TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jonas Jurašas - dviejuose geriausiuose pasauliuose

2006 07 01 0:00
Ir rašytoja Aušra Marija J. Sluckaitė, ir režisierius Jonas Jurašas birželį minėjo savo sukaktis.
Petro Malūko nuotrauka

Kasmet iš Floridos į Lietuvą vasaroti atvyksta režisierius Jonas Jurašas. Šią vasarą jis pradeda parengiamuosius Christopho Willibaldo Glucko operos "Orfėjas ir Euridikė", įtrauktos į Operos ir baleto teatro 2007-2008 metų sezono planus, statymo darbus. Birželio viduryje kompromisų nepažįstančiu žmogumi laikomas režisierius atšventė asmeninio gyvenimo sukaktį.

- Nors jūsų galva jau seniai gražiai balta, bet savyje turite šį tą iš amžino jaunuolio archetipo.

- Jaunuoliu savęs nelaikau, bet širdyje jaučiuosi dar jaunas. Sportuoju, triskart per savaitę žaidžiu tenisą, kasdien plaukioju.

- Savitai kartojate klajūno Odisėjo archetipą.

- Malonu grįžti į Lietuvą, bet gerai jaučiuosi ir kitur, kur gyvenu. Praėjo daug metų - adaptavausi.

- Į Ameriką grįžtate kaip į namus?

- Taip. Namai - kur tavo lizdas, kur susiburia draugai, pažįstami. Džiaugiuosi, kad galiu gyventi dviejuose geriausiuose pasauliuose ir būti savimi.

- O, tarkim, Miunchenas - išliko namais?

- Ne. Nelabai ir buvo. Žmona Aušra (šiek tiek ir aš) ten dirbo "Laisvosios Europos" radijuje. Gražus ir patogus miestas, bet jame jautiesi gana izoliuotas.

Floridoje

- Papasakokite apie pastaruosius savo darbus teatre, apie kuriuos nieko nežinome.

- Pastaraisiais metais du spektaklius pastačiau Floridoje. Gyvenu Sarasotoje, prie Meksikos įlankos. Ta zona vadinama kultūriniu Floridos koridoriumi: veikia keturi profesionalūs dramos teatrai, operos teatras, baleto teatras, simfoninis orkestras, vyksta tarptautiniai kino festivaliai. Naujai susikūrusiame teatre pastačiau Arthuro Millerio "Kainą", anksčiau parašytą, bet labai šiuolaikiškai skambančią pjesę. Spektaklis buvo pripažintas geriausiu regione. Kitas spektaklis - "Atminties sodas" (pagal šiuolaikinio amerikiečių autoriaus pjesę) - dabar važinėja po Ameriką be manęs. Pjesė žmogiška ir šilta, joje susipina daug temų: atminties ir jos praradimo, žmogaus baimės ir dvilypumo, gamtos apsaugos.

- Lietuva dabar jums pasiūlo vien muzikinius spektaklius.

- Su dramos teatru mano ryšiai visiškai nutrūko.

- Kokių autorių ir veikalų norėtumėte imtis?

- Turiu visą kapinyną neįgyvendintų idėjų - laukiu tinkamo laiko. Ir Lietuvoje dar norėčiau padirbėti. Pastebiu, kad publika atsisukusi į teatrą, godžiai veržiasi į festivalius. Kaip tais senais laikais, kai dėl bilietų buvo stovima per naktis. Imuosi tik to, kas man asmeniškai įdomu, kas, mano manymu, galėtų atsakyti į esminius visuomenę dominančius klausimus.

- Regis, visada taip buvo.

- Mano atveju - taip. Jaučiau, kad statau spektaklius, kurie išreiškia laiko dvasią, gal net sąžinę. Ir Vakaruose nesiėmiau nė vieno spektaklio, kuris pataikautų prodiuseriams ar masės skoniui. Šiuo požiūriu savo principams nenusižengiau. Turėjau pasiūlymų, kurie gal būtų atnešę daugiau pelno ir šlovės, tačiau rinkausi tai, kas nebūtinai populiaru ar net visai nežinoma plačiajai visuomenei.

Įgimta prieštaravimo dvasia

- Jei dabar pradėtumėte kūrybos kelią, gal nebebūtumėte toks nekompromisiškas?

- Man vis tiek būtų įdomiau gyventi pagal tuos savo dėsnius. Nesiruošiu keisti nuostatų ir įsitikinimų. Nesu iš tų perbėgėlių, kurie gali lakstyti iš partijos į partiją, keisti spalvas ir vėliavas, parsidavinėti už geresnį kąsnį. Nesu nei labai turtingas, nei žymus, bet laimingas, nes niekada nedariau to, kas prieštarautų mano sąžinei.

- Ar yra atsakymas į klausimą, kas jus tokį suformavo?

