TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jie (ne)norėjo lygiuotis į tėvus

2010 03 13 0:00
Apie kulinariją J.Smoriginas pradėjo mąstyti mokydamasis aukštesnėse klasėse.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vieni šiais garsiais vyrais žavisi, trokšta būti į juos panašūs, kiti, priešingai, pavymui laido aštrias kritikos strėles. Jų sūnūs tikina sąmoningai pasirinkę kitokią profesiją. Kad būtų giriami ar peikiami už pačių padarytus darbus, o ne dėl to, jog turi Smorigino, Čekuolio ar Balandžio pavardę.

Kažin kokiomis spalvomis šviestų daugelis televizijos projektų, jei juose apie viską ir tuo pat metu apie nieką nepostringautų aštrialiežuvis choreografas, baleto šokėjas, "Vilniaus baleto" meno vadovas Jurijus Smoriginas? Kokia būtų Lietuvos žiniasklaida, jei joje ryškaus atspaudo nebūtų palikęs vienas garsiausių šalies žurnalistų Algimantas Čekuolis? Arba dėl kokio aktoriaus slapta dūsautų ir svajotų su juo pasibučiuoti dauguma teatro, kino ar vieno populiaraus serialo žiūrovių, jei romantiškų herojų neįkūnytų aktorius Saulius Balandis? O kokiais darbais savo vardą bando pelnyti šių garsių vyrų sūnūs?

Kurio Smorigino vaikas?

Kai praėjusią vasarą kalbėjausi su Jurijumi Smoriginu, jis apie pirmagimę dukrą Agnę ir sūnų Julių sakė: "Kai vaikai buvo maži, su žmona nevertėme jų daryti nieko, ko šie nenorėjo. Užuot žarstęsi draudimais, paliepimais, ieškodavome kompromisų. Julius iš karto pareiškė, kad nešoks, nedainuos ir nevaidins. Agnė mokėsi "Čiurlionkėje" (Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje - aut.), vėliau baigė chorvedybos mokslus. Sūnus ir dukra labai skirtingo charakterio. Julius - romus, išlaikytas, niekada nepasiduos kvailam impulsui. Tikra mamos kopija. Agnė - visa į mane, tokia pat žiežirba, sarkastiška, mėgstanti "pasikapoti".

Julius, išgirdęs, kaip tėvas jį apibūdina, kukliai nusišypso. Tačiau pašnekesiui įsisiūbavus paaiškėja, kad vaikinas irgi nestokoja iškalbos. Tiesa, žodžio kišenėje jis neieško tik artimųjų ir draugų kompanijoje. "Man reikia žmogų pažinti, pajusti, kad galiu juo pasitikėti, - prisipažįsta Julius. - Tuomet galiu ir pajuokauti, ir papokštauti, dėl savo nuomonės pasiginčyti. Bendrauti su nepažįstamais asmenimis man sunkiau, bet bandau būti atviras. Juk dirbu tarp žmonių."

