TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

J.Tornau: prieštaringos epochos aristokratas

2009 07 13 0:00
Aktorė R.Tornau ištuštėjusiuose tėvų namuose Vilniuje.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vokiečių baronų giminės palikuonis ir Antrojo pasaulinio karo veteranas. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius. Jurgis Tornau paliko ryškų pėdsaką sovietmečio lietuvių kultūroje.

"Žmogus gyvena ir būna užmirštas arba išlieka jo vardas, - sakė LŽ maskvietė aktorė Rasa Tornau. - Tėvo vardas žmonėms sukelia pagarbą, nes jis turėjo vidinės tvirtybės ir nesigarsino nuveiktais darbais."

VU bibliotekos Baltojoje salėje surengtoje parodoje "Jurgis Tornau. 1919-2009" eksponuojami dokumentai, dienoraščiai ir nuotraukos iš dukters R.Tornau dovanoto šeimos archyvo padeda geriau suvokti VU bibliotekos direktoriaus J.Tornau per 17 metų sudėtas pastangas, kad būtų nuveikta daugybė išliekamosios vertės darbų. Tarp jų ypač paminėtini VU bibliotekos Restauravimo skyriaus ir Grafikos kabineto įkūrimas, VU bibliotekos 400 metų jubiliejaus minėjimo renginiai ir siekiai net sovietmečiu kuo plačiau atsiverti pasauliui, bendradarbiaujant su kitų šalių bibliotekomis, keičiantis darbais bei papildant fondus užsienio lietuvių knygomis.

Dėl Lietuvos

"Tėvas labai didžiavosi Restauravimo skyriumi ir man, kai mokiausi dailės mokykloje, buvo uždavęs restauruoti Karlo Mayaus "Vinetu" knygas, - pasakojo R.Tornau. - Gerai atsimenu Grafikos kabinetą. Linas Katinas tik pradėjęs ten lankytis, o vedėja - Aldona Griciūnaitė. Vienu metu ji dar mokė mane tapybos. Sėdėdavau molbertą pasidėjusi ir paišydavau eskizus. Ten dirbo ir Saulė Kisarauskienė. Jų dėka viskas ir išsilaikė. Vėliau Linas tapo Grafikos kabineto vedėju. Išlaikyti Restauravimo skyrių ir Grafikos kabinetą buvo vienas svarbiausių tėvo tikslų. Jis eidavo pas dailininkus ir rinkdavo jų pačių nevertinamus, išmestus eskizus. Kiekvieną gražiai supakuodavo, įdėdavo į segtuvą, o vėliau autoriai ateidavo pasiskolinti rengiamoms parodoms."

J.Tornau susirašinėjo ir su Paryžiuje gyvenančiu lietuvių dailininku Žibuntu Mikšiu. Labai vertino jo grafiką ir turėjo daug dailininko darbų. Jų Ž.Mikšys atsiųsdavo ir į Grafikos kabinetą.

Pasak Rasos, namuose visada būdavo pilna dailininkų ir tėvas jiems padėdavo dėl cenzūros. Buvo šiek tiek avantiūristas, rašydavo kažkokius raštus, išgalvodavo istorijas ir taip gelbėdavo. Nors būta intrigų, kažkaip išliko. Turėjo autoritetą, mokėjo šnekėti ir visados rasdavo išeitį. Gindavo dailininkus ir nieko nebijojo. Jam tikriausiai didelę įtaką buvo padaręs jo tėvas Aleksandras Tornau, Peterburge mokslus baigęs advokatas. J.Tornau, prieš karą pradėjęs studijuoti architektūrą, po karo taip pat baigė teisės ir istorijos studijas. Įstatymų išmanymas jam pravertė.

"Tėvas labai brangino knygas. Buvo literatūros žmogus, humanitaras.

