TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Smoriginas: "Žmonai nesu dovanėlė"

2009 07 25 0:00
Į meilės miestą Paryžių maestro lydėjo žmona Dalia.
Asmeninio albumo nuotrauka

Aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas tikina apie save girdėjęs ir internete prisiskaitęs įvairiausių dalykų. Kad jis yra despotas, engiantis žmoną ir vaikus, tikras plevėsa, neatsispiriantis kitoms moterims ir net vyrams, taigi ir šioks, ir toks, ir anoks. "Dabar esu geresnis nei anksčiau, - nusikvatoja J.Smoriginas. - Bent jau taip sako mano žmona. O ji - nepaprastai išmintinga moteris."

Apie choreografą, baleto šokėją, "Vilniaus baleto" meno vadovą J.Smoriginą didžioji dalis lietuvių sužinojo prieš kelerius metus, kai visa šalis tikrąja ta žodžio prasme užsikrėtė šokio virusu. Vieniems dėl savo šmaikščių ir kartais šiek tiek kandokų pastabų patinkantis, kitų nekenčiamas maestro šiandien tiesiai šviesiai

rėžia, kad į televiziją tada ėjo tik dėl reklamos, kurios esą reikėjo jo spektakliams. Rudenį dėl tos pačios priežasties vėl į ją grįžta. Kad ir kaip ten būtų, tikroji žvaigždžių valanda šiam vyrui išmušė šį birželį Paryžiuje, teatro "Les Champs Elysees" scenoje. J.Smoriginas tvirtina, jog galimybė savo kūrybą pristatyti viename garsiausių pasaulio teatrų - didžiausias jo, kaip menininko, laimėjimas, už kurį turįs būti dėkingas... savo Daliai.

Prireikė nemažai kantrybės

- Spėju, šią vasarą prisiminsite ilgai.

- O kaipgi. Jaučiuosi kaip karalius. Kaip pasakė vienas mano kolega, Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės vadovas Vaclovas Sasnauskas: "Nu na konec došli do Paryža" ("Pagaliau pasiekėme Paryžių"). Nuskambės nekukliai, bet esu pirmas lietuvių choreografas, užlipęs į Eliziejaus laukų teatro sceną. Jau ketverius metus bendradarbiauju su žymaus latvių kilmės baleto artisto Mario Liepos labdaros fondu, kurį įsteigė jo vaikai, taip pat garsūs baleto šokėjai sūnus Andris ir dukra Ilzė. Į Paryžių vežėme keturis spektaklius. Mano režisuotasis "Tamar" sulaukė milžiniškos sėkmės. Salė buvo sausakimša, o joje telpa kur kas daugiau žmonių nei mūsų Operos ir baleto teatre.

- Ką jautėte lenkdamasis tokiai publikai?

- Buvo nedrąsu - krėtė vidinis drebulys, - tačiau ir be galo malonu. Ypač matant į save nukreiptas pačių mylimiausių žmonių akis: žmonos Dalios ir dukters Agnės. Sūnus Julius buvo likęs Lietuvoje.

- Dalia jus lydi visur?

- Be abejo, ypač dabar, kai vaikai jau suaugę. Argi galėtų būti kitaip? Juk ji - mano žmona, ne kokia nors epizodiška draugė ar meilužė. Su kuo pirmuoju galėčiau pasidalyti visais savo vargais ir džiaugsmais, jei ne su žmona?

Mano profesija išskirtinai košmariška. Namie esu retas svečias, nes ištisas dienas nuo ryto iki vakaro praleidžiu repeticijose. Turiu prisipažinti, kad Dalytei su manimi prireikė nemažai kantrybės. Tačiau dabar, palyginti su ankstesniais laikais, esu geras (nusijuokia). Ir gyvenu gerai. Nors gal nereikėtų to sakyti garsiai.

Du etapai

- Ar žmona jums kada priekaištauja?

