TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

K.Sabaliauskaitė: socialiniuose tinkluose tampame panašūs į tuščiagalvę kunigaikštienę

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė lt.wikipedia.org nuotrauka

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė prisimena XVIII a. gyvenusią lietuvių kunigaikštienę, uolią būrėjų ir kabalistų klientę, kuri skrupulingai savo dienoraštyje fiksavo, ką ir kurią dieną valgė. „Nesijuokite, o verčiau pažiūrėkite, ką patys šiandien dedate į socialinius tinklus ir ką dokumentuojate: restorano lėkštės ar išsikepto pyrago nuotraukas, kačiukus, šuniukus. Ne taip jau ir skiriamės nuo anos kunigaikštienės trivialumo“, – sako rašytoja.

– Ar Jums kuo nors ypatingas Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas? Ar neįgrysta rūpinimosi dovanomis, sveikinimais rutina, visuotinis šurmulys?

– Nė kiek neįgrysta, nes kai šeimoje yra mažas vaikas, jaučiu pareigą kuo gražiau parodyti kalėdinį stebuklą. Tad lepinu daugiausiai ne materialiais dalykais, o įspūdžiais – baletai „Pelenė“ ir „Spragtukas“ Vilniuje, „Sniego senis“ Londone; kalėdinių prakartėlių apžiūra – ir šventė akims, ir proga papasakoti Šventąją istoriją.

Svarbiausia – kartu praleistas laikas ir geros emocijos; manau, geriau yra mažiau, nei kad griūvant iš nuovargio surengtas didžiausias balius ir pripirktos brangiausios dovanos. Šventė turi išlikti švente – kadangi ką tik leidyklai įteikiau „Silva rerum III“, jaučiu, jog turiu teisę pailsėti ir neapsikrauti darbais. Todėl be jokio sąžinės graužimo šiemet atsisakau daugybės „šventinių pareigų“ - atsiprašau nuolatinių adresatų, kurie šiemet negaus ranka rašytų mano kalėdinių sveikinimų, užtat netrukus galės įsigyti knygą, apie kurią jau senokai teiravosi, kada bus. Vietoje atviruko bus knyga (juokiasi).

– Kuo skiriasi Kalėdų ir Naujųjų metų nuotaika šiandien ir prieš dvidešimt metų? Ar ji apskritai pakito?

- Pirmaisiais poblokadiniais metais per Kalėdas šalome, nelabai turėjome ką valgyti, ir šiltą vandenį Vilniuje įjungdavo „rajonais“. Kai gavau savo atlyginimą už darbą pilnu etatu „vagnorkėmis“, už jį tegalėjau nusipirkti keletą „Marlboro“ cigarečių pakelių. Tačiau 1993-aisiais išsinešdino okupacinė Raudonoji Armija ir buvo įvestas litas, tad Kalėdas pamenu šaltas (nes beveik nešildė), bet kupinas optimizmo.

Kažkaip išgyvenome ir visai neblogai, nors ir nenorime to pripažinti. Vis girdžiu Lietuvoje skundžiantis blogu gyvenimu, tačiau daugelis po kiekvienų Kalėdų dietomis vis meta svorį, o šventiniu sezonu tenka girdėti, kad rengiasi atostogų į užsienį: slidinėti ar į šiltