TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jurga: "Man mirties nebėra"

2008 11 15 0:00
Vakar J.Ivanauskaitei, mirusiai pernai vasarį, būtų sukakę 47 metai.
LŽ archyvo nuotrauka

Galbūt pasipiktinsite ar nustebsite: kaip galima sakyti, kad mirties nebėra. Tačiau gal ji - kito buvimo pradžia? Ar mirtis gali atnešti bent truputėlį šviesos? Apie tai ragina mąstyti Jurgos Ivanauskaitės, kurios gimtadienį švenčiame, mintys, išsakytos kaunantis su vėžiu. Apie tai mums kalba rašytojos mama, artimųjų netekę žinomi Lietuvos žmonės ir su mirtimi dažnai susiduriantys medikai.

Vakar Vilniaus rotušėje surengta Jurgos gimimo dienos šventė. Buvo pristatyta didžiulė atsiminimų, laiškų, fotografijų knyga apie rašytoją. Jos mama Ingrida Korsakaitė sako, kad taip Jurga liko gyva, kad ši knyga - tarsi paminklas.

Menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė tiki, jog mirtis nėra pabaiga. "Dabar, kai Jurga išėjo, ypač daug mąstau apie mirtį. Tikiu, kad tai - tik perėjimas į kitas egzistencijas. Žmogaus pasaulis neišnyksta, dvasinė energija negali dingti", - įsitikinusi J.Ivanauskaitės mama. Tris mėnesius po dukters mirties I.Korsakaitė gyveno jos bute. Sako jautusi Jurgos dvasią, artumą, nenorėjusi grįžti į savo namus. Ingrida mirties nebijo - anksčiau ar vėliau ji ateis.

Amžinybės akivaizdoje.

"Gyvuokit", - grupę piligrimų pro Bernardinų bažnyčios duris išlydi pranciškonas Julius Sasnauskas. Vienuolis, kunigas to paties linkėjo ir J.Ivanauskaitei, kai išklausė ją prieš kelionę į Švediją, siuntė rašytojai laiškus, žinutes. Užduodame J.Sasnauskui kelis klausimus.

- Jurga savo knygoje "Viršvalandžiai" mini jus ir jūsų mintį, kad kartais reikia pasiduoti, kad visas Kristaus gyvenimas buvo pasidavimas. Kodėl ir kada to reikia?

- Pas Jurgą buvau pakviestas kaip kunigas padėti ligoje. Aplankiau ją išvakarėse, prieš kelionę į Švediją. Jurga nepasidavė. Ji važiavo kovoti, leistis būti gydoma.

Kiekvienas žmogus iki tam tikro laipsnio kovoja už savo gyvybę, bando prailginti gyvenimo laiką. Natūralu. Paskui ateina metas, kai turi pasiduoti. Žmogus tai pajunta. Dievas atveda prie tos akimirkos.

Tai puikiai rodo popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdys. Jis gydėsi, buvo operuojamas, gulėjo ligoninėse. O paskui tarė "stop", tarsi pasidavė. Suprato, kad kova jau beprasmiška, bergždžia.

- Kartą aukodamas Mišias už jauną žuvusį jaunuolį pasakėte, jog net tokios baisios mirties akivaizdoje lieka viltis. Kokia ta viltis?

- Mirtis visuomet išliks slėpinys. Turbūt ir gydytojui, ir kunigui matyti, kad kiekviena istorija yra kitokia, santykis su mirtimi kitoks.

O viltis - paprasta, dovanojama tikėjimo. Šventajame Rašte gausu principų, kad jei mirštame Viešpatyje, su Juo ir prisikelsime. Mūsų, kunigų, pašaukimas - žmogiškai paguosti mirties akivaizdoje ir, svarbiausia, sužadinti žmonių tikėjimą, parodyti nutrūkusiame gyvenime tai, kas leidžia tikėti amžinybe.

Žinoma, pasitaiko visokių mirčių. Kartais per laidotuves būna lengva, šviesu: žmogus nugyveno gražų amžių, turėjo laiko susitaikyti su visais, paskirstyti turtelį, buvo apsuptas mylinčių artimųjų, kurie jį slaugė ir neapleido, o dabar pasikvietęs kunigą iškeliauja į kitą pasaulį. Tarsi kažkas atlikta, gali jausti, kad jau čia pasirodė amžinojo gyvenimo pavidalas.