Smorigino pavardę Lietuvoje ir už jos ribų garsina ne tik Jurijus, bet ir du Kostai - vyresnysis aktorius ir jo sūnus operos solistas. Teiraujuosi Juliaus, ar ši pavardė turi pranašumų? "Gal šiek tiek, - svarsto jis. - Ypač lankantis valstybinėse institucijose. Ne vienas, išvydęs mano asmens duomenis, reaguoja: "O, Smoriginas!" Anksčiau net pasitikslindavo, kurio Smorigino vaikas esu." Julius prisipažįsta, kad tokie dalykai erzina, kai esi prastos nuotaikos. "Kodėl? Nes aplinkiniai visiškai manęs nepažinodami, o tėvą - tik iš televizoriaus ekrano ar spaudos puslapių, pradeda klijuoti konkrečias charakterio savybes, nusprendžia, koks esu", - tvirtina vaikinas. Žmonėms Juročka, kaip jį meiliai su pašaipėle vadina aktorius Vytautas Šapranauskas, - talentingas savimyla, kandus chamas, ekscentriškas pagyrūnas, mėgstantis būti dėmesio centre. Tokį viešą tėvo elgesį Julius vertina kaip žiūrovas. "Sutikite, daug įdomiau stebėti emocingą, kartais galbūt nusišnekantį ar nelabai taktišką laidos dalyvį, nei klausytis sausų postringavimų, - teigia jis. - Koks tėvas namie? Be televizijos studijoje dėvimos kaukės. Dažnai impulsyvokas, karštakošis, pirma ką nors pasako ir tik paskui pagalvoja." O kaip dėl žvaigždžių ligos simptomų? Ar jų artimieji, Jurijui pradėjus dirbti televizijoje, nepastebėjo? "Mano akimis, tėvas jokia eterio žvaigždė, - atvirauja Julius. - Labiau jį vertinu pagal profesinius darbus. Juk jo spektakliai rodomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių didžiųjų teatrų scenose. O buvimas televizijoje tėčiui, matyt, patiko. Bandė ir mane sugundyti dalyvauti kokiame nors kulinariniame projekte. Tiksliau, prodiuseriai per jį mėgino prikalbinti mane. Nesileidau į jokias kalbas. Mat prieš kameras ar fotoobjektyvus jaučiuosi kaip nesavas." Ar tėvas sūnui pavyzdys? "Taip. Ir daugelyje sričių. Kad taptų tuo, kas yra šiandien, kad būtų įvertintas, jis visada daug ir sunkiai dirbo. Atkakliai siekė savo tikslo", - tikina vaikinas.

Pažymiai svyruodavo

Pasak Juliaus, kai juodu su seserimi buvo maži, tėvas elgėsi griežtokai. Ypač prieš spektaklius, pasirodymus, kai reikėdavo susikaupti, susidėlioti mintis. "Jam norisi ramybės, o mudu su Agne aplink šurmuliuojame. Tad kartais leptelėdavo vieną kitą piktesnį žodį", - šypsodamasis prisimena jaunasis Smoriginas.

Ar Juliui pažįstamas užkulisių gyvenimas? "Taip. Vaikystėje net esu vaidinęs - tėčio kolegės ar pažįstamos spektaklyje, jau neprisimenu. Regis, buvau viščiukas, - šypteli jis. - Keisčiausia, jog sutikau vaidinti dėl to, kad sumokėjo už darbą. Priešingu atveju kažin ar būčiau lipęs ant scenos. Tėvai pasakojo, kad mažas buvau labai taupus." Julius priduria, jog mielai eidavo su tėvu į repeticijas, jei tik šis vesdavosi. Vis dėlto scena jaunasis Smoriginas nesusiviliojo. Pasirinko kur kas žemiškesnę specialybę - virėjo, kulinaro. "Nebuvau ypač pavyzdingas mokinys. Užuot sėdėdavęs prie knygų, norėdavau kieme pasiausti, su draugais pabūti. Pažymiai visada svyruodavo tarp teigiamų ir neigiamų. Ar tėvas dėl to pykdavo? Žinoma. Tačiau ir pats ne visus dalykus, kurių nesuprasdavau, galėdavo paaiškinti - jis nesukurtas tiksliesiems mokslams, - priduria Julius. - Kaip mano gyvenime atsirado kulinarija? Labai natūraliai. Būdamas mažas daug laiko praleisdavau su močiute, o ji nepaprastai skaniai gamindavo. Namie su mama sukinėdavausi virtuvėje, man būdavo smalsu, kas ir kaip daroma, norėdavau pats pabandyti. Močiutė ir mama leisdavo."

Apie kulinariją Julius pradėjo mąstyti mokydamasis aukštesnėse klasėse. Tėvai neprieštaravo. Daugiau neigiamos reakcijos jis sulaukdavo iš aplinkinių. "Kaip čia dabar: visų siekiamybė - aukštasis mokslas, o aš įstojau į profesinę technikos mokyklą, kurios dideli protai nesirenka. Vadinasi, nieko gero iš manęs nebus", - porina vaikinas.

