TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Mudėnienės kūryba - lyg vaikystės žaidimai

2013 08 02 6:00
Juventa teigė, kad kurti karpinius galima tik būnant geros nuotaikos. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Buvusi televizijos laidų vedėja, žurnalistė Juventa Mudėnienė gyvena kūrybos pasaulyje. Dabar moters kasdienybė yra karpiniai, knygos ir žaidimai vaikams. "Vėl žaidžiu kaip kadaise", - su šypsena sakė ji.

Kiek tik prisimena, J.Mudėnienė visada mėgo ką nors karpyti. Vienturtei vaikų darželio nelankiusiai mergaitei karpymas buvo tarsi žaidimas, kurį galėjo viena žaisti. "Anais laikais spalvotas popierius buvo deficitas. Todėl karpydavau žurnalą "Tarybinė moteris", - su šypsena pasakojo J.Mudėnienė. Kita aistra buvo popierinės lėlės. Akivaizdu, kad ji neblėsta. Juventa iki dabar saugo didelę dėžę nuo saldainių su sudėtomis į ją ne tik savo, bet ir mamos vaikystės popierinėmis lėlėmis. Dabar su jomis žaidžia J.Mudėnienės dukra Ugnė.

Atsvara oficialiam darbui - karpiniai

"Mano rankos priaugusios prie žirklių", - juokėsi Juventa. Vaikystės pomėgis karpyti išliko ir studijų metais. Pirmame Vilniaus universiteto istorijos specialybės kurse etnografiją dėstė profesorė Pranė Dundulienė. "Turbūt buvome paskutiniai jos studentai. Kartu keliaudavome į etnografines ekspedicijas, - pasakojo J.Mudėnienė. - Važiuodavome į gimtąjį profesorės Švenčionių rajoną, ten matydavau karpiniais puošiamas lentynėles."

Moteris teigė esanti smalsi. Jai atrodo, jeigu praleis momentą ir ko nors neišbandys, kažką gyvenime praras. Domino karpiniai, todėl ėmė juos kurti. Studijų metais darbus nunešė parodyti vienai tautodailininkei. Ši Juventai pasakė: "Pradedate geriau, negu aš pradėjau." Tačiau tuo metu paskatinimas netapo impulsu atsidėti kūrybai. "Karpinius sulanksčiau ir padėjau. Žinojau, kad galiu juos kurti. O man norėjosi daryti tai, ko niekada nebuvau bandžiusi", - sakė J.Mudėnienė. Karpiniai į dienos šviesą išnirdavo tam tikrais gyvenimo laikotarpiais. Juventa pastebėjo, kad laisvalaikiu karpyti pradėdavo tada, kai tekdavo dirbti oficialius "kabinetinius" darbus. Galima sakyti, kad tai buvo galimybė psichologiškai atitrūkti nuo tokios veiklos. "Kai 12 metų buvau žurnalistė, tikrai nekarpiau, - patikino J.Mudėnienė. - O kai pradėjau dirbti kaip viešųjų ryšių specialistė, atstovė spaudai ar patarėja, turbūt man reikėjo kompensacijos, atitrūkti nuo kasdienio santūraus darbo."

Kūrybos kampelis - žirklutės ir karpiniai.

...

Laikas svajonei

Galiausiai kūryba - ne tik karpiniai, bet ir literatūra vaikams - tapo pagrindine J.Mudėnienės veikla. Praėjusią žiemą, gruodžio mėnesį, buvo pristatyta knyga "Triušiukų abėcėlė". "Viskas prasidėjo nuo to mano prakeikto smalsumo, - juokėsi J.Mudėnienė. - Žinojau, kad galiu rašyti, jog susišneku su vaikais - savais ir jų draugais. Kai sūnus Kipras ir dukra Ugnė augo, rašiau. Stalčiuose yra nebaigtų kūrinių - apie berniuko nuotykius ir kitokių. Supratau, kad jei išėjusi iš oficialių darbų nepasinaudosiu pauze ir neįgyvendinsiu svajonės išleisti knygą vaikams, galbūt niekada to nepadarysiu."

