TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Juškaitis: trauktis atsišaudant

2010 11 24 0:00
Kuturiuose su nuoširdžiausiu bičiuliu katinu Jaguaru. 1967 metai.
Asmeninio albumo nuotrauka

Poetas Jonas JUŠKAITIS atsako į žurnalisto Audriaus Musteikio klausimus.

- Kokią vietą lietuvių poezijos moderninimo darbe užimtų E.Mieželaitis ir jo kūryba? Čia "fabriko poezija"?

- E.Mieželaičio vieta aiški, nes jis buvo nuo pat pradžių ir liko komunistas, tik turėjo nesusipratimų su savaisiais. Apie jį viskas ir pasakyta, nebent iškiltų kokių naujų dar nežinomų archyvinių dokumentų.

Jeigu ne ta nelemtoji Kazio Preikšo kritika, aš, raitelis prajodinėti kumeliukus ir už tokius darbus užvirtusių arklių prikėlinėtojas, dėl meniškumo paleisčiau kokį žodį ir į jo eilėraštį apie kumelę...

E.Mieželaitis buvo tik iš komjaunimo CK sekretoriaus perkeltas į komjaunimo žurnalo redakciją, o A.Miškinis beveik iš to suvažiavimo paimtas ir pasodintas. Jis pats man pasakojo, kaip 1945 metais Kaune susitikdavo su E.Mieželaičiu ir pas mano kaimyną iš Rotulių, filosofijos daktarą, krikščionių veikėją ir Seimų dalyvį Kazimierą Ambrozaitį, nuteistą 1940-aisiais, 1944-aisiais Petro Raslano užverbuotą kurti "tautinę bažnyčią" ir versti Lenino ir Engelso raštus, o 1948-aisiais Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu ištremtą antrą kartą.

Du mūsų poetai tokie, kokių kitur pasaulyje nerasi, - B.Brazdžionis ir E.Mieželaitis. B.Brazdžionį ant rankų nešiojo pati išsilaisvinanti tauta, o E.Mieželaitį po pasaulį važinėti su ideologija leido pati valdžia. Kai buvo filmo "Bernardo Brazdžionio sugrįžimas" premjera kino studijoje, mane pasikvietė pats režisierius Algirdas Tarvydas. Ten išgirdau, esą juostas apie B.Brazdžionį turėjo slapstyti kaimuose, net Baltarusijoje, kad "neperšviestų kino studijos "stukačiai", o Juozui Nekrošiui esant kultūros ministru galvota, kad iš visos išeivių literatūros užtektų vien Alfonso Nykos-Niliūno.

Sovietiniais laikais Rašytojų sąjungoje būdavo rengiami respublikiniai jaunųjų rašytojų suvažiavimai ar pasitarimai - sukviesdavo spaudoje pasireiškusius, aptarti kūrybą, o gal paimti į savo kontrolę. Poezijos seminarams vadovaudavo, kiek žinau, Teofilis Tilvytis, E.Matuzevičius, E.Mieželaitis. Man teko dalyvauti du kartus - 1955 ir 1958 metais, ir abu seminare pas E.Mieželaitį. Pirmasis nieko ypatingo, audringesnis kitas, kai dirbau "Literatūroje ir mene" (beje, iš 25 tada redakcijoje dirbusių tebėra gyvi tik du - redaktorius Vacys Reimeris ir aš).

