TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jausmams geležinė uždanga nebuvo kliūtis

2008 02 09 0:00
Per daugelį metų lietuvei Vokietija tapo sava šalimi.
Autorės nuotrauka

Vokietijoje gyvenanti lietuvė Bronė Lipšienė apie emigrantus sako, kad jie lyg laukinės žąsys - skrenda iš vienos šalies į kitą ir vėl atgal. Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius dėl meilės ji paliko gimtinę, bet jau tada jautė, kad Lietuva nebus sunkiai pasiekiamas kraštas, kaip tuo metu neretai galvodavo svetur išvykstantys tautiečiai.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja B.Lipšienė Vokietijoje užaugino ir į gyvenimą išleido du savo vaikus. Dabar jau dvejus metus - našlė. Ji iki šiol ryškiai prisimena, kaip sutiko išrinktąjį, pergudravo sovietų valdžią ir išvažiavo gyventi į tuo metu svetimą ir nepažįstamą šalį.

Įsidarbino traktorių gamykloje.

Už Vokietijos lietuvio Armino Lipšio Bronė ištekėjo 1974 metais. "Netrukus mano mama. Likome dviese su broliu. Metus laukiau, kol jis baigs mokyklą. Tik tada padaviau dokumentus išvažiuoti ir po šešių mėnesių gavau teigiamą atsakymą. 1975 metais buvo surengta Helsinkio konferencija, po jos išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos nebuvo daromos kliūtys", - pasakojo moteris.

Vis dėlto, norėdama ištekėti už Vakaruose gyvenančio mylimojo, Bronė turėjo pagudrauti. Jie susituokė Baltarusijos sostinėje, nes ten buvo atlaidžiau žiūrima į tokias poras. "Lietuvoje išėjau iš darbo Plungės statybos technikume, kur dėsčiau prancūzų kalbą, ir įsidarbinau traktorių gamykloje Minske, kad galėčiau šiame mieste įsiregistruoti. Mat bijojome, kad neatsitiktų taip, kaip vienam Armino draugui: leido paduoti dokumentus įregistruoti santuoką, bet kai jis po trijų mėnesių atvažiavo į Lietuvą, likus nedaug laiko iki vestuvių, jam buvo liepta per 24 valandas išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos", - senus laikus prisiminė pašnekovė.

Iš pirmo žvilgsnio

Gūdžiais sovietiniais laikais į draugystę su užsieniečiais buvo žiūrima įtariai. O ir susipažinti su jais nebuvo paprasta, nedaug jų atvykdavo į uždarą komunistinę šalį.

Vokietijos lietuvių jaunimui anuomet buvo surengta pirmoji ekskursija į sovietinę Lietuvą. Rugsėjo 1 dieną, mokslo metų pradžios proga, ši grupė lankėsi Vilniaus universitete (VU). Trečiame kurse prancūzų kalbą studijuojanti Bronė buvo paprašyta svečius iš Vokietijos palydėti į Profsąjungų rūmuose rengiamą koncertą. "Įsėdau į autobusą, kuris turėjo ten nuvežti, ir išgirdau, kad jie kalbasi ne vokiškai, o lietuviškai, tik su akcentu", - tik tada mergina suprato, kad svečiai - ne vokiečiai, o Vokietijos lietuviai. Iš dešimties ekskursantų vienas jai iškart krito į akis. Iki tol visada drąsi mergina norėjo atsisėsti prie jai patikusio vaikino, bet netikėtai sutriko: "O ką jis pagalvos?" Ir atsisėdo priešingoje pusėje.

Per koncertą ji vis dėlto išdrįso prisėsti šalia ir pradėjo vaikiną kalbinti. "Bet jam įkyrėjo mano komentarai, todėl per pertrauką jis su draugu pasikeitė vietomis", - prisimindama pažintį su būsimu vyru Arminu juokėsi B.Lipšienė.

Sulaukė atsako

Su kitu Vokietijos lietuviu Bronė sutarė pasikeisti ženkleliais.

Jis pasiūlė studentei ateiti į VU rengiamą diskusiją. Bet kaip oficialaus kvietimo neturinčiai merginai ten patekti? Padėjo atsitiktinumas, o gal lemtingas sutapimas. "Viena mergaitė man pasakė: "Dėstytoja klausia, ar tu negalėtum padėti išnešioti žirnelių ir pilstyti alaus? Atėjome. Viską tvarkėme. Paskui Vokietijos lietuviai pakvietė mus į restoraną. Dėstytoja, pasakiusi, kad ir ji ten bus, leido ateiti", - pasakojo moteris.

Po vakaro restorane vaikinai studentes lydėjo namo. Lydėjo ilgai. Tada jau ir Arminas atkreipė dėmesį į simpatišką studentę. Nuo tos dienos iki sutuoktuvių jųdviejų draugystė truko penkerius metus.

Nuostabūs kvapai

Vokietijos lietuvis vis atvykdavo į Lietuvą. Kaune gyveno jo sesuo, kurią lankydavo. "Nedrįsau tikėtis, kad jis atvažiuoja norėdamas mane pamatyti", - tada vis dar abejojo Bronė. Per vieną viešnagę Lietuvoje buvo Armino gimimo diena. Jaunuoliai susitiko. Bronė paklausė, ar jo sesuo dalyvaus švenčiant gimtadienį. Vaikinas pasakė, kad ji išvykusi į Vokietiją. "Tada paaiškėjo, kad jis važiavo pas mane", - jausmais pagaliau patikėjo mergina.