Reikėjo nuspręsti, nuo ko pradėti - ištraukti tai, kas parašyta, ar kurti ką nors nauja. Juventai kilo mintis parašyti eiliuotą abėcėlę. Sumanė, kad personažai bus triušiai. Fotografų dinastijos atstovas sutuoktinis Paulius tapo atsakingas už nuotraukas knygai iliustruoti. "Eilėraštukai pasipylė greitai, - pasakojo J.Mudėnienė. - Per vieną vakarą parašiau jų turbūt daugiau negu pusei abėcėlės raidelių."

Nuotraukoms reikėjo triušių fotosesijos. Sutuoktiniai patys klijavo kambarėlių dekoracijas. Kūrė scenas, kaip bus fotografuojami ilgaausiai. Iš kur juos ėmė? "Skambinau draugams ir klausiau, kas turi triušiukų, - prisiminė J.Mudėnienė. - Rinkome personažus, vežėme į studiją fotografuoti. Žiūrėjome nuotraukas, matėme, kas ne visai taip, kaip norėtume. Galų gale triušiukus fotografavome ir namie ant virtuvės stalo."

Ypatingas laikotarpis

Visus svarbiausius darbus padarę sutuoktiniai svarstė, kur leisti "Triušiukų abėcėlę". Galiausiai nusprendė, kad kaip pradėjo, taip viską ir baigs savarankiškai. Susirado spaustuvę ir vaikišką knygą išleido patys. Kaip ir planavo, suspėjo iki Kalėdų. "Tai buvo vienas ypatingiausių mano gyvenimo laikotarpių, - sakė J.Mudėnienė. - Dieną naktį buvau apsėsta idėjos. Egzistencinių klausimų nesprendžiau - pasinėriau į žaismingą, spalvingą, pasakišką pasaulį." Viskas, ką darė, teikė džiaugsmą. Tai buvo šviesios emocijos, gražūs daiktai, įdomūs sumanymai ir geras rezultatas.

Juventa neslėpė, kad tarp jųdviejų su vyru Pauliumi kildavo kūrybinių ginčų. Būti pora gyvenime ir kartu dirbti ne visada paprasta. Dabar J.Mudėnienė su šypsena prisiminė: "Juk negali pasakyti: tu palikai neplautus indus, o aš nespėjau fotosesijai nupirkti apelsinų."

Kai vyras parnešė namo pirmąjį knygos egzempliorių, moteris net susigraudino - štai koks išėjo jų kūrinys. Ant viršelio buvo parašyta ne "Juventa Mudėnienė", bet "Titė Miku". Skamba, tarsi autorė būtų suomė. Tačiau šis slapyvardis neišgalvotas, jis turi istoriją. "Mano vardas ir pavardė atrodė pernelyg griozdiški tokiam pasakiškam pasauliui, - pasakojo pašnekovė. - O slapyvardis nėra naujadaras, jis - iš vaikystės. Mažai mergaitei ištarti vardą Juventa ar Juventytė ir pavardę sudėtinga. Todėl, kai klausdavo vardo, sakydavau: Titė Mikutiutė." Taigi vaikiškos knygų autorės slapyvardis simboliškas. Kaip teigė J.Mudenienė, jis atėjęs iš tų laikų, kai buvo žaidžiama su triušiukais.

Ažūrinis J.Mudėnienės karpinių pasaulis.

...

Batai ir Londonas

Knygą vaikams jos kūrėjai iš pradžių pradėjo pardavinėti mugėse. J.Mudėnienė pasakojo: "Triušiukų abėcėlė" pasirodė gruodžio mėnesį. Tuo metu vyko keletas kalėdinių mugių, per kurias pardavę knygas galėjome atiduoti skolas. O skolinomės abėcėlei spausdinti." Juventa sakė, kad dabar renka pinigus sutuoktinio Pauliaus maketavimo darbams, juk jis dirbo be atlygio. Fotosesijos taip pat kainuotų, jei reikėtų samdyti profesionalus. Šie darbai dar neatsipirko. Tačiau J.Mudėnienė džiaugėsi: "Už parduotas knygas galima buvo nupirkti šeimai valgyti. Juokavau, kad triušiukai mus maitina. O pavasario pabaigoje vaikams - Ugnei ir Kiprui - nupirkome batus. Tada sakiau: "Žiūrėkite, triušiukai apavė." Prieš gerą mėnesį ji su vyru skrido į Londoną. J.Mudėnienė norėjo iš vienos japonų dizainerės pasimokyti karpinių meno. "Šią kelionę apmokėjo triušiukai, tiksliau - kursus ir viešbutį", - juokėsi pašnekovė.