Abu kartus pas E.Mieželaitį vienas iš konsultantų buvo Kostas Kubilinskas. 1958-aisiais su manimi dalyvavo J.Degutytė, H.Čigriejus ir dar viena kaunietė, atsiprašau, po šitiek metų pavardės neatsimenu. Dėl užtrukusio mano "purtymo", kai net B.Zaleskaja pasirodė, kaunietę aptarti neliko laiko. E.Mieželaitis daugiausia tylėdavo ir pakelta ranka nutildydavo K.Kubilinską, kai šis mano eilėraščius imdavo girti, pavyzdžiui, "ir nori paglostyt miškų mėlynumą", sakydamas "kaip švelniai, kokia graži poezija". Per seminaro pertrauką, kai bėgau žemyn į savo literatūros ir kritikos skyrių žiūrėti, kaip ten darbas, E.Mieželaitis ant laiptų viršuje ties visų kabinetų durimis susistabdė ir paėmė man už alkūnės: "Jūs, jaunieji, judu su Degutyte, Čigriejus mums atveriate akis. Reikia į kultūrą, Čiurlionis visai nutylėtas! Nebijokit, jūs tiek negausit, kiek mes, vyresnieji, esame gavę." Suprask - partinės kritikos. Paskui, patylėjęs ir nuleidęs galvą: "Ir aš rašiau prieš Brazdžionį..." Aš tada tylėjau, bet, ilgai nelaukęs išsklaidžiau savo ciklą "Fantazija Čiurlionio temomis", nes, pirma, su E.Mieželaičiu, kai jis užputos, nepasivaržysi, antra, neprasminga aprašinėti paveikslus, kadangi man tai buvo tik priedanga - pasakyti visai ką kita.

Teko skaityti E.Mieželaičio, LKP CK nario, kalbų stenogramas CK plenume, kur jis aiškino, kad modernizmas dabar neišvengiamai būtinas, nes pradėję dominuoti "buržuaziniai modernistai" nustelbs visus. Taigi dabartinis vertinimas vien pagal modernizmą, be ideologinių skirtumų, kur toks pasitaiko, taip pat yra tik prosovietinis visų suvienodinimas nuslėpti tiesą.

E.Mieželaitis ir K.Kubilinskas buvo vedę seseris. K.Kubilinskas dažnai ateidavo į literatūros ir kritikos skyrių, kur dirbau su vedėju Zakarijumi Grigoraičiu ir Juozu Kirkila, ilgai sėdėdavo. Kai prisirinkdavo "sugėrovų", J.Kirkila imdavo šaipytis iš K.Kubilinsko, o jis taikliais atsikirtimais "atsišaudydavo". Tada J.Kirkila paleisdavo paskutinį ginklą: "Kostai, kodėl tu tokius blogus eilėraščius rašai." K.Kubilinskas užsikirsdavo, lyg imdavo teisintis, sutrikdavo ir - pradėdavo verkti. Paskui pakildavo ir išeidavo verkdamas. Traukdavosi atsišaudydamas kūkčiojimu. Manydamas, kad gali būti vaidyba, pasekdavau, bet K.Kubilinskas, vis verkdamas, eidavo ir nueidavo tuometine Rašytojų gatve į savo "Genį".

Apie literatūrą kalbėdavome atvirai ir drąsiai. Vieną dieną, kai aš pradėjau minėti Vytautą Mačernį, Kazį Bradūną, Henriką Nagį, A.Nyką-Niliūną ir kitus, K.Kubilinskas, J.Kirkilos ir dar kelių akivaizdoje manęs paklausė: "Tai gal tu girdėjai ir Benį Labėną?" "Ne, tokio negirdėjau", - atsakiau, nes tikrai nebuvau girdėjęs. "Nejaugi tu negirdėjai Benio Labėno?" - karščiuodavosi K.Kubilinskas. - "Jis spausdino eilėraščius "Karyje". - "Negirdėjau, skaičiau tik "Į laisvę", "Kūrybą", "Naująją sodybą", "Ūkininko patarėją", "Savaitę". Prie vokiečių." - "Tai gal tu girdėjai Benediktą Labenską?" - nenurimdavo K.Kubilinskas, bet aš nė to tikrai nebuvau tada girdėjęs. K.Kubilinskas žiūrėdavo į mane rimtas ir tylus: "Tu man primeni Benį Labėną, toks liūdnas, susimąstęs."

