TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ji viską žino apie jų meilužes

2008 03 10 0:00
Sakoma, E.M.Remarque'as labai bijojo vienatvės. Jis buvo dukart vedęs ir turėjo apie dvidešimt meilužių, tarp jų - ir garsioji aktorė Marlene Dietrich.
Scanpix/Corbis nuotraukos

Elena Baliutavičiūtė tarsi seklė detektyvė domėjosi žymių užsienio rašytojų moterimis ir parašė knygą "Rašytojų mūzos". Meilės istorijų kiekvieno jų gyvenime būta daug - kai kurios viešos, kai kurios slaptos. Apie savus, Lietuvos rašytojus, tokios knygos, kaip pati prisipažino, rašyti nedrįstų.

Pedagogę geografę E.Baliutavičiūtę nuolat traukė literatūra, ji daug skaitė, kaupė informaciją apie ją dominančius rašytojus, o išėjusi į pensiją pradėjo apie juos rašyti knygas. Pirmąją išleido būdama 67-erių, po septynerių metų - antrą, šiemet, būdama jau 80-ties, - trečią.

"Ne kiekviena žmona gali būti mūza ir ne kiekviena mūza gali būti žmona, - padarė išvadą literatūros tyrinėtoja. - Rašytojai be patirtos meilės nebūtų tiek parašę. Viskas, kas nutiko jų gyvenime, nors ir netiesiogiai, tačiau gulė į knygas. Biografai rašytojų kūryboje atpažįsta daugybę realių žmonių."

E.Baliutavičiūtei vis buvo smalsu kuo daugiau sužinoti apie kūrėjus supusias moteris, jų išgyventas dramas, aistras ir kaip tai atsiskleidė kūriniuose. Knygoje "Rašytojų mūzos" iš surinktų ir sudėliotų gyvenimo faktų Franzas Kafka, Henry Milleris, Marcelis Proustas, Erichas Maria Remarque'as, Jackas Kerouacas ir kiti atsiskleidžia kaip kenčiantys įsimylėjėliai, aistringi ir geidžiami meilužiai. Romantiška ir geidulinga, platoniška ir aistringa meilė veikė ir visą jų kūrybą. Visa tai - tolerantiškos literatūros tyrinėtojos taikinys.

Vėliau nei Žemaitė

- Kodėl taip vėlai pradėjote rašyti?

- Knygos rūpėjo nuo mažens, tačiau net negalvojau, kad ir aš galiu ką nors rašyti. Kai mokiausi gimnazijoje, sužinojau, kad Žemaitė pradėjo rašyti būdama 50-ties. "Tai aš dar turiu daug laiko", - pamaniau tada ir dirbau kitus darbus.

Šiauliuose baigusi gimnaziją pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja, paskui tapau geografijos mokytoja. Vėliau pasiūlė dirbti Vilniuje, respublikinėje jaunųjų turistų stotyje direktoriaus pavaduotoja. Moksleiviams nuolat organizavome įvairias keliones.

1993 metais išėjau į pensiją. Laiko turėjau marias, o surinktos medžiagos - krūvas. Ją apibendrinau ir 1994 metais išleidau pirmąją knygą "Rašytojai - Nobelio premijos laureatai".

- O kaip jūs, pedagogė geografė, paskui turizmo darbuotoja, orientacinio sporto varžybų organizatorė ir teisėja užsikabinote už rašytojų - Nobelio premijos laureatų? Atrodo, tai taip toli nuo jūsų specialybės ir darbo.

- Kai 1958 metais išgirdau, kad Nobelio literatūros premija paskirta rusų poetui Borisui Pasternakui, tačiau valdžios jis buvo priverstas jos atsisakyti, susidomėjau Alfredu Nobeliu ir jo įsteigta premija. Juk žinote, kol Michailas Gorbačiovas nebuvo gavęs Nobelio premijos, apie ją Sovietų Sąjungoje nebuvo kalbama. Ji net buvo laikoma kažkokiu blogiu.