Klausiama, ar knygos vaikams ir karpiniai gali būti pragyvenimo šaltintis, J.Mudėnienė sakė: "Kol kas ne. Tai nėra darbas pagal sutartį, kai praėjus pirmam mėnesiui gauni atlyginimą. Procesas kur kas ilgesnis." Vis dėlto Juventa teigė, kad pajamų ir sėkmės kreivė auga. "Triušiukai vaikams labai patrauklūs", - įsitikinusi kūrėja.

Nuo svajonės iki verslo

Šeimos kūrybinis kelias vis platėja. Kitoms Kalėdoms ruošiama nauja knyga apie triušiukus. O pirmasis leidinys "Triušiukų abėcėlė" pardavinėjamas keliuose knygynuose - Vilniuje "Antakalnio pelėdoje" ir Juventos vaikystės miesto Kauno centriniame knygyne Laisvės alėjoje. Sutuoktiniai įsteigė interneto svetainę ir įkūrė nedidelę leidyklą "Stiklo tiltai", kurios ženklui buvo nufotografuoti jų vaikų Kipro ir Ugnės siluetai. Taigi kūryba yra malonus visos šeimos reikalas.

Pasak J.Mudėnienės, pirmoji knyga buvo svajonė, o ne verslo planas. "Dar sukūrėme kūrybinį-konstrukcinį žaidimą vaikams "Triušiukų miestelis", - kokį naują sumanymą jau įgyvendino, pasakojo ji. Vaikai iš "Triušiukų miestelio" popieriaus lapų gali išsikirpti namelį, baldus, interjero detales bei personažus ir dėlioti, kaip patinka: apgyvendinti triušiukus, apstatyti namelius, žaisti triušiukų gyvenimo žaidimą. Ilgaausių personažai skirtingi - tarkime, gėlininkės Julytės namelis su jurginais, o fotografo Felikso - su senoviniu fotoaparatu, nuotraukomis ir rėmais joms. Visa tai šiek tiek panašu į Juventos vaikystės pomėgį - popierines lėles. "Vėl žaidžiu kaip kadaise", - apie kūrybą su šypsena sakė moteris.

Tik geros nuotaikos

Tą pusmetį, kol idėja apie triušiukų abėcėlę virto knyga, karpiniams laiko nelikdavo. Dabar J.Mudėnienė vėl ėmėsi žirklių. Moteriai nereikia sukti galvos dėl dovanų artimiesiems, bičiuliams. Mažų vaikų turintiems žmonėms ji gali dovanoti "Triušiukų abėcėlę", kitiems - karpinių. Kaip ir knyga vaikams, ažūriniai popieriaus darbai, Juventos teigimu, pripildyti gerų emocijų. Ji atskleidė, kodėl taip yra: "Susierzinusi karpinio negaliu kirpti. Drebėtų rankos, ir jis plyštų. Todėl darbo nepavyktų sukurti."

J.Mudėnienė siekia pozityvumo. Jai svarbu, kad kūriniai keltų geras emocijas. "Mano vardas įpareigoja. Jei mama išrinko tokį retą ir ypatingą, jis tapo ženklu visam gyvenimui - kartais labai džiaugsmingu, kartais skausmingu, - teigė Juventa. - Užtat visada noriu daryti ką nors ypatinga. Pirmosios knygos kartelę siekiau pakelti gana aukštai, kad leidinys būtų kokybiškas ir gražus, o aš nesigėdyčiau versti puslapių, rodyti bičiuliams ir sakyti: "Tai mano, pati padariau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"