TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Jurgio Kunčino kūryba atgyja drožiniuose

2007 02 17 0:00
Drožėjas pradėjo nuo liepos medžio, o dabar viską - ir smulkius lapelius, ir gėlytes - drožia iš ąžuolo.
Fausto Augustino nuotrauka

Tautodailininkas Saulius Lampickas įsitikinęs, kad drožėjas turi pirmiausia ką nors išsakyti savo drožyba. Amato dalykai, kaip viskas padaroma, jam nėra tokie svarbūs ir vien techniškai įdomūs drožiniai be filosofinės minties atrodo šiek tiek nuobodokai.

Šiemet Saulius Lampickas yra numatęs išdrožti apie dešimt, o gal ir daugiau skulptūrų kompozicijų rašytojo Jurgio Kunčino kūrybos temomis. Remdamasis romanu "Tūla" tautodalininkas ketina sukurti Tūlos, nuoširdžios, pažeidžiamos, savo pašaukimo gyvenime ieškančios mergaitės, skulptūrą. Iš romano "Glisono kilpa" į drožinius persikels kaimo vaizdai, buitis, darbai, rūpesčiai.

Savo kūriniams menininkas yra parinkęs ir konkrečių rašytojo kūrybos citatų. Pavyzdžiui: "1954 metų rudenį mūsų miestelio turguje raišas raudonplaukis vyras pardavinėjo kalbančią varną... Už varną tas žmogus prašė šimto rublių. Tiek mano mama neturėjo"; "Esu žinomas rašto žmogus. Už nedidelį atlygį ar vakarienę galiu sudėti odę, ditirambą, sonetą, etc."; "Juk kiekvienas menžmogis šiek tiek šizoidas, gal ne? Normalūs tik amatininkai arba prisitaikėliai".

Vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos rašytojų Jurgis Kunčinas gimė 1947 metais Alytuje. Mirė 2002 metais Vilniuje.

"Atvažiuos Jurgis..."

"Iš Alytaus menininkų daug teko girdėti apie Kunčiną: "Atvažiuos Jurgis, paskaitys, dalyvaus..." - prisiminė 1987 metus tautodailininkas Lampickas. - Man pasirodė labai paslaptinga ir šiek tiek pasidomėjau jo kūriniais. Nesu iš tų žmonių, kurie daug skaito, nes tam paprasčiausiai neturiu laiko, bet perskaičiau Kunčino noveles ir man labai patiko. Būtent tie Alytaus vaizdai."

Vėliau buvo Kunčino romanai "Glisono kilpa" ir "Tūla". Vilniuje Lampickas metus mokėsi stalių mokykloje ir pažįstamas vietas - Senamiestį, Užupį, Vilnios upelį - iš naujo atrado rašytojo kūryboje.

"Užsikabinau už vienos kitos Kunčino novelės citatos ir pamačiau, kad jos labai gražiai suskamba medyje, - pasakojo tautodailininkas apie 2000 metais sukurtus pirmuosius darbus. - Kunčino kūrybos temos - skaudžios ir aktualios. Daug pokario. Ir Nepriklausomybės pradžia užkabinta. Kas buvo, kas yra dabar. Gyvenimo autsaideriai, pijokėliai, nevykėliai. Man įdomios socialinės problemos."

Vėliau Lampickas susipažino su pačiu Kunčinu. Rašytojas ne kartą kvietė jį pas save į sostinės Žvėryno rajoną arbatos išgerti. Taip ir nenuvažiavo. Pasak pašnekovo, visur vėluoja. Gal porą kartų senamiesčio kavinukėje yra kartu pasėdėję. Nebuvo nei draugai, nei bičiuliai, tačiau tautodailininko darbus Kunčinas matė ir tarsi palaimino drožėjo sumanymą.

"Skaitau knygas, dėlioju mintis į galvą. Gal kam nors kai kas nepatiks, gal ką nors šokiruos, - apie savo drožinius kalbėjo pašnekovas. - Bet toks yra mūsų gyvenimas. Kai kas mano, kad tų tamsybių menininkams nereikėtų užkabinti. Aš šiek tiek užkabinu, bet drožiu ir angelus, paukščius, gėles, tad pusiausvyrą, manau, išlaikau."

Svajonė išsipildė Alytuje

Kodėl pasirinko būtent drožybą, kuo toliau, pasak tautodailininko, tuo sunkiau pasakyti. Dar mokykloje knietėjo viskas, kas susiję su menais, literatūra, tačiau būti skulptoriumi ar tapytoju atrodė neįgyvendinama svajonė. Baigė Kauno miškų technikumą. Studijavo miškininkystę ir Žemės ūkio akademijoje, bet trečiame kurse metė studijas. Nuo vaikystės buvo didelis noras drožti ir svajonė netikėtai išsipildė Alytuje.