Kai 1982 metais "Žinijos" draugijoje išklausiau paskaitą apie Nobelio premiją, liko daug neatsakytų klausimų (pranešėjas daug ko nežinojo ir negalėjo atsakyti). Pradėjau domėtis pati, surinkau daug medžiagos, pati skaičiau paskaitas, iš viso jų būta apie 300. Manęs vis klausė, kodėl to neužrašau. Tai vienąkart ėmiau ir surašiau. Už tą knygą gavau Švedijos akademijos paskatinamąją stipendiją. Tai už ją nusipirkau kelias brangias knygas, vieną porciją ledų, o visus kitus pinigus išleidau kelionėms. Europoje aplankiau daugelio rašytojų, Nobelio premijos laureatų, kapus, namus, muziejus. Tris kartus buvau Paryžiuje, Italijoje, penkis - Švedijoje, Ispanijoje, daug kur pabuvojau. Kelionės tada dar buvo sunkios, miegoti teko autobusuose, vežtis savo maisto, tačiau daug pamatėme. Aš atsiskirdavau nuo grupės ir eidavau jau žinodama, ko ieškau. Parduotuvės man nerūpėjo

Apskritai rašydama knygas aš taip praturtėjau dvasiškai, tiek gerų, įdomių, man pagelbėjusių žmonių sutikau! Įsivaizduokite, keliaujant po Švediją atsitiktinai sutiktas žmogus dirbo tame pastate, kur teikiamos Nobelio premijos. Jis mane pasikvietė ir parodė tą salę!

Kiekvienam pensininkui yra toks didelis veiklos pasirinkimas, tik norėk ir imkis. Ir nereikės dejuoti.

Šalia genijų

O kaip atsirado antroji knyga?

- Po pirmosios knygos pasirodė pikta recenzija (manau, ją parašė feministė). Ji piktinosi, kad knygoje aš nieko neparašiau apie rašytojų - Nobelio premijos laureatų - moteris, turėjusias įtakos jų kūrybai. Tuo metu aš apie jas nedaug ką ir žinojau. Mano tikslas buvo kitas. Tačiau po šios piktos recenzijos užsispyriau ir pamaniau: "Palauk, aš tau parodysiu." Sėdau ir per keletą metų parašiau knygą apie rašytojų - Nobelio premijos laureatų - žmonas ir mūzas.

- Tačiau po antros knygos vėl nesėdėjote be darbo?

- Dvi knygas rašiau neturėdama vilties ir jokių garantijų, kad jos bus išleistos. Tik trečiajai buvo šiek tiek takelis pramintas. Kai leidyklai nunešiau antrąją knygą, man pasakė: renkite kitą. Pajuokavau, kad jau turiu parengusi. Ir septynerius metus nesirodžiau, rašiau. Pernai nuėjau į "Tyto alba" leidyklą, turėdama rankraštį ir kompaktinį diską, į kurį buvo įrašyti 25 pasakojimai apie rašytojų (ne Nobelio premijos laureatų, bet gerai žinomų, garsių) mūzas. Pasakiau: "Man jau 80 metų, aš nežinau, kaip jausiuosi toliau, todėl noriu, kad jūs turėtumėte rankraštį." Ir knygą išleido! Nelaikau savęs rašytoja, aš tik apibendrinau surinktą medžiagą. Ne dėl pinigų rašiau. Jei būčiau dirbusi dėl pinigų, būčiau ėjusi prašytis pas Juozą Statkevičių gėlyčių megzti, nes tai gerai moku daryti.

- Kodėl jus taip domino rašytojų moterys?

- Man buvo įdomu, kodėl, pavyzdžiui, ant poeto Gabriele'io D'Annunzio už jo kūrinį "Ugnis" labai užpyko jo mylimoji, garsi italų teatro aktorė Eleonora Duse? Kokius jos jausmus jis atskleidė, kad kilo viešas didelis skandalas? Man, pavyzdžiui, buvo įdomu, kodėl Stefanas Zweigas nusižudė kartu su antrąja žmona, jaunesne už jį dvidešimt šešeriais metais? Smalsumas žmogų visur nuveda.

O ką mes išmanome apie J.Kerouaco kūrybą? Labiausiai žinomas jo romanas "Kelyje". O kad yra net aštuonios autobiografinės knygos ir jose išvardyti keli šimtai realių žmonių (draugų, jo artimų moterų), mažai kas yra girdėjęs.

Anksčiau, sovietmečiu, rašytojai buvo labai nuasmeninti. O jei dar rašytojas nerašė palankiai apie Sovietų Sąjungą arba nebuvo kairiųjų pažiūrų, tai apie jį apskritai nieko nežinojome. O kad kur nors būtų rašoma apie jų meilužes, tai neįmanomas atvejis. Rašytojai buvo tarsi sudievinti, pakylėti nuo žemės ir realaus gyvenimo.

sk>Kūrybai reikėjo emocijų

- Ar suskaičiavusi jų meilės intrigas, meilužes, žmonas, gerbėjas nenusivylėte rašytojais?