1961 metais mirė mano vienintelis draugas iš Pedagoginio instituto poetas Vaidotas Spudas. V.Bložė vaikščiojo nuo pulso nenuimdamas piršto, o ir man tie metai buvo žiaurūs. Lapkričio mėnesį į mūsų literatūros ir kritikos skyrių atbėgo net išbalę pagerti mėgstantys jauni "Genio" darbuotojai: K.Kubilinskas gydytojų ištirtas, gyvena beveik be kepenų, jei negers, gal keli mėnesiai likę, o jeigu išgers bent stiklelį, tas gali būti paskutinis.

Aš prieš tai nunešiau į "Genį" du savo eilėraščius - "Tėvelis" ir "Kuosa". Šį K.Kubilinskas skaitė susižavėjęs, esą, chrestomatinis, gražus, reto humoro pilnas eilėraštis. Lapkričio elektros patamsiuose žiūrėdavo į mane - "Tu man primeni Benį Labėną." Išlydėdamas iš redakcijos bėgdavo paskui, spausdavo ranką vėl pasivijęs, kartodamas "Tu man primeni Benį Labėną". Net kartą eidamas su E.Mieželaičiu atsisuko ir žiūrėjo į mane, o E.Mieželaitis, nieko nesuprasdamas, nustebęs žiūrėjo į K.Kubilinską. Eilėraščiai buvo išspausdinti beveik su K.Kubilinsko mirtimi. Ligoninės, kur paskui atsiguliau, seselė, Kubilinskienės gera pažįstama, kartą atėjusi į darbą kažką pasakojo kartodama: "Kokia tragedija, kokia tragedija".

Aš tada iš viso nežinojau Benio Labėno, tik nepriklausomybę atkūrus perskaičiau visur ir viską apie jį, o ir jo paties eilėraščius. Benys Labėnas arba Benediktas Labenskas (1918-1949), poetas ir prozininkas, baigė Lietuvos karo mokyklą, vykdė antisovietines žvalgybines užduotis, buvo pasitraukęs į Vokietiją, tarnavo lietuvių savisaugos daliniuose Rytų fronte, iš Sibiro paleistas išėjo į partizanus, dalyvavo laisvės kovose. Laikinai einantį dzūkų Dainavos apygardos vado pareigas (Adolfui Ramanauskui-Vanagui išvykus į partizanų vadų pasitarimą Menaičių kaime Radviliškio valsčiuje) jį, slėptuvėje miegantį, nušovė sovietinio saugumo agentai poetai K.Kubilinskas (vokiečių okupacijos metais paskelbęs antibolševikinių eilėraščių) ir Algis Skinkys Kalesninkų miške (Daugų valsčius, Alytaus apskritis). 2000 metais išleista jo kūrybos rinktinė "Žygiuojanti tauta".

Kai pasakodavau kur nors apie K.Kubilinską savo atvejus, klausantieji tylėdavo, tik K.Bradūnas susijaudinęs net atsistodavo: "Jonai, būtinai užrašyk, skubėk, skubėk!"

E.Mieželaitis, su manimi kalbėdamasis pabrėždavo, kad kalbasi kaip poetas su poetu. Kiek žinau, kitų paklausinėdavo, ar aš jo poeziją vertinu. Iki pat mirties prasilenkdavome vienas į kitą pažiūrėję skirtingų pažiūrų pilnomis akimis ir mandagiai pasilabinę galvos linktelėjimu. Anot jo paties, kaip poetas su poetu. Galimas daiktas, ir kaip modernistas su modernistu.

- Ko R.Kmita nepaminėjo?

- Ko nepaminėjo, pats pasisakė ne vienoje vietoje - ir apie visus, ir apie kiekvieną. Aš norėčiau paminėti, ko R.Kmita negalėjo paminėti. Kad ir - iš kokių gilumų nuo vaikystės galėjo atsirasti ištylėtieji eilėraščiai tokiais laikais.