Kai miršta jaunas žmogus, šeimos tėvas, kai jis žūva kelyje, lengva sakyti - neliūdėkite. Tai yra tragedija. Mirtis yra blogis, tamsa, ir Biblija tą sako. Bet mes tikime, jog vienintelė tikra atsvara - Jėzus Kristus.

- Kaip išgyvenote artimųjų išėjimą?

- Mama ir senelė, viena parapijos draugė - artimiausi man žmonės, kurie jau mirę. Nereikia nė mirties - kai žmogus išvažiuoja, pradedi ilgėtis, jis atrodo daug geresnis, gražesnis, įdomesnis nei buvo iš tikrųjų. Meilės ir švelnumo proveržis prie kapo duobės - šviesus dalykas, irgi atvaizdas tos didžiosios šviesos, kurios dar nematome. Laidotuvės yra meilės metas.

- Bijote mirties?

- Padeda tai, kad traukiasi žmonės, kurie gyvenime buvo brangiausi. Kai jie išeina ten, kai natūraliai viskas siaurėja, mirtis neatrodo tokia baisi. Vis tiek bus susitikimas, galėsi atlikti tai, ko nespėjai čia padaryti, ypač tų žmonių atžvilgiu. Kitas dalykas - didėja pasitikėjimas Kristumi, jo vardu, jo asmeniu, dažnai aklas ir be jokių įrodymų. Tai prislopina natūralią mirties baimę.

Žinoma, dar norisi šį tą nuveikti, yra nebaigtų darbų, todėl persmelkia mintis: "Viešpatie, dar leisk čia pabūti." Mokausi iš apaštalo Pauliaus, kuris sako, kad galbūt geriau būtų persikelti ten, bet esu dar reikalingas čia. Laikinumo suvokimas yra dalis išminties, jis apsaugo nuo kabinimosi į daiktus, į žmones, nuo grobuoniškumo, egoizmo.

- Kokias mintis jums sukėlė J.Ivanauskaitės knyga "Viršvalandžiai"?

- Ta knyga ypatinga. Parašyta asmenybės, kuri labai aiškiai suvokdama savo likimą stovi amžinybės akivaizdoje. Yra nedaug kūrinių, parašytų tokios būsenos žmonių.

Suprantu, ko ji siekė. Tai nebuvo noras pozuoti, demonstruoti savo ligą, mirtį. Iš pradžių, kiek prisimenu, Jurga buvo labai uždara, daug ką slėpė, kad nepasigautų žiniasklaida, kuri visuomet sugeba subanalinti bet ką. Ir grįžimą iš Švedijos mėgino nuslėpti, tačiau žurnalistai vis tiek kažkaip iškniso, sugebėjo sugadinti žmogui nuotaiką.

Bet per ligą ji buvo kažką labai ypatingo, svarbaus atradusi, patyrusi, išgyvenusi ir norėjo tuo dalytis. Rašytojui, menininkui tai įprastas jausmas.

Prikėlė žaibas

Mirtis poetui Vytautui Petrui Bložei - liūdna tema, susijusi su kančiomis ir problemomis, praradimais. "Filosofiškai žiūrint mirtis - natūralus dalykas. Be jos žmogus netobulėtų", - mano V.P.Bložė. Poetas nujaučia, kad tai nėra pabaiga. Kaip gimimas - ne pradžia. "Kas bus po mirties, žmogui neduota žinoti", - sako jis.

V.P.Bložė teigia, jog jam yra tekę patirti ar bent susapnuoti klinikinę mirtį. Tai įvyko sovietų laikais. "Priėjai liepto galą, vaikine, su savo badavimais", - pagalvojo Vytautas, gulėdamas namie ir nebejausdamas kūno. Tuomet ėjo 70 diena, kai jis nevalgė - norėjo išsivalyti organizmą. Vyras sako supratęs, kad širdis sustojo, kūnas atšalo, jis liovėsi kvėpavęs. Už lango siautė audra. "Pro atviras balkono duris įlėkė kamuolinis žaibas ir susigėrė man į kaktą. Pajutau milžinišką elektros energiją kūne. Pradėjo plakti širdis. Patekęs į ligoninę papasakojau tai medikams. Jie sakė, kad žaibas galėjo suveikti kaip elektros šokas", - galbūt haliucinaciją, galbūt tikrą patirtį pasakoja V.P.Bložė.

