TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Skablauskaitė: markizės de Sad sindromas

2011 02 10 0:00
Asmeninio albumo nuotrauka

Nors prisibijo, vis dėlto jos kūrybą leidžia prestižinės Lietuvos leidyklos. Kūriniai tikrai ypatingi, prisodrinti kerų, keistų apžavų. Ne kiekvienas juos ištveria.

Nors sutrinka, rašytojos savitumo turi paisyti literatūrologai - traukti į vadovėlius, monografijas, apžvalgas. Naujausias Jolitos Skablauskaitės romanas "Sado sindromas" (darbinis pavadinimas buvo "Glicinijų gedulas") nominuotas Metų knygos rinkimuose.

"Nusiplūkiau ir sukritau jį rašydama", - sako autorė, rodydama praėjusių metų nuotraukas. - Atrodžiau kaip šimtametė ar kaip Danutė Paulauskaitė prieš mirtį." Ne visai tiesa. Ne mes pirmieji skelbiame, kad J.Skablauskaitės archetipas - Persefonė, vadinasi, "moteris-pavasaris", moteris "be amžiaus", amžinai jaunatviška, net mergaitiška. Diktofonas stulbinamai išryškina balso jaunatvę: J.Skablauskaitė galėtų įgarsinti animacinių filmukų personažus (džiaugsmingus zuikučius ir panašiai) ar net vaidinti travesti vaidmenis. Jaunatviška povyza ir tai leistų, tik sąnariai - ne.

Rašytoja dėsto apie sloginančią, slopinančią buitį. Persefonei, "moteriai-vaikui", tikrai sunku ją tvarkyti. Nėra ji sutverta ir daryti karjerą. Triuškinamas, šventas kontrargumentas - kūryba. Už ją nieko svarbiau, jai galima atiduoti viską. Ji viską ir pasiima.

"Gyvenimas yra tikras siaubas, vaikeliuk", - konstatuoja viena "Sado sindromo" herojė. Apie tai ir romanas - fantasmagorinis, erotinis, okultinis. Mistinis, pasąmoninis, atveriantis "dvikojo padaro" sielos naktį ir slapčiausius pasąmonės užkaborius. J.Skablauskaitės markizas de Sadas - kankintojas ir malonumų teikėjas - gyvenimas. Labiau kankintojas. Lyg ir nieko originalaus, bet kokia originali yra J.Skablauskaitės kūryba, žino skaičiusieji bent vieną jos veikalą. Tiems, kas stebisi, kam čia "tiek pelių" ar "tiek skenduolių", rašytoja atšauna, kad tai sutirštintos spalvos, o priekaištautojus dėl mistikos tirščio juokdamasi išvadina tarybiniais. "Sado sindromui" skaitytojus ji rengė kitomis aštuoniomis prozos knygomis: "Tik šviesūs paukščiai naktyje", "Žolių kartumas", "Liūnsargių moteris", "Mėnesienos skalikas", "Trečiasis tūkstantmetis", "Kitas kraujas", "Septyniadangė erdvė", "Brudenis".

Bus ir dar vienas romanas - "Rudosios žiežulės". Šiuo metu jis rašomas. Pagrindinė herojė - šiek tiek pati autorė, šiek tiek geriausia jos draugė dailininkė Elvyra Kairiūkštytė (prieš penketą metų mirė užspringusi). Veiksmo vieta reali - buvęs bendrabutis Skroblų gatvėje Vilniuje, kur rašytoja ir gyvena. Labai ankštai, apsikrovusi knygomis, viliojančiomis vorus parodyti savo meistrystę - parungtyniauti su šeimininkės menais, suklijuotais ant sienos priešais.

Šalia rašytojos nebėra daugybėje nuotraukų įamžintos draugės, sargės - kalytės Šeinės. Atsirado Mulė. Vis dėlto reikia, kad būtų kuo rūpintis. "O ji brangi, - perspėja Jolita. - Nykštukinė pinčerė. Laikraštyje ieškojau meistrų, galinčių pataisyti duris, skelbimų ir pamačiau šunyčių nuotrauką. Neatsispyriau."

"Jeigu tas romanas išeis, kils triukšmas, - spėja autorė. - Kaimynai atpažins save. Nieko nekeičiu, pateikiu realybę su jos košmarais ir purvais. Kaip atsvara bus dvarelis gamtoje - Žeimelis."

"Čia negaliu daug kurti, - apie "kišeninį" kambariūkštį sako J.Skablauskaitė. - Kaime iškart atsiranda energijos - kūrybinės. Tarsi viskas atsiveria. O čia - slopina. Aš taip bijau prarasti savo trobelę. Visi mano eilėraščiai - iš tos aplinkos. Bet aš ne kaimietė." Taip, ji ne provincijos literatė - kitas kalibras, kitas kraujas.

