TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

K.Buožytės komanda: mama, Bruno ir draugai

2008 08 16 0:00
K.Buožytė gyvena bangomis. Dabar jai - ramus, naujos idėjos gludinimo laikas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Geriausias šių metų vaidybinis filmas "Kolekcionierė" tik kelis mėnesius rodomas kino teatrų ekranuose, o jo režisierė Kristina Buožytė jau lipdo naujo filmo griaučius. Merginos palaikymo komandos branduolys nesikeičia. Pirmoji visuomet - mama. Įdomu, kokią vietą užima prancūzas Bruno Samperis, padėjęs kurti "Kolekcionierės" scenarijų? Kristina yra prisipažinusi, kad Bruno jaučianti ne vien kolegiškus jausmus.

- Šiemet baigėte kino ir televizijos režisūros studijas, gavote magistro diplomą, sukūrėte filmą "Kolekcionierė", nominuotą geriausiu metų vaidybiniu filmu. Ką veikiate dabar?

- Šiuo metu kuriu naują scenarijų. Jis - dar tik užuomazgos stadijoje. Naujame projekte mane domina kūno realybės ir minties fantazijos santykis. Kaip žmogus pasidalija tarp kūno ir... minties? Net nežinau, kaip išversti, nes angliškai sakau "body and mind", o lietuvių kalba... Protas? Dvasia? Gal dvasia. Lietuviškai dar neapibrėžiau.

- Scenarijų rašote vėl ne viena?

- Taip. Dirbu su Bruno (B.Samperis - vienas iš filmo "Kolekcionierė" scenarijaus bendraautorių - aut.). Mudu padėjome pagrindą, o dabar ieškau lietuvio scenaristo ar šiaip žmogaus, su kuriuo sutaptų požiūriai, ir galėtume kartu toliau vystyti scenarijų. Kadangi veiksmas vyksta Lietuvoje, reikia lietuviškų realijų, žmonių, dialogų.

- Kai telefonu kalbėjomės birželį, buvote Prancūzijoje. Susitikote su Bruno dėl naujojo scenarijaus?

- Taip. Vienai kurti nepatinka. Man reikia kalbėtis, nagrinėti, matyti viską iš šalies. Dar nepasiekiau tokio lygmens, kad galėčiau dirbti viena.

- Galbūt spėjote ką nors pamatyti Prancūzijoje?

- Buvau Pietų Prancūzijoje: Marselyje, Nicoje, keliuose aplinkiniuose kaimeliuose. Kaimo pamačiau (juokiasi). Tačiau pagal mūsų standartus - tai nedideli miesteliai. Man labai patiko.

Kūrybingas žmogus

- Kaip susipažinote su Bruno?

- Tai įvyko Prahoje, per kino ir interaktyviųjų žaidimų kūrybinius užsiėmimus. Abu buvome dalyviai. Nieko nežinojau apie interaktyvumą, buvo įdomu. Tuo metu dar studijavau akademijoje (Muzikos ir teatro akademijoje - aut.) - tarptautinėje grupėje buvome tik dvi lietuvės.

- Bruno - interaktyvių žaidimų kūrėjas? Kuo jis užsiima?

- Su kinu jis neturi nieko bendro, tiesiog yra kino mėgėjas, dažnai žiūri filmus. Jis kuria internetinius puslapius, jo kompanija - kompiuterinius žaidimus. Labai kūrybingas žmogus. Mūsų požiūriai sutapo.

- Anksčiau spaudoje buvote užsiminusi, kad su Bruno bendraujate ne tik kaip kolegos.

- Jei dirbu su žmogumi, atiduodu save visą. Vyksta mainai, dalijimasis. Natūralu, kad susižavėjau.

- Pirma susižavėjote juo, tada pradėjote kartu kurti scenarijų ar atvirkščiai?

- Viena skatino kitą. Daug bendravome, diskutavome apie kūrybą. Dalinausi pirmomis mintimis, paskui jis prisijungė. Kalbėdavomės daugiausia internetu. Kartais susitikdavome.