Išgyvendamas vidines krizes, laiškuose rašė, kad knygos yra vieninteliai draugai, kurie jo neišduoda, - pasakojo R.Tornau. - Namuose visos kambario sienos knygomis apstatytos. Manau, iš savo tėvo ikirevoliucinę kultūrą perėmė, kitokį požiūrį į literatūrą. Truputį toliau į priekį matė ir jo dėka Valstybinės grožinės literatūros leidykloje išėjo daug įdomių iš užsienio kalbų verstų knygų. Turėjo draugų Amerikoje, Prancūzijoje, Austrijoje. Jie knygas į VU biblioteką persiųsdavo. Tėvas visur universitetui knygas rinko ir sugebėdavo atgabenti į Lietuvą. Tempė viską, kas naudinga kultūrai, nors gyvenimo pabaigoje, nežinau, gal iš kuklumo, labai save kritikavo, kad per mažai dėl Lietuvos padaręs."

Socializmo paviliotas

J.Tornau klasės draugė Vaclova Martinėnienė per parodos atidarymą pasakojo, kad baigusi gimnaziją kurį laiką ir gyveno vokiečių kalbos mokytojos Elizabeth Tornau šeimoje Telšiuose. J.Tornau po metų, 1939-aisiais, vedė ir pasitraukė į Rusiją, nes jį viliojo socializmas. Kariavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, buvo įvertintas medaliais ir grįžo į Lietuvą turėdamas papulkininkio laipsnį. Jo mama E.Tornau pasitraukė į Vakarus, gelbėdama kitą sūnų, vokiečių darbo tarnyboje dirbusį Aleksandrą.

Į Ameriką karo metais pasitraukė ir J.Tornau žmonos Birutės, visų vadinamos Rūta, tėvai, taip pat daug draugų iš gimnazijos. Su jais J.Tornau visą laiką palaikė ryšius, o 1961 metais gavo leidimą aplankyti motiną, tačiau nebespėjo - ji mirė.

Pasak V.Martinėnienės, J.Tornau buvo didelės erudicijos žmogus ir sovietmečiu dirbdamas geriausiose to meto įstaigose gynė Lietuvos reikalus ir jos žmones. Iki tarptautinio lygio pakėlė VU biblioteką, iš rūsių tiesiogine prasme ištraukdamas rankraščius, puikiai tvarkė literatūrinį palikimą. Turėjo stiprybės ir dideliems darbams, ir gerumui.

Nenudegant sovietmečiu

Prof. L.Katinas prisiminė, kad J.Tornau dažnai lankydavosi jo dirbtuvėje Antakalnio rūsyje, kalbėdavo apie pasaulio meną, domėjosi jo kūryba. Kartą pasiūlė per vieną giminaitį į Niujorką išvežti 30 dailininko paveikslų. Į L.Katino nuogąstavimus, kad jį išmes iš darbo, J.Tornau atsakė: "Tik tiek?!"

Literatūrologas dr. Rimantas Skeivys pasakojo, kad jo tėvai susipažino su J.Tornau dar prieš karą Telšiuose. Ir pats gerai pažinojo tą šviesią ir sudėtingą asmenybę, kultūros ir veiksmo žmogų, kuklų dvasios aristokratą ir idealistą iš prigimties, anksti supratusį, kad reikia dirbti esminėse srityse, jei nori, kad gyvenimas eitų į priekį. J.Tornau sugebėdavo jausti ribą, kai galima ką nors pozityvaus padaryti ir pačiam nenudegti sovietmečiu. Jo veiklos viršūnė, žinoma, buvo vadovavimas VU bibliotekai. Nors ne iš karto pasiryžo šiam darbui, o pasiryžęs pasakė: "Nesu matęs labiau apleistos bibliotekos." Jis mokėjo suprasti žmones ir, leisdamas jiems reikštis, spaudė kilti aukščiau. Atsirado supratimas ir palaikymas, o VU bibliotekos jubiliejaus organizavimas 1970-aisiais tapo preliudu VU 400 metų jubiliejui, priminusiam apie seniausią universitetą sovietinėje erdvėje.

