TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Olekas: kur partija siųs

2008 03 28 0:00
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas viešumoje - vienas tyliausių socialdemokratų. Partijos viduje jis dažnai pavadinamas sąmokslininku. Nusitaikiusiu, kaip kalbama, į patį premjerą Gediminą Kirkilą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas viešumoje - vienas tyliausių socialdemokratų. Partijos viduje jis dažnai pavadinamas sąmokslininku. Nusitaikiusiu, kaip kalbama, į patį premjerą Gediminą Kirkilą.

- Kolegos socialdemokratai jums dažnai priskiria sąmokslų organizavimą: pernai buvote įvardytas kaip žmogus, kurstantis iš partijos pašalintą Algirdą Paleckį, dabar kalbama, kad bandote nuversti G.Kirkilą?

- Tai tikrai neatitinka tikrovės. Man svarbios socialdemokratinės vertybės. Visą laiką atstovaudami socialdemokratinei krypčiai tai darėme atvirai, kartais dėl to ir nukentėdami, bet jokiu būdu ne kurstydami. Mes visada gerbiame bendrus sprendimus, nors kartais jie ne visiškai atitinka mano poziciją ar įsitikinimus.

Jei kalbėtume konkrečiau, su premjeru G.Kirkilu esame ne tik partijos bičiuliai, bet tam tikru požiūriu ir draugai - turime bendrų pomėgių, kartais kartu sportuojame, žaidžiame tenisą ar krepšinį. Tikrai nevykdau jokios užkulisinės ar kurstytojiškos veiklos. Tiesiog manau, jog savo įsitikinimus būtina išsakyti, kad kada nors netektų gailėtis nutylėjus.

Be abejo, yra dalykų, kurie man ne visai priimtini. Sakysim, išdėsčiau partijai savo poziciją dėl "Leo LT", į ją šiek tiek buvo atsižvelgta, tačiau esminio persilaužimo neįvyko, todėl per balsavimą Seime susilaikiau.

Veiksmas ir atoveiksmis

- Kalbate apie skirtingas pozicijas. Ar tai nerodo, kad dabartinė Socialdemokratų partija iki šiol nėra vienalytė?

- Vienalytė - tai reiškia turinti tik vieną nuomonę ir vieną tiesą. Tokiai partijai priklausė kiti - prieš keliolika ar keliasdešimt metų.

Būtų labai gerai, kad per kiekvieną mūsų partinę sueigą žmonės nuoširdžiai išsakytų savo poziciją ir nesižvalgytų, ką pasakys vadovas. Kai partijai vadovavo Algirdas Brazauskas, jo autoritetas buvo toks didelis, kad didžioji dalis bičiulių dažniau paklausydavo, negu išsakydavo savo nuomonę. Dabar, manau, nuomonių pareiškiama daugiau, jų spektras platus. Tik gaila, kad kai kurie nariai, kurių pozicija telpa į socialdemokratijos rėmus, bet yra kraštutinė, linkusi ar į kairę, ar į dešinę, iš partijos pasitraukia. Buvo laikas, kai išėjo Rimanto Dagio vadovaujama grupė - nuėjo net iki konservatorių. Dabar matome Algirdo Paleckio grupę.

- Vargu ar A.Paleckis pasitraukė iš partijos savo noru - kitaip nebūtų bandęs net per teismą atkurti savo narystės...

- Reikia matyti abi puses. Kurį laiką palaikiau A.Paleckio poziciją, tam tikrą laiką jį raminau. Tačiau įžvelgčiau du dalykus: poziciją reikia išsakyti tvirtai, aiškiai, bet neįžeidžiant kitų, neužsiimant kartais partijai kenkiančiais dalykais, nes kiekvienas toks veiksmas sulaukia atoveiksmio. Man tai primena vaikų peštynes smėlio dėžėje - tikrai turime pakankamai vietos, formų ir laiko be žurnalistų išsiaiškinti pozicijas. Kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, jei aiškinsies kai kuriuos dalykus per daug atvirai, pakenksi ne tik sau, bet ir organizacijai, o kiti to negali toleruoti.