Žmogaus vertė

Prieš šešerius metus mirė menininko žmona, poetė Nijolė Miliauskaitė. Vyrui buvo labai sunku. Jis patyrė, kokią didelę dalį buitinių rūpesčių ant savo pečių nešė moteris. "Mirtis padeda suprasti išėjusio žmogaus vertę", - tvirtina V.P.Bložė. Kūrėjas nebijo mirti. "Tik manau, kad reikia šį tą užbaigti, padaryti", - pamąsto poetas.

Meditacijos kapinaitėse

Dzenbudistas Rytis Juozapavičius taip pat tiki, jog mirtis nėra pabaiga, tik persikūnijimas į kitokį pavidalą, kitą kūną. "Kalbėdami apie pomirtinį gyvenimą, juo rūpindamiesi mes gaištame laiką. Nereikia mąstyti apie tai, kas tavęs laukia po mirties. Svarbu būti čia ir dabar, galvoti, ką šią akimirką darai", - paaiškina tokio tikėjimo prasmę R.Juozapavičius. Jis pasakoja, kad budistų nuo seno mėgstama meditacijų vieta buvo kapinės. Ten budistų meditatoriai norėdavo pamatyti, kaip greitai keičiasi pasaulis. Šiais laikais nereikia ieškoti kauburėlių su kryželiais ar antkapiais, kad suvoktum šio pasaulio laikinumą. "Ką darau, kad patirčiau nušvitimą šią akimirką? Kiek padedu kitiems žmonėms? Kiek myliu ir tarnauju savo artimiesiems?" - tokius klausimus, anot lietuvio dzenbudisto, turėtume užduoti kiekvieną minutę.

Vyras prisimena vienas laidotuves, kai dar vaikystėje atsisveikino su trejų metų broliuku. "Mirtis buvo mūsų namuose. Bandžiau ją suvokti", - sako Rytis. Jis, būdamas vaikas, negalėjo labai stipriai sielvartauti ir išgyventi.

Mirtis kaip ginklas

R.Juozapavičius kaskart, kai jį arba artimuosius kankina skausmas ar liga, pagalvoja apie mirtį: "Išmintinga gyventi taip, tarsi ši diena būtų paskutinė. Tai yra blaivu. Dažnai mąstome, kad vėliau pataisysime, bet nežinome, ar turėsime tam laiko."

Jis neišvengiamai per žiniasklaidą gaudavo žinių apie vis blogėjančią J.Ivanauskaitės padėtį. "Tai siaubinga. Mirštant reikia be galo daug energijos priešintis. Jaučiu, kad tokioje situacijoje labai gerai yra ramybė ir tyla. Viešumas atima jėgas", - mano komunikacijos konsultantas.

Vieša mirtis gali būti kaip protestas: žmonės susidegina, badauja, kad įrodytų savo. Tada tai yra ginklas - gyvybę paverti kovos instrumentu. O gal ir Jurgos mirtis buvo tokia? Siūlome ištraukas iš J.Ivanauskaitės laiško, rašyto gydantis Švedijoje. Jis buvo perskaitytas 2006 metų vasarį per vieną knygų mugės renginį.