- Kaip sekėsi dirbti kartu?

- Kai dirbu, tai dirbu. Dažnai asmeniniai santykiai gali trukdyti. Mums taip neatsitiko. Nemanau, kad filmas, kuriam scenarijų rašėme, būtų kitoks, jei Bruno nebūtų man artimas žmogus. Į kūrybos procesą žiūrime profesionaliai. Atvirumas kuriant, žinoma, yra neišvengiamas. Jei žmogus nepatinka, nerandi bendrų susilietimo taškų, negali kartu dirbti.

Su Kristina sunku

- Jums 25-eri, B.Samperiui - 34-eri. Kaip suderinote skirtingas patirtis?

- Patirtis daug duoda. Buvo gerai pasitikrinti idėjas - ar ne per daug vaikiškos. Bet ne jis, o aš dažniau kritikuodavau - ir save, ir jį. Pati sau esu griežčiausia kritikė. Viską išbraukau. Vos ne iki išprotėjimo, iki nervai nebelaiko. Jei matau, kad kažkas yra melas, kažkas netinka, kažko nesuprantu - viską į šoną. Su manimi dirbti sunku. Ir Bruno taip sako.

- Sunku, bet kuriate antrą scenarijų.

- Nes tai įdomu. Kai iš nieko pradedi statyti kažką, užplūsta gyvybės jausmas. To reikia ir reikia. O kai sutinki žmogų, su kuriuo lengva dirbti, sutampa požiūriai - ypač. Kartu rašant scenarijų turi sutapti asmenybės, nes kartu praleidi labai daug laiko: kasdien po keturias ir daugiau valandų.

- Jums pasisekė, kad sutikote Bruno?

- Taip, man pasisekė.

Nuolat įtempti nervai

- Dabar svarbiausias rūpestis - naujas filmas? Gal yra ir kitokių darbo planų?

- Labai norėčiau daryti tai, kas patinka ir taip uždirbti. Būtų nerealu (juokiasi). Režisieriams filmų kūrimas yra aistra, bet ne pragyvenimo šaltinis. Būtų fantastiška uždirbti iš mėgstamo užsiėmimo.

- Kurdami filmą "Kolekcionierė" sutilpote į 50 tūkst. litų biudžetą. Koks buvo kūrybinis procesas, taupant kiekvieną centą? Už ką pirkote duoną?

- Pusę metų niekur nedirbau, visą laiką skyriau filmui. Mane finansiškai rėmė mama. Jei ne ji, negalėčiau kurti - reikėtų rūpintis pilvo reikalais.

- Per tą laiką suliesėjote?

- Taip. Neįmanoma nesuliesėti. Dirbau po 12-14 valandų. Nervai įtempti. Maistas buvo ne pirmoje vietoje. Valgydavau kartą per dieną. Darbas - geriausia dieta (juokiasi).

Apie scenarijus - virtuvėje

- Mama buvo pagrindinė jūsų gelbėtoja?

- Mama, Bruno labai palaikė. Draugė, artimiausi žmonės. Visada prisiminsiu Jūratės (J.Samulionytės, trumpametražio filmo "Nerutina" režisierė; filmas šiemet išrinktas geriausiu trumpametražiu filmu - aut.) pagalbą. Kai abi rašėme scenarijus, susirinkdavome mano virtuvėje: "Dabar pašnekame apie tavo scenarijų, paskui - apie mano." Darbas namų sąlygomis labai "fainas". Vienas mano draugas yra pasakęs, kad kai būsiu profesionalė, turėsiu studiją, biurą, kai dirbsiu su daugeliu žmonių ir viskas bus profesionalu, tada prisiminsiu, koks "kaifas" yra sėdėti virtuvėje ir kurti namų sąlygomis, svajoti, svaigti. Viskas pasidaro taip tikra, gyva, truputį pankiška.

