TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Justinas Marcinkevičius: visa ko pradžia yra gimtinė

2010 03 09 0:00
Asmeninio albumo nuotraukos

Ramioje ir tylioje gatvelėje Vilniuje yra namai, kuriuose telpa Lietuva. Čia mūsų tautos dainius poetas Justinas Marcinkevičius rytoj, kovo 10-ąją, minės 80 metų sukaktį. Tiek nedaug, palyginti su Lietuva, kurios vardas skamba tūkstantį metų. Bet jiedu visą amžių šalia.

Vis dažniau poetas Just.Marcinkevičius pasitraukia į pamėgtą namų tylą - nuo šurmulio ir bruzdesio. Ne tik jam, bet ir žmonai Genovaitei, ištikimai gyvenimo draugei, taip, sako, geriau, nes nebe tie metai į visus jubiliejinius renginius suspėti.

Kaip ir ankščiau, Just.Marcinkevičius dažnai palinksta prie rašomojo stalo. Jo poezija žadina ir kelia tautą. Eilėraštis jam - dvasios namai, išsiilgti ir giliai subrandinti.

Tik išdavikė lazda kampe prie knygų lentynos kartais primena poetui, kad į ją tenka atsiremti. Bet apie tai pats poetas nieko nesako.

Jis tik užsimena, jog kai praeis šis jubiliejus, kitą švęs tik sulaukęs 100 metų. Jei taip pasakė, taip ir bus. Poetas tiki skaičių magija. Tikime ir mes!

Žvilgt poetas ton pusėn, kur ant sienos - Maironis ir šalia jam brangi, vienintelė išlikusi jo tėvų vestuvių nuotrauka. Tai du jo atspirties taškai, esantys kartu su juo visą gyvenimą.

"Nėra namų, menksta ir tauta"

- Namai - tai ir gimtinė, ir tautos būstinė, ir vieno žmogaus privati bei uždara erdvė. Kaip Jūs apibūdintumėte namus?

- Be abejo, visa ko pradžia yra gimtinė. Šaknys, žemė. Dangus. Maniau, kad jis yra tik todėl, kad aš į jį žiūrėčiau. Tai ir žiūrėdavau, nuvirtęs aukštielninkas žolėje, kol baisu pasidarydavo. Kodėl paukščiai gali gyventi ir žemėje, ir danguje? Kiti ir vandenyje. Vandens bijojau ir dabar bijau. O kiek visko buvo gryčioje, kluone ar kokioje pašiūrėje.

Tai ir klausiu savęs: argi ne viskas - nuo kokio nors neregėto anksčiau daiktelio iki dangaus - yra gimtinė, kuri su kiekviena diena auga, plečiasi, didėja, atsiskleisdama žmoguje ir jį augindama. Iki tautos. Tas žodis ateina į žmogų gerokai vėliau. Ypač anų laikų kaimo vaikui. Kad jį suprastum, išsiaugintum savyje, reikia daug žinoti.

Žinoma, tauta išauga iš gimtinės. Kai iškrenti iš tautos, iškrenti ir iš gimtinės.

- Reto žmogaus gyvenime sutampa asmeninis jubiliejus ir gimtosios šalies atgimimo sukaktis. Šiemet minėsime Jūsų 80-ąjį gimtadienį ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ąją sukaktį. Kuri data Jums reikšmingesnė - kovo 10-oji ar kovo 11-oji?

- Tik iš kovo 10-osios einu į kovo 11-ąją. Kad kur nors nueitum, turi peržengti gimtosios gryčios slenkstį.

- Jūs daug prisidėjote prie tautos namų kūrimo. Kokia dvasia juose turėtų atgimti?

- Tikrovėje Tautos namų dar nėra, nors padėta daug pastangų - M.K.Čiurlionio, J.Basanavičiaus ir kitų XX amžiaus šviesuolių. Jie regėjo tuos namus tik Vilniuje, ir tik ant Tauro kalno. Deja, galima tik liūdnai nusišypsoti: nėra namų - menksta ir tauta. Išsivaikšto.

- Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje virš beveik žmogaus dydžio Rūpintojėlio skulptūros yra tokie Jūsų eilėraščio žodžiai "Lietuva, ką tu veiki?" Kitur sakoma: "Lietuva, kur tu eini?" Kaip tartumėte šiuos žodžius šiandien?

- "Lietuva, kur tu eini?" ne visai mano žodžiai. Eilėraštyje ("Ašara Dievo aky") yra eilutė "Lietuva, ką tu veiki?" (Visas eilėraštis skamba taip: Ašara Dievo aky/ Lietuva ką tu veiki/ nieko tavęs neprašau/ tik nenutildama šauk/ volunge šauk ąžuole/ akmeniu kelio gale - red.)