- Ne, nenusivyliau. Jeigu apie kurį rašytoją rašiau, tai buvau perskaičiusi visą jo kūrybą. Tokį laikau savu ir gerbiu. Rašytojo gyvenimas yra jo reikalas. Ir aš turiu priimti jį tokį, koks buvo. Žvelgiu pagarbiai. Negaliu nei smerkti, nei stebėtis jų poelgiais.

Aš neidealizavau jų nė vieno. Jeigu rašytojai nebūtų išgyvenę tiek meilės istorijų, jei su viena žmona būtų nugyvenę visą gyvenimą be jokių slaptų meilių, aistrų, susižavėjimų, ar jie būtų galėję tiek parašyti? Apie ką jie būtų rašę? Juk jie vadovaujasi emocijomis, juos valdo jausmai. Be emocijų nebūtų tiek įdomių kūrinių.

Be to, visos jų mylimosios buvo nepaprastos asmenybės. Ir labai skirtingos: vienos mūzos įkvėpdavo savo intelektualumu, mintimis, ekstravagantiškumu, išvaizda, o kitos tuo, kad mokėjo tiesiog ramiai nepastebimai šalia jų būti ir sudaryti sąlygas kurti - laiku paduotos šlepetės, patiektas maistas. Tokių kūrėjai tarsi įsitvėrę laikėsi. Vienos mūzos įkvėpdavo savo meile, kitos atstumdamos. Tada rašytojai iš keršto joms rašydavo. Pavyzdžiui, Augusto Strindbergo "Mirties šokis" - tai jo gyvenimas. Jo žmona iškeitė jį į moterį, ir rašytoją tai labai skaudžiai paveikė. Kūrinyje A.Strindbergas jai išrėžė žiaurių kaltinimų. Jis gal ir būtų atleidęs, jei meilužis būtų buvęs vyras, bet tokiu atveju negalėjo atleisti. Dukra savo prisiminimuose mėgina viską neigti. Tačiau ar gali dukra žinoti viską, kas vyko tarp tėvų? Be to, ir du žmonės tą pačią situaciją jaučia skirtingai. H.Millerio antroji žmona, nepaprasta gražuolė June, jį taip pat išdavė su kita moterimi.

Kuo nustebino M.Proustas?

- Kuris rašytojas nustebino labiausiai?

- M.Proustas. Ką mes apie jį žinojome? Kad sirgo astma, rašė užsidaręs kambaryje, dažniausiai lovoje, apsirengęs kailiniais, apsikamšęs pagalvėmis ir panašiai. Daugelyje rusų kalba rašytų straipsnių apie M.Proustą teigiama, kad jis buvo atsiribojęs nuo pasaulio, nepalaikė jokio ryšio su aplinkiniais. Kai išstudijavau jo gyvenimą, paaiškėjo, kad jis nebuvo jau toks didelis ligonis. Be to, kaip jis, jei iš tiesų būtų gyvenęs tarp keturių sienų, būtų parašęs epopėją "Prarasto laiko beieškant", kurioje net 194 veikėjai turi savo prototipus, realius artimuosius, mylėtas moteris ir vyrus? Iš tiesų jis gyveno gana aktyvų gyvenimą: eidavo į koncertus, spektaklius, lankėsi Paryžiaus aukštuomenės susiėjimuose, užsitarnaudavo garsių kunigaikštienių palankumą aprašinėdamas jų grožį ir tualetus laikraščio "Le Figaro" kronikos skiltyje, lankėsi moterų ir vyrų viešnamiuose, o restorane turėjo net savo kambarį.

Dar mane labai nustebino Antoine'as de Saint-Exzupery. Visur gyvuoja legenda, kad jis be galo mylėjo savo žmoną Consuelą ir iki pat mirties jiedu mylėjosi kaip čiulbuonėliai. O kas tą legendą paskleidė? Ji pati, Consuela, parašiusi prisiminimų knygą "Rožės memuarai", paskui "Sekmadienio laiškus". Knygose Consuela taip pabrėžia Antoine'o meilę jai, kad nė viena kita bet kurio kito rašytojo nei žmona, nei meilužė savo atsiminimuose taip nėra rašiusios. Rodos, ji turėjo būti dievinama visą gyvenimą. Tačiau buvo ne visai taip. Iki jos rašytojas taip pat turėjo mylimųjų, turėjo jų ir gyvendamas su Consuela.

