TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Joniškietį suviliojo krašto istorija

2015 06 20 6:00
Andriaus Bitaičio mažasis sūnus Viestartas nuo gimimo dalyvauja istorinės rekonstrukcijos renginiuose. Asmeninio albumo nuotraukos

Neseniai joniškietis Andrius Bitaitis bičiulių buvo nuviliotas į Žagarę, kur jo laukė malonus netikėtumas: už ilgametį domėjimąsi savo krašto istorija Andriui įteikta kraštotyrininko Mato Slančiausko premija.

Įdomus sutapimas: tiek M. Slančiauskas, tiek jo premijos laureatas A. Bitaitis - neprofesionalūs istorikai, nebaigę jokių specialiųjų mokslų, tik aistringi savo krašto istorijos mylėtojai. Kraštotyrininkas M. Slančiauskas buvo paprastas kaimo siuvėjas, tačiau Lietuvos kraštotyrai nuveikė labai daug, įkvėpė žmones domėtis savo kultūra. Joniškietis A. Bitaitis dirba apsaugininku ir kone visą laisvalaikį skiria istoriniams savo krašto tyrinėjimams.

Važiuodamas į Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje vykusį renginį Andrius nė neįtarė pelnysiąs prestižinį kraštotyros apdovanojimą. Vyras nežinojo, kad jo veikla buvo pristatyta premijai gauti. Kai išgirdo nuo scenos skelbiamą savo pavardę, prarado žadą ir per padėkos kalbą sugebėjo ištarti tik "ačiū".

"Esu dėkingas Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojams, kurių iniciatyva buvo pateikta mano kandidatūra šiai premijai, savo bendražygiams, prisidėjusiems prie mano veiklos", - kiek atsitokėjęs po netikėto apdovanojimo LŽ sakė visą gyvenimą Joniškyje gyvenantis 39-erių Andrius.

Kaip gyveno mūsų protėviai, atskleidžia Gyvosios archeologijos dienos.

Aistra atsirado bėgant metams

Paklaustas, kaip ir kodėl susidomėjo istorija, M. Slančiausko premijos laureatas nusijuokė ir tarė: "Matyt, senstu. Anksčiau ar vėliau žmonės pradeda domėtis savo šaknimis. Kai man buvo dvidešimt, Joniškio krašto muziejuje pamačiau žiemgališką kovos peilį. Tikėjausi išvysti visą ginklų lobyną. Deja, buvo tik neįprastos formos peilis ir paprastas ietigalis. Nustebau, nejau daugiau nieko nėra? Ar tai visa mūsų kultūra?"

Domėtis savo krašto istorija Andrius pradėjo pamažu, bet netrukus suprato, kad įklimpo kaip toje patarlėje: "Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių." Tėvų šeimoje niekas nejautė didelio potraukio istoriniams tyrinėjimams, tačiau ši aistra bene prieš penkiolika metų užvaldė Andrių negrįžtamai. Jis taip pat yra didelis Joniškio patriotas: čia gimė ir užaugo, o atėjus laikui, kaip sakė, norėtų čia ir "pakavoti savo pavargusį kūną". Nors dažnai su bičiuliais nuvažiuoja į Rygą ir Vilnių, o Kaune kurį laiką mokėsi, Andrius neįsivaizduoja savęs gyvenančio didmiestyje. "Mano vaikystė prabėgo prie Joniškio geležinkelio stoties, gretimame priešgaisriniame tvenkinėlyje meškere gaudant karosiukus, todėl niekur kitur savo būties neįsivaizduoju", - patikino apsaugos tarnyboje dirbantis pašnekovas.

Andrius Bitaitis visiškai nesitikėjo, kad jo veikla bus įvertinta garbinga premija.

Šeima palaiko

Andriaus pažįstami dažnai klausia, kodėl jis netapo profesionaliu istoriku, nestudijavo šios srities mokslų, kurie jam taip prie širdies. Kadangi domėtis savo krašto praeitimi pradėjo gana vėlai, joniškietis nutarė, jog neverta pomėgio paversti darbu. Pajuokavo, kad istorijos žinovai tokius kaip jis sumaltų į miltus. "Bet jiems lengviau dirbti, daugybė medžiagos prieinama kaip universitetų atstovams. Tokiems kaip aš tenka pereiti visas procedūras – pildyti ilgas ir nuobodžias užklausas, ilgai laukti", - pasakojo A. Bitaitis.

