TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Kronkaitis su negerovėmis nesitaiksto

2011 07 09 0:00
"Reikia džiaugtis gyvenimu ir daryti, ką gali", - įsitikinęs J.Kronkaitis.
Alinos Ožič nuotrauka

Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėjas, atsargos generolas majoras Jonas Kronkaitis galėtų ramiai ilsėtis Lietuvoje ar JAV, kur pragyveno daugelį metų ir turi namus. Bet to neleidžia nerimastinga, pokyčių trokštanti siela ir gerų idėjų turintis protas.

Kadaise pasirinkęs kariškio profesiją, J.Kronkaitis visada buvo tikras, kad tokia veikla jam tinkamiausia. Būdamas vaikas, jis patyrė, kaip gyvenimas laisvoje Lietuvoje virsta sovietų keliamu siaubu. Nuo tada atsiradęs noras kovoti su blogiu tik stiprėjo ir galiausiai virto viso gyvenimo tikslu.

Kad žydėtų Lietuvos laisvė

Prieš 14 metų, kai tautiečiai būriais traukė užsienin ieškoti piniginės ar asmeninės laimės, J.Kronkaitis iš JAV grįžo į Lietuvą. Gimtajame krašte jis ėmėsi kariuomenės modernizavimo darbų.

Kas tas šauklys, pakvietęs išeivį grįžti gimtinėn? "Tai Sąjūdis, sužavėjęs daugelį žmonių. Mes matėme, kas vyksta Lietuvoje, norėjome padėti įgyvendinti Sąjūdžio svajones ir tikslus. Įdomu, kad JAV kariuomenėje, prieš išeidamas į atsargą, turėjau pavaldinį - jūrų pajėgų kapitoną latvį Andrejį Mezmalį. Šiuo metu jis Latvijos admirolas. O anuomet mudu svarstėme, kad lietuvių, latvių ir estų karininkai galėtų padėti savo valstybėms. Taip ir padarėme", - pasakojo jis. Iš pradžių 1991-aisiais iniciatyvių vyrų dėka JAV buvo įsteigtas Baltijos institutas, J.Kronkaitis išrinktas instituto tarybos pirmininku. Po šešerių metų jis grįžo gimtinėn, kurią paliko su šeima neramiais 1944-aisiais. "Į Lietuvą atvažiavome trys lietuviai karininkai: aš ir pulkininkai Algis Garsys bei Romas Kulikauskas, ir įsitraukėme į darbą", - prisiminė J.Kronkaitis. Anot pašnekovo, Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, čia žydėjo laisvė, bet reikėjo užtikrinti, kad virš jos nesikauptų pavojaus debesys. "Mūsų tikslas buvo įtraukti Baltijos valstybes į NATO, - sakė J.Kronkaitis. - Tada pasinaudojome savo ryšiais. Nors iki tol išeivijos lietuviai, latviai ir estai dėjo pastangų, apie mūsų kraštus mažai žinota, mat ilgą laiką buvo paslėpti po raudona sovietų spalva."

Daugelio patriotų jėgomis tikslas pasiektas - nuo 2004 metų Lietuva priklauso NATO. Dabar J.Kronkaitis turi tvirtą nuomonę, koks yra mūsų krašto vaidmuo šioje karinėje organizacijoje. Jis jau seniai girdi kalbas, kad NATO apgins Lietuvą. Buvusio krašto kariuomenės vado nuomonė kitokia. "Tai mes esame NATO ir turime būti pasiruošę apsiginti. Lietuvos apsauga - pirmiausia mūsų atsakomybė. O NATO yra priemonė. Kadangi tai kolektyvinės gynybos sistema, jei reikia, turime ir kitiems padėti", - tvirtino J.Kronkaitis. Krašto apsaugos ministrės patarėjas mano, kad geriausia Lietuvai yra turėti aktyvią kariuomenę, rezervą - aktyvų, tokį kaip savanorių pajėgos, - ir atsargos, išmokytos pagrindinių dalykų. "Neseniai buvo priimtas naujos redakcijos Karo prievolės įstatymas, todėl turėsime stiprų rezervą", - teigė J.Kronkaitis. Pašnekovo nuomone, grėsmių visada yra, šiandien pasaulis toks pat nesaugus kaip ir prieš 20 ar 50 metų, todėl reikia stebėti vykstančius procesus ir visada būti pasirengusiems, jei kiltų pavojus krašto saugumui.

Apie abipusę pagarbą

Smalsu, kokių sovietinių laikų apraiškų mūsų gyvenime mato J.Kronkaitis, ko galbūt nepastebime mes, čia gimę, užaugę ir susiformavę? Pašnekovas teigė, kad atvažiavęs į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą matė daug pilkumos, liūdesio, nuovargio - ypač provincijoje. J.Kronkaičio nuomone, dabar miesteliai ir kaimai jaukesni, gražiau sutvarkyti. Jis stebėjosi, kodėl anksčiau vengta šviesesnių, ryškesnių spalvų, apskritai pozityvumo. "Kitas dalykas - sovietiniais laikais žmonės tikėjo, kad valdžia jiems viską duoda, nesuprato, kad visa tai jiems ir priklauso. Tokio požiūrio išlikę, - pastebėjo J.Kronkaitis. - Šiais laikais biurokratų reikia ne prašyti, o reikalauti iš jų, nes jie gyvena iš žmonių mokesčių."