Partijai liepus

- Ar tikrai nėra ko kritikuoti: Seime jau rengiamasi teikti interpeliaciją G.Kirkilui, kuris, kaip aiškėja, galėjo būti susijęs su A.Brazausko išstūmimu iš posto, jo siūlomo kandidato į premjerus Zigmanto Balčyčio eliminavimu, net, lydimas "Dujotekanos" vadovo Rimando Stonio, sudarinėjo sandėrius su "darbiečiais"?

- Dabar esu įsitikinęs, jog tai iškraipyti faktai, išdėstyti labai subtiliai pakeičiant datas. Kiek prisimenu tuos laikus,

A.Brazausko pasitraukimas iš Vyriausybės buvo labai spontaniškas. Padėtis buvo sunki, nes tuo pat metu "darbiečiai" pasitraukė iš Vyriausybės, ir mes netekome daugumos. Buvau vienas derybininkų. Z.Balčytis, ką tik grįžęs iš kelionės su prezidentu, labai griežtai kritikavo "darbiečius" ir jų poziciją. Tai neleido per pirmąjį balsavimą mums užsitikrinti daugumos - jis nebuvo patvirtintas premjeru.

Paskui, kai A.Brazauskas pasiūlė kandidatuoti G.Kirkilui, pradėjome naują derybų raundą. Siekėme užsitikrinti ir prezidentūros, ir Seimo paramą. Mano žiniomis, G.Kirkilas susitiko su "darbiečiais" vėliau, kai jau buvo paskirtas premjeru ir reikėjo derėtis dėl Vyriausybės programos patvirtinimo. To susitikimo data vėliau buvo "pakoreguota".

Aš taip atsimenu, nebent per tyrimą bus nustatyta kitaip. Tačiau jokio G.Kirkilo veikimo prieš A.Brazauską ir Z.Balčytį toje istorijoje nebuvo. Kažkas, norėdamas vienaip ar kitaip pakenkti, susilpninti mūsų pozicijas, pateikė iškraipytus faktus.

- Jūsų partiečiai kalba, kad G.Kirkilas gali pasitraukti iš posto. Tada, kaip teigiama, premjero pareigos būtų pasiūlytos jums - paliekant srėbti visą košę?

- Tokių kalbų kol kas nebuvo. Galbūt vienas kitas žmogus pamąsto. Mums visiems labai svarbu, kad mes, padarę Lietuvai ir jos žmonėms labai daug naudingų, teisingų darbų, nesutriktume šioje aršioje rinkimų kovoje. Svarstymų, kaip mums geriau eiti į rinkimus, yra. Tačiau priimsime pačius teisingiausius sprendimus.

- Ir vis dėlto, jei G.Kirkilas apsispręs arba bus priverstas trauktis iš premjero posto, ar sutiksite jį pakeisti?

- Tada ir kalbėsime. Jeigu partija paves - vykdysiu visas jos užduotis.

Kai kalbama per daug

- Ar tikrai pats protingiausias sprendimas socialdemokratų rinkimų štabo vadovu palikti premjerą G.Kirkilą, įrašyti jį pirmuoju numeriu socialdemokratų rinkimų sąraše, nors rudenį jo išsakyti, o vėliau atšaukti pažadai pakelti mokytojams atlyginimus, samprotavimai apie 20 proc. sumažėjusias kainas visuomenės vertinami neigiamai?

- Ar tai buvo geras sprendimas, pamatysime po rinkimų. Manau, teisinga, kad partijos pirmininkas yra sąrašo priekyje. Dėl vadovavimo rinkimų štabui abejočiau. Buvo galima pasielgti ir kitaip, tačiau dauguma bičiulių nusprendė patikėti tas pareigas pirmininkui. Manau, premjeras, partijos vadovas yra užsiėmęs šalies ūkio reikalais ir dėl to nukenčia mūsų partijos pasirengimas rinkimams, daugiau darbo gula ant kitų pečių.

O kai kurių pažadų galima dalyti ir mažiau. Tam tikri dalykai, pavyzdžiui, dėl mokytojų atlyginimų, iš tikrųjų buvo "lapsus linquae". Švietimo ir mokslo ministrei Romai Žakaitienei teko ne kartą aiškintis, nors tai sunku padaryti, kai žodis jau paleistas. Tačiau tie, kurie išmano situaciją, viską suprato, o kiti išpūtė burbulą.