Tėvas virtuvėje - retas svečias

Jei turi laisvo laiko, Julius mielai palepina tėvus įvairiais patiekalais. Šventinis Kalėdų, Velykų ar gimtadienio stalas būna nukrautas ne tik mamos, bet ir jo gamintais valgiais. Jaunasis virtuvės šefas teiginį, jog geriausi kulinarai - vyrai, vertina su šypsena. "Dėl to dar galima ir pasiginčyti, - nusijuokia vaikinas. - Ne paslaptis, kad skanus valgis turi būti ir gražiai patiektas. Tačiau ne visi virėjai vyrai apdovanoti estetinio vaizdo pojūčiu, o štai daugumai moterų jis tiesiog įgimtas. Kita vertus, maisto gaminimas - nelengvas fizinis darbas, tai gal vyrai geresni virėjai dėl to, kad yra fiziškai stipresni?"

Laisvalaikį Julius leidžia su mylimąja. Mielai sportuoja, keliauja, važiuoja į gamtą, sodybą, susitinka su draugais, eina į kiną, būtinai aplanko visus tėvo spektaklius. Tikina mėgstantis paskaityti kokią nors knygą, jei žino, kad per kelis laisvadienius ją įveiks. Antraip liks pradėta ir nebaigta skaityti. Į klausimą, ar turi tiesos žodžiai, kad tiesiausias kelias į vyro širdį - per skrandį, ir koks jis būtų į moters širdį, vaikinas atsako nedaugžodžiaudamas: "Manau, ši frazė puikiai tinka abiem lytims. Mūsų poroje daugiau aš gaminu. Ar draugei patinka ruošti maistą? Ji tikina, jog norėtų išmokti tai daryti taip, kaip aš. Tačiau kol kas neprašo, kad pamokyčiau."

Nebuvo pavyzdingas mokinys

Vienos reklamos agentūros projektų direktorius, populiarios muzikos grupės "G&G Sindikatas" vadybininkas, muzikantas Justas Čekuolis - lietuvių žurnalistikos aso, vyriausio pasaulyje televizijos laidų vedėjo (panašaus amžiaus yra tik amerikietis CNN žurnalistas Larry Kingas - aut.) Algimanto Čekuolio sūnus. Išgirdęs pokalbio temą, vyras šypteli. "Kodėl pasirinkau profesinį kelią, priešingą tam, kuriuo eina tėvas? Noriu, kad aplinkiniai vertintų mane: girtų, peiktų, kritikuotų dėl mano padarytų darbų. Tai suvokiau ganėtinai anksti, dar būdamas vaikas, - tikina jis. - Kai mokiausi sostinės 27-ojoje vidurinėje mokykloje, tėvas buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, visų matomas. Švelniai tariant, nebuvau pavyzdingiausias mokinys, visko nutikdavo. Man nuolat prikaišiodavo: "Žiūrėk, koks tavo tėvas, o koks tu." Kita vertus, tikriausiai nelabai ir būčiau galėjęs daryti tą patį, ką jis: nors literatūra man prie širdies, sukurti ką nors pačiam niekada nebuvo mano stiprioji vieta. Nuo vaikystės linkau prie muzikos."

Ką reiškia būti A.Čekuolio atžala? "Privalai stiebtis. Tai šeimos vardas, kurį reikia gerbti, - aiškina pašnekovas. - Išgirdę, kieno esu sūnus, kai kurie žmonės pradeda į mane žvelgti tarsi pro didinamąjį stiklą. Tačiau kartais pavardė išties praverčia: lengviau užmezgu kontaktą, aplinkiniams paprasčiau kalbėtis."