Jurgos laiškas

"Sunki liga prilygsta vienuolyno celei. Vienatvė ir tyla. Svarbiausia, kad tyla stojo manyje pačioje. Viskas nuščiuvo, nebėra jokio triukšmo. Aš nebekuriu jokių ateities planų, nė menkiausių puikybės kurstomų scenarijų, nebeužsibrėžiu jokių kūrybinių siekių, išskyrus patį gyvenimą, kurio trokštu bet kokia kaina išplėšti kuo daugiau. Aš nebebijau mirties, man nebereikia slapčia svarstyti, kokia ji bus ir kada ateis. Dažnai pasižiūriu į vadinamuosius sveikuosius ir galvoju, kad jie kur kas labiau apsėsti mirties negu aš, nes yra jos įkalinti nežinioje. Apie mirtį išvis negalvoju, man jos nebėra, kaip kad iššokusiam su parašiutu dingsta aukščio baimė. Tačiau aš absoliučiai blaiviai suvokiu, kokias perspektyvas turi žmonės su mano diagnoze. Mano draugai tiki, kad įvyks Stebuklas. Bet Stebuklas jau įvyko. Tai - Dievo priartėjimas, Malonė, kasdien vis gilesnis ir gilesnis mano tikėjimas. Kai kam liga ir kančia, kuria susimoku už šias transcendentines patirtis, gali pasirodyti per didelė kaina. Tačiau aš taip nemanau. Esu dėkinga savo ligai, nors priešinuosi jai ir su ja iš paskutiniųjų kovoju. Bet jaučiu, kad svarbus yra ir nuolankumas, atsidavimas būti vedamai tuo keliu, kuris neišvengiamas.

Dar niekada mano gyvenime nebuvo tiek ramybės, šviesos ir palaimos

valandų. Dar niekada nesijaučiau apgaubta tokiu galingu pažįstamų ir nepažįstamų žmonių meilės, tikėjimo ir vilties skydu. Dar niekada nepatyriau tokios absoliučios laisvės kaip dabar, tarsi jau būčiau įveikusi visus barjerus."

Garbingai išeiti

Per trisdešimt metų už pacientų gyvybes kovojantis medikas Gintautas Kėkštas į mirtį žiūri kaip į natūralų, neišvengiamą žmogaus gyvenimo etapą. "Naujosios technologijos leidžia gydyti ligonį neapibrėžtą laiką. Atitoliname mirtį. Bet ji yra natūrali", - sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas. Mediko praktiką jis pradėjo dar studijų laikais - dirbo broliuku intensyviosios terapijos skyriuje.

Pacientų giminaičiai, kai kurie medikai nesutinka su požiūriu, kad kartais ligoniui, užuot jį operavus, desperatiškai bandžius keliomis dienomis ištempti gyvenimo trukmę, reikia leisti ramiai ir garbingai numirti. Užuot gulėjus ligoninėje, keliauti namo ir likusį laiką praleisti su artimaisiais.

G.Kėkštas atsimena žmonos močiutę, kuri mirė sulaukusi šimto metų. Žolininkė pasiimdavo sunkiai sergančius žmones iš ligoninės ir būdavo su jais iki pat paskutinės dienos. Ligoniai mirdavo namie, apsupti ramiai nusiteikusių artimųjų.

"Dabar vyrauja tokia nuostata: prieš mirtį įkišame žmogų į intensyviosios terapijos skyrių - ir viskas padaryta. Kai gimsta vaikas, aplink jį visi šokinėja, kai miršta (nekalbu apie ligonius, kuriems galime padėti), žmogumi nusikrato", - piktinasi medikas. Jis turi patirties, ką reiškia marinti artimą, - iki mirties prižiūrėjo tėvą, nors galėjo lengvai paguldyti į ligoninės reanimacijos ar intensyviosios terapijos skyrių.

Likti žmogumi

Gintautas visuomet kremtasi dėl mirusių ligonių, kuriems dar buvo galima kuo nors pagelbėti. "Mums yra keli keliai - sužvėrėti, visai atbukti arba pasistengti likti žmonėmis. Tarp mano specialybės gydytojų yra nemažai savižudžių, alkoholikų, narkomanų. Pagalvokite, dauguma kitų medikų nori su mumis pasidalyti komplikacijomis, sunkumais, o ne laimėjimais", - pasakoja jis.

Vienas būdų atsipalaiduoti, užsimiršti - sportuoti. Jaunystėje vyras

buvo orientacininkas, intensyviai bėgiojo, slidinėjo. Šiandien gydytojas taip pat ilsisi gamtoje ir judėdamas.

Gintautas įsitikinęs, kad kiekvienas galvojame apie mirtį, apie tai, kas bus po jos. "Šiuo metu nebijau, o kaip bus, pamatysim", - sako į šeštą dešimtmetį įžengęs vyras. Jo manymu, labai iškalbingas tas faktas, kad daug vyresnio amžiaus žmonių mąstydami apie mirtį prisimena Dievą, sugrįžta į tikinčiųjų bendruomenes.

