TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jei ne blogiukas, sėdėtų laimingas namie

2015 11 01 6:00
Christophas Waltzas pripažįsta, kad jo karjeroje buvo daugiau nuosmukių nei pakilimų, nors dabar pamatė ir antrąją monetos pusę. Užsienio spaudos nuotraukos

Dvidešimt ketvirtas filmas apie Džeimsą Bondą „Spektras“ („Spectrum“) kino teatruose pasirodys lapkritį. Vaidindamas Francą Oberhauzerį Christophas Waltzas turi apsunkinti gyvenimą žymiajam agentui 007. O dviejų „Oskarų“ laureatas Ch. Waltzas jau šį bei tą žino apie sunkų gyvenimą – pripažinimas jį pasivijo tik 2009 metais, kai suvaidino režisieriaus Quentino Tarantino filme.

Ch. Waltzas gimė ir augo Vienoje, abu jo tėvai buvo teatro dekoracijų ir kostiumų dizaineriai, močiutė – aktorė, senelis – psichologas, Sigmundo Freudo mokinys. Ch. Waltzas penkiolika metų gyveno Londone su pirmąja žmona Jackie ir trimis jųdviejų vaikais. Antroji aktoriaus žmona – kostiumų dizainerė Judith Holste.

1990 metais keturių epizodų filme „The Gravy Train“ Ch. Waltzas suvaidino komišką vokiečių šnipą, vėliau pasirodė seriale „Komisaras Reksas“. Anglijoje sunkumų jam kėlė akcentas, Shakespeare'o režisieriai vaidinti neleido, iš teatro išėjo, o pats Christophas apibendrina, kad karjeroje buvo daugiau nuosmukių nei pakilimų.

Neseniai Ch. Waltzas su žmona persikraustė iš Berlyno į Los Andželą. Jis pats nori režisuoti filmą „Blogiausios vedybos Džordžtaune“ („The Worst Marriage In Georgetown“), tikrą istoriją apie Albrechtą Muthą, nužudžiusį savo turtingą vyresnę žmoną. Aktorius mano, kad Holivudas – kupinas vidutinybių, o režisieriai žiūrovams nė nemėgina siūlyti painesnės ar sudėtingesnės istorijos. Ch. Waltzo mėgstamas palyginimas – Carlo Jungo pasakojimas, kuriame šis teigia, kad iš tūkstančio vandens nuzulintų akmenukų galima suskaičiuoti kiekvieno vidutinį svorį, tačiau rasti dviejų tokių pačių – ne. „Ir kine neįmanoma pasiekti žmogaus per visiems priimtinas bendrybes“, – įsitikinęs jis.

Dvidešimt aštuonis kartus apdovanotas vaidmuo – pulkininkas Hansas Landa juostoje „Negarbingi šunsnukiai".

Išjudina dramą

– Koks yra pagrindinis blogiuko vaidmuo filme apie Dž. Bondą?

– Suteikti šansą Dž. Bondui tapti didvyriu. Jei ne blogiukas, Dž. Bondas galėtų paprasčiausiai sėdėti namie ir mėgautis gyvenimu. Tai blogiukas išjudina visą dramą.

– Tokie priešininkai egzistuoja tikrovėje?

– Žinoma, bet nepamirškite skirtingų nuomonių svarbos. Gyvenimas taptų nepakeliamas, jei visi dėl visko sutiktų. Nepakenčiamas! Mintis, jog turime išlyginti visus skirtumus, kad pasiektume santarvę, – tuščia apgavystė. Neturime būti panašūs ar tokios pat nuomonės. Tiesiog turime padoriai elgtis ir racionaliai spręsti savo skirtybes.

– Žinote, kaip būna, kai manote, kad viską padarėte taip, kaip reikia, o kitas žmogus įsitikinęs priešingai. Kaip tuomet tvarkotės?

– Būtent toks ir yra mano darbas. Kitu atveju niekas negalėtų jo dirbti. Visi moka vaidinti, bet ne kiekvienas gali kartoti savo vaidybą preciziškai keisdamas smulkius niuansus. Kai kurie režisieriai gali išgerti visą kantrybės taurę reikalaudami iš aktoriaus tikslumo, nes tam turi daug patirties ir įžvalgos. Tai juos daro savo amato meistrais.

– Ko reikia norint pasiekti tokį aukštą lygį?

– Pirma, gerai atlikti savo darbą. Daug žmonių šiais laikais tai pamiršta – visa, kas jiems rūpi, – tai sėkmė. Jie nori būti (ne tapti, o būti) kino ir televizijos žvaigždėmis. Žinoma, tai pasmerkta didžiam nusivylimui, nes darbas yra visai ne toks. Anksčiau buvo siekiama rasti formą turiniui, jei nėra turinio – rasti idėją. Esu iš šios mokyklos.