Pašnekovo nuomone, Lietuvoje nebuvo ir vis dar nėra didelės bendravimo kultūros. Kas būdinga visuomenės gyvenimui, to galima rasti ir kariuomenėje. Todėl vienas svarbių J.Kronkaičio tikslų buvo siekti geresnių karinės bendruomenės tarpusavio santykių. "Reikėjo, kad suprastų - pagarba turi būti abipusė: kareivis turi gerbti karininką, o karininkas turi užsitarnauti pagarbą ir kareiviui atsakyti tuo pačiu, - įsitikinęs atsargos generolas majoras. - Bandydavau išaiškinti, kodėl karininkas privalo grąžinti pagarbą. Ir ji turi būti atiduodama ne formaliai, o nuoširdžiai." J.Kronkaičio teigimu, sovietinėje armijoje kareiviai atiduodavo pagarbą karininkams, bet šie tarsi to nematydavo. Kadangi, anot pašnekovo, tai turėtų būti abipusis dalykas, ir Lietuvos kariuomenėje pradėta puoselėti būtent tokia tradicija. "Vadai gali pralaimėti mūšius, bet laimėti juos gali tik kareiviai, - sentenciją priminė J.Kronkaitis. - Privalu suprasti: jei būsi geras vadas, tada kareiviai pasieks pergalę, sėkmė priklauso nuo pavaldinių." Pašnekovo įsitikinimu, labai svarbu ugdyti karininkų mentalitetą, kad jie žinotų, kas yra pareiga, atsakomybė ir pagarba.

Taigi Lietuvos kariuomenėje teko keisti požiūrį į tarpusavio santykius, nukirsti ryšius su sovietine praeitimi, formuoti pajėgas pagal vakarietiškos lyderystės principus. Žinoma, dėmesio buvo skirta karinei strategijai, struktūrinei organizacijai, kariniam rengimui, mokslui, infrastruktūrai ir ilgalaikei modernizacijai. Visam tam pravertė JAV karinėse institucijose dirbusio J.Kronkaičio išmanymas ir ilgametė patirtis.

Lietuvos skauduliai

Nors generolas majoras J.Kronkaitis ir išėjo į atsargą, jis vis dar čia, gimtame krašte. "Kas mane čia laiko? Negalutinai pasiektas tikslas, - paaiškino pašnekovas, dabar dirbantis krašto apsaugos ministrės patarėju. - Jei matai, kad Lietuva dar turi daug problemų, ir gali padėti, tą ir darai." Jam rūpi ne tik kariniai dalykai, bet ir tai, kas vyksta krašto visuomenės gyvenime. Jis neabejingas žmonių, kuriems įtaką daro teisinė sistema, likimui. "Dirbu su "Piliečių santalka". Šiam neformaliam judėjimui priklauso puikūs žmonės, siekiantys, kad Lietuva būtų teisinė valstybė. Krašto teisėtvarka dar nėra pakankamai sutvarkyta. Po Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties praėjo beveik penkeri metai, o jos byla iki šiol neištirta. Apskritai nebaigtų bylų yra ne viena ir ne dvi. Tarkime, Viktoro Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos vadinamosios juodosios buhalterijos byla - kiek reikia laiko tyrimui atlikti? Tokia nekompetencija man nesuvokiama. Visiškas neįgalumas. Kita vertus, yra labai skaudžių dalykų. Vienas tokių - terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės istorija. Jei turi įrodymų, kad ji nusikalto, eik į teismą, pateik juos, tada bus skirta bausmė. Tačiau kaip be viso šito demokratinėje valstybėje galima įkalinti žmogų? Šią mergaitę, kai ji dar buvo nepilnametė, pradėjo kuruoti saugumiečiai, - nesupranta ir stebisi daugelį metų laisvoje šalyje anapus Atlanto gyvenęs J.Kronkaitis. - Toks skaudulys turėtų būti visos Lietuvos skaudulys. Manau, yra daugiau tokių istorijų, tik apie jas mes nežinome."

"Negalima būti pesimistu"

J.Kronkaitis į Lietuvą atvažiavo nusiteikęs optimistiškai. Ar čia gyvendamas ir dirbdamas netapo pesimistu? Pašnekovas sakė, kad liūdesys apninka, bet trumpam. "Negalima būti pesimistu. Reikia džiaugtis gyvenimu ir daryti, ką gali", - įsitikinęs jis.

Atsargos generolo majoro teigimu, kai matai neteisybę, turi stengtis, kad tokia padėtis būtų ištaisyta. "Labiausiai tai turėtų rūpėti jaunimui, jis turėtų nesitaikyti su tokiais dalykais, - mano J.Kronkaitis. - Visame pasaulyje studentai yra avangardas. Lietuvos jaunimas dar nepakankamai aktyvus."