Trobelė - senelių namas Joniškio rajone, Kuisių kaime, į kurį peržiemojusi sostinėje važiuoja J.Skablauskaitė, pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį. Ten daug kambarių ir laukai, laukai, laukai. Senelių komoda, kurią per žiemą apgyvendina pelės. Kaukolė, "priklydusi" pas rašytoją dar studijų Dailės institute metais. Ir čia piešiniai ant sienų ir netikėčiausios interjero detalės. Smarkūs vėjai namo stogą sulankstė kaip armoniką. Jei ne ąžuolai aplink, būtų ir visą trobą nuskraidinę. Nuostabiai ten gražu pavasarį. Rašytojos seneliai prisodino baltai žydinčių krūmų: vieni nužydi, kiti pradeda. Alyvos, putinai, jazminai. Persefonės ryšys su gamta - ypatingas.

- Iškart ėmėtės kito romano. Neplanavote pailsėti, atsipalaiduoti?

- Tai kad blogiau, kai nerašai. Kūryba viską viską gydo. Atsipalaidavus kaip tik prastai, visur skauda.

- Kaip reagavote į Metų knygos nominaciją?

- Niekaip, rašau kitą romaną. Nesidomiu.

- Buvo netikėta?

- Tikrai nebuvo.

- Kodėl? Galėjo ignoruoti.

- Šiam romanui labai susitelkiau, turėjau daug medžiagos, kuri kaupėsi keletą dešimtmečių. Nebuvo vienu ypu parašyta. Ir ne iš įkvėpimo rašiau - iš būtinybės. Tik du mano romanai tokie. "Žolių kartumas" atsirado iš siaubo, nors skaitytojai sako, kad taip neatrodo. "Sado sindromas" - irgi iš siaubo. Man taip nepatinka, norėtųsi iš įkvėpimo, kad jausčiau malonumą, o ne kažkokius košmarus - tą juodą baisią energiją, kurią reikia nusipurtyti.

- Iš kur ji?

- Iš gyvenimo, iš kur dar. Užgriūva, savo kailiu patiri. Nesakau, kad menininkas privalo su ja susidurti, kad rašytų. Man užtenka vaizduotės, mano fantazija beribė ir tikrai nereikia jokių papildomų išgyvenimų, bet deja deja - jie ant manęs krinta.

- Jūs visai abejinga savireklamai. Ar kada organizavotės bent vieną recenziją, straipsnį, teigiamą paminėjimą?

- Sau?!

- Kaip visi daro.

- Aš nieko nedarau. Svarbiausia rašyti. Žinau, kiti daro. Jie turi labai daug pretenzijų - iš to ir noras organizuoti. O man yra didžiulis noras kurti, daugiau niekas nerūpi. Į parduotuvę nueiti, gaminti valgį - man jau sunkus, sudėtingas darbas. (Tiesa, pasivaikščioti gerai.) Reikalų tvarkymas - siaubingas darbas. O dar kažką organizuoti... Nuo mažens nebuvau linkusi į jokius visuomeninius darbus, viešumą. Reikėdavo eilėraštį prieš klasę deklamuoti: kaip poterius išmokdavau, naktį neužmigdavau - košmaras.

- Studijuodama sutikote giminingų sielų?

- Mano draugės, galiu pasigirti, dabar profesorios (juokiasi - iš žodžio "profesorios".) Mane gerbė, mylėjo - gal kad nebuvau konkurentė. Nesiruošiau būti menotyrininke. Ir dabar gerai sutariam. Draugavau su E.Kairiūkštyte, ji buvo didelė originalė, grynuolė, gal per tūkstantį metų viena tokia gimsta.

- Jūs irgi baisiai originalus egzempliorius, "retas paukštis", visų pirma dėl kūrybos. Aptikote kokių nors analogų kitų šalių literatūroje?

- Čia jums geriau žinoti. Mano toks pasaulis - nuo pat mažens. Aš ketverių metų dariau tą patį, ką ir dabar - kurdavau istorijas. Sėdėdavau namie viena, užrakinta, žiūrėdavau į sienas, plyšius ir fantazuodavau, žaisdavau su šiukšlėmis - kurdavau istorijas nuo ryto iki vakaro, kad nebūtų nuobodu. Užmigdavau ant grindų. Arba pabėgdavau, kad manęs nesurastų, atsitūpdavau kur nors tarp žolių ir krūmų. Augalai man buvo žmonės. Vaikai visai kitaip žaidžia. Kai studijavau, bendrabutyje vienatvės nebuvo. O man reikėjo. Man visą laiką trūko vienatvės.

