TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J. Sajauskas: tekstų objektas – Tėvynė

2015 02 28 6:00
Premija rašytojui buvo įteikta Vilniaus knygų mugėje. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Vienas šiemetės Patriotų premijos laureatų – rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vedėjas Justinas Sajauskas. Jis apdovanotas už partizanų epo istorijas knygoje „Neužmirštami Suvalkijos vardai“.

Rašytojas atrado neužmirštamą pokario įvardijimo strategiją. Jau taip paprastai neišblės jo papasakota Suvalkijos istorija ir geografija.

– Kodėl jums buvo ir tebėra svarbu kalbėti tokia tema – apie Lietuvos partizanus, pasipriešinimo kovas?

– Ypatingo potraukio rašyti apie partizanus ar partizaninį karą neturėjau ir neturiu. Mano tekstų objektas – Tėvynė, o kokį jos istorijos tarpsnį pasirinkdavau, – detalės.

Galiu šiek tiek praplėsti atsakymą. 1995 ar 1996 metais kaimynystėje gyvenanti partizanų ryšininkė paprašė paredaguoti jos ir draugių atsiminimus. Dirbant į akį krito vienas neįprastas partizanų gyvenimo epizodas. Įdomus – norėdamas taip nesugalvosi! Užsirašiau. Paskui ėmiau tokių epizodų ieškoti specialiai, klausinėjau visus pokarį išgyvenusiuosius, ir kai Amerikos lietuviai paskelbė kūrinio apie pokarį Lietuvoje konkursą, jau turėjau užrašęs gerą pluoštą tokių atsiminimų-epizodų. Jie ir tapo „Suvalkijos geografija“.

Žuvusiuosius pakeitė kiti

– Knyga pasirodė 2001 metais. Tada vieni sakė: jau atsibodę, kiti – nebeaktualu, treti – kaip drįsta aukos erzinti budelius? Kaip jūs prisimenate knygos sutiktuves?

– Kaip kelis malonius netikėtumus. Didžiausias jų – sėkmė Čikagoje. Kitas – kvietimas į Vilnių skaityti „Geografijos“ korektūrų. Nežinojau, kad Rašytojų sąjungos leidykla rengia ją spaudai, už tai esu dėkingas Valentinui Sventickui. Trečią netikėtumą susikūriau pats. Kai prieš atiduodamas knygą spausdinti buvau paklaustas, kokio vis dėlto žanro šis kūrinys, leptelėjau: „Miniatiūrų romanas!” Nebuvau apie tokį girdėjęs, iki šiol nemanau, kad apibrėžimas prasmingas, bet – prigijo. O skeptikų visais laikais buvo ir bus.

– Didžiulis kūrinio paveikumas. Apie siaubingą tragediją - koncentruotai, be patoso, nenuslystant paviršiumi. Kaip ieškojote savo balso?

– Rašiau ir parašiau. Be jokių ypatingų originalumo paieškų.

– „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ – 2014-ųjų leidinys. Daug kas vėl kitaip. Irgi skaudžiai aktualu?

– Nepasakyčiau, kad „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ atsirado kaip atsakas į netikėtai pasikeitusią geopolitinę situaciją. Po „Suvalkijos geografijos“ parašiau romaną apie Mindaugo Lietuvą, kelias apybraižas apie knygnešius, dar šį bei tą, bet miniatiūrų neužmiršau ir kaskart išgirdęs dar vieną nutikimą iš pokario laikų, pasistengdavau užrašyti. Daug ką patikslino ar prisiminė skaitytojai. Po metų kitų visą šitaip sukauptą medžiagą nunešiau į spaustuvę ir tapau dar vieno „romano“ – 90 puslapių knygelės „Užkritę lapai“ autoriumi.

Ir toliau rinkau pasakojimus apie nekasdieniškus partizanų, jų ryšininkų, tremtinių ir stribų nutikimus. Nesvarsčiau, kam tai darau, – ta tema jau buvau išleidęs pusantros knygos, rinkau, ir tiek.

Prieš porą metų, matyt, neturėdamas ką veikti, pamėginau naująsias miniatiūras sudėlioti į „Suvalkijos geografiją“. Tiko! Dar daugiau, „Geografiją“ papildęs nauja medžiaga pamačiau, kad kai kurie jos epizodai pasidarė atliekami: per daug ištęsti, per mažai veiksmo arba minties. Ėmiausi darbo – ir atsirado „Neužmirštami Suvalkijos vardai“.

Tai, kad šios knygos išleidimas sutapo su įvykiais Ukrainoje, – grynas atsitiktinumas, nors tam tikram „Vardų“ populiarumui gal ir pravertė. Gal.

– Kaip ginsime Tėvynę dabar? Juk mes žuvome ten, jūsų aprašytose vietovėse, ir kitur. Visoje Lietuvoje ir Sibire.