Laisvai lietuviškai, rusiškai, angliškai, ispaniškai ir vokiškai kalbančio Justo vaikystę ir paauglystę kažin ar galima pavadinti tradicine, nes beveik pusė jos prabėgo svetur. Su tėvais Algimantu ir Birute gyveno Portugalijoje, Ispanijoje - A.Čekuolis vadovavo šiose valstybėse įsikūrusiems SSRS spaudos agentūros "Novosti" (APN) biurams, paskui grįžo į Lietuvą. Būdamas 15 metų išvyko mokytis į Jungtines Valstijas, vidurinę baigė Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Ar tėvai nesibaimino paauglio išleisti taip toli? "Jie manimi pasitikėjo, - tvirtina Justas. - Pamenu, kai gavau mokslo stipendiją, dar reikėjo pasirūpinti JAV viza. Tėvas pareiškė, kad jei jau išvykstu vienas, privalau pats susitvarkyti dokumentus. Tais laikais Vilniuje, Akmenų gatvėje, Amerikos ambasados nebuvo. Teko sėsti į traukinį ir važiuoti į Maskvą. Ten vizos negavau, bet Lietuvos atstovybėje susipažinau su vienu žmogumi. Iš jo pasiskolinau 25 rublius ir nuvažiavau į Sankt Peterburgą, į Amerikos konsulatą. Iš Rusijos į Lietuvą grįžau lėktuvu, nes nebenorėjau dardėti traukiniu. Kaip į mano žygius reagavo minėtose institucijose dirbantys žmonės? Šiek tiek šnairavo, kad nepilnamečio niekas nelydi, bet turėjau visus reikalingus dokumentus ir paaiškinau, jog į JAV skrendu vienas. Manau, šis pavyzdys labai gerai atskleidžia tėvų auklėjimo stilių - įmeta tave į šaltą vandenį ir kapstaisi, kaip moki, bandai išplaukti." Pasak Justo, jį ir aštuoneriais metais vyresnę seserį Ievą (ši jau daug metų gyvena Ispanijoje, Madride, - aut.) tėvai nuo mažų dienų mokė savarankiškumo, nesivaikyti madų, nebūti pilka mase, turėti savo nuomonę, požiūrį į pasaulį. "Jie abu prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi, - porina vyras. - Tėvas nebuvo griežtas. Tiek jis, tiek mama vaikystėje mudviem su seserimi suteikė gana daug laisvės, nustatė plačias veikimo ribas. Jeigu jas peržengdavome, kliūdavo kaip reikiant. Tėvai man leido klysti, krėsti išdaigas, niekada tuščiai nepamokslaudavo. Kiek save atsimenu, visada turėjau labai daug veiklos: Balio Dvariono muzikos mokykla, teatro studija, kartingas ir panašūs dalykai."

Prityręs svajonių jaunikis

Ir vyresniems, ir jaunesniems žmonėms A.Čekuolio pavardė asocijuojasi su džentelmeniškumo, erudicijos, mandagumo, tolerancijos, diplomatijos sąvokomis. Koks tėtis Justo akimis? "Tėvas - žmogus, kuriam būdingos visos žmogiškos emocijos, - šypteli jaunas vyras. - Tačiau pasakyti, kad grįžęs namo jis tampa visiškai kitoks, nei yra matomas viešai, negaliu. Taip tikrai nėra. Koks esu pats? Žinai, kartais net išsigąstu, kai pamatau save darantį tokius pat rankų judesius ar veido išraiškas kaip tėvas. Aš, kaip ir jis, iš gyvenimo noriu paimti kuo daugiau, man daug kas įdomu. O jei atvirai, nemažai iš tėvo išmokau, ypač tokių dalykų kaip bendrauti su žmonėmis, diplomatijos meno."