- Turbūt nėra. Aplinka, kurioje brendau kaip režisierius, kitus suformavo kiek kitaip. Buvau vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje vyriausiasis režisierius ne partijos narys. Buvau pirmasis, parašęs atvirą protesto laišką, metęs iššūkį valdančiajai sistemai. Pirmasis už tai išgrūstas - taip norėta pamokyti kitus, kad "nešoktų". Taip jau man klostėsi - visą laiką ėjau tarsi prieš srovę. Taip pat ir Amerikoje, ir Europoje. Negaliu pasakyti, kas mane tokį suformavo. Gal įgimta prieštaravimo dvasia, noras priešintis įsigalėjusioms normoms, konvencijoms, madoms? Niekada nesekiau madomis. Tada gyveni taikiai su savimi ir nesijauti kam nors skolingas.

- Nusikeliate mintimis į 1972-uosius, "Barboros Radvilaitės" metus? 1974-uosius, išvykimo laiką?

- Nusikeliu, ir man atrodo, kad ten buvo tarsi visai kitas žmogus, kita epocha, kita planeta. Aš lyg kitą gyvenimą turiu. Tiesa, kai pradėjau dirbti Amerikoje, atrodė, kad kuriu spektaklius taip, tarsi nebūčiau išvykęs; statau amerikiečiams ar europiečiams, bet taip, tarsi gyvenčiau Lietuvoje, tarsi salėje sėdėtų lietuvių publika.

- Tai rizikavote.

- Labai. Vakariečiai - absoliučiai psichologiškai skirtingi, kitokios prigimties ir patirties žmonės.

Klausinėjamas amerikiečių žurnalistų sakydavau, kad užverčiau vieną savo gyvenimo knygą (beveik neturėjome vilčių kada nors vėl išvysti gimtąjį kraštą) ir pradėjau kitą, naują. Persikėliau į kitą matmenį.

Pralaužti sąstingio ledai

- Ar išgaravo išgrūdimo kartėlis?

- Kartėlio nebenešioju. Kai grįžome pirmą kartą, 1989 metais, mus sutiko Kauno aktoriai, žmonės, kurie ne visada buvo draugai, veikiau priešingai, ir su visais išsibučiavau nejausdamas jokių nuoskaudų.

- O kartėlis dėl to, kad galbūt išjudinote, įsukote čia tam tikrus teatrinius procesus ir palikote tais vaisiais naudotis kitiems?

- Gal ir taip - ir ačiū Dievui, galiu tik pasidžiaugti. Turbūt nekukliai pasakysiu, bet buvau vienas iš tų, kurie pralaužė stagnacijos teatre ledus ir už tai brangiai sumokėjo. Jei būčiau likęs ir dirbęs Lietuvoje, gal būčiau daug daugiau padaręs. Bet buvau priėjęs tokią ribą, kai grėsė fizinis sunaikinimas. Išvažiavau nesitikėdamas dirbti kūrybinio darbo. Bet nesigailiu - nugyvenau du gyvenimus. Yra dar ir trečio veiksmo galimybė. Džiaugiuosi, kai pakviečia ir neatsisakau nieko, kas neprieštarauja mano esminėms nuostatoms.

- Kaip grįžus sekėsi dirbti su aktoriais Lietuvoje?

- "Smėlio klavyrus" Kaune stačiau labai sunkiu laiku, bet su savo "kraujo grupės" aktoriais, buvo dvasios artumas. Medžiaga labai atitiko lūžio laikotarpį, ir kiekvienas spektaklis būdavo tarsi kerai, ritualas. Paskui - vis sunkiau. O pradėjęs Shakespeare'o "Ričardą III" Vilniuje visiškai neradau kontakto su aktoriais, sulaukiau atstūmimo reakcijos. Negalėjau dirbti. To niekad nepatyriau jokiame pasaulio teatre, nes visur aktoriai laiko didžiule prabanga gauti vaidmenį ir tam darbui pasiaukojamai atiduoda visą save. Gal pataikiau į blogą laiką, į "blogą chemiją", kaip sako teatralai.

Patarėja ir įkvėpėja

- Jūsų žmona Aušra Marija - jūsų gerbėja? Slaptoji patarėja? Lygiavertė jūsų gyvenimo režisierė?

- Mano ilgametė gyvenimo draugė, didelė bičiulė. Ji kaip mano kamertonas - viską, ką darau, matuoju ir tikrinu ja, žiūriu, ar suku teisingu keliu. Ji labai svarbi kaip atramos taškas: ir patarėja, ir kritikė, ir įkvėpėja.

- Būna kūrybinių ginčų?

- O, labai dažnai! Kartais gana karštų. Bet dėl esminių estetinių ir etinių dalykų mes esame "tame pačiame puslapyje", kaip sako amerikiečiai.

- Gal turėtume laukti naujos jos knygos?

- Manau, ji labai talentinga rašytoja, menkai išnaudojusi savo talentą, nes visada dirbo daug jėgų atimantį darbą.

- Ar nesijaučiate dėl to šiek tiek kaltas?

