TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jonų karaliumi pavertė neįprastas pomėgis

2008 06 21 0:00
Kolekcininko namuose jau sukaupta apie porą šimtų Joninių vainikų.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Almantas Raščiauskas teigia jau senokai nebesistebintis, kai jį, kasmet pasirodantį per Joninių renginius, pristato kaip Jonų karalių. Visiškai kitu vardu pavadintas vyriškis Jonų karaliumi tapo dėl neįprastos aistros. Išaušus rytmečiui po Joninių nakties, Almantas braidžioja po vandens telkinius ir iš jų graibsto pavandeniui paleistus vainikėlius.

"Sužvejotus" vainikėlius A.Raščiauskas džiovina, o sudžiovintus kabina ant savo namų sienų. Jei vanduo vainikėlį būna apgadinęs, jį perpina iš naujo ar kitaip sutvarko. Vyriškis tvirtina vainikėlių graibymo pomėgiui neatsispiriantis jau 38 metus. Per tą laiką jo namus papuošė apie porą šimtų šių į upes ar ežerus paleistų Joninių simbolių. Negana to, neįprasta aistra vainikėliams A.Raščiauską pavertė Lietuvos rekordininku. Prieš keletą metų šalies rekordus registruojanti agentūra "Factum" nustatė, kad niekas kitas tiek Joninėms supintų vainikų dar nėra surinkęs. Tai ir lėmė rekordą.

Pastebėkite papartį

Joninių nuotaika A.Raščiauskas teigia gyvenantis visą gegužę ir birželį. Vos pradeda skleistis pumpurai, stiebtis žolynai, vyriškis jau ir svajoja, kokie subujoję ir gražūs jie bus Joninių naktį. Almantas yra sukūręs teoriją apie gamtos statmeniškumą. Anot jo, stati žolynai būna iki Joninių. Praėjus šiai mįslingai nakčiai, jų stiebai ima sunkėti, linkti, svertis prie žemės.

Vyriškis patarė iki ir po Joninių geriau įsižiūrėti į šios šventės simbolį papartį. Iki minimo virsmo gražieji augalo lapai kyla aukštyn, o vos išaušus birželio 24-osios rytui - nusvyra. Pašnekovas tvirtina, kad nei lietūs, nei sausros, nei kitokios gamtos negandos įtakos jo atrastam augalų statmeniškumui neturi, nes taip yra užprogramuota pačios gamtos.

Iš ramybės - į šurmulį

A.Raščiauskas įsitikinęs, kad Joninės - kaimo žmonių šventė, todėl mieste niekad nepavyks jos surengti tokios įspūdingos ir išraiškingos kaip kaime. Kaime šią šventę smagu švęsti dėl to, kad ten - visi pažįstami, beveik kaip savi. Kita vertus, kaimiečiai mažiau nutolę nuo gamtos, pažįsta, žino, renka daugiau žolynų, labiau moka juos derinti. Almantą itin džiugina kaimuose deginami Joninių laužai. Pabuvęs prie šios šventės laužo, jis visada jaučiasi atjaunėjęs, savotiškai apsivalęs.

Joninių išvakarėse A.Raščiauskas kaskart stengiasi nuvykti į gimtinę Zarasų rajone, įkopti į Pūkšto kalną. Ten jis džiaugiasi gamta, savo kvapus ir grožį skleidžiančiais žolynais. Pasimėgavęs ramybe traukia į šurmulį, randa jį kur nors šalia Utenos, kurioje pastaruoju metu gyvena, švenčiamose Joninėse.

Gražiausia šventė - vaikystėje

Trumpiausią Joninių naktį Almantas sako būtinai pinantis ir į vandenį leidžiantis vainikėlius. Kokio nors ypatingo žolių derinio jis sako neišradęs, įvairius žolynus derinantis pagal spalvas. Perriša juos smilgomis, nes jos tvirčiausios. Vyriškis sako, kad jo pinti ir vandenin paleisti vainikėliai nedaug skiriasi nuo kitų žmonių supintų ir kitą rytą jo "sužvejotų". Kokių nors lūkesčių, svajonių leisdamas vainikėlius A.Raščiauskas teigia nepuoselėjantis. Tačiau plukdydamas vainikėlius jis būtinai prisimena vaikystę ir tuomet švęstas Jonines gimtajame Padusčio kaime.