- Dabar turite su kaupu.

- Na, turiu. Kurį laiką tikrai galėjau džiaugtis. Tai yra mano pasaulis, nežinau, su kuo galima lyginti ir kaip. Kiekvienam savo. Visą laiką jaučiau poreikį ir malonumą kurti, kurti, kurti. Prisimenu epizodą iš vaikystės: pabundu naktį, mama skaito, susikrovusi keturis "Karo ir taikos" tomus, nesuprantu, kodėl visų tas pats viršelis, sako, juk čia tas pats kūrinys, tik keturių tomų. Pasakiau, kai užaugsiu, aš dar daugiau parašysiu.

- Kuris pasaulis jums realesnis: šitas, tikrasis, ar kūrybos?

- Tai tas pats. Viskas mano kūryboje yra iš realybės, tik kitaip, manaip.

- "Sado sindromas" - geriausias jūsų romanas?

- Niekad negrįžau prie savo ankstesnių knygų, buvau visiškai išmetusi iš galvos vien dėl to, kad nesikartočiau. Dabar manau, kad naudinga po kiek metų peržiūrėti. Per vieną renginį buvo skaitomas fragmentas iš "Mėnesienos skaliko", pati iš savęs pasijuokiau - kiek daug visokių judesių!

- Kiekvienas jūsų kūrinys prisodrintas tapybos ir poezijos.

- O turinys paslėptas tarp poezijos brūzgynų? Bet jis yra! Kaip kelias. Aš negaliu vien pliko turinio - fit! - pateikti, perskaitei vienu ypu kaip detektyvą, sužinojai, kuo ten baigėsi. Man neįdomu. Norėjau būti tapytoja, bet draudžiau sau, kadangi žinojau, jog būsiu rašytoja. Apsisprendžiau tapyti žodžiais. Tą ir darau.

O mano poezijos knyga niekaip neišeina, leidyklai reikia romanų - tokių, kaip "Sado sindromas". Bet romanuose vis tiek poezija prasiveržia. Gal tikrai jos reikėtų saikingiau. Po tarybinių metų socrealizmo ne visiems mano stilistika buvo priimtina. Pirmasis tuo keliu žengė Saulius Tomas Kondrotas. Padarė man didžiulį įspūdį. Ir sunervino, nes būtent taip rašyti norėjau aš. O jis jau rašė, ir man rodėsi, kad čia mano sukurta, tik ne mano pavardė. Atvirai pasakius, net apsidžiaugiau, kad jis išvažiavo. Vienintelis pavydas - daugiau niekam niekam iš lietuvių rašytojų nepavydėjau.

- Bendraujate su jais?

- Kuo toliau! Parašyti romaną - didelis darbas, trunkantis ne vienus metus, reikia atsiriboti nuo viso pasaulio, bendrauti tik su pagrindiniu personažu.

- Jūsų kūryba ezoterinė, net okultinė. Daiktai, į kuriuos pažvelgiate, neatpažįstamai pasikeičia.

- Kai kas taip ir sako: okultizmas, prietarai. Kitame mano romane bus rudaplaukių motyvas. Žmonės per ilgus amžius sukaupė tam tikrą patirtį ir perduoda ją iš kartos į kartą. Ne prietarai, o patirtis. Mano atveju šita magija - tam tikra forma atskleisti pasaulį. Būtent tokiomis meninėmis priemonėmis. Kiti suvokia tiesiogiai, ir nereikia dėl to ginčytis, tegu. Gal kas kitaip pasižiūrės. Vieną romaną dar parašysiu, daugiau nežinau. Galbūt tikrai reikia paprastinti stilių? Gal rašyti vaikams, būtų gerų iliustracijų. Suaugusieji į jas žiūrėdami sako "fu", o vaikams patinka, jie iškart pradeda kurti savo istorijas.

- Ką jums dar reikės daryti dalyvaujant Metų knygos rinkimuose? Eiti į Knygų mugę?

- Nesu nė karto ten buvusi. Knygų gal ir norėčiau nusipirkti, bet neturiu kur dėti, visos lentynos prikimštos. O žiūrėti į rašytojus - kurių velnių? Nebent į užsieniečius. Buvo laikas - vien tik skaičiau, skaičiau, skaičiau. Studijuojant irgi vien knygos. O dabar nebėra laiko, reikia viską, kas dar neišreikšta, realizuoti. Ir paprasčiausiai sąlygos netinkamos - tamsu, negi dabar vidury dienos degsi stalinę lempą, kai elektra tiek kainuoja? Lauki, kada saulė išlįs.

- Kas laimės Metų knygos rinkimus?