- Dėl ko? Dėl darbo? Pamenu, kartą šviesaus atminimo uošvė mano mamai pasakė, kad Jurgeliui - taip mane vadindavo - reikėtų normalaus, rimto darbo. Štai būtų, pavyzdžiui, inžinierius. Ne menininkas. Tačiau Dalia niekada taip nemanė. Mano žmona - nepaprastai išmintinga moteris, nuo pat mūsų pažinties pradžios suprato, jog šokis - visas mano gyvenimas. Už visa, ką pasiekiau, net už pripažinimą ir puikų įvertinimą Paryžiuje, didžiąja dalimi esu dėkingas jai.

Jaučiuosi labai skolingas Daliai. Kiek galiu, stengiuosi tą skolą visaip kompensuoti: padedu buityje, saugau nuo blogų dalykų, lepinu. Pastaruoju metu mudu dažnai kur nors keliaujame savo malonumui. Nors meilės mieste Paryžiuje praleidome tik tris dienas, birželį Lietuvoje buvome ne daugiau kaip dvi savaites: traukiniu keliavome po Prancūziją, lankėmės Vokietijoje, Olandijoje. Dabar planuojame vykti į Ispaniją.

- Kur slypi sėkmingos santuokos paslaptis? Juk šiais laikais tiek daug skyrybų.

- Nėra jokios paslapties. Manau, svarbiausias dalykas dviem žmonėms nusprendus būti kartu yra tas, kad kuris nors turi nusileisti, prisitaikyti. Iš mudviejų tai buvo Dalia. Kita vertus, keitėsi ne tik ji, bet ir aš. Mūsų šeimos istoriją skiriame į du etapus: anuomet, kai buvau blogas, ir dabar, kai esu geras.

- Ką turite omenyje?

- Nesu dovanėlė. Laikau save šiek tiek "pačiuožusiu". Kartu gyvendami patyrėme visko: buvo ir pykčio, ir alkoholio. Mano Daliai teko nelengva dalia. Kartais man prieš ją net gėda.

- Viešai pasakyti tai išdrįstų toli gražu ne kiekvienas vyras. Dauguma teigtų priešingai: esu geras, o štai mano žmona - tikra ragana.

- Bet aš dabar iš tiesų geras. Ir Dalia taip sako (juokiasi). Esu geras vyras, geras tėvas. Dėl vaikų galiu padaryti bet ką. Kartais gal net per daug. Tačiau džiaugiuosi, kad nei Agnė, nei Julius tuo nesinaudoja.

Kai vaikai buvo maži, mudu su žmona nevertėme jų daryti nieko, ko šie nenorėjo. Užuot žarstęsi draudimais, paliepimais, kalbėdavomės, ieškodavome kompromisų. Julius iš karto pareiškė, kad nešoks, nedainuos ir nevaidins. Agnė mokėsi "Čiurlionkėj" (Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje - aut.), vėliau baigė chorvedybos mokslus. Šiuo metu darbuojasi vienuose Frankfurto mados namuose. Jau kuris laikas su vyru gyvena Vokietijoje, į Lietuvą, matyt, nebegrįš. Julius liko Lietuvoje, pluša virtuvės šefu restorane.

Sūnus ir dukra yra labai skirtingo charakterio. Julius - romus, santūrus, niekada nepasiduos kvailam impulsui. Tikra mamos kopija. Agnė - visa į mane, tokia pat žiežirba, sarkastiška, mėgstanti "pasikapoti". Dabar, kai gyvename skirtingose šalyse, kalbame švelniau. Bet tik pamatome vienas kitą, tik pabūname drauge vos dieną... Esu be galo laimingas, kad ji atvyko į Paryžių manęs palaikyti.

Slavų pusbroliai

- Savo kūrybos pristatymą teatro "Les Champs Elysees" scenoje vadinate didžiausiu savo, kaip menininko, laimėjimu?

- Taip. Tačiau pirmą kartą gyvenime ta sėkme trokštu džiaugtis tyliai. Nenoriu su niekuo ja dalytis, girtis. Anksčiau viskas būdavo kitaip - po premjeros, puikaus spektaklio įvertinimo pats lįsdavau žurnalistams į akis. Net nusiųsdavau į redakcijas pranešimų spaudai. Straipsnių kartais pasirodydavo, kartais - ne. O paskui prasidėdavo...

