TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jidiš kalbos mokymasis Lietuvoje

2016 04 25 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Savo mintimis apie jidiš kursus Vilniuje tinkalapyje huffingtonpost.com dalijasi Ellen Cassedy. Ji yra knygos „Mes čia: atsiminimai apie Holokaustą Lietuvoje“ („We Are Here: Memories of the Lithuanian Holocaust“) autorė.

Man einant per Vilniaus universiteto kiemelį į jidiš kalbos kursus dangus buvo nuostabiai mėlynas, pasipuošęs minkštais debesimis. Į Lietuvos sostinę atvykau mokytis kalbos, kuria kažkada kalbėjo Rytų Europos žydai abiejose Atlanto pusėse, tarp jų mano senelis ir daugelis kitų šeimos narių. Atvykau pasivaikščioti gatvėmis, kuriomis vaikščiojo mano protėviai. Taip pat atvykau pažiūrėti, kaip lietuviai susigyvena su žydiška praeitimi.

„Mieli studentai, mokantis jidiš privalote pasitelkti ne tik savo akis, bet ir savo nosis“, – sakė mūsų mokytojas. Jis turėjo omenyje, kad šios kalbos įgijimas nėra tik įgūdis, bet ir menas, reikalaujantis iš mūsų ne tik proto pastangų, bet ir įdėti širdies. Pradėjome nuo pradžių – nuo abėcėlės. Taip, kaip senais laikais maži žydų berniukai pradėdavo savo pamokas būdami trejų metų amžiaus. Pirmąją dieną raidės elementoriuje būdavo apibarstomos cukrumi, jiems parodant, kad mokymasis yra saldus.

Ir išties, man mokymasis buvo saldus.

Net gramatika buvo malonumas. Mes bučiuojamės. Me tut a kush. Mes dar sykį pasibučiuojame. Mir kushn. Mes pasibučiavome keletą kartų. Mir flegn kushn. Mes būtume pasibučiavę. Mir voltn gekusht. Mes būsime pasibučiavę. Mir veln hobn gekusht.

Jidiš atgaivino praeitį net labiau nei tikėjausi. Mūsų skaitomuose literatūros tekstuose buvo minimos vietos, kurias mes praeidavome pakeliui į kursus.

Paskutiniai jidiš kalbantys asmenys popietėmis vedžiojo mus gatvėmis. Žydiško pasaulio pėdsakų buvo visur, jei tik žinojai, kur žiūrėti. Matėme vietą, kur anksčiau stovėjo Didžioji sinagoga, o taip pat bibliotekos, mokyklos, teatrai ir turgūs. Kažkada miestas buvo žinomas kaip yerushalayim de lite – Šiaurės Jaruzalė. Žydų Vilna, kaip kad miestą vadina žydai, iki Antrojo pasaulinio karo klestėjo. Tada atėjo sovietų tankai, po jų – nacių metai, kai dešimtys tūkstančių žydų buvo sugrūsti į Vilniaus getą.

Visoje Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą žuvo daugiau nei 90 proc. iš 240 tūkst. šalies žydų. Po karo sovietų režimas dar labiau sunaikino turtingą žydų palikimą. Šiandien miestas yra žydų bendruomenės likučio, kurį sudaro vos keli tūkstančiai asmenų, namai.

Mano pirmoji kelionė į šią didybės ir tragedijos vietą įvyko prieš daugiau nei dešimt metų. Nuo tada mokytis jidiš grįžau keletą kartų. Šią vasarą grįšiu ir vėl.

Viena mane čia traukiančių priežasčių yra galimybė matyti kaip šios šalies žmonės – tiek žydai, tiek ir ne žydai – susigyvena su žydiška praeitimi. Žingsnis po žingsnio jie randa būdų įpinti žydų istoriją į savo nacionalinį naratyvą. Susitikimus su praeitimi – jos šlovingus ir siaubingus įvykius – jie naudoja tam, kad sukurtų labiau tolerantišką ateitį.

Šią vasarą dar sykį aplankysiu Tolerancijos centrą, kuris yra žydų muziejaus dalis. Jame džiaugiamasi žydų paveldu ir jautriai nagrinėjamos tamsios Holokausto dienos.

Penktadienio vakarais dalyvausiu žydų bendruomenės susitikimuose ir lankysiuosi naujoje beigelių krautuvėlėje.

Susitiksiu su istorikais, rašytojais ir ugdytojais, kurie kelia sunkius moralinius klausimus jauniems ir pagyvenusiems lietuviams.

Pasimatysiu su aktyvistais, kurie pagerbia žydišką praeitį atminimo ceremonijomis ir tolerancijos apdovanojimais.

Kaip visada jidiš kalbos studijos man bus kertinis akmuo ir mekhaye – džiaugsmas. Kaip rašė Vilniaus poetas Moišė Kulbakas: „Gezen hob ikh yidishe verter vi fayerlekh kleyne, vi fayerlekh kleyne...

Išvydau aš žydų žodžius tarsi žiežirbas, tarsi žiežirbas,

Ištrauktas iš žaizdro giliausioj nakty,

Išvydau aš žydų žodžius tarsi balandžius, tarsi balandžius,

Burkuoja, burkuoja balandžiai širdy.

Vertė GODA JUREVIČIŪTĖ, eilėraščio vertimas MINDAUGO KVIETKAUSKO

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"