30 metų iki profesionalo

– Jums teko netrumpai palaukti, kol susiklostė tinkamos karjeros aplinkybės.

– Ir tuomet tai tampa atkaklumo klausimu. Karjeros pradžioje man sekėsi neįtikėtinai gerai, paskui buvo apgailėtinai ilga eilė vidutiniokiškų projektų. Tai taip nuvylė, kad ėmiau niekuo nebetikėti. Kita vertus, tai reikalauja didelių laiko investicijų ir susitelkimo. 30 metų tapti profesionalu – niekis.

– Kada nusprendėte likti vien su vaidyba?

– Kai spaudžia butiniai suvaržymai, savęs to neklausi. Esu ištikimas atkaklaus darbo šalininkas, net kai pasiekiu aukščiausią lygį.

Kingas Šulcas filme „Ištrūkęs Džango" (dešinėje – Jamie Foxxas) – antrasis „Oskarą“ pelnęs vaidmuo.

– Kalbėdamas apie buitinius suvaržymus turite galvoje rūpinimąsi šeima?

– Žinoma. Kai būnu Vokietijoje ir įsijungiu televiziją, matau daug žadančių ir talentingų aktorių, vaidinančių absurdiškus dalykus. O ką jie turėtų daryti, kai reikia išgyventi?

– Kaip jūs išvengėte tokios scenos?

– Man pasisekė, ir tiek. Pačioje karjeros pradžioje buvau susitikęs su žinoma Brodvėjaus prodiusere. Ji man iškart pasakė: „Žiūrėdama į tave galiu pasakyti, kad esi fantastiškas aktorius. Bet leisk tave įspėti – žmonėms tai nė motais. Ką pažįsti ir su kuo gali susipažinti – tai svarbu.“ Susipažinti su kuo tik noriu galėjau tik po „Negarbingų šunsnukių“ („Inglourious Basterds“; 2009 metais Q. Tarantino sukurtas filmas – red.).

Išvarytų iš proto

– Q. Tarantinas mėgsta tamsius, sunkiai suprantamus filmus. Ar jis supažindino jus su geromis romantinėmis komedijomis?

– Nesu šimtu procentų tikras, kad jie – Quentino stiprybė. Bet ir vėl, ar tai romantika, ar ne romantika, priklauso nuo kiekvieno patirties. Kas vienam atrodys romantiška, man bus visiškai banalu. Q. Tarantino kai kuriuos dalykus, į kuriuos nekreipiu dėmesio, suvokia kaip romantiškus.

Vienas mano mėgstamiausių filmų – „The Philadelphia Story“. Nemanau, kad esu matęs kitą aktorių, vaidinantį taip elegantiškai ir nerimtai kaip Cary Grantas. Gal tikra elegancija ir yra laviravimas ties nerūpestingumo riba.

– Ar vaikystėje buvote įsimylėjęs žymias aktores?

– Taip, žinoma. Liza Minnelli. Kai pamačiau „Kabaretą“, buvau pakirstas. Taip pat – Lauren Bacall.

– Gyvenote Berlyne, koks mėgstamiausias jūsų miestas?

– Roma. Pirmąkart ją aplankiau, kai buvau paauglys. Nors man patinka lankytis, nežinau, ar norėčiau ten gyventi. Roma yra senas miestas ir jos praeitis akivaizdi. Dauguma gražių miestų dabar tėra fonas masiniam turizmui. Palaikau keliavimo idėją, nes tai plečia žmonių pasaulėžiūrą, tačiau svečias šalis turėtume lankyti pagarbiai.

Aktorius ir jo žmona Judith Holste šiemet iš Berlyno persikėlė į Los Andželą.

Vis dar esu puse kojos Berlyne. Dabar jis ypač populiarus, į jį gali „suprojektuoti“ ką tik nori. Jei nori gerai leisti laiką – gerai praleisi, ten nebūna neramumų.

– Kaip dabar atsipalaiduojate?

– Neatsipalaiduoju, tai mane išvarytų iš proto.

– Koks jausmas sulaukti tarptautinės sėkmės, kai jums jau beveik 60, o visą gyvenimą uoliai dirbote?

– Pažįstu abi monetos puses, tik antroji daug didesnė. Esu laimingas, kad sėkmė manęs neaplankė, kai buvau 25-erių. Jei būtumėte manęs to paklausę anuomet, atsakymas, žinoma, būtų buvęs kitoks. Bet jei sėkmė užklumpa anksti, nesu įsitikinęs, ar įmanoma išlikti sveiko proto. Ir dabar nemąstau, kad daug dirbau, vadinasi, esu apdovanotas sėkme. Ne. Reikia pažinti abi monetos puses.

Pagal užsienio spaudą parengė Gintarė ČIULADAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"