? Savo eilėraščių niekam niekada nesiūlinėdavau skaityti, net žmonai. Tik 1971 metais Juozo Apučio prašiau pažiūrėti į "Mėlyna žibutė apšvietė likimą" rankraštį. Po to, kai atsivežiau iš kaimo ir Trakų gatvėje pas jį su Albertu Zalatoriumi ir S.Geda sumalėme liežuviais visą sovietinę santvarką ir tvarką, o J.Aputis kvatojosi, kad norint po dešimties sakinių mane tuojau būtų galima suimti. Sakau - vis dėlto į leidyklą nešu. Paskui, kai perskaitė, J.Aputis, skleisdamas lapus, kalbėjo: "Puikus eilėraštis Lionginui Šepkai, puikus eilėraštis "Suvalkijoj rūksta dūmai"..." Taip atsirado dedikacija "Juozui Apučiui", nes pirmasis jau turėjo paskyrimą...

R.Kmita mini, kad mes vieni kitus palaikę ir vertinę. Jeigu tik išliko, reikėtų susirasti Nijolės Miliauskaitės diplominį darbą, kurį ji rašė 1972 metais pagal dėstytojo Donato Saukos užduotį - anketa apklausti dvidešimt mūsų generacijos poetų ir aptarti, remiantis pačių pasisakymais apie save ir kitų kūrybą. Vilniuje priregistruotas pas jauniausiąją seserį, kuri kilnojosi iš gatvės į gatvę, Rašytojų sąjungos duotu adresu tą anketą radau gana vėlai, kada visi jau buvo atsakę, o aš negalvojau nė pradėti. Atvažiavusį vieną dieną telefonu N.Miliauskaitė ir užklupo. Kai sužinojo, ėmė verkti, nes be mano atsakymo negalinti apginti diplominio. Aš jos atsiprašiau ir pažadėjau per keletą dienų bent pasamprotauti šitų klausimų temomis. Jų buvo nemažai. Kada nunešiau, kai susitikę susipažinome ir gražiai padraugavome, N.Miliauskaitė man davė paskaityti visų kitų atsakymus. Atrodo, kad dar ten galėjo dalyvauti Albinas Bernotas, H.Čigriejus, Alfonsas Bukontas, Leonardas Gutauskas, Aldona Puišytė, Vytautas Karalius, Jonas Strielkūnas, Algimantas Mikuta... Gaila, kad nieko namie neužsirašiau, nes dabarčiai būtų autentiškiausi liudijimai. Nedrįsčiau tvirtinti, kaip, bet R.Kmitos aptariamieji vieni kitus labai vertino, didžiuma likusiųjų laikėsi tokios pat nuomonės. O S.Geda mano "Mėlyna žibutė apšvietė likimą" vadino geriausia poezijos knyga Lietuvoje po karo. Tai kokia čia ta konkurencija?

- Žinoma tezė, kad "J.Juškaitis - atskiras." Kiekvienas iš septyneto daug kuo atskiras. Ar jūs labiausiai atskiras dėl to, kad katalikas?

- Visi septyni tokie atskiri ir nepanašūs vienas į kitą, jog ne pro šalį būtų pasitelkti ano ciniko žodžius apie vyrą ir moterį, esą abudu tokie nepanašūs, net stebina, kaip tas juodviejų vaikas dar išeina panašus į juodu. Mes vieni kitiems pirmiausia buvome įdomūs savo skirtybėmis, iš kurių susidarė vertybinė bendratis.

Kad katalikas, tai nežinau, kiek tas R.Kmitai įdomu. Jeigu nebūtų radęs kitko. Yra literatūros estetikos autonominiai kriterijai, kuriais vertintojas įžvelgė mano krikščioniškumą ir sąžiningai įvardijo.