Praėjus mėnesiui nuo 1944 metų mūšių prie Raseinių, Tauragės ir Jurbarko, visa šeima iš Paantvardžių sugrįžome į Kuturius. Lapkritis, o mūsų sodybos stori pelenai, vietomis daugiau nei per metrą, giliai dar šilti, ir mes, vaikai, ganydami gyvulius po geltonus laukus, sukišame į juos rankas - pasišildyti. Griovyje prie mūsų šeimą priglaudusio kaimyno Stanaičio sodo vieną pilką dieną susikuriame ugnį, apie ją sutūpę - keturi mūsų ir du jų vaikai. Brolis pasidėjęs ištiestą ranką ant kranto, o aš ant jo rankos pasidėjęs galvą, žiūriu iš tolo, kad pro mūsų degėsius keliu per lauką arkliais važiuoja į karišką vežimą susėdę rusų kareiviai. Vienas ėmė tiesti šautuvą kažkur į priekį. Staiga nuo mūsų laužo nusprogsta didelė nuodėgulinė kibirkštis man tiesiog į dešinę akį, ir krintu į griovį beveik su šūvio garsu, po kurio kažkas trenkia į laužo vidurį, o nuodėguliai net pašoka. Oda per brolio ranką, kur gulėjo mano galva, nusidriekia ilgas blizgantis raudonas dryžis - pėdsakas kulkos, turėjusios pataikyti man į tarpuakį. Kai suvokiame apsidairę vienas į kitą, tylėdami spaudžiamės griovio dugne prie žemės. Koks stebuklas paleido man į akį nuodėgulinę kibirkštį akimirka anksčiau negu kareivis paspaudė šautuvo gaiduką?

Pavydžiu Nijolei Sadūnaitei, kai šypsosi nepykusi ant savo tardytojų, dar ir ne tokių kaip mano, kai pirmą kartą, beveik dar vaikas, man rodos, dėl pedagoginių rašinėjimų buvau perduotas ne mokytojams, bet okupacinės valstybės tardytojams. Aš negaliu nusakyti jausmo, kai ten sėdėjau, tik atsimenu, kad žiūrėjau į juos kaip užspeistas žvėris. Šokinėdamas namo per dar neužkastus karo apkasus, tyliai iš visų gilumų kartodavau: aš jums vis tiek įkišiu. O ką įkišau - R.Kmita išaiškino: kad ir po 40 metų.

Kęstučio Grigaliūno labai gera knyga "Mirties dienoraščiai" labiausiai sujaudina tuo, kad šitiek sušaudytų žmonių, kaip gyvi, atsisukę veidais į vieną - į tardytoją. Ar per tarpininką - tardytoją su vertėju, palenkę veidus prie tų veidų, pajusime šios mirties ypatingumą mūsų tautoje, o ne mirtį pasaulinėje mirties istorijoje?

- Ar tikrai poetai šiandien ne(be)turi ką pasakyti?

- Su mumis poezija neprasidėjo ir nepasibaigė. Kiek gyvenau, neatsimenu nė dienos, kad pasaulyje kas nors kur nors nebūtų kariavę, nė kultūrinio laikraščio ar žurnalo, kur kas nors ko nors nebūtų eiliavę. Su žmona per 40 metų nebuvo nė dienos, kad nebūtume skaitę ir kalbėję ir apie poeziją, nors ne vien apie poeziją.

Išlepintas ir poezijos, kuri per tokį negerą šimtmetį ir Lietuvoje, ir pasaulyje buvo tokia gera, ir kalbų apie poeziją, negalėčiau būtinai nuteisti dabartinės, nes gal tik man pasitaiko publikacijų be stiliaus, tais pačiais žodžiais ir tais pačiais ritmais apie tą patį. Visų kaip vieno. O gal aš pats dėl tų išlepinimų per daug pradėčiau braižytis. Juo katinas senyn, juo nagai aštryn...