Vykstant vienai rinkimų kampanijai viena partija iškabino plakatą (agitacinį) su mano ir ne mano žodžiais: "Lietuva, kur tu eini?" Mano kolega poetas Valdas Kukulas išspausdino laikraštyje straipsnį, smerkiantį tokią savivalę. Niekas net nekostelėjo, bet ta partija rinkimus, rodos, pralaimėjo. Žinoma, ne dėl Kukulo straipsnio ir ne dėl mano eilėraščio. O tie žodžiai, kuriuos cituojate, šiandien dar aktualesni - atsiskleidė jų egzistencinė, o ne agitacinė prasmė. Gal net būtiškoji tautos prasmė.

- Poetinėje dramoje "Mindaugas" iškėlėte Lietuvos vienybės idėją. Ar šiandien tos vienybės mums pakanka?

- Labai nepakanka. Esu daug kalbėjęs apie santarvę ir vienybę. Deja, atrodo, kad kuo daugiau apie ją kalbi, tuo labiau ji nyksta.

"Ragaišis kvepėjo kartą metuose"

- "Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,/ retai nuo pečiaus dvelkė šiluma" (Eilėraštis "Šventoji duona"). Ar Jums tebekvepia vaikystės namų ragaišis?

- Gimtojoje gryčioje ragaišis kvepėdavo tik kartą metuose: per Šv. Onos atlaidus, kurie sutapdavo su rugiapjūtės pabaiga - taigi su šviežia duona.

Ragaišis - tai kvietinė duona. Žinoma, skanesnė ir kvapnesnė. Baltesnė, bet dar ne pyragas. Būdavo lietingų vasarų, rugiapjūtė užtrukdavo ir ragaišis nusikeldavo arba visai prapuldavo. Vaikystės namai! Negaliu pasakyti apie juos nė vieno blogo žodžio. O ragaišio skonį atsimenu.

- Rašėte: "Esu kaimiškos kultūros augintinis, aplink mano galvą čiulbėdama skraidė dar gyva liaudies daina." Ar išlikote toks pat kaimiškos kultūros augintinis?

- Turbūt taip. Pavyzdžiui, jeigu norite mane pravirkdyti, dainuokite liaudies dainas. Gan greit apsiašaroju. Nežinau, kodėl. Gal kad pats esu jas dainavęs. Pradėjau seniai, dar vaikystėje.

- "Kaip dabar suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Lengvo gyvenimo ir nėra. Bet man atrodo - buvau laimingas", - sakėte. Ar galėtumėte tą patį pakartoti ir dabar, kai sulaukėte garbingo jubiliejaus?

- Gyvendamas visko patiri. Prie žemės prilenkia artimųjų netektys, kartkartėmis užpuola didesnės ar mažesnės ligos ir sopuliai, kitokios negandos, giliau išgyveni konfliktines situacijas. Visuomenėje ir savyje. Daug tų rūpesčių. Bet jeigu pavyksta tai įveikti - ir esi laimingas. Bent jau apytikriai.

- "Kelias iš namų, kurių jau nėra, bet iš kurių vis nepajėgi išeiti" - Jūsų žodžiai. Koks buvo Jūsų kelias iš gimtųjų namų?

- Taigi iš gimtųjų namų niekada neišeini. Nuolat varstai jų duris savyje. Nors ir sudegė tie mano namai karo ugnyje. Išėjau iš jų į Vilniaus universitetą. Labai skaudu nebuvo. Buvo smalsu. Kažkaip įsikinkiau į juos, įėjau į didesnius - į Lietuvą.

"Kelias nesibaigia, bent kol kas"

- "Čia pat už vartų prasidėjo kelias iš namų - prie knygos, prie kultūros." Koks tai buvo kelias - ilgas ir varginantis ar viliojantis ir džiugus?

- Visoks. Įkrisdavai į kokią duobę, išsikapstydavai. Jaunystė! Atrodo, kad tas kelias nesibaigia, bent kol kas.

- "Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs, pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių" (Eilėraštis "Šią naktį"). Ar supantys daiktai Jus iš tiesų vargina ir trukdo kurti?

- Nesakyčiau. Daiktai reikalingi, kiek jie iš tikrųjų reikalingi.

- "Nejaugi mes jau tiek turtingi duona, kad galim ją barstyti į šalis." Ar prisimenate, kur suradote ir ištarėte šiuos žodžius?

- Tai eilėraščio "Šventoji duona" eilutė. Galima sakyti, atsinešiau ją iš vaikystės. O parašiau todėl, kad mačiau baisų neūkiškumą, aplaidumą. Visada skaudu regėti duonos pažeminimą.