Pasisukus pokalbiui apie profesijos pasirinkimą Justas atvirai prisipažįsta, kad muzika - jo antroji, širdies, profesija. "Pagrindinis darbas, iš kurio apmoku savo gyvenimo sąskaitas, - reklama. Agentūroje esu atsakingas už strategijų kūrimą, vadovauju grupei žmonių. Į reklamą pakliuvau prieš 12 metų. Visai netikėtai. Pamenu, tėvas labai švelniai norėjo "nudiriguoti" mane teisės kryptimi. Buvau net į ją įstojęs, bet pasimokiau tik pusę metų, nes supratau, jog tai - ne man. Mečiau studijas, nežinojau, ko imtis. Tuo metu dar gyvenau pas tėvą. Jo reakcija buvo tokia: privalau atsiminti, kad visada turėsiu stogą virš galvos, kad šaldytuvas bus pilnas, bet pinigų pragyventi reikės prasimanyti pačiam. Kurį laiką dirbau vertėju, paskui vienai reklamos agentūrai išverčiau prisistatymą ir joje įsidarbinau. Užsikabinau. Dažnai juokauju, kad reklamos srityje darbuojasi kitur nepritapę žmonės - tokie kaip aš.

O muzika lydėjo mane nuo mažų dienų. Vokietijoje mokiausi kartu su "skampais" Viktoru Diawara ir Viliumi Alesiumi. Kai grįžome į Lietuvą, kelerius metus buvau jų grupės vadybininkas ir grojau bosine gitara. Vėliau pradėjau dirbti su "G&G Sindikatu". Su vyrais suaugome į vieną kumštį, esame labai artimi. Rūpinuosi visais organizaciniais grupės reikalais, bet per rimtesnius koncertus ir pats pagroju bosine gitara. Mane tai ypač atpalaiduoja."

Justui geriausios atostogos - kalnuose ant slidžių arba vandenyje, valdant kokią nors vandens transporto priemonę. O laisvalaikiu jam kartais patinka tiesiog nieko neveikti. "Dirbu su žmonėmis, tarp žmonių, daug bendrauju, tad kartais norisi tiesiog patylėti", - prisipažįsta jis.

Ar jauno vyro širdis užimta? "Šiuo metu - ne. Esu svajonių jaunikis su patirtimi, - nusikvatoja Justas. - Kokios moterys mane žavi? Tokios, kurių akyse šokinėja velniukai. Nepatinka merginos "aksesuarai", kurios gražios tik išore. Kad galėčiau rytą lovoje su moterimi gerti kavą, su ja bendrauti, man turi būti nenuobodu."

Jaučia atsakomybę

Populiaraus teatro ir kino aktoriaus Sauliaus Balandžio sūnus fotoreporteris Lukas, ko gero, pirmąją rimtą dėmesio dozę gavo 2008-ųjų vasarą, kai jį prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų fotografuojantį archeologinius kasinėjimus žydų kapinių riboms nustatyti užpuolė rabinas. Po incidento į įvykio vietą atvažiavo policija, pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pranešimuose apie užpuolimą buvo pabrėžiama, kieno atžala yra nukentėjęs jaunasis fotografas. Teiraujuosi vaikino, ar Balandžio pavardė įpareigoja, ką reiškia būti garsaus žmogaus sūnumi? Luko manymu, pranašumų nedaug. "Kai kurie aplinkiniai nuolat sako, kad gyvenime man bus lengva, nes turiu žinomą pavardę: ką norėsiu, tą darysiu. Ne visai taip yra. Tikiuosi, ir savo jėgomis galiu ko nors pasiekti, - kalba jis. - Pavardė ir išorinis panašumas į tėvą padeda nebent tvarkant biurokratinius reikalus. Šiaip visada jaučiu atsakomybę dėl pavardės. Stengiuosi nepadaryti tėvui gėdos."