Mane labai nustebino ir tai, ką sužinojau apie Vladimirą Nabokovą. Apie rusų emigrantą pirmiausia buvau skaičiusi rusų spaudoje. Ten buvo teigiama, kad V.Nabokovas ir jo žmona Vera buvo ideali pora, unikalus ištikimybės vienas kitam atvejis. Iš tiesų paaiškėjo, kad V.Nabokovas buvo greitai ir lengvai įsimylintis. Turėjo jis ir slaptą mylimąją, nors jau buvo vedęs, augino sūnų. Su savo mūza susitikinėjo Paryžiuje. Tai buvo žavi jo talento gerbėja Irina Guadinini. Irina deklamavo jo eiles, o tai kūrėjus pavergia. Kai žmona gavo anoniminį laišką, įspėjantį apie vyro meilužę, liepė jam pasirinkti - ji ar meilužė.

V.Nabokovas pasirinko žmoną. Kanų paplūdimyje atsisveikinęs su mylimąja paliko ją ten sėdėti ir daugiau nesimatė... Sakoma, kad Irinos veido bruožai ir charakteris iki senatvės šmėkščiojo rašytojo kūriniuose.

Man keista, kad rusų biografai šį faktą ilgai stengėsi nutylėti, tik pastaruoju metu buvo priversti pripažinti.

Noras patekti į knygas

- Ar nekeista, kad kartais ir žmonos, ir meilužės viena kitą pažinojusios ir net draugiškai bendravusios, padėdavusios abiejų mylimam tam pačiam vyrui?

- Buvo atvejų, kad žmonos nežinojo, jog tai vyro meilužės. Joms atrodė, kad tai tiesiog jų talento gerbėjos.

O dažnai moterys, nors ir žinodamos, kad garsių vyrų gyvenime nėra vienintelės, sutikdavo su tokiomis sąlygomis, kad tik pakliūtų į jų romanus. Galbūt taip jos trokšdavo įsiamžinti.

Pavyzdžiui, italų prozininko, poeto G. D'Annunzio gyvenime buvo kunigaikštytė, grafienė, markizė, garsi pianistė, dailininkė, aktorė. Visos jos norėjo patekti į jo kūrinius. Manau, jos labiau mylėjo ne žmogų, o jo talentą. Jį laikė genijumi. O būti genijaus moterim buvo didelis dalykas. G.D'Annunzio nepasiekė tik garsios šokėjos Isadoros Dunkan.

Pavyzdžiui, E.M.Remarque'ą jo meilužė Ruth Albu, kurios sesuo buvo ištekėjusi už nacių politinio stratego Josepho Goebelso, įspėjo apie jam gresiantį pavojų (už antimilitaristinę knygą "Vakarų fronte nieko naujo") ir patarė palikti Vokietiją. Kol rašytojas tvarkė reikalus, jį mylinčios moterys - žmona Jutta ir meilužė Ruth - gražiai įrenginėjo jam vilą Šveicarijoje... Ir kai tik rašytojas išvyko, Vokietijoje jo knygos buvo pradėtos deginti. E.M.Remargue'as rašė toliau, šalia jo sėdėjo žmona, o jis nerimavo dėl Vokietijoje likusios kitos meilužės Brigittos Neuner.

(Beje, tuo metu Šveicarijoje rašytojas parašė romaną "Trys draugai", pagal kurį Šiaulių dramos teatras yra pastatęs spektaklį - aut. pastaba).

Seksas mainais į tekstą

- Turbūt po trečiosios knygos taip pat nesėdite be darbo?

- Esu parašiusi jau keturias naujas istorijas. Bus dar viena knyga, jei suspėsiu. Na, reikia realiai galvoti, man rytoj, kovo 11 dieną, sukaks aštuoniasdešimt vieneri. Tačiau sustoti ir nieko nedirbti būtų nesveika. Tai ir rašau, gvildenu kitų rašytojų meilės istorijas. Labai įdomių aptikau. Pavyzdžiui, Bertoldo Brechto ir jo meilužės rašytojos Elizabeth Hauptmann santykiai, pasak amerikiečių biografo, buvo paremti posakiu "seksas mainais į tekstą". Jis su ja pasimyli, o ji jam už tai užmoka - parašo tekstą. Ir ne ji viena taip atsilygindavo. Tokių buvo visas haremas. B.Brechtas buvo gudrus - jis gaudavo ir sekso, ir tekstą. Atkreipkite dėmesį, visos jo dramos parašytos kartu su kuria nors moterimi, taip ir užrašyta - "parašyta su E.Hauptmann, su Ruth, su Margarita ir t.t.