– Pokario Lietuvoje ir Sibire žuvo ne visa Lietuva. Žuvusiuosius pakeitė kiti, jie gins Tėvynę taip, kaip gynė jų tėvai ir protėviai. Nors šalies priešai ir puoselėja melo bei nepasitikėjimo mūsų jaunimu atmosferą.

– Kas dar mus padrąsintų?

– Lietuviška šeima. Lietuviškas žodis. Fizinis ir dvasinis ryšys su savo kraštu.

Leidiniai, už kuriuos per Vilniaus knygų mugę skirtos Patriotų premijos.

Apie tremtį nerašys

– „Suvalkijos geografiją“ premijavo JAV lietuviai. Įvairių „vardinių“ (mūsų literatūros klasikų vardais pavadintų) apdovanojimų „išvengėte“, yra kam juos išsidalyti. Kaip komentuojate šį įvertinimą - Patriotų premiją?

– Sakydamas, kad Lietuvoje „Suvalkijos geografija“ buvo visiškai nutylėta, meluočiau. Jau vien tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla ją taip greitai išleido, šį tą reiškia. Palankiai romaną įvertino Vytautas Kubilius (straipsnis „Paradokso poetika“), Saulė Matulevičienė (straipsnis „Pokario atminties formos“), jis buvo aptarinėjamas žurnaluose „Metai“ ir „Kultūros barai“. Ir vis dėlto kažkas buvo ne taip, ne taip...

Pakaitinęs vargšę savo galvą pagaliau supratau, kur prašoviau: mano knygoje nebuvo atsižvelgta „į platesnius nei nacionaliniai interesus“, kaip 2006 metais rekomendavo Europos Bendrijų Komisija. Įsiskaitykime: platesnius nei nacionaliniai. O čia – kažin kokia Suvalkija. Tiesa, ėjo dar tik 2001-ieji, bet jau tada Europos Sąjungos užmačias buvo nesunku perprasti. Nei mano tautai, nei mano kampui tose užmačiose vietos neliko, ir į Frankfurto mugę nukeliavo kitos knygos.

Buvo metas, kai dar šio to tikėjausi iš mūsų televizijos, sekiau žinias, bet kai ji parodytas šventines eitynes su trispalvėmis pavadino nacionalistų išpuoliu, supratau: ir su šia kompanija man ne pakeliui. Niekada nesutiksiu, kad žodis "nacionalistas" – keiksmažodis, niekada nepriimsiu globalizacijos adeptų brukamų tiesų.

Padėtis šiek tiek pasikeitė pasirodžius „Neužmirštamiems Suvalkijos vardams“. Knyga beveik iš karto buvo pastebėta ir įvertinta, vien Aistės Stremaitytės įžvalgos „Įvardyti pokarį“ ko vertos!

Vėliau man paskambino iš sostinės: gavai Patriotų premiją, atvažiuok. Važiuoju! Ir dėkoju žmonėms, sumaniusiems taip šauniai pavadintą apdovanojimą.

– Ar esate rašęs apie savo šeimos tremtį?

– Nerašiau ir nerašysiu. Būtų per daug subjektyvu, vadinasi, ir neįdomu.

– Kaip ištverti trauminę tremties patirtį tautai ir atskiriems žmonėms?

– Tai nesunku. Tremtis palaužia tik silpnuosius.

– Kokie dabar jūsų kasdieniai darbai?

– Galimų atsakymų diapazonas toks platus, kad nesunku ir nusišnekėti. Kad taip neatsitiktų, baigdamas paviešinsiu dar vieną, niekur neskelbtą miniatiūrą. Juk tai dėl jų, miniatiūrų, visas šitas sujudimas.

***

VARČIOS MIŠKAS

Mūšyje sužeistas partizanas Baranauskas vargais negalais nušlitiniavo iki artimiausio medžio, užsiropštė iki pirmo šakų vainiko ir pritilo. Netrukus po tuo pačiu medžiu dribtelėjo pailsėti dar vienas mūšio dalyvis, stribas.

Iš viršaus nusklendė kraujo lašas ir pataikė į poilsiautoją. Stribas pasimuistė, pakėlė akis... Ir griebėsi ginklo.

***

Justinas Sajauskas gimė 1944 metų vasario 29 dieną Kalvarijoje. Vaikystę praleido Sibire, kur buvo ištremta jo šeima. Studijavo Vilniaus universitete, paskui mokytojavo Marijampolėje, dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose. Nuo 1992 metų vadovavo Vilkaviškio vyskupijos Bažnyčios meno muziejui. Nuo 2000-ųjų dirba Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vedėju.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2001 metų. Už miniatiūrų romaną „Suvalkijos geografija“ (išleistas 2001 metais) pelnė „Lietuvių balso“ (JAV) literatūrinio konkurso I premiją (2000).

Yra išleidęs apsakymų, esė, informacinių leidinių ir katalogų. 1994 metais pasirodė apsakymų rinkinys „Prūs-ja“, 2009 metais - istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"