- Kas?

- Drabstymasis purvu. Ypač daug jo pasipylė per šokių ir dainų dešimtukus, kuriuose dalyvavau.

- Ir po šio straipsnio gali pasipilti. Žmonės jus vertina kontroversiškai.

- Neabejoju. Noriu pabrėžti, kad pasakodamas apie Paryžių nesigiriu. Linkiu kiekvienam menininkui nueiti iki ten. Žinau - pateisinau mane mokiusių pedagogų viltis.

Kad ir kaip būtų, apmaudu, jog lietuviams įdomu tik tai, kas "geltona". Žymus esi ne darbais, tampi toks tada, kai viešai apsinuogini, susimuši, pasisakai, su kuo šiąnakt miegojai, ir panašiai.

- Tačiau ir užsienio šalyse domimasi tuo, kas vyksta už uždarų durų. Kita vertus, gal svetur dirbti lengviau...

- Nė velnio. Ten taip pat labai svarbios pažintys. Tarp meno žmonių egzistuoja milžiniška konkurencija, bet tarp mūsų ir Vakarų yra vienas esminis skirtumas - požiūris į meną. Tuo visų pirma rūpinasi esantieji valdžioje. Menininkas Vakarų Europoje jaučiasi socialiai saugus. O tai - svarbiausia.

Mes, lietuviai, esame agresyvūs, net, sakyčiau, brutalūs. Tegul pyksta už šiuos žodžius, bet buvome ir liksime slavų pusbroliai. Kas nors nepatiko? Iš karto duodame ar geriausiu atveju bent jau pasiūlome į snukį. Slavai nors pyksta neilgai - apsidaužė ir, žiūrėk, po dienos kitos susitaikė. O mes? Pagieža ir neapykanta vienas kitam kunkuliuojame ištisą amžinybę. Nenorime, o gal nemokame atleisti.

- Tokiu pasakymu išprovokuosite skaitytojus.

- Tegul kas ką nori, tą ir kalba. Kai kartu su šokių ir dainų dešimtukais staiga atsidūriau dėmesio centre, iš pradžių domėjausi, ką žmonės apie mane šneka. Kartais net per jautriai reaguodavau. Prisimenu, pirmuosius mėnesius žiūrėdavau laidų įrašus ir matydamas save nesuprasdavau: čia aš ar ne aš. Ir ko tik apie save neprisiklausydavau! Kai kas simpatizavo, kai kas su žemėmis maišė. Kartą Druskininkuose vienas vyras tik dėl jam vienam suprantamų priežasčių man į snukį siūlė. Aplinkiniai vos nutempė į šoną.

Iki šiol stebiuosi tokia keista žmonių reakcija į televizijos žaidimą. Ypač ryškiai tai matyti provincijoje. Mažus miestelius daugiausia pasiekia pigi, "popsinė", realybės šou žvaigždučių atstovaujama kultūra, nuo tikrosios jie izoliuoti. Dėl to žmonės ir mano, kad Radži - tai antrasis Luciano Pavarotti, o Deividas Meškauskas - geriausias Lietuvos šokėjas. Koks jis geriausias? Niekada toks nebus. Jis tik dar vienas "šoumenas" ir, pirmiausia, Rūtos Ščiogolevaitės vyras.

Į šokių ir dainų projektus ėjau tik dėl reklamos, kad žmonės žinotų, kas yra "Vilniaus baletas", ir eitų į spektaklius. O daug kam tapau chamu, terorizuojančiu vargšę Laimą Paksienę, kimbančiu prie Lauros Imbrasienės, "besikapojančiu" su Vyteniu Pauliukaičiu.

- Nuo rudens jus vėl galėsime matyti televizijoje - naujame šokių projekte "Šok su manimi", kurį rodys TV3.

- Ką čia slėpsi... Rudenį laukia mano spektaklio premjera (nusijuokia). O televizijos laida intriguos ne tik savo vedėjais. Girdėjau, kad žmonės jau dabar svarsto, kaip seksis šokti Seimo pirmininkienei Ingai Valinskienei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"