Teatro ir kino gerbėjams S.Balandis - paprastas, šiltas, geras, nuoširdus, drąsus žmogus. Toks pat, kaip ir jo kuriami personažai. Kokį aktorių mato artimiausi žmonės - šeima? "Tokį patį, - nedaugžodžiauja Lukas. - Tėvas - geruolis, labai jau teisingas, bet gana konservatyvių pažiūrų. Ši jo savybė mane labiausiai "pjauna". Kasdienybėje pasitaiko visko: namie kartais ir pažaibuoja, ir kaip reikiant supyksta. Koks esu aš? Na, nelengva kalbėti apie save, reikėtų to klausti tėvų, mano draugų, kolegų. Manau, vaikystėje ir paauglystėje nekėliau daugiau problemų negu kiti bendraamžiai. Mokiausi vidutiniškai, septynetui ir aštuonetui, iš pamokų kasdien nebėgdavau. Aišku, kartais su draugeliais prasimanydavome įvairiausių dalykų: būdami visiški pypliai kieme leisdavome petardas, pro langus į mašinas mėtydavome kiaušinius, vėliau ir alaus išgerdavome. Labai negirtaudavau, bet tėvas visada pastebėdavo, kai grįždavau išgėręs. Priekaištaudavo." Pašnekovas priduria pastaruoju metu pastebėjęs, kad viena charakterio savybe kuo toliau, tuo labiau darosi ypač panašus į tėvą. "Pradedu ką nors daryti ir nebaigiu, - prisipažįsta jis. - Norėčiau šią savybę "išsioperuoti". Kol kas nesiseka."

Šiapus ir anapus fotoobjektyvo

Paklaustas, ar jam pažįstamas kino ir teatro užkulisių gyvenimas, vaikinas atvirai atsako: "Nelabai. Nesiverždavau į repeticijas, teatro koridoriuose ir persirengimo kambariuose nesitrindavau. Daug laiko praleisdavau su seneliais, net darželio nelankiau. Apie užkulisius žinojau tiek, kiek apie juos kalbėdavo tėvas, pas mus į svečius užsukdavę jo kolegos, draugai aktoriai." Ar Lukas matė visus tėvo sukurtus vaidmenis? "Filmus, kuriuose jis vaidina, mačiau, į spektaklius vaikštau retai, o serialams paprasčiausiai nelieka laiko - tuo metu dažniausiai dirbu", - paaiškina Lukas.

Pokalbis pakrypsta apie jaunojo Balandžio pasirinką profesiją: kodėl fotografija, ar tėvai palaikė jo norą? "Vaikystėje, iki kokių trylikos metų, labai domėjausi automobiliais, lenktynėmis. Jaunųjų technikų stotyje buvo vaizdo operatorių būrelis. Ten pradėjau filmuoti, kartu įgijau fotografijos meno pagrindus. Paskui prasidėjo žaidimai su "muilinėmis", - pasakoja jis. - Rimtai užsiimu fotografija kelerius metus. Dabar tėvas palaiko, bet anksčiau norėjo, kad būčiau kino operatorius. Jo teigimu, svarbiausia, kad žmogus darytų tai, ką sugeba geriausiai." Šiuo metu Lukas ne tik dirba fotoreporteriu, bet ir su keliais draugais brandina mintį įkurti nuosavą fotostudiją - meno dirbtuves.

"Dirbti nelengva, tačiau įdomu, - tikina vaikinas. - Tai nenuobodi, dinamiška, įvairių staigmenų kupina veikla. Fotografuojant dažnai tenka atsidurti netikėtose situacijose. Kad ir kaip būtų, geras rezultatas atperka nuovargį. Ar aš patenkintas savo darbais? Esu gana savikritiškas, reikalauju iš savęs maksimumo."

Beje, Lukui yra tekę ir pačiam stovėti priešais fotoobjektyvą. Kaip ten atsidūrė? "Ai, netyčia. Dizaineriui Aleksandrui Pogrebnojui reikėjo modelių kolekcijai pristatyti. Pasiūlė, sutikau. Epizodiškai buvau tuo modeliu, net liežuvis nesiverčia savęs juo vadinti, - šypsodamasis dėsto jaunasis Balandis. - Kur sunkiau: šiapus ar anapus fotoobjektyvo? Gal anapus, kai pats mygtuką spaudi. Ir kas čia gali būti sudėtinga fotografuotis. Pastovi, pasišypsai, jei reikia - pakvailioji."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"