Teniso teisėjas Vincentas Korkutis prisiminė J.Tornau kaip ilgametį Vilniaus teniso klubo prezidentą, kadaise žaisti išmokytą dar tėvo Telšiuose. Pasak V.Korkučio, kas treniravosi pas pulkininką, nė vienas nenuėjo blogais keliais, o baigė mokslus ir tenisas vienijo visus iki senatvės. J.Tornau labai mėgo vaikštinėti senamiesčiu ir pastaraisiais metais jiedu susitikdavo prie buvusio "Vaikų pasaulio", kad kartu apeitų ratą aplink universitetą.

"Būčiau negerbęs"

"Visą vaikystę klausydavau tėvo ir pirmas toks pasipriešinimas buvo kaip revoliucija. Septyniolikos metų įsimylėjau, o aštuoniolikos jau išlėkiau iš namų, - prisiminė Rasa 1979-uosius, kai išvažiavo gyventi į Maskvą. - Buvo tokia romantiška meilė, o visas Vilnius - prieš mano vestuves. Su tėvu nebendravome gal kokį pusmetį. Vėliau užteko proto susitaikyti. Kai praėjo šiek tiek laiko, tėtė pasakė: "Jei būtum paklausiusi manęs, taip tavęs negerbčiau."

R.Tornau pirmasis vyras režisierius Olegas Kiseliovas įkūrė plastinės improvizacijos teatrą ir išgarsėjo savo spektakliais. Vėliau jiedu abu buvo atvažiavę gastrolių ir į Vilnių. Kaip sako pati aktorė, tėvas ja didžiavosi ir labai tikėjo. Iki šiol nepalieka jausmas, kad ją palaiko. Kartais būna tokių gyvenimo aplinkybių, kad pati nesupranta, iš kur atsiranda tiek energijos įveikti sunkumams.

Po dešimtmečio menininkų keliai išsiskyrė. O.Kiseliovas emigravo į Kanadą. R.Tornau įstojo į tuometinį GITIS (Valstybinis teatro institutas Maskvoje, dabar - Rusijos teatro akademija), režisieriaus Anatolijaus Vasiljevo vadovaujamą kursą, ir vėliau liko dirbti jo teatre. Dar ketverius metus dėstė Maskvos dailės teatro mokykloje.

Dabar R.Tornau - laisva menininkė, įgyvendinanti įvairius projektus: veda aktoriaus meistriškumo pamokas, dalyvauja seminaruose, kviečiama į festivalių žiuri. Jos antrasis vyras Nikolajus Čindiaikinas - taip pat aktorius, dirba Maskvos dailės teatre ir daug filmuojasi.

"Kartais svarstau: gal čia tėvo įtaka, kad mano pirmas vyras buvo penkiolika, antras - dvylika metų vyresnis, - kalbėjo aktorė. - Tėvas man buvo didžiulis autoritetas ir, matyt, kažkur pasąmonėje tokio užnugario reikia. Mama jį taip pat labai gerbė ir vertino už atsidavimą - ne šeimai, o savo darbui, profesijai. Manau, toks ne tik mano tėvas. Čia kartos požymis."

Iš baronų giminės

Rasa prisiminė dar mamos pasakotą smagų tėvų jaunystės nutikimą. Vilniuje buvo madinga žiūrėti futbolo rungtynes. Kartą vienas įsiaudrinęs sirgalius pastūmė tėvą, o šis jį sugėdino. Žmogelis atsisuko ir atrėžė rusiškai: "Irgi mat baronas atsirado!"

J.Tornau iš tikrųjų buvo kilęs iš Kuršo kunigaikštystės vokiečių baronų giminės, tačiau gimė Lietuvoje, Telšiuose, ir į šeimos regalijas per daug nekreipė dėmesio. Vis dėlto daug kas pastebėdavo jo aristokratiškumą - nors gyvenimas buvo sudėtingas, išliko kilmingas vidumi.

Dabar R.Tornau - vienintelė šeimos palikuonė. Trylika metų vyresnė sesuo anglų kalbos dėstytoja Audrė Tornau mirė 1987 metais. Maskvietė aktorė dažnai atvažiuoja į Lietuvą. Vilniuje likęs ir tėvų butas.

