TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jei kurtų savo lėlę – kurtų lapę

2015 08 30 6:00
Į Prancūziją išvykusi aktorė, lėlininkė Jūratė Trimakaitė rugsėjį vaidins lėlių spektaklyje, o spalį tęs „Kas tu?“ Klaipėdoje. Eimanto Chachlovo nuotraukos

Lėlininkė, buvusi Vilniaus „Lėlės“ teatro aktorė Jūratė Trimakaitė Prancūzijoje gyvena jau ketverius metus. Ten studijavo Nacionalinėje aukštojoje lėlių teatro mokykloje, jos baigiamajame darbe, spektaklyje „Neišvengiami žvėrys“, vaidino brazilė Thais Trulio ir prancūzė Marion Belot. Koleges lėlininkes J. Trimakaitė atsivežė ir į Klaipėdą – uostamiestyje stato spektaklį apie baimę „Kas tu?“

Studijavusi ir kūrusi sostinėje Jūratė šįkart buvo pakviesta į Klaipėdą. „Dar kai dirbau Vilniuje, esame važiavę į festivalį „Karakumų asilėlis“, Klaipėdos lėlių teatras mus aplankydavo – tarpusavio draugystė tęsėsi metai iš metų“, – pasakojo J. Trimakaitė. Baigus studijas Prancūzijoje atsirado laiko spektaklį vaikams kurti Lietuvoje. „Esu vilnietė, bet uostamiestyje patinka senamiestis ir jauki teatro atmosfera – kiemelis, sodas, senovinis vokiečių statybos namas“, – vardijo menininkė, šią savaitę su trupe trumpam vėl išvykusi į Šarlevilį-Mezjerą.

Neramu dėl zombių

Spektaklis vaikams – apie baimę ir gebėjimą su ja susidraugauti. Anot J. Trimakaitės, vaikams teatre kalbėti apie baimę – sunku, mat nesinori įbauginti žiūrovų. Kaip pasakojo kūrėja, vaikų baimės, – jog su vandeniu nubėgs į vonios skylę arba, kad televizorius niekada neišsijungs – dažnai būna itin keistos. „Vienas vaikas labai nuoširdžiai prisipažino, kad bijo spektaklių. Iš tiesų jie žiūri vaidinimą ir dažnai pravirksta – tokią baimę svarbu išgirsti ir teatro žmonėms“, – įsitikinusi Jūratė. Eidama į susitikimą su jaunąja auditorija, ji manė išklausysianti istorijas apie jų tamsos ar aukščio baimes. O nustebino zombių baimė: „Iš kur jie juos matė?“

Savo vaikų J. Trimakaitė neturi, todėl teatrui pasirinko tiriamąjį darbą – skaitė psichologines knygas, paprašė, kad apie baimę papasakotų psichologas. Su šia emocija supažindino ne tik knygos, bet ir liepos pabaigoje lėlininkų surengta kūrybinė laboratorija. Kūrėjai vaikams rodė jau sukurtus lėlių eskizus, darželinukai ir mokyklinukai piešė savo baimes, šie jų piešiniai panaudoti kūrybos procese. „Būtent vaikai ir sudiktavo visas spektaklio situacijas“, – teigė Jūratė.

Apie savo baimes kalbės ir pati režisierė – kaip kartą vaikystėje buvo įstrigusi lifte. „Zombių nebijau, nes nebuvau jų sutikusi. Kai sutikau žiūrėdama televizorių, jau buvau paaugusi, – juokėsi ji. – Bet būdama paauglė per audrą, kai žaibuodavo, prisiskaičiusi apie kamuolinius žaibus bijojau, kad jie įskris į namus. Iki šiol neramu.“

Su bendrakursiais lietuvė turi sukūrusi savo trupę „23:50“.

Spektaklis – iš trijų etapų

Kūrybos procesas vyksta keliais etapais, mat J. Trimakaitei patinka dirbti atsitraukiant – kaip dailininkui, kuris į tapomą drobę žvelgia atsitraukęs per kelis žingsnius. „Taip dirbau ketverius metus Prancūzijoje – gal jau esu įpratusi? Grįžus po trumpos pertraukos spektaklis vėl pasirodo naujas, gaivus“, – svarstė Jūratė, visąlaik dirbanti prie poros projektų. Štai rugsėjį vyks lėlių spektaklio, kuriame ji vaidina, premjera, o visą spalį vėl repetuos Klaipėdoje.

„Kas tu?“ nėra kuriamas pagal parašytą pjesę ar literatūros kūrinį. Bet spektaklio idėja kilo, kai Jūratei į rankas pakliuvo vaikiška Marce Lopez knygelė „Kas tu?“ Joje pasakojama, kaip ant suoliuko parke prie berniuko prisėdo Kažkas. Nesimpatiškas ir sekiojo visur iš paskos. Berniukas (spektaklyje jį pakeitė mergaitė) ant Kažko pyko, Kažko bijojo, Kažko klausė: „Kas tu?“

„Patiko knygos paprastumas, paprastas žvilgsnis į, regis, baisų siaubą. Koks jis – galime tik nuspėti, nes baimė pirmąkart įvardijama fraze: „Ir aš susidraugavau su savo baime.“ Ją atpažinus ir pačiam pasidaro ryškiau. Man atrodo, teisinga ir įdomu kalbėti su vaikais apie emocijas“, – mąstė J. Trimakaitė.