Iš vaikystės Joninių A.Raščiausko prisiminimuose dažniausiai atgyja žmonių būriai, einantys sveikinti ir vainikais dabinti jo tėčio Jono. Ne tik tėtis, bet ir visi kiti kaimo Jonai tąnakt nelikdavo nepasveikinti. Vėliau, nešini ąžuolų vainikais, Padusčio Jonai ir jų palydovai kopdavo į Pūkšto kalną, podraug su artimaisiais iš tenykščių žolių pindavo vainikėlius ir leisdavo į artimiausią ežerą. Kad kas nors būtų sumanęs rinkti šiuos vainikėlius, Almantas teigia negirdėjęs. Vainikėlių rankiojimas - originalus jo paties sumanymas.

Pasekėjų neturi

Kokių nors neįprastų nuotykių graibstydamas Joninių vainikėlius A.Raščiauskas sako nepatyręs. Prie kranto priplukdytus vainikėlius jis surenka braidydamas, toliau vandenyse esančius - plaukiodamas. Šaltą Joninių rytą brisdamas į vandenį vyriškis teigia jaučiąsis tarsi būtų iš naujo krikštijamas. Po tokių maudynių nei karto nebuvo susirgęs ar šiaip sunegalavęs.

Neįprastą džiaugsmą rinkdamas vainikėlius patiriantis Almantas ne vienam siūlė tokią pramogą, bet pasekėjų nesulaukė. Gal žmonėms neįdomu tai daryti, nemato prasmės, neturi laiko, svarsto A.Raščiauskas. Jis prisipažįsta, kad dar nei vienas žmogus iš neįprasto jo pomėgio nėra šaipęsis ar kaip nors kritikavęs. Priešingai - dauguma domisi, stebisi, tačiau patys rinkti plaukiančių vainikėlių nesiryžta.

Sveikas, žvalus ir laimingas

"Manęs klausia, ar kartu su surinktais vainikėliais į namus nepartempiu ir visos į juos sudėtų lūkesčių, norų naštos, ar manęs neigiamai neveikia tų vainikėlių skleidžiama energija. Manau, kad neparsinešu. O jeigu ir parsinešu, vainikėliai mane nuteikia išties džiugiai, geros emocijos suteikia sveikatos", - įsitikinęs A.Raščiauskas.

Vainikėlių rinkėjas atkreipia dėmesį, kad jo iš vandens išgriebti vainikėliai visiškai nedūla ir netgi neaplimpa dulkėmis. "Daugumą vainikėlių sukabinau ant miegamojo sienos. Jei šie dulkėtų, mūsų kaimynystė taptų neįmanoma. O dabar miegodamas ar būdraudamas šalia kone dviejų šimtų savo surinktų vainikėlių jaučiuosi ir sveikas, ir žvalus, ir laimingas", - pabrėžia vyriškis.

Išskaidyti amžiais

Vainikėlių kolekcininkas tvirtina kaupiantis tik savo iš vandens išgriebtus vainikėlius. Kitų dovanojamų nepriima, nes jie, įkomponuoti į bendrą kolekciją, netektų prasmės. A.Raščiauskas kiek apgailestauja vainikėlių neskirstąs pagal metus ar kitokius kriterijus, tačiau pabrėžia, kad jo vainikėliai išskaidyti amžiais. XX amžiaus vainikėliams skirta viena, XXI amžiaus vainikėliams - kita siena.

Kolekcininkas atkreipia dėmesį, kad šio amžiaus vainikėliuose - daugiau įvairesnių žolynų. Šį faktą jis linkęs sieti su tuo, kad pastarųjų metų žemdirbystė nebe tokia intensyvi, laukai rečiau purškiami cheminiais preparatais, todėl atsigavo ir suvešėjo nykstančios žolės. Kita vertus, dabartiniuose vainikėliuose vyriškis pasigenda vaikystėje matytų žolynų, jis įsitikinęs, kad per kelias dešimtis metų nemažai augalų rūšių išnyko ar pakito.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"