Su gyvenimo drauge Vaida Andrius augina sūnų Viestartą, kuriam rugpjūtį sueis ketveri. A. Bitaitis prisipažino: jam labai pasisekė, nes sutiko savo gyvenimo moterį, turinčią begalinės kantrybės ir džiugiai pritariančią jo pomėgiui, aistrai bei domėjimusi savo krašto praeitimi. "Gal ir Vaidai kartais nusibosta, kad kasdienius darbus tarpais nustumiu į šoną ir pasineriu į savo tyrinėjimus. Tačiau dėl to namie jokių kivirčų nekyla. Ji tikrai džiaugiasi ir labai mane palaiko", - neslėpė vyras.

Senovės lietuvių kovos apranga atkurta pagal drabužių fragmentus, rastus per kasinėjimus.

Istorija ir rokas

Prieš keletą metų Andrius su bendraminčiais Joniškio apylinkėse pradėjo rengti muzikos festivalį "Kilkim žaibu". Dabar šia veikla nebeužsiima, perleido festivalio organizavimo vairą kolegai. Buvo metas, kai ieškodamas, kaip atsiskleisti, su bendraminčiais įkūrė roko klubą "Pikuolis". Vėliau sumanė rengti roką ir istoriją į vienumą sulydantį festivalį "Kilkim žaibu". Penkerius metus pabuvęs roko klubo prezidentu, A. Bitaitis pasuko jį labiau dominančia istorijos linkme, muziką palikęs patikimiems bičiuliams.

Nors Andrius pats niekada nemuzikavo, jis visuomet buvo aktyvus roko gerbėjas. Festivalis "Kilkim žaibu" sumanytas kaip sunkiojo roko ir senosios Lietuvos kultūros sintezė, kurią lengviau suprasti šiuolaikiniam jaunimui. Pirmaisiais metais organizatoriai entuziastai net neturėjo scenos. Ieškodami išeities iš padėties muzikantų sceną pridengdavo parašiutu, kad lietus nesugadintų brangios aparatūros. "Tada nieko neišmanėme nei apie įgarsinimą, nei apie apšvietimą, tačiau nuoširdus darbas ir aistra visada duoda rezultatų - festivalis štai jau kiek metų vyksta", - pasidžiaugė prie jo organizavimo ištakų stovėjęs istorikas mėgėjas.

Gyvenimo draugė Vaida su sūnumi Viestautu visada šalia istorija besidominčio tėčio.

Laiko neskaičiuoja

Rimtas domėjimasis savo krašto praeitimi atima galybę laiko, bet A. Bitaitis patikino, jog nebeskiria kasdienybės, atostogų ir laisvalaikio - jis tiesiog taip gyvena. Kai reikia rengtis kokiam nors projektui, dirba ir naktimis, ir dienomis. Tačiau vyrui tai nėra vargas - istorija jau virtusi jo gyvenimo būdu. Vaikystėje Andrius buvo aistringas žvejys, bet dabar šį pomėgį beveik pamiršo - viena aistra išstūmė kitą.

Iš savo darbų A. Bitaitis labiausiai vertina projektą „Žiemgala XIII a. dokumentuose“. Iš šio projekto atsirado leidinys „Žiemgalos aktai (Acta Semigalliae)“. "Tai pats moksliškiausias mano ir istoriko Tomo Baranausko darbas, įgyvendintas kartu su Šiaurės Lietuvos muziejais. Jei tik pavyktų gauti reikiamą finansavimą, norėtųsi šio projekto tęsinio. Visų mūsų dėmesio stokoja kitas istorinis kraštas – Žiemgalos kaimynė Sėla", - kalbėjo joniškietis.

Nors pagrindinis Andriaus tyrinėjimo ir domėjimosi objektas - Šiaurės Lietuva, kurioje jis gimė ir augo, gilindamasis į savo regiono praeitį vyras susipažįsta ir su bendrąja istorija - viskas yra greta. Kad užčiuoptų reikalingų faktų, turi paskaityti ir gana nuobodžių istorinių tekstų. Žinoma, ne visi jie lietuviški, tad tenka pasitelkti lotynų kalbos vadovėlį ir šifruoti senuosius raštus.

Pašnekovas prisipažino, kad jam kaip mėgėjui dažnai reikia įveikti biurokratines kliūtis, kurių profesionaliems istorikams pavyksta išvengti. Prie daugelių fondų tiesiog neįmanoma lengvai pakliūti, nuolat būtina aiškinti, kas jis toks ir ko šis keistuolis nori iš "rimtų žmonių".

Merginos tvarko savo karžygių plaukus prieš kovą.
Žiemgalių senovinius drabužius pristato Andrius, Vaida ir mažasis Viestautas.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"