Turiu pasakyti, kad nėra lengva nežadėti per įvairius susitikimus su žmonėmis, nes dažniausiai jie nori tai išgirsti. Kiekvieno politiko tvirtumo dalykas - sugebėti pasakyti ne tik "taip", bet ir "ne", ar bent išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Premjeras žada per daug, tačiau iš geros valios.

- Prieš kurį laiką jūsų partijoje kalbėta, kad rinkimų sąrašui dar kartą, kaip jau daryta anksčiau, galėtų būti suteiktas A.Brazausko vardas. Garbės pirmininkas neatmetė tokios galimybės, tik sakė norįs pažiūrėti, kaip partija ir jos vadovai veiks artimiausiu metu - jo balse buvo girdėti neigiamas vertinimas.

- Nemanau, kad lengva pasitraukti. Svarbu surasti savo vietą partijoje. Galime pasižiūrėti, kokie yra Vytauto Landsbergio ir Andriaus Kubiliaus santykiai. Manau, ir A.Brazauskui nėra paprasta susitaikyti su pokyčiais, kai jis tiek metų vadovavo, kai buvo toks autoritetas, kuriam prabilus du trečdaliai auditorijos nutildavo ir lenkdavo galvas. Dabar matyti, jog bus kitaip.

Be to, manau, į rinkimus turėtume eiti socialdemokratų vardu, o ne naudodamiesi vieno ar kito asmens pavarde. Tai jau esame išbandę, mums pasisekė, bet antrą kartą į tą patį vandenį nereikėtų bristi. Esame atsakingi už tai, kad žmonės mus sietų ne su vieno asmens pavarde, o su socialdemokratinėmis idėjomis.

- Kalbėjote, jog socialdemokratines idėjas iškreipia globalizacijos procesai. Ar tam vis dėlto neturėjo įtakos ir socialdemokratų jungimasis su komunistinę praeitį turėjusia LDDP?

- Visko čia yra. Globalizaciją daugiau miniu tuo požiūriu, kad mes negalime sukurti idealių socialiniu atžvilgiu mokesčių ir tuo pat metu - idealių verslo sąlygų. Kitas dalykas, kad dalis žmonių

į mūsų partiją įstojo tada, kai mes jau buvome valdžioje, prisidėjo būtent dėl valdžios, o ne dėl idėjų. Be abejo, jie daro tam tikrą įtaką, nes giliai širdyje yra labiau liberalai ar labiau verslininkai negu socialdemokratai.

- 1992 metais atsisakėte dirbti Vyriausybėje, teigėte taip nusprendęs dėl to, kad rinkimus laimėjo komunistai - LDDP. Tačiau vėliau neprieštaravote partijų susivienijimui.

- Mūsų šeima yra skaudžiai nukentėjusi nuo sovietų, nuo komunistų - abu mano seneliai buvo išbuožinti, ištremti, tėvai nebaigė mokslų, nes buvo išvežti į Sibirą. Ta sistema man tikrai nepriimtina, kaip šiandien nėra priimtinas tam tikras A.Paleckio kategoriškumas. Tačiau tuo metu, kai buvę Komunistų partijos, vėliau - LDDP, žmonės pralaimėjo rinkimus, kai pakeitė savo programą, kai nuo jų atsiskyrė dalis komunistų ir socialistų, o likusieji deklaravo sutinkantys išpažinti socialdemokratines vertybes, mums atrodė, kad jau atėjo tinkamas laikas susivienyti. Manau, katalikiška pripažinti, jog klysti žmogiška, todėl tikiu, kad dalies tų žmonių vertybės pasikeitė. Bet yra ir tokių, kurie draugauja, tad ilgas kartu nueitas kelias leidžia jiems susiburti glaudžiau.

Visada - aštriai

- Prieš kelis dešimtmečius jus vadino vienu plastinės chirurgijos pradininkų Lietuvoje. Kodėl metėte perspektyvią specialybę ir pasukote į politiką?

- Išlydėdamas studijuoti senelis pasakė du dalykus: nesivelk į politiką ir neparvesk ruskės žmonos. Vieną priesaką įvykdžiau: paėmiau į žmonas kaimynę, bendramokslę, su kuria ir šiandien gražiai gyvename.