Vis dėlto jam malonu, kad pastaraisiais metais Lietuvoje - vis daugiau šviesių, besišypsančių jaunų žmonių veidų. "Kai vyko Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė "Gaudeamus", nuėjau į Kalnų parką pažiūrėti. Labai gražu matyti trijų mūsų valstybių jaunimą. Malonu žinoti, kad jis turi gerų idealų", - sakė J.Kronkaitis. Išeiviui tai buvo proga prisiminti, kaip, gyvendamas Amerikoje, jis bendravo ir bičiuliavosi su latvių ir estų kilmės karininkais.

Pašnekovas apgailestavo, kad nemažai jaunimo išvažiuoja iš Lietuvos, bet jis supranta įspūdžių ir nuotykių troškulį. Pats J.Kronkaitis mėgsta keliauti po pasaulį, aplankęs daugelį kraštų, jis nori dar daugiau pažinti ir patirti. Vis dėlto dažniausias maršrutas yra Lietuva-JAV, mat anapus Atlanto yra nuosavi namai, gyvena vaikai - sūnus Jonas Linas bei dukra Audrė Kristina - ir vaikaičiai.

Prie kompiuterio

Ar turėdamas daug veiklos J.Kronkaitis spėja pasidžiaugti šeima? "Kai buvau kariuomenės vadas, krašto apsaugos viceministras, laiko turėjau mažai, - sakė jis. - Todėl, galima sakyti, kad anūkai užaugo be senelio ir močiutės, nes žmona Rūta buvo su manimi Lietuvoje. Tiesa, Amerikoje ji galėdavo praleisti kiek daugiau laiko negu aš. Kai išėjau į atsargą, ir aš dažniau ten nuvykstu. Pernai JAV viešėjau keturis ar penkis mėnesius."

Be kelionių, kurias jau minėjome, J.Kronkaičio pomėgiai yra literatūra, muzika ir teatras. Dar jis atskleidė, kad su malonumu laiką leidžia prie kompiuterio, nes internete galima rasti svarbios informacijos. J.Kronkaitis sakė: "Reikia žinoti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje." Taigi šio žmogaus ir laisvalaikis yra prasmingas.

Biografinė rodyklė

Kadaise J.Kronkaičio priimtas sprendimas skirti gyvenimą kovai su blogiu virto įdomia ir turtinga biografija.

* Gimė 1935 metų vasario 1 dieną Lietuvoje, Širvintose. 1944-aisiais su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1958 metais baigė Konektikuto universitetą, įgijo pramonės vadybos bakalauro, kartu ir reguliariosios kariuomenės leitenanto, kuris ir nulėmė jo karinę karjerą, laipsnius. Baigęs Pėstininkų vadų ir Reindžerių kursus, paskirtas į Vokietiją šarvuočių pėstininkų bataliono būrio vadu, iš ten perkeltas į Antrąjį kavalerijos pulką, jame tarnavo iki 1963-iųjų.

* 1963 metais paskirtas Lengvųjų ginklų įmonės, kur bandomi, tobulinami įvairūs ginklai, Ginklų skyriaus direktoriaus pavaduotoju. 1964-1965 metais - sraigtasparnių apginklavimo projekto vadovas. 1965-aisiais paskirtas JAV sausumos pajėgų Vietname Ginklų skyriaus viršininku, šias pareigas ėjo metus, paskui grįžo į JAV. Baigė Vadų ir generalinio štabo karininkų koledžą, Sirakjuso universitete įgijo verslo vadybos magistro laipsnį.

Vėliau vėl pasiųstas į Vietnamą, į Pirmąją oro kavalerijos diviziją, kad sukurtų brigados kovinės paramos bazę ir jai vadovautų. 1971-1973 metais - JAV kariuomenės gen. inspekcijos inspektorius, 1973-1975 metais - bataliono vadas, 1975-1976 metais - Pirmosios tankų divizijos Logistikos skyriaus viršininkas. 1978-aisiais baigė JAV sausumos pajėgų karo koledžą (Carlisle Barracks, Pensilvanija), vėliau paskirtas į valstybinę plataus asortimento ginklų įmonę "Rock Island Arsenal" komendantu, inicijavo ir įgyvendino gamyklos esminio modernizavimo programą.

* 1981-aisiais baigė Gynybos sistemų valdymo koledžą, paskui paskirtas valdomų sviedinių ir artilerinio ginklo sistemų kūrimo jungtinio (sausumos kariuomenės ir laivyno) projekto vadovu, dirbo juo iki 1985 metų, kol perėjo į rezervą. 1986-1997 metais raketų įmonėje ėjo gynybos projektų direktoriaus pareigas.

* 1991-aisiais - Baltijos instituto tarybos narys. Vienas iš jo steigėjų. 1997-1999 metais - Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras. Nuo 1999 metų liepos 1 dienos iki 2004 metų birželio 30 dienos - Lietuvos kariuomenės vadas.

* 2003-iaisiais apdovanotos Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"