- Aš kitų neskaičiau, nieko negaliu sakyti. Valdas Papievis, žinau, labai talentingas. Bet išvažiavo, kaip S.T.Kondrotas, - prarado norą kurti, lyg ir dingo. Ką gi - būna taip. Šiaip V.Papievis ramus, švelnus žmogus, ne tas, kuris kovoja, organizuoja dėl savęs - tuo panašus į mane. Geriausia - atokiau. Darai, kas malonu, ir nesuki galvos. Na, negalima lygintis kažkur su kažkuo. Tavęs vis tiek niekas nepakeis, tu esi tu.

- Jūsų herojai persmelkti egzistencinio siaubo. O jums - kada baisu?

- Kai vaikštau pas gydytojus, rūpinuosi remontais, įvairiais reikalais - taip nyku, taip baisu gyventi. Pinigus iš tavęs plėšia visokie meistrai. Dabar kaime duris reikia keisti... Tokie dalykai tiesiog varo iš proto, kankina nežmoniškai. Na, ne mano jėgoms! Kūryba - didžiausias džiaugsmas. Jei kaime netekčiau to trobesio, kažin ar ką beparašyčiau. Čia, Vilniuje, pernelyg ankšta. Tiesa, prieš tai Kaune dar baisiau gyvenau: bendra virtuvė, nosies negalėjau iškišti, juodas kriminalas, didesnio pragaro nebuvo galima įsivaizduoti. Gelbėdama kailį grįžau pas tėvus į Joniškį: naktį rašydavau, dieną miegodavau. "Žolių kartumas" ten ir parašytas - kai nežinojau, kur dėtis, kas bus toliau.

- O literatūrinis likimas - laimingas?

- Man pasisekė, kad jau pirma knyga atkreipė dėmesį, kilo net šioks toks triukšmas. Bet ją išleidau vėlai, trisdešimt šešerių. O kiti parašo ir lieka nepastebėti. Tačiau jei tavo toks pašaukimas, vis tiek rašysi, ar ne? Buvo beviltiškų atvejų: kone gatvėje atsidūriau - puoliau romaną rašyti. Jaučiau būtinybę. O jei būčiau kokį valdišką darbą turėjusi, tikrai nebūčiau nieko sukūrusi. Aukso vidurio nėra, kažkas turi nukentėti. O galvoti apie kažkokius pinigus, pragyvenimą, - absurdas. Gerai, kad niekada nesidomėjau, kaip ten toj "Sodroj" mano reikalai atrodo. Būčiau iš siaubo, iš panikos nieko nebeparašiusi. Nenoriu net kalbėti. Budėjo savisaugos instinktas - apsisaugoti nuo visų tų baisių pašalinių dirgiklių, kiek įmanoma, atsiriboti ir atsidėti kūrybai. Aš turbūt paskutinė pasaulyje sužinojau apie rugsėjo 11-osios įvykius Amerikoje, tiek buvau nuo visko pasislėpusi. Bet vaistai baigėsi, važiavau į polikliniką - žiūriu, vėliavos su juodais kaspinais. Kitą dieną kaimynai papasakojo, kas nutiko.

- Jūs - burtininkė? Siaubą verčiate grožiu ir atvirkščiai.

- "Žolių kartumo" pabaigą buvau parašiusi kitokią: pagrindiniam veikėjui Gervazui - devyniasdešimt dveji, ir gyvena jis jau nepriklausomoje Lietuvoje, aplinka visai kita, viskas kaip dabar - pasikeitę, privatu. Tada mažai kas apie tai galėjo pagalvoti. Nuspėjau, kad taip bus. Leidykloje išsigando ir išbraukė. Turiu tokią savybę - numatyti. Išvystu kokias vizijas ar susapnuoju. Esu būrusi kortomis, neatsigindavau norinčiųjų, nes pildydavosi.

- Jums kas nors spėjo ateitį?

- Kai man buvo septyniolika, Kaune giminaitė nuvedė pas būrėją. Prisimenu, kilome funikulieriumi. Per dieną ji priimdavo vieną žmogų. Pareiškė, kad didžiausia klaida bus, jei ištekėsiu. Norai pildysis, tikslų pasieksiu, jei būsiu viena.

Trumpai

Jolita Skablauskaitė gimė 1950 metų rugsėjo 20 dieną Joniškyje. 1976 metais baigė menotyrą Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Išleido 9 prozos ir 1 poezijos knygą. Surengė piešinių parodų. Už debiutinę knygą "Tik šviesūs paukščiai naktyje" (1986) apdovanota A.Jonyno premija, už romaną "Mėnesienos skalikas" (1997) - Žemaitės premija. Gyvena Vilniuje ir Joniškio rajone, Kuisių kaime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"