- Jaučiuosi labai kaltas. Ji dirbo, ir tai man leido užsiimti dalykais, iš kurių nebūčiau pragyvenęs. Jei nestatai komercinių spektaklių arba nesi universiteto profesorius, iš teatro Vakaruose nelabai pragyvensi. Dirbau geriausiuose Amerikos universitetuose, bet visada buvau pakviečiamas tik vienam semestrui, vienam spektakliui, vienam paskaitų ciklui. Režisierių vietos ten labai branginamos: jei pamato, kad ateina žmogus, paskui kurį studentai ima sekioti būriais, antrą kartą nebekvies. Konkurencija milžiniška, bet ji sveika, nes neparemta jokiomis protekcijomis.

Aušros darbas radijuje nebuvo beprasmis, bent jau sprendžiant iš KGB ir partinių žurnalistų reakcijos... Vis dėlto ji suspėjo su manimi bendradarbiauti kuriant "Zekus", spektaklį apie Gulagą viename nekomerciniame Niujorko teatre; "Sielos valandą" pagal Marinos Cvetajevos kūrybą ir biografiją; "Smėlio klavyrus" ir "Lokį". Be to, ji išvertė kelias Lietuvoje nestatytas pjeses.

Magiškieji teatro syvai

- Dažnai teatras - atsitiktinumų grandinė. Nelabai nuspėjama. Kiek nori gali svajoti statyti tą ar kitą veikalą - nieko neišeina, kad ir kaip stengtumeisi. Turi sutapti daugybė dalykų, į vieną daiktą turi "sukristi" aibė elementų, ir tada spektaklis įvyksta. Kartais pats nesupranti, kaip ir kodėl. Tarsi loterijoje išloštum.

- Gal todėl teatras taip siejamas su magija?

- Teatras - mistinis dalykas, tuo tikrai tikiu. Mistiškai sueina žmonės į trupę. Amerikoje tai vadinama "chemija": sakoma, kad ji yra arba jos nėra. Gali būti puikiausiai pastatytas spektaklis, įdomiausi sprendimai, gražiausios dekoracijos, bet matai, kad ten tuštuma, nes tarp žmonių, veikiančių toje pačioje dimensijoje, "nėra chemijos". O kartais regi minimalistinėmis priemonėmis sukurtą spektaklį ir jauti: tie žmonės vienas kitą myli, gerbia ir peni savo syvais. Tai ir yra ta mistiškoji chemija tarp menininkų. Joks kitas menas neturi tiek paslaptingų sąsajų ir tiek nereikalauja. Tai magija, kuri traukia. Patekti į tą galingą biocheminių srovių lauką - neįkainojamas turtas. Idėjos skrieja iš visų pusių, iš visų kampų ir susieina į vieną visumą, jei tik režisierius geba viską sulydyti. Tada įvyksta stebuklas: jo nenusakys kritika, neužfiksuos vaizdo įrašai, bet jis liks žiūrovų emocinėje atmintyje: kaži kas įvyko - neeilinis akimirkos išgyvenimas, sukrėtimas - tačiau niekas negali pasakyti, kas. Dėl tokių momentų dirbti teatre - didžiausia laimė.

- Knygoje apie jus "Po Dvynių ženklu" minima teatro "La Mama" vadovė Ellen Stewart, tiesiogiai patvirtinanti glaudžius teatro ir antgamtės ryšius.

- Tikrai. Ji dar gyva, ir niekas nežino, kiek jai metų. Tarp kitko, prieš porą metų ji mane pakvietė į Italiją, kur senoviniame vienuolyne rengia teatralų vasaros stovyklas, seminarus, simpoziumus. Vedžiau vieną kūrybinę laboratoriją - dirbau su įvairių šalių jaunais režisieriais. Per seminarus ar statant spektaklį užsimezga ryšiai, paskui tie žmonės tave kviečia pas save, į savo šalis, tampa dvasios draugais, nes su jais išgyvenai bendro darbo euforiją, kuri išlieka kaip draugystės pamatas. Mes susitinkame ir sakome: atsimeni, kaip buvo, pameni, ką išgyvenome? Jei tokie ryšiai išlieka, tai didžiausias tavo pelnas ir turtas.

- Jūs tikrai turtingas nepaprastų susitikimų - šiuo požiūriu esate likimo numylėtinis.

- Galėčiau vardyti ilgiausią sutiktų nepaprastų žmonių sąrašą: Czeslawas Miloszas, Peteris Brookas, Susan Sontag, Josifas Brodskis, Arvo Partas, Andrejus Sacharovas, Aleksandras Ginzburgas, Aleksandras Solženicynas, Aleksandras Štromas, Arthuras Milleris, Haroldas Pinteris, Juozas Grušas, Derekas Jacoby. Turėčiau būti dėkingas likimui, nes išgyvenau dramatišką ir įdomią lūžio epochą, sovietų imperijos žlugimą, Berlyno sienos griūtį. Amerikiečiams mano patirta realybė dažnai atrodo pranokstanti lakiausią vaizduotę, jie jos neįstengia nei aprėpti, nei suvokti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"