Rašote kompiuteriu?

- Kompiuterį turiu dar tik antri metai, jis labai paspartino knygos rašymą. Kompiuterį man padovanojo panorėjęs likti nežinomas vienas mano buvusių moksleivių orientacininkų. Jaunųjų turistų stotyje, kurioje aš dirbau, buvo orientacininkų būrelis, su tais vaikais važinėjome į įvairias stovyklas, keliones, labai susidraugavome. Jie ir dabar kasmet ateina į mano gimtadienį. Vienas iš tų dabar jau užaugusių vaikų (jiems jau per penkiasdešimt metų) man ir padovanojo kompiuterį.

Kaip aš dabar internete greitai galiu viską patikrinti! Anksčiau, žinodama tik kurio nors rašytojo meilužės pavardę, norėdama sužinoti, kas ji tokia, ilgiausiai sėdėdavau net keliose bibliotekose.

Ir dėl spausdinimo mašinėlės turėjau daug vargo. Be to, niekur juostelių Lietuvoje jau negaudavau pirkti, tai man iš Vokietijos buvo atsiuntę. Kai dovanų gavau kompiuterį, tas juosteles nusiunčiau bičiuliams į Kanadą, nes ir ten jie niekur negauna, o kompiuterio neturi.

Esu laiminga

- Mėgstamų rašytojų meilės istorijų gvildenimas dabar - mėgstamiausias jūsų užsiėmimas?

- Sėdėti be darbo negaliu. Ką man daugiau veikti? Gyvenu viena. Giminių - plačiausias ratas, visi manim rūpinasi. Jokių nelaimių, ligonių nėra. Kur nors lankytis aš negaliu, nemėgstu minios. Man jaukiausia namie. Tai negi sėdėsi ir žiūrėsi pro langą? Stebėti, kas pas ką atėjo, išėjo? Rašydama būnu labai laiminga. Visos ligos išgaruoja. Viena bičiulė, buvusi istorikė, sako: "Kaip tau gerai, kad tokį darbą turi." Sakau: "O kas tau trukdo?" Įkalbėjau, dabar ji rašo savo šeimos istoriją ir yra laiminga...

- Ar taip visada viena ir gyvenote? O kaip jūsų meilės istorijos?

- Nėra moters, kuri nebūtų mylėjusi ir kurios nebūtų mylėję.

- O apie savo meilę neparašysite knygos?

- Ne. Nesu dar taip susireikšminusi. Visus gimnazijos laikų, karo metų dienoraščius sudeginau.

- Ar nemanote parašyti apie lietuvių rašytojų meilės istorijas?

- Oi, kas čia dėtųsi! Baisu net pajudint. Juk dar tiek gyvų. Jokiu būdu neišdrįsiu, nors žinau daug. Porą metų kas antrą vakarą svečiuodavausi pas Juozą Keliuotį, kalbėdavomės apie rašytojus, tai, žinoma, ir apie jų žmonas, meilužes užsimindavo. Žinoma, aš tada nieko neužsirašinėjau, bet pakračiusi atmintį daug rasčiau.

- O ar daug meilių būta jų gyvenimuose?

- Mūsų rašytojai sovietmečiu nebuvo laisvi žmonės. Jei jis buvo partinis, negalėjo turėti meilužės, negalėjo namuose turėti auklės ar tarnaitės, net sekretorės.

Smetonos laikais rašytojų kūrinių veikėjus laikraščiuose aptarinėdavo viešai. Kritikai atpažindavo prototipus, juos įvardydavo. Tarp rašytojų ir kritikų nuolat vyko žodžių dvikovos įvairiais klausimais, net ir asmeniniais. To aš pasigendu dabartiniame mūsų kūrėjų gyvenime.

- Kurių rašytojų kūryba labiausiai žavi?

- Labai patinka skandinavų rašytojai, ypač Selma Lagerlof, jos "Sakmė apie Gestą Berlingą". Ši švedų rašytoja yra pirmoji moteris rašytoja, gavusi Nobelio premiją. Ir norvegas Knutas Hamsunas labai imponavo, jo romanų moterys labai patiko. Taip ir mano gyvenimas susiklostė - protas visada nugalėdavo jausmus. Dėl to kaltas K.Hamsunas...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"