- O paskui? Dykuma ir miegas?

- Taip. Reikia labai daug laiko atsigauti, nes dirbdama miegu vos po 4 valandas. Man visada taip būna: ramūs ir darbo periodai. Per ramiuosius miegu po 12 valandų - ilsiuosi, ilsiuosi, ilsiuosi. Kai prisisemiu jėgų, jas atiduodu. Taip ir gyvenu - bangomis.

Pasakoja mama

K.Buožytės pagalbininkė, mama Janina Buožienė pasakoja, kad nuo mažų dienų Kristina labiausiai domėjosi medicina ir menu. Pastarasis nuo seno giminės mėgstamas: Kristinos seneliai, proseneliai buvo sukaupę didžiulę biblioteką, skaitydavo eiles, poemas, vaidindavo.

Ir Kristina domėjosi teatru, klausėsi muzikos, skaitė knygas, ypač fantastines. Mokydamasi Klaipėdos "Versmės" vidurinėje mokykloje, lankė dramos būrelį, pantomimos užsiėmimus. Baigė Klaipėdos Karoso muzikos mokyklą, grojo pianinu. Mama, gydytoja terapeutė ir endokrinologė, grįžus iš darbo pasakodavo apie medicinos pasaulį. Kol Kristina nemokėjo skaityti, tabletes skirdavo pagal spalvas - nuo kokių jos negalavimų. Vyresnėse klasėse paaiškėjo, kad medikė ji nebus. Dvyliktoje klasėje Kristina apsisprendė stoti į režisūrą. Mama prisimena, kaip duktė ištįsusiu veidu įėjo į kambarį, pasiguodė, kad "tokių jaunų, po vidurinės, jie nepriima". Kristina turėjo omenyje Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuotaiką sugadinęs telefono pokalbis nieko nereiškė, nebent dar labiau paskatino jauną maksimalistę siekti tikslo. Galiausiai mergina įstojo į kino ir televizijos režisūrą. Jaunajai režisierei kuriant magistrinį darbą - filmą "Kolekcionierė", mama visada buvo kartu, suvesdavo su psichologais, logopedais, kitais specialistais, su kuriais menininkė norėjo pasitarti (pagrindinė filmo veikėja - logopedė, po savo tėvo mirties praradusi gebėjimą patirti emocijas - aut.). Režisierė domisi psichologija. Studijuodama pirmame kurse, Kristina eidavo budėti į hematologijos ir reanimacijos skyrių, kur guldomi labai sunkūs ligoniai. Visus šešerius metus, kol režisierė studijavo, mama uždirbdavo pinigus joms abiem. "Jei vaikas eitų užsidirbti maistui, aprangai, tuomet kūrybai neliktų laiko", - supranta Janina. Ji džiaugiasi, kad Kristina studijuodama galėjo važiuoti į stažuotes, mokytis filmuoti, montuoti, rašyti scenarijus. J.Buožienė sako nesanti materialistė - dukters pasirinkta specialybė galbūt nesukraus jai turtų, bet darbas patiks, bus malonus. "Kol esu gyva, jai padėsiu. Jau kam kam, bet maistui mums užteks", - tvirtai nusiteikusi režisierės mama. Kristina metus gyveno akademijos bendrabutyje, vėliau su draugais nuomojo butą, o trečiame kurse paėmė paskolą ir įsigijo vieno kambario butą. Janinai buvo labai sunku likti vienai, kai dukra išvažiavo mokytis į Vilnių. "Iš pradžių buvo sunku. Bet susitaikiau su tuo, psichologiškai ruošiau save. Dabar viskas gerai. Jos gyvenimas yra jos, o aš kiek galiu, tiek turiu padėti", - įsitikinusi moteris.

Ji buvo dukters filmo premjeroje, "Sidabrinės gervės" apdovanojimuose, per kuriuos "Kolekcionierė" paskelbta geriausiu metų vaidybiniu filmu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"