B.Lipšienė sakė, kad tą pavasarį ir vasarą, kai suprato mylinti, ji jautė nuostabius kvapus. Pamena, kad kai keliavo į Žemaičių Kalvariją, net kelio dulkės kvepėjo. "Tuo metu viską mačiau kitaip. Nejaučiau, kad iš Lietuvos išvažiuoju visam laikui", - sakė moteris. Ji stebėjosi, kad suprasdama, jog per savo namų slenkstį galbūt žengia paskutinį kartą, nesielvartavo. Dabar ji mano, kad nuojauta kuždėjo: Lietuva nebus taip sunkiai pasiekiama, kaip tuo metu galėjo atrodyti visam laikui į Vakarus išvažiuojantiems tautiečiams.

Užuovėja

Ar prie sovietinės realybės pripratusiai merginai nebuvo neramu važiuoti gyventi į kapitalistinį pasaulį? "Arminas man daug papasakojo. Žinojau, kiek ten žmonės uždirba, kas kiek kainuoja, kad šalia visų gražių dalykų yra dideli mokesčiai. Žinojau, kad nevažiuoju į saulėtą materialinį rojų. Supratau, kad Vokietijoje dėl skatiko drebėti nereikės, bet švaistytis taip pat nebus galima, - pasakojo pašnekovė. - Nežinojau, ar man teks dirbti. Mano vyras - labai šiltas žmogus, tikra užuovėja." Tad nusprendusi keliauti į svečią šalį lietuvė neturėjo dėl ko nerimauti.

Pakvietė į gimnaziją

1976 metais ji atsidūrė Vokietijoje už 35 km nuo Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde. Vokiečių kalbą mokėjo tik šiek tiek. Vyras A.Lipšys dirbo vienoje stambioje įmonėje. "Vėliau vyras tapo Romuvos apylinkės pirmininku, Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininku", - kaip A.Lipšys darbavosi lietuvių labui prisiminė žmona. Jis taip pat buvo Vasario 16-osios gimnazijos kuratorijos narys ir Labdaros draugijos pirmininkas.

Pirmą pusmetį gyvendama Vokietijoje moteris tiesiog rūpinosi namais. Paskui atvyko vienas lietuvių kunigas ir pakvietė Bronę dirbti lietuvių gimnazijoje. Ji sutiko. Nuo tada Vasario 16-osios gimnazijoje ji mokė vaikus, vėliau pradėjo vadovauti ir bibliotekai. B.Lipšienė sakė, kad tuo metu dalis JAV, Vokietijos ir kitų šalių išeivių vaikų visiškai arba tik silpnai mokėjo lietuviškai. Tada jai ir pravertė VU gautos žinios, kaip mokyti kalbos.

Gražiausias miestas - Vilnius

Lipšių šeimoje užaugo du vaikai - sūnus Martynas ir dukra Laima. Abu baigė Vasario 16-osios gimnaziją. "Kai jie turėjo eiti į mokyklą, atsikėlėme į Hiutenfeldą. Mes ir taip čia praleisdavome daug laiko. Todėl nusprendėme: kam mums važinėti, jei galime gyventi čia pat", - pasakojo B.Lipšienė, kaip šeimos gyvenimą galutinai susiejo su gimnazija.

Dabar dukra Manheimo universitete studijuoja socialinius mokslus. Sūnus jau baigęs Heidelbergo universitetą ir pagal profesiją yra biologas. Ar jie pagalvoja apie gyvenimą Lietuvoje? "Vieną kartą vienaip pasvarsto, kitą - kitaip. Bet mylimiausias mano vaikų miestas šioje žemėje yra Vilnius. Sūnus sako: "Mamyte, koks vasarą gražus Heidelbergas, beveik kaip Vilnius, - pasakodama šypsojosi B.Lipšienė. - Vaikai Lietuvą pažįsta gal net geriau negu aš, visas vasaras leisdavo stovyklose gimtinėje. Ir niekada nesiskųsdavo, kaip "amerikoniukai", kad jiems ko nors trūksta."

Namas pajūryje

B.Lipšienė yra palangiškė. Turi namą prie jūros. Todėl ir grįžta kaip namo. "Tą namą kadaise stačiau kartu su tėčiu, - sakė moteris. - Patys pamatus klojome, mūrijome, stogą dengėme, tinkavome, langus ir duris statėme, elektros laidus vedžiojome."

Vokietijoje gyvenanti moteris visas vasaras, nuo pirmos iki paskutinės dienos, leidžia Lietuvos pajūryje. Anksčiau ir žiemą Lipšiai čia atvykdavo, sutikdavo Kalėdas ir Naujuosius metus.

Taip Bronė ir gyvena - tarp Vokietijos ir Lietuvos, tarp Hiutenfeldo ir Palangos.

"Vis dėlto čia labai daug investuota - meilės, idėjų. Be šito vaizdo, be šių penkių hektarų jau nelabai galėčiau gyventi, - apie Hiutenfelde esančią Vasario 16-osios gimnaziją sakė B.Lipšienė. - Kiekvienas emigrantas tam pasmerktas: lyg laukinė žąsis skrenda iš vieno krašto į kitą ir vėl atgal." Vis dėlto moteris svarsto, kad kada nors, kai nebedirbs, gal visam laikui grįš į gimtinę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"