Aš ne iš vargšų, ir mano giminėje netrūko išsilavinusių, tik nuo šimtmečio žemės drebinimų išvargta daug vargo. Nesiteiravau, kiek iš mūsų septyneto artimųjų patyrė represijas, iš mano - 22. Kuturių kaime mano senelis turėjo du ūkius, kieme pas tvorą stovėjo man augant jau nevažinėjama ištaiginga karieta, tamsiai žalia su tamsiai raudonais ratais, tokių atspalvių kaip Portugalijos vėliava, užleidžiamu ir atgal sulankstomu kaip limuzino, viršumi. Iš tos "didybės" tiek tebuvo likę, jog mes maži draskėme, ką tik įveikdami - pamatyti, kaip ji padaryta, ir minkštose pasostėse vištos dėdavo kiaušinius, o aš prie jos prisiviliodavau kumeliuką patogiai užsilipti ir jodinėdavau po kiemą kaip kaubojai ant bulių, kol pamatę tėvai šaukdami ir kumščiais grasindami nenuvydavo. Jaukus kumeliukas, mano pirmasis pegasas, nenumetė nė karto, tik tėvas už tokius darbus, kaip bausmę, išmokė ir įsakė prikelti užvirtusius arklius, anot italų poeto, Nobelio premijos laureato Salvatore Quasimodo (beje, komunisto), "tuos misteriškus gyvulius, kurie iškėlę galvas eina paskui žmogų": prie užpakalinių kojų nelįsk, priešakinę, tą, kuri iškelta, spausk prie žemės, o po galva pakišk ranką ir kelk, kiek tik valioji. Jurbarkan eidamas į gimnaziją per laukus, kada tik rasdavau besivoliojant į vagą užvirtusius ūkininkų arklius, pabučiuodavau baltą žvaigždutę kaktoje ir prikeldavau, o jie stati pasipurtydavo ir suprunkšdavo iš dėkingumo. T.Venclova gali nors visą žemės rutulį pergręžti kiaurai per abudu ašigalius dėl savojo Sokrato, bet vienas kito niekaip negalėtume paveikti, nes mano pirmasis pegasas buvo kumeliukas tėvų sodybos kieme.

2006 metais sunkiai susirgus žmonai inkstų nepakankamumu, viską mečiau - savo paties eilėraščių ir atsiminimų rašymą, vertimus, darbą archyvuose, visuomeninę veiklą ir gyvenome abu šalia kaip viena nusigandusi širdis. Palaidojau brolį, palaidojau tėvą, palaidojau mamą, palaidojau seserį, palaidojau žmonos mamą, palaidojau žmonos brolį, palaidojau žmoną - ir gyvenu vienas. Toks pat, kaip ir kadaise, kai ardamas kartu su Ameriką dėl išdavystės keikiančiais kaimiečiais, sakydavau - nesitikėkit, niekas mūsų neišvaduos niekada, tik patys pirmiausia saugokitės ne kitų, bet savęs, išsaugokit, ką išmokė motina ir tėvas, ir ištverkit viską ir būtinai - iki mirties! Atrodė, kad ši mane žlugdžiusi imperija išliks ir išliks, bet aš išlikau, o ji žlugo.

Artimiausiai ir ilgiausiai bendravau su J.Vaičiūnaite ir S.Geda. J.Vaičiūnaitė... Pirmoji mus palikusi. Su rausvai rusvu megztuku ir pilka rusvai languota suknele, atsistojusi auditorijos suole, nuraudo, kai nunešiau atmintinai deklamuodamas iš kažkieno gautus jos eilėraščius, pasidėjusi "Žaną Kristofą", 1956 metais. "Aš tau šito tavo eilėraščio pavydžiu", - sakydavo dažnai sutikusi po daugelio metų. Aš taip sakyti nedrįsdavau, tačiau toks būdavo visų vienas kito gražus įvertinimas. O kai koks kritikas užpuldavo kokį poetą, nebūtinai iš mūsų septyneto, ir padejuodavau dėl tokio darbo, ji ramiu balsu atsakydavo: "Tai kas, vis tiek geras eilėraštis." Visai kaip Danutė, mano žmona, nors viena kitos nepažinojo.

S.Geda 1966 metais J.Apučio paprašė, kad nusivestų supažindinti su manimi. Iš kaimo atsiveždavau per "Amerikos balsą" išgirstas visas išeivijos literatūros ir kultūros naujienas. Jis užrašė savo pirmąją knygą "Jonui, pradėjusiam naują etapą lietuvių poezijoje." Daug paskui ir dažnai kalbėdavomės, tardavomės, karštai svarstydavome, net atsakymą V.Kubiliui į "XX amžiaus literatūrą" pirmiausia abu sumanėme. Bendravome, artimi kolegos, 40 metų, bet pastaruosius 4 jau nesišnekėjome.