Iš pirmojo etapo kūrėjai tapo įsimintina tai, kad vaikai baubo neišsigando, tik pasijuokė – kartu linksmai ir lengvai pasikalbėjo rimtomis temomis. Tokiu kontrasto principu kuriama ir piešinių įkvėpta lėlė baubas. Monstriukas – ne juodas, o ir medžiagą (poroloną) lėlininkė pasirinko minkštą – priešingą įsivaizduojamam pavojingam baubui.

Šią savaitę vyko paskutinės spektaklio antrojo etapo repeticijos. „Turime tris baubus, scenografiją, prikūrėme etiudų, liko parašyti partitūrą, atgaivinti lėles – atrinkti esmines detales. Smulkmeniškas darbas – kaip juvelyro“, – palygino J. Trimakaitė.

Keliauja po festivalius

Į klausimą „Kas tu?“ J. Trimakaitė atsakė save įvardydama ne vien aktore ar lėlininke. „Žmogus (mąstant apie tai, kas yra žmogus) nėra kas nors viena. Įvairiose situacijose atliekame tam tikrą vaidmenį – esu ir duktė, šiandien – dar ir keliautoja“, – sakė rugpjūtį iš lėlių teatro festivalio Pietų Korėjoje grįžusi Jūratė. Ji pasakojo ten mačiusi daug pirštininių lėlių, dažnai korėjiečiai naudoja origamį – kuria popieriaus teatrą. Vieno festivalio spektaklio lėlės buvo sukurtos naudojant vien popierinius kavos puodelius.

Lėlių teatro traukos centras – Šarlevilyje-Mezjere, kuriame gyvena ir lietuvė. Jų mokykla – ypač įvairi, nes čia suvažiuoja žmonių iš viso pasaulio. „Kalbant apie prancūzus įvardyčiau per judesį kuriamą teatrą. Prancūzijoje gyva mimų ir judesio teatro mokykla – juk lėlę galima valdyti ne tik rankomis“, – minėjo pašnekovė.

Kartu su ja atvyko lėlių konstruktorės T. Trulio iš Brazilijos, prancūzės M. Belot bei Noemi Buvale, kompozitorius Thomas Demay. Šie kūrėjai Lietuvą lanko nebe pirmą kartą. Vaidins Klaipėdos universitete vaidybą, režisūrą ir lėlių teatro režisūrą studijuojančios Aiva Krupelytė, Živilė Beniušytė, Aušra Bakanaitė, Rūta Jankevičiūtė. „Gabios ir talentingos merginos. O ir Lietuvoje lėlių teatras labai įvairus – priklauso nuo kūrėjų. Kiekvienas menininkas turi savo kelią“, – apibendrino Jūratė.

Būsimo spektaklio lėlė baubas.

Kaip sukurti lėlę

Į Prancūziją Jūratė išvyko 2012-aisiais. Intensyvios studijos Nacionalinėje lėlių teatro mokykloje truko trejus metus. Su bendrakursiais ji turi sukūrusi savo trupę „23:50“, ji gruodį Vilniaus „Lėlėje“ rodys net tris savo kūrinius. Įvairius festivalius Europoje išvažinėjo ir jos „Neišvengiami žvėrys“.

Spektaklis“Nonna & Escobar“, kurio premjerai ateinantį mėnesį ruošiasi Jūratė, – kartų istorija apie paauglį, gyvenantį su savo močiute (vaidina J. Trimakaitė). Jai sukurta lėlė-kostiumas, kurį reikia apsivilkti. Kaip reikia kurti lėlę? „Pirmas kylantis klausimas – kodėl lėlė? Ji turi rastis tik tuo atveju, jei yra reikalinga, jei to negali padaryti aktorius. Kai atsakai į klausimą – kodėl, pasidaro aišku, ir kokia ji“, – paaiškino J. Trimakaitė.

Kai nedirba, mėgsta pakeliauti po didesnius Prancūzijos miestus – Paryžių, Lioną – ir ten aplankyti parodas, spektaklius. „Važiavau ne dėl Prancūzijos, nors ji man, žinoma, patinka, kaip ir Lietuva, o dėl to, kad norėjau mokytis lėlių teatro. Ir lieku čia dėl įdomių projektų“, – tikino menininkė. Jei Jūratė kurtų savo lėlę, kurtų lapę. „Įvaizdis, išlikęs iš pastarojo spektaklio. Vis dėlto padaryti darbai nedingsta, lieka atmintyje“, – šyptelėjusi pasakė lėlininkė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"