Kitas dalykas, kad šeimos istorija ir namie girdėtos kalbos giliai įkrito į širdį. Kai tik prasidėjo laisvės judėjimas, įsitraukiau į jį. Nebuvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, nes kaip tik tuo metu, prasidėjus gorbačioviniam atšilimui, mes, grupė medikų, pirmą kartą išvykome už Sovietų Sąjungos ribų. Tačiau į Sąjūdžio veiklą iš karto įsitraukiau - organizavome medikų grupę, kėlėme klausimą dėl sovietų armijoje tarnaujančių jaunuolių. Vėliau dalyvavau SSRS liaudies deputatų rinkimuose ir laimėjau prieš tuometinį Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką Vytautą Astrauską. O paskui viskas taip įsisuko, kad net pasvarstau: gal kada reikėtų ir sustoti? Juk mano gydytojo licencija dar galioja.

- Kiti SSRS liaudies deputatai pasakoja, kad būtent jūs Maskvoje, posėdžių salėje, pirmas garsiai pareiškėte, jog Lietuva buvo okupuota, ir taip pribloškėte Michailą Gorbačiovą?

- Tas faktas buvo paminėtas, tačiau negaliu prisiimti autorystės. Toje salėje kelis kartus stojausi kalbėti, bet, kaip aiškinausi pagal stenogramas, replika jose fiksuota kaip "balsas iš vietos". Mes turėjome žymesnių kalbėtojų - V.Landsbergį, amžinatilsį Kazimierą Antanavičių, Kazimierą Prunskienę. Tačiau iš tikrųjų aštrių žodžių netrūko.

- Aštrių kalbų nevengiate iki šiol: apie koalicijos partnerių socialliberalų vadovą Artūrą Paulauską - mėgindamas atkalbėti kolegas nuo partijų vienijimosi viešai pasakėte, jog tai žmogus, "kuris jau ne kartą išdavė ir dar išduos".

- Kartais per politinę diskusiją pasakoma ir griežtesnių žodžių. Kita vertus, mes su A.Paulausku labai normaliai futbolo aikštelėje vienas kitam perduodame kamuolį ir kartu siekiame Seimo komandos pergalių. Reikia tiesiog atskirti, kas yra politinės pažiūros ir politinė elgsena, o kas - tiesiog žmogiškas bendravimas.

- Iki šiol girdėti svarstymų, kad J.Olekas tiesiog įsipareigojęs A.Paulauskui, kuris esą padėjo išvengti griežtesnės bausmės dėl 1999-aisiais įvykusios tragedijos, kai suvažinėjote du žmones...

- Jokių įsipareigojimų nėra. Nelaimė tikrai buvo didelė, bet ji ištirta iki pat panagių. Ir sprendimas priimtas teisingas, nors įvykis mano gyvenime paliko labai skaudų pėdsaką - gaila ir tų žmonių, ir jų artimųjų, su kuriais teko bendrauti dar tą pačią naktį. Jokio užtarimo tikrai neprašiau, jokių įsipareigojimų nėra buvę. Bent jau dėl to esu ramus.

Medikas be skalpelio

- Buvote tremtinių vaikas, tačiau įstojote į aukštąją mokyklą, studijavote mediciną. Kiti tremtiniai pasakoja nebuvę priimti į aukštąsias.

- Man pasisekė, išlaikiau egzaminus ir įstojau. Buvo tik keli epizodai: šokau Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, bet į koncertus Italijoje mūsų, keturių vaikinų, neišleido. Būdamas paprastas žmogus nuėjau paklausti kodėl. Vilniaus partinėje organizacijoje man paaiškino, kad esu neblogas vaikinas, tačiau turiu palaukti.

Studijų požiūriu spaudimo dėl kilmės nejaučiau, nors teismo medicinos teko mokytis ir pas profesorių Juozą Markulį, kuris buvo išdavęs ne vieną Lietuvos partizaną. Nežinau, kaip jis žiūrėjo į tremtinių vaikus - studijoms tai įtakos neturėjo.

- Užsiminėte apie galiojančią gydytojo licenciją. Dar prieš penkerius metus buvo kalbama, kad eidamas sveikatos apsaugos ministro pareigas kartkartėmis darydavote operacijas Vilniaus Žalgirio odontologijos klinikoje, kuriai anksčiau vadovavote.