Pamilti ligą

"J.Ivanauskaitė buvo jauna moteris. Ji kariavo su mirtimi. Bet galiausiai suprato, kad reikia priimti, pamilti ligą, kuri suteikia ne vien skausmo. Ji išgyvendavo ir džiaugsmo minučių", - sako ilgametė gydytoja alytiškė Birutė Žemaitytė, perskaičiusi paskutinę J.Ivanauskaitės knygą "Viršvalandžiai".

Medikė 21 metus dirbo reanimacijos skyriuje, išlydėjo daugybę mirštančių žmonių, vėliau parašė kelias knygas, kurių viena - apie mirštančiųjų palydas anapus "Palydėti į tėvo namus".

"Mirtis yra perėjimas, virsmas. Išėjimas iš vienos sferos į kitą. Su perėjimu reikia susipažinti, kad žmogus nesijaustų kaip skandinamas kačiukas, kad nebijotų", - aiškina B.Žemaitytė. Ji nebijo mirti. Mintyse tėra lašelis baimės: kūnas nenori suirti. Tačiau, pasak medikės, žmogus - ne vien kūnas, o dvasia yra begalinė. "Jei miršta žmogaus dvasia, tada ir kūno mirtis jam atrodo baisi. Tobula meilė naikina baimę. Mylėk save, kitus, Dievą, pasaulį, tada ir mirtis nebus baisi, o tik vienas gyvenimo akordų", - moko B.Žemaitytė.

Pamestinukai

Moteriai teko palydėti amžinybėn devynis artimus žmones. Ypač sunkią ir ilgą agoniją išgyveno jos mama. "Žmogus turi kentėti kaip moteris gimdydama. Tačiau po kančios ateina džiaugsmas", - įsitikinusi gydytoja. Tik jokiu būdu nereikia siekti mirties. Ji pati net neraginta medikų pasiprašė pakeisti širdies vožtuvus. Birutė galėjo nuleisti sparnus ir, anot jos knygos pavadinimo, "eiti namo". Bet kodėl nepasinaudoti medicina, kad gyvenimas būtų gražesnis, visavertiškesnis? Moteris tvirtina, jog reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad gyventum. Kas rytą pusvalanduką 63 metų alytiškė atlieka pratimus - sportuoja. "Senatvė? Pabaiga? Kam visa tai darau? O kodėl turėčiau būti susikūprinusi, raukšlėtu veidu ir eiti kaip kokios devynios pėtnyčios? Juk turiu skleisti gyvenimo džiaugsmą", - užsidegusi kalba B.Žemaitytė.

Mūsų laikais atsiranda daug pamestinukų - tokių, kurių niekas nepalydi iš šio pasaulio. B.Žemaitytė išlydėdama žmones pastebėjo, kad "nudvasintųjų" mirtis yra sunkesnė, sukelia daugiau baimės. Vis dėlto gydytoja mieliau kalba apie gyvenimą ir gyvybę - tai svarbiausia. Gal tik vorų nelabai mėgsta, bet ir mažiausia gyvybė jai atrodo nuostabi.

Trumpai

Ištraukos iš J.Ivanauskaitės knygos "Viršvalandžiai".

* "Kol ramiai gyveni ir esi visiškai sveikas, mirtis tėra abstrakcija. Nesvarbu, kad kiti, net patys artimiausieji, miršta. Tai neišsklaido tavo paties nemirtingumo iliuzijos, juo labiau kad ją palaiko ir kursto naujausios "lengvo ir patogaus" gyvenimo doktrinos."

* "Fizinė kančia ir fizinis skausmas kažkokiu mistiniu, metafiziniu būdu pramina, praskiria, prakerta it miške, lyg kalnuose išsprogdina Kelią į Tikrąjį Džiaugsmą."

* "Ši palaiminga pilnatvė, kurioje esu dabar, negali kilti iš manęs pačios, o tik iš Dievo. Ir net juodžiausio sielvarto valandos labiau primena begalinį žvaigždėtos nakties dangų nei tą neviltį, kurią patirdavau anksčiau, kurion būdavau įgrūdama ir užrišama it skandinti nešama katė maiše."

* "Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą iš vis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"