- Netekote mamos, kai Jums buvo 14 metų. Kaip ši skaudi netektis palietė Jus ir gimtuosius namus?

- Apie tai sunku kalbėti - žodžių nėra. Tarytum suiro namų tvarka. Netrukus neliko ir pačių namų. Sudegė. Tėvas liko kaip stovi su keturiais vaikais ant pliko lauko. Nepaliauju stebėjęsis - kaip jis išlaikė. Iš kur ėmė jėgų pradėti viską iš naujo.

"Svarbi kaip atmintis"

- Kiek ir kaip keitėsi Jūsų namai, kai sukūrėte savo šeimą? Kurie namai yra Jums brangiausi?

- Namai nesikeičia. Namai - kaip dvasios kūrinys. Idėja, kuri visada yra žmoguje, jos saugojimas. Baisu būtų jos netekti. Peržengdamas naujo būsto slenkstį, jau atsineši į jį "namus" - kaip pirmavaizdį. Gali gyventi prabangiausiame savo rūme, bet neturėti namų.

- Pasitinkant Jūsų jubiliejų pristatoma baladžių poema "Devyni broliai", kuri buvo išleista 2000 metais. Kas tie "devyni broliai" ir kodėl Jums yra svarbi ši knyga būtent dabar?

- Devyni - tai ir mistinis, ir mitinis skaičius. Jį dažnai sutinkame tautosakoje. Net ir Eglės devyni (būtent devyni!) broliai dalgiais užkapojo Žilviną.

Na, o man ši poema svarbi kaip atmintis, kaip paauglio regėjimas, kaip jo nuoskauda - istorinė, socialinė, moralinė... Pagaliau kaip klausimas. Kodėl, kodėl, kodėl...

Noriu pabrėžti, kad šį "Devynių brolių" leidimą pasiūlė "Santaros" žurnalas. Dėkingas jam už tai.

- Kartą užsiminėte "... sau namus surandu tik eilėraštyje. Pasirodo, kad ir aš negaliu be jų. Ten mano šaknys." Ar tikrai eilėraštyje yra nuolatiniai Jūsų dvasios namai, kuriuose galite pabėgti nuo kasdienybės?

- Gal tai eilėraščio ieškojimas, ėjimas į jį. Būsena, kai daug prisimeni. Kai labai ilgiesi. Namų - savyje.

"Nelengva, bet įdomu"

Šeimos nuotraukos liudininkės: žmona Genovaitė Marcinkevičienė visada yra šalia savo vyro - štai abu poilsiavo Palangoje, štai abu surengtame poezijos vakare kultūros namuose ir abu - Rotušėje, Vilniuje minint poeto 70 metų jubiliejų.

Moteris gyvai svarsto: kaip šį kartą surasti laiko, kad abu kartu tokia gražia proga galėtų pabūti su artimaisiais. O laiko niekad nėra. Jubiliejiniai Just.Marcinkevičiaus kūrybos vakarai jau prasidėjo - namai skendi rožių žieduose. Kitą dieną gėlių namuose bus dar daugiau. Poeto žmonai šis laikas pats sunkiausias, bet ir gražiausias. Abu kartu - nuo jaunystės laikų.

- Su savo būsimuoju vyru poetu Just.Marcinkevičiumi susipažinote, kai abu buvote studentai. Poeto kūrybinio kelio pradžia, kai pasirodė "Dvidešimtasis pavasaris", buvo ir Jūsų bendro gyvenimo pradžia. Kokie buvo Jūsų pirmieji namai?

- Buvau Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto studentė. Justinas - tik baigęs jį. Mūsų pirmieji namai buvo nuomojamas kambarys Žvėryne. Vėliau gavome valdišką butą. Jaunystė, laimė ir džiaugsmas - mano pirmieji namai.

- Kokie buvo Jūsų tėvų namai? Kuo jie yra Jums brangūs?

- Tėvai buvo ūkininkai. Kėdainių rajone turėjo geros žemės ir 10 ha miško. Tėvas mylėjo mišką, tvarkė jį. Kaip į šventę važiuodavo ar eidavo šienauti laukymės, grybauti. Mes, vaikai, kartu su juo. Iki šiol prisimenu raudonėlių kepurėles.

- Ar namai laikosi ant Jūsų trapių moteriškų pečių?

- Mūsų namai laikosi ant mūsų abiejų pečių.

- Ką reiškia būti poeto žmona?

- Ar lengva, ar sunku būti poeto žmona, atsakysiu išmintingu Antano Venclovos pasakymu: nelengva, bet įdomu.

- Kas Jūsų šeimoje yra permainų ir pokyčių nešėjas?

- Permainų vėjai. Šeimoje uraganinių vėjų nebuvo. Lengvas vėjelis nupučiamas. Tegul taip būna visada.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"