Apskritai viskas, ne tik poezijoje, kažkaip ištižo ir pasidarė netikra. Sovietinę ezopo kalbą poetai ir jų literatūrologiniai vadybininkai pasikeičia nauja ezopine kalba, manydami, kad būtent jie patys tikriausi. Aš niekada nevartojau ezopo kalbos, apie tai esu ir parašęs. T.Venclovos pasakyta, kad poezijos kalba dėl metaforų (metaforas aš ir dabar vartoju ir niekada neatsisakyčiau) visada yra ezopo kalba. O tokią nesuprantamą ezopo kalbą, iš kokios dabar pradedama tyčiotis, pasitelkiant net mūsų tikrovės nežinančių "užsieninių ekspertų", gal naudojo nebent komunistai, norėdami užmaskuotai pagerinti ir išlaikyti sistemą. Per tardymus karšti jauni partizanai pradėdavo muštis su tardytojais, kurie tokius vadindavo "arbūzais", nes būdavo puikiausia proga "pasitreniruoti" kumštimis. Dabar suvienodinti visus tada gyvenusius atsiranda ir kritikų, kurie ir dvasiniu vertybiniu būdu iš esmės besipriešinusius okupacijai dėl "ezopo kalbos" pasiryžę apdaužyti, kaip sovietiniai tardytojai "arbūzus".

1958 metais eilėraštyje "Raudoni miestai" rašiau - "aš jiems palikau savo veidą". Tiems miestams, aišku, ten sutiktiems žmonėms, nors jiems gal neaišku. Jurbarko turgavietės vakaruose, nuvažiavus į turgų, tėvas pasodindavo mane mažą aukštai ant pasostės - vežimo saugoti, o priešais, iš rytų, senosios medinės sinagogos aukštame balkone sėdėdavo 4 ar 5 į rabinus panašūs žydai, su ilgomis pražilstančiomis barzdomis ir galvos apdangalais. Susimąstę ir tylūs žiūrėdavo per pilną judančių žmonių turgavietę, tiesiog per galvas, į mane, o aš į juos. Taip man atrodė. Kada tik nuvažiuodavome, žiūrėdavomės ir žiūrėdavomės. Per visą turgavietę, per visą dieną, kol tik būdavome. Juos sušaudė, nežinau, kas jie tokie, bet ir šiandien matau. Man rodos, suvarydami kulkas į galvas, bent vienam iš jų pervėrė ir mano paliktą veidą.

Bet ir aiškiai rašantieji - ar suvokia, ką daro? Per B.Brazdžionio šimtmetį aš, prašomas, atsisakiau iš viso ta proga parašyti ką nors apie poetą, nes pasirodė silpnų panegiriškų eiliavimų B.Brazdžioniui, netgi tokių žmonių, kuriuos visi žinojome, kad buvo susiję su sovietiniu saugumu. Jeigu bent vienas būtų viešai prisipažinęs, kaip ten pateko, ir atsiprašęs B.Brazdžionio, būtų sukrėtęs visą tautą. O mano požiūriu tokie eiliavimai yra kaip kyšis B.Brazdžioniui ir nuo E.Mieželaičio "Per pasaulį keliauja šuva" 1950 metais skiriasi tik aplinkybių pasikeitimu.

Apie Salomėją Nėrį tiek prisiginčyta, jog visiems reikėtų perskaityti 1946 metais išleistą "Poezijos" dvitomį, parengtą Antano Venclovos, kad bent patylėtų. Sužinoję ar išsiaiškinę, kiek ir ko poetė tikrai parašiusi. Petro Skodžiaus atsiminimų knygoje randame, kad Petras Veržbiliauskas, S.Nėries "globėjas" karo metais, buvo ir Stalino laikų socialinės rūpybos ministras. Jo sumanymu surankioti ir apgauti karo invalidai, esą "veš į kurortus", o, kaip dabar žinoma, susodinti į laivus ir susprogdinti ar ne Kaspijos jūroje. Jurbarkas tokiu būdu taip pat "pašvarėjo". Keturių autorių vadovėlyje "Literatūros erdvės" 11-12 klasėms net 2010-ųjų aprobavimu tebetiražuojama (p. 196) nuotrauka: iš kairės E.Mieželaitis, Kostas Korsakas, S.Nėris, neatpažintas asmuo ir A.Venclova. O tas "neatpažintas asmuo" yra visiems žinomas rašytojas Jonas Šimkus. Sovietiniuose leidiniuose galima rasti net šios nuotraukos, kiek kitokiomis rankų ir veidų padėtimis, variantų, o ir analogišką, dar ir su Jonu Marcinkevičiumi. Jeigu J.Šimkus buvo literatūros sovietizavimo vienas raudoniausių ideologų (o ir kiti ne ką baltesni) ir 1941 metais dalyvavo tremiant žmones į Sibirą, tai arba tokių nuotraukų visai nereikėtų dėti, arba pagalvoti, kaip jausis jaunoji karta, jeigu sužinos, kad jai ir dabar meluojama.