"Mūsų namuose aplinka buvo bohemiška, - prisiminimais dalijosi Rasa. - Romantikė mama mieliau būtų klajojusi po miškus ir laukus, tačiau turėdavo nuolat priiminėti svečius. Ji buvo labai atsidavusi tėvui. Norėjo studijuoti meteorologiją, tačiau pasirinko geografiją, kad nereikėtų važiuoti į ekspedicijas. Gyvenome centre, pirmame aukšte, ir kas pro šalį eina, vis užsuka pašnekėti, kavos išgerti. Namie ilgai nebuvo telefono ir televizoriui tėvas priešinosi: "Kam reikia, galima ir taip bendrauti!" O kai telefonas jau atsirado, ne visi ir paskambindavo prieš ateidami. Net paskambinus, tėvui atrodė nepatogu nepriimti žmogaus. Iš tikrųjų per dieną po penkis šešis pažįstamus užeidavo."

Abu tėvai daug keliavo po Lietuvą. Buvo ją, pasak dukters, tiesiog įsimylėję - ir į ekskursijas važiuodavo, ir pėsčiomis turbūt visą išvaikščiojo. Su universitetu daug keliavo ir po Karaliaučiaus kraštą.

Keliones Karaliaučiaus krašte gerai prisimena J.Tornau svainis Klaipėdos universiteto profesorius Jurgelis Mališauskas. Jis mokėsi dar pradinėje mokykloje, kai J.Tornau, baigęs gimnaziją ir karo mokyklą, uniformuotas ateidavo pas seserį Telšiuose. Vėliau, po karo, J.Mališauskas aštuonerius metus gyveno jų namuose Vilniuje. Baigė tris paskutines vidurinės mokyklos klases ir universitetą.

"Esu gerokai suaugęs su šiais namais, - pripažino J.Mališauskas. - Viskas juose buvo labai paprasta, natūralu, gražu ir vis dėlto turėjo tos aristokratiškumo dvasios. Senelio Aleksandro Tornau rašomasis stalas ir iš faneros sukalta didelė lova. Jurgis sugebėjo naudotis kukliais daiktais ir savo dvasia išlikti žmogumi virš daiktų pasaulio."

Du mikroautobusai

J.Tornau namuose kurį laiką gyveno ir artimų draugų iš Telšių sūnus Dalius Kalinauskas. Jis prisiminė, kad J.Tornau labai nuoširdžiai bendravo su dailininkais Stasiu Krasausku, Kisarauskais, lankydavosi pas skulptorių Vladą Vildžiūną. Sovietmečiu nepripažinti Vinco Kisarausko darbai ilgai buvo saugomi J.Tornau rūsyje.

Pasak Rasos, tėvas labai išgyveno dėl V.Kisarausko, tokio formalisto sovietmečiu, mylėjo jį ir gynė. Iš artimiausių draugų ji dar minėjo dailininkus Antaną Kmieliauską, Valentiną Antanavičių, Vytautą Valių. Aktorė prisipažino, kad pati nesugebėtų sutvarkyti tėvo palikimo. Ne visus įvykius žino, ne visus žmones, su kuriais tėvai bendravo, atsimena. Gyveno kaip vėjas - visai kitokia jos istorija buvo.

R.Tornau tvarkyti tėvo archyvą padeda D.Kalinauskas, radijo inžinierius, dirbęs Puslaidininkių fizikos institute, o dabar jau pensininkas. Pasak jo, VU bibliotekos darbuotojai susiėmė už galvų, kai nuvežė du mikroautobusus archyvinės medžiagos. Ir dar ne viskas atiduota.

"Juodąjį darbą padariau. Išknisau iš dėžių, atrinkau, ko nereikia, bet neišmečiau nieko, - pasakojo šeimos draugas. - Labai daug kas žadėjo parašyti atsiminimus, bet kol kas parašė tik J.Mališauskas. Su didžiuliu entuziazmu apsiėmė ir tikriausiai parašys grafikas Ž.Mikšys iš Paryžiaus. Jo atsiminimai būtų turbūt objektyviausi, nes nesuvaržyti mus tebesaistančių varžtų. Labai įdomūs Žibunto laiškai. Mokė Jurgį piešti ekslibrisus. Šis nupiešia, siunčia grafikui, jis pataiso, siunčia atgal."