- Nuo tada, kai Seimas nusprendė, kad parlamentarai negali imtis pedagoginės - taigi ir chirurginės - veiklos, to nedarau, nors licencija galioja iki kitų metų. Su kolegomis baigiame rašyti plastinės žandikaulių chirurgijos vadovėlį. Jo pasirodymas bus arba ženklas, kad reikia sugrįžti į mediciną, arba paskatinimas likti politikoje - tai rudenį per rinkimus nuspręs Lietuvos žmonės.

Iki šiol pavartau medicinos žurnalus, pasidomiu, kaip sekasi mano mokiniams. Juo labiau kad vyriausioji dukra yra gydytoja, o jos pasirinkta kryptis labai artima tai, kurioje dirbau pats. Ji prižiūri kai kuriuos mano operuotus vaikus.

Dabar skalpelio į rankas neimu, nebent anūkams tenka suteikti pirmąją pagalbą.

Sveika kariuomenė

- Dar įdomesnis jūsų karjeros posūkis į karybos sritį. Ar jaučiatės kompetentingas vadovauti Krašto apsaugos ministerijai?

- Dabar jaučiuosi tikrai gerai. Manau, mano politinio vadovavimo patirtis, kaip ir tai, kad atėjau iš kitos aplinkos, todėl galiu į sistemą pažvelgti kiek kitaip, duoda naudos mūsų krašto apsaugos sistemai.

Beje, per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą kalbėjau ne apie sveikatos apsaugą, o apie kariuomenę. Tai galbūt tradicijų, kurios prasidėjo kuriant Nepriklausomybę - kaip žinote, pirmasis ministras Audrius Butkevičius taip pat buvo gydytojas, - tęsinys. Man regis, kariuomenė dėl mano darbo čia bus sveikesnė.

Įsivaizduoju, kad šiandien kariuomenės uždavinys yra padaryti taip, jog gyvenimas Lietuvoje ir kituose kraštuose būtų taikesnis. Turime siekti, kad mūsų kariuomenė būtų profesionali, pasirengusi apginti savo kraštą, kad tauta būtų patriotiškai nusiteikusi, neleistų politikams praskysti ir be pasipriešinimo paaukoti savo krašto, nes tada reikėtų dešimties metų partizaninio karo.

- Vis dėlto jūsų Seime pristatyta idėja dėl profesionalios kariuomenės sukėlė karštas diskusijas, kodėl Lietuvos jaunuolius reikia paversti patrankų mėsa.

- Kaip suprantu, aistras kursto saldi porelė: Rasa Juknevičienė ir Mindaugas Murza. Dauguma Seimo narių siūlymui pritaria.

Galiu įžvelgti istorines paraleles: 1918 metais Lietuvos nepriklausomybę apgynė savanoriai, o 1940-aisiais patyrėme sovietų okupaciją, nors šauktinių buvo sukviesta daugiau kaip 80 tūkstančių. Štai 1990-aisiais prie Seimo vėl rinkosi savanoriai.

Manau, ir šiandien savanoriškumas bei profesionalus tokių karių pasirengimas yra labai svarbus. O nusiteikimas eiti į kariuomenę turi kilti iš šeimos, iš mokyklos. Jei būčiau kritiškesnis, galėčiau daug pripasakoti, ko trūko šiandienos kariuomenei, kai už jos kūrimą bandė prisiimti atsakomybę tie superpatriotai.


Juozas OLEKAS

Gimė 1955 m. spalio 30 d. Bolšoj Ungute (Krasnojarsko kraštas).

1974-1976 m. studijavo Kauno medicinos institute.

1980 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.

1980-1988 m. Vilniaus universitetinės Raudonojo kryžiaus ligoninės gydytojas.

1982-1989 m. VU mikrochirurgijos centro laboratorijos vyr. mokslinis bendradarbis.

1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1989-1990 m. nuo Suvalkijos išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Nuo 1990 m. kovo 23 d. iki 1992 m. pabaigos - sveikatos apsaugos ministras; LDDP laimėjus rinkimus atsisakė dirbti Vyriausybėje.

1992-1993 m. - VU Plastinės chirurgijos klinikos vyr. mokslinis bendradarbis.

1993-1994 m. - VU Greitosios pagalbos ligoninės plastinės chirurgijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas.

1994-1997 m. - VU "Žalgirio" ligoninės vyr. gydytojas.

Nuo 1996 m. - Seimo narys.

2003-2004 m. sveikatos apsaugos ministras.

Nuo 2006 m. - krašto apsaugos ministras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"