Liudvikas Jakimavičius šnekasi su Aidu Marčėnu, kaip visi melavo - kalbėjo neskaitę Juozo Apučio romano, tikėdamiesi, kad bent vienas iš aptarime dalyvaujančiųjų bus skaitęs ir bent iš nuogirdų kiti galės ką nors pasigriebti, kad J.Aputis patikėtų. Kitur gal būtų ir nutylėję, bet prisipažino - "Bernardinuose"! Arčiau Dievo... Kam jau kam, bet melavo J.Apučiui! Kuris net garsėjo tuo, kad nekalbėdavo neskaitęs, o ir skaitęs net susiremdavo - man patinka arba nepatinka, tačiau tai mano nuomonė! Apie mano rankraštį 1971 metais pasakė - nešk drąsiai į leidyklą, bet ne apie kiekvieną eilėraštį ištardavo "puikus eilėraštis", o vieną, "Turgaus tipai", net išpeikė - "eilėraštis man visai nepatinka".

Kaip tad neprisiminti ta dingstimi ir man savo kaimyno Blažio prie Imsrės upės. Senas tėvas maldavo, kad padėtų nulipti iš pusės metro aukščio, o jis tik nusišaipė. Tėvas krisdamas nulūžo koją per klubą ir numirė. Susijaudinęs, prie pašarvoto tėvo, prie visų žmonių, užsimiršęs atsistojo ir ėmė aimanuoti, rankas susidėjęs: "Dieve, Dieve, o aš į sėmenėlius smilčių maišiau". Kai aš su rabinų išvaizdos žydais žiūrėjausi, per žmonių galvas, per turgų, visi tylėdami, kaimynas prie Imsrės upės, po turgų pardavinėjo žydams linų sėmenis, įmaišęs smilčių, kad svertų daugiau...

Prieš kelerius metus "Šiaurės Atėnuose" vertėja ir dėstytoja aiškino Goethe's "Keleivio vakarinės dainos" vertimus. Įtikinėjo savojo tikrumu, net iliustracijų pridėjusi. Aiškindama, kad kitų vertėjų prirašyta, ko originale nėra, tiek persistengė, jog pati prirašė ne tiktai, ko nėra, bet ir ko iš viso tenai negali nė būti.

Iš dabartinės poezijos man labiausiai patiko vieno verstinio romano pavadinimas - "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama". Neskaičiau ir vargu ar skaitysiu, nes bijau, kad romano tekstas nenužudytų man pavadinimo poezijos. Man tokia eilutė, mintyse kartojama, daugina ir daugina poeziją. Jeigu pamėgintum rimuoti, sprausti į verlibrą, ketureilį, haiku, nužudytum viską, kaip mėgindamas išversti Pavelo Kogano aštuonias surimuotas eilutes. Ar poetai turi, ar neturi ko pasakyti, reikia žiūrėti į tekstą, o ne aplinkui tekstą klajoti. Man būtų lengviau ne pačiam pasakyti, o kad man kas nors ką nors pasakytų apie poezijos pradžią ir pabaigą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"