Pasak D.Kalinausko, J.Tornau "pramušė" VU bibliotekos saugyklų statybas, nes ji neturėjo kur dėti savo turtų. Lietuvoje nebuvo ir knygų restauratorių. J.Tornau pirmasis subūrė tokį didelį Restauravimo skyrių. Jame dirbo apie 30 žmonių ir padaryta tikrai labai gražių darbų.

Prisimenant karą

"Kai išėjau į pensiją, pas Jurgį ir tebūdavau. Žaisdavome šachmatais, eidavome pasivaikščioti porą kartų per dieną, fotografuodavome. Anksčiau kurdavome ir kino filmus, ir juostas patys ryškindavome, - pasakojo D.Kalinauskas. - Mūsų kalbos sukdavosi dažniausiai apie tą patį: Jurgis labai domėjosi stalinizmo atsiradimu ir apskritai juo kaip reiškiniu, buvo sukaupęs nemažai literatūros. Kita tema, kuria dažnai kalbėjomės, buvo Antrasis pasaulinis karas. Jis kariavo ir, aišku, žinojo daug, o aš - tik skaitęs ir iš vaikystės prisimenu."

Rasa sakė, kad tėvas apie karą niekada nešnekėdavo. Tokia skaudi buvo ši tema. Ir savo medalių niekada nerodydavo. Jis visą gyvenimą manė, kad kovojo prieš fašizmą, ir ne jam vienam - visiems karo veteranams buvo smūgis, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę aplinkybės pasikeitė ir jų visas gyvenimas buvo tarsi užbrauktas.

"Kai jauna buvau, santykiai su tėvais buvo kaip visų - probleminiai. Kai truputį subrendau, supratau, kokie jie abu nuostabūs žmonės. Dar labiau santykiai pasikeitė, kai mirė sesuo, - prisiminė R.Tornau. - Tėvas išoriškai buvo toks valingas, valdingas, žmonės jam jausdavo pagarbą ir distanciją, o kai išėjo į pensiją ir prasidėjo visokios ligos, jis kažkaip atsivėrė, pasidarė tarsi kūdikis, kuriam labai reikia meilės ir švelnumo. Liga padėjo man jį pažinti iš kitos pusės, sustiprino mūsų ryšį. Jis tapo tuo, nuo ko visą gyvenimą bėgo, ką slėpė savyje, atsiskleidė kiti charakterio bruožai. Tėtė ir humoro jausmą turėjo, ir išgerti su kompanija mėgdavo. Po insulto gydytojai uždraudė. Labai klausydavo, ką šie sako. Gal iš karo laikų likę - vykdyti duotą komandą."

Ir apie meilę

J.Tornau rinko istorinę medžiagą, labai domėjosi Liublino unija, XVI amžiumi ir vėliau sugalvojo, pasak dukters, gal ir naiviai, sujungti istoriją su nuotykinio romano žanru, kad nebūtų nuobodu skaityti istorinę medžiagą ir tos meilės būtų. Dvylikos ar trylikos metų paauglei atrodė juokinga, kad tėvas apie meilę rašo.

Išėjo du J.Tornau, turbūt iš kuklumo pasirašyti A.Telšio slapyvardžiu, istoriniai nuotykių romanai: 1985 ir 1986 metais dviejų dalių "Žveng žirgelis", o 1990 metais "Tarška barška pentinėliai".

"Išoriškai ir užsispyrimu esu panaši į tėvą, o visa mano, kaip čia ironiškai pasakius, vidinė laisvė ir poezija, polėkis - turbūt iš mamos, - kalbėjo R.Tornau. - Kai mažesnė buvau, gindavau mamą prieš tėvą. Kai paaugau, atsirado kažkokia pusiausvyra, nes supratau, kad abu vienodai myliu. Kitaip pradėjau viską vertinti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"