TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ji nusprendė aukštai iškelti galvą

2008 01 12 0:00
K.Valčeva visas savo kančias aprašė knygoje "Aštuoneri metai Gaddafio nelaisvėje", Vakaruose žinomos kaip "Aukštai iškelta galva".
AFP/Scanpix nuotrauka

Daugiau nei aštuonerius metus Libijos kalėjime praleidusiai Bulgarijos medicinos seseriai Kristianai Valčevai buvo nelengva, bet moteris nepalūžo ir išėjo iš to pragaro aukštai iškėlusi galvą. Dabar ji niekam nenori keršyti.

Praėjusią vasarą sugrįžusi į tuščius namus 48 metų Kristiana Valčeva nusprendė žvilgtelėti į praeitį - tam, kad galėtų visam laikui su ja atsisveikinti. Dar 1991 metais moteris tikėjo, kad jai nusišypsojo sėkmė. Kristiana ir jos vyras gydytojas Libijoje susirado darbą. Geras atlyginimas, saulė... Regis, viskas pranašavo laimingą ateitį svečioje šalyje.

Staiga svajonės virto košmaru. Apkaltinta tyčia užkrėtusi vaikus Žmogaus imuno deficito virusu ir susargdinusi AIDS, paprasta medicinos seselė virto mirti pasmerkta kaline. Libijos kalėjime moteriai teko patirti daugybę baisiausių dalykų... Visus savo išgyvenimus ji išsamiai aprašė knygoje "Aukštai iškelta galva".

Kerštas - tai bumerangas

- Kodėl nusprendėte rašyti knygą?

- Turėjau papasakoti savo istoriją. Nenorėjau, kad už mane tai padarytų kas nors kitas. Grįžusi į Sofiją negalėjau su niekuo bendrauti ir mintimis grįžti į praeitį - per daug klaikių prisiminimų. Bet galiausiai tvirtai ištariau: "Taip." Supratau, kad papasakojusi šią istoriją galėsiu išlaisvinti savo sielą nuo visų kančių.

- Ar rašymas tapo išbandymu?

- Taip. Dar ir todėl, kad knygoje rašiau apie savo vaikystę. Jei nebūčiau jos paminėjusi, manau, būčiau praleidusi labai svarbų dalyką. Tai dalelė manęs. Noriu parodyti save tokią, kokia esu. Tikiuosi, daug kas mane supras.

- Savo knygoje išsamiai aprašote skausmą, kurį jums teko patirti. Ar jums nekyla noras kaip nors atkeršyti savo kankintojams?

- Niekam nenoriu keršyti. Žinau, Dievas yra visagalis, kiekvienas gaus, ko yra nusipelnęs. Nemanau, kad žmonės gali teisti. Pagieža - tai jausmas, kuris atsisuka prieš tave, kaip ir bumerangas. Jūs norite priversti žmogų jums sumokėti, bet galiausiai nukenčiate pats.

- Ar vis dar galvojate apie tas kančias?

- Ne. Jau seniai viską ištryniau iš atminties. Viskas baigta. Nenoriu net prisiminti to siaubo. Mano terapija - nauji susitikimai su gerais, optimistiškai nusiteikusiais ir laimingais žmonėmis.

Sunku džiaugtis gyvenimu

- Skaitant jūsų knygą galima pajusti, kad esate labai stiprus žmogus. Jūs niekada neverkiate. Kartais atrodo, jog niekas jūsų nesužlugdys.

- Galbūt. Nors esu jautri kaip ir visi. Tiesa, per šiuos kraupius aštuonerius su puse metų mintyse pasistačiau sieną, kuri apsaugotų mane nuo visų blogybių. Dabar ši siena man trukdo džiaugtis gyvenimu. Man dėl to labai neramu. Norėčiau ir vėl patirti džiaugsmą. Man liūdna, kad negaliu verkti. Štai kodėl žadu šokti su guma - kad pasitikrinčiau, ar vis dar galiu patirti baimę.

- Jūs daug kalbate apie Dievą. Ar tikėjimas jums padėjo, kai sėdėjote už grotų?

- Taip. Nesu praktikuojanti, bet Dievą tikiu. Ir niekada nenustojau tikėti. Žinojau, kad teisingumas nugalės. Net jei bus per vėlu.

- Skaitant jūsų knygą atrodo, kad jūsų santykiai su kitomis medicinos seserimis buvo visą tą laiką įtempti.

- Iš tikrųjų mes visos esame labai skirtingos. Prieš tai nepažinojome viena kitos. Aštuonerius su puse metų mus vienijo tik siaubinga padėtis. Jei turite draugų, turite bendrą praeitį, galite prisiminti gerus ar blogus dalykus. Kai susipykstate su draugais, mėginate prisiminti tik tai, kas buvo gero. Tačiau mes neturėjome jokių bendrų prisiminimų. Tarp mūsų nebuvo jokio solidarumo jausmo. Bet, manau, tai normalu. Šiandien mūsų santykiai daugmaž stabilizavosi. Dabar mes palaikome ryšį.