Keturiasdešimt penkerių metų Saulius Lampickas kilęs iš Pakruojo rajono Rozalimo miestelio, tačiau vedė alytiškę ir apsigyveno Alytuje. Tuo metu kūrėsi Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyrius. Įsitraukė į tą veiklą, pradėjo drožti, susipažino su Alytaus menininkais.

"Dar tik norintį drožti pakvietė į plenerą Klepočiuose prie Alytaus. Su kitų meistrų pagalba padariau penkių ar šešių metrų stogastulpį. Kitais metais vėl dalyvavau, bet man labai prastai sekėsi, - prisiminė pašnekovas. - Supratau, kad nėra ko maivytis. Reikia rimtai pabandyti. Buvau užsispyręs ir patikėjau, kad vis dėlto būsiu drožėjas. Atsisakiau visų valdiškų darbų ir metus sėdėjau dirbtuvėje, drožiau. Mokytojai buvo tie, kurie šalia pleneruose dirbo. Sulaukiau pradžioje ir užgauliojimų. Skeptiškai nusiteikę kolegos sakė: "Nei tu kankinkis, nei tu būsi drožėjas". Tačiau buvo ir nuoširdžių, kurie ir į plenerus kvietėsi, ir padėjo. Tikrai reikia daug pastangų įdėti ir dabar kartais būna labai sunku."

Būti drožėju

2000 metais Lampickas buvo apdovanotas prestižine Liongino Šepkos premija. Tautodailininkas pripažino, kad menininkui įvertinimas vis dėlto reikalingas, nes pasijaučia saugiau, tvirčiau ant žemės. Gauti diplomai ir apdovanojimai dar svarbesni dėl šeimos. Ji, šiaip ar taip, buvo nuskriausta, kol drožėjas atsistojo ant kojų - visi uždirbti pinigai ėjo įrankiams įsigyti ir dirbtuvėms įsirengti.

Lampickas jau penkiolika metų pats moko drožti vaikus Alytaus dailiųjų amatų mokykloje. Pasak jo, pradžioje buvo daug entuziastingų ir gabių vaikų. Yra auklėtinių, kurie toliau savarankiškai drožia ar studijuoja Dailės akademijoje. Pastaraisiais metais nebėra tokio susidomėjimo. Pasikeitė vertybės, visi nori greitų pinigų, tačiau darbo - jokio. Pedagogas guodžiasi nors tuo, kad iš keliolikos vaikų grupėje bent trys keturi tikrai nori drožti ir iš jų gali kas nors išeiti.

"Tie, kurie tikrai nori ką nors pasiekti, žinių mokykloje gauna. Tačiau jei pasirinkai tą amatą, turi savarankiškai dirbti. Penkiolika ar dvidešimt valandų per savaitę mokykloje yra mažai. Turi ir parėjęs namo tuo gyventi. Aš visą gyvenimą paverčiau drožyba. Nuo ryto iki vakaro mąstai, dėlioji mintyse, kaip tą drožti, kaip šitą", - pasakojo tautodailininkas.

Lampicko žmona Audronė, baigusi Kauno miškų technikumą, dabar vadovauja Dzūkijos tautodailininkams ir pati, kaip taudodailininkė, garsėja margučiais. Mediniais ir tikrais, marginamais kaip senovėje - vašku.

Tautodailininkų keturiolikmetė dukra Banga taip pat linkusi į menus: muzikos mokykloje mokosi griežti smuiku, piešia. Aštuoniolikmetį Vilių labiau traukia tokios sritys kaip ekonomika, finansai, investavimas. Gal tėvui ir būtų smagu, kad ir sūnus drožtų šalia, tačiau jei nenori - neragina. Šeimoje vyrauja demokratiška dvasia.

Trumpai

Tautodailininkas Saulius Lampickas gimė 1962 metais Rozalimo miestelyje, Pakruojo rajone. Nuo 1987 metų gyvena Alytuje. Pirmąją personalinę parodą surengė 1991 metais. Nuo 1992 metų - Tautodailininkų sąjungos narys. Lietuvių liaudies dailės parodų, plenerų Lietuvoje ir kūrybinių stovyklų Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje dalyvis. 2000 metais įvertintas Liongino Šepkos premija, 2003 metais - Alytaus miesto savivaldybės Kultūros premija. 2005 metais pripažintas geriausiu Alytaus apskrities liaudies meistru. Jo drožinių yra įsigiję Rokiškio ir Alytaus muziejai. Apie šimtą didelių darbų yra viešosiose erdvėse Lietuvoje, taip pat Švedijoje, Vokietijoje, Vengrijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"