Niekaip negaliu užmiršti, kaip Tauro gatvės bendrabučio 435 kambaryje, atėjęs pas Juozą Tumelį, T.Venclova sau vienas skaito ir skaito Bernardo Brazdžionio "Per pasaulį keliauja žmogus" - eilėraštį "Žemei", parašytą 1937 metais ir pasibaigiantį "Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,/ Tu krauju žydėsi kraujo Nemune./ Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?/ Ne. O palydėsi? - Ne. Atminsi? - Ne." Skaito ir skaito, tyliai sau ištardamas: "Joo... Joo", paskui staiga pakyla ir išeina. 1999 metų birželį prie paminklo, sukrauto iš akmenų, nesutikau minėjime nė vieno pažįstamo, grįždamas Dainavos gatve žiūrėjau į žemę, staiga - "Jonas?!" Pakeliu galvą - iš priešingos pusės Tomas. Su raudonomis kelnėmis, baltais į kairę po kaklu susegtais marškiniais, abudu beveik nė nežilstelėję. Po šitiek metų. Sakėsi skaitęs mano "Lyrą ant gluosnio", kalbėjomės, kad Lietuvoje valstybė yra... Niekada nepritariau jo kosmopolitinėms pažiūroms ir J.Ambrazevičiaus vyriausybės vertinimui. J.Tumelis 1982 metais per Czeslavą Miloszą perdavė jam "Tolimas dainas", o jis trumpai parašė man į Rašytojų sąjungą, su linkėjimais nuo Česlovo. Tas laiškas atsidūrė KGB. Nežinau, ar patys nutvėrė, ar perdavė Rašytojų sąjunga. Ta "saugančioji" įstaiga veltui laiko neleisdavo, kažkur pasidėjo ir Antano Maceinos man du rašytus laiškus. B.Brazdžionį, svarstantį, ar kitų pažiūrų T.Venclova gerai apie jį parašytų, įtikinau, kad parašė gerai.

V.Bložė laiškus tik vienas pradėdavo taip: "Jonai! Mielas!" M.Martinaitį susitikdavau panašų į profesorių, sakydavosi aiškinąs universitete mano poeziją ir "pagrasindavo" pasikviesią ir mane. Bet niekad nekvietė, nežinau, ir ką ten kam apie mane kalbėdavo.

O dabar, kai viskas suvelta ir aš nematau, kas galėtų susvetimėjusius žmones bent suartinti, prisimenu vieno rusų poeto Pavelo Kogano eilėraštį iš plonytės knygelės, kurią V.Šimkaus būsimoji žmona Gražina Mareckaitė paskolino paskaityti, kai 1961 metais dirbome "Literatūroje ir mene": "I nemnožko žutko,/ I nemnožko stranno./ Čto kazalosj šutkoi,/ Okazalosj ranoi./ Čto kazalosj ranoi,/ Okazalosj šutkoi./ I nemnožko stranno,/ I nemnožko žutko." Atleiskit, kad nevalstybine kalba, bet verčiant būtų nužudyta poezija. Kaip jaunas žuvo pats autorius, išvarytas į frontą.

A.Zalatorius man sakydavo: "Jonai, rašyk nekrologą mūsų kartai, tik tu vienas tą gali padaryti." O aš atsisakiau dalyvauti net Ričardo Pakalniškio knygoje "Poezijos kryžkelės" (1994), aš net atsiminimų apie savo kartą nerašysiu, nes noriu, kad man visi išliktų atmintyje tokie, kokie R.Kmitos aptariami bendravome, o kaip, kada, kiek ir kur, težinome tik patys. Aš džiaugiuosi ir nuoširdžiai visiems dėkoju, kad buvome kartu tam tikrame, bet iš tikrųjų mūsų laike.

Antras toks tarpsnis mano gyvenime buvo tik susitikimas ir susipažinimas su savo tauta, nepriklausomybę atkuriant, kai spaudžiau rankas išeiviams iš visų kontinentų, tremtiniams, politiniams kaliniams, kunigams, partizanams, disidentams, pogrindininkams, atsilaikiusiems paprastiems žmonėms, drąsiems tiesos gynėjams iš visų lygų, nė karto okupacijai nepritarusiems kultūrininkams, "komunistui su žmogišku veidu"...

Pabaiga kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"