Jaučiasi kaip laukinė

- Teigiate, jog esate optimistė. Esate žmogus, kuris visada mato šviesiąją pusę. Kodėl taip save apibūdinate?

- Gavau gerą pamoką. Pradėjau vertinti gyvenimą. Išmokau atskirti blogį ir gėrį. Supratusi savo klaidas, stengiuosi jas ištaisyti. Galbūt nusipelniau šios pamokos. Tai likimas. Turėjau visa tai išgyventi, ir išgyvenau.

- Ar tiesa, jog dabar esate visai kitoks žmogus?

- Esu išmintingesnė, kantresnė. Kalėjime visi turi būti kantresni. Manau, Dievas man atsiuntė šį išbandymą tik tam, kad apgintų mane nuo dar baisesnių kančių. Gyvenime yra ir blogesnių dalykų nei tie, kuriuos man teko patirti.

- Dabar esate laisvėje. Kaip klostosi jūsų gyvenimas? Kas yra sunkiausia? Kas nustebino?

- Mane nustebino tai, kad verslas gali pakeisti viską! Per devynerius metus Sofijoje daug kas pasikeitė. Sunkiausia - šiuolaikinės technologijos: internetas, kompiuteris, netgi mobilieji telefonai. Jaučiuosi kaip kokia laukinė! Bet aš įsitikinusi, kad pavyks susidoroti su šiais dalykais.

- Kokie jūsų planai, svajonės?

- Noriu ką nors veikti gyvenime, tik dar nežinau ką. Noriu būti naudinga, padėti žmonėms. Veikiausiai kibsiu į mokslus, nes nesu tikra, ar galėčiau vėl dirbti medicinos seserimi. Tai didžiulė atsakomybė, reikalaujanti didelio susikaupimo. Jau nesu ta pati asmenybė. Kad ir kaip ten būtų, nemėgstu tolimų planų. Kol kas noriu daugiau dėmesio skirti privačiam gyvenimui, pabaigti statytis namus.

- Kaip tėvynainiai reaguoja į jūsų sugrįžimą?

- Tai neįtikėtina! Žmonės gatvėse prieina prie manęs ir mane apkabina, paspaudžia ranką. Jie visi tikėjo, kad mus paleis.

Ištraukos iš knygos

Štai ką rašo K.Valčeva savo naujoje knygoje "Aukštai iškelta galva" apie santykius su kitomis Bulgarijos medicinos seserimis:

"[...] Kartais šis nuolatinis pavydas mane tiesiog sekino. Jos priklausė nuo manęs kaip nuo vertėjos. Jos pavydėjo, kad net kalėjime man sekėsi geriau. Aš bendravau su kitais, o joms atskleidžiau visas savo kortas. Jos negalėjo to pakęsti. Buvo pasiutusios, bet joms manęs reikėjo.

[...] Naujame name - kalėjime - tarp mūsų nuolatos tvyrojo įtampa. Valia, Snežana ir Mažoji Valentina maistą gaminosi atskirai. Jos valgė tai, ką duodavo policininkai. Aš valgiau kartu su Zdravko, Nasia ir Achrafu. Dvi stovyklos. Ne tik kalbant apie valgį, bet ir apie kitus dalykus.

[...] Mažoji Valentina išliedavo pyktį ant visų. Ji nuolatos rėkė. Naktį ji mažiausiai penkiasdešimt kartų koja beldėsi į savo celės duris. Kaip nenormali. Bet tai toli gražu nebuvo blogiausias dalykas. Papildoma ore tvyranti įtampa trukdė mums išspręsti visų bendrą problemą - laisvės trūkumą.

[...] Mes beveik nesišnekėjome. Tiesiog patekome į blogiausią padėtį. Jaučiausi taip, lyg būčiau širšių lizde, o nesutarimai tik dar labiau mus skaldė.

[...] Joms atrodė, kad viskas įvyko dėl mano kaltės. Kitaip nei jos, aš galėjau išeiti į vidinį kalėjimo kiemą ir atsipalaiduoti. Bet jos niekada neprisipažino man pavydėjusios. Niekada negirdėjau jų kalbant apie gyvenimo klaidas, aistras ar neapgalvotą poelgį. Jos buvo teisuolės, o aš - nuodėmingoji.

[...] Negalėjome pakęsti tos įtampos ir pavydo. Kartą netekau kantrybės ir smarkiai sudaviau vienai jų.

[...] Mums reikėjo įveikti didelį kančių kelią, kad pagaliau suprastume, kaip reikia gyventi drauge. Dar reikėjo šiek tiek palaukti... Pagaliau mes tapome brandesnės ir kantresnės. Kiekviena atskleidė savo kortas. Jau galėjome pakęsti viena kitą, kaip aš ir norėjau. Metai bėgo, o mes vis labiau troškome kartu pasenti. [...]"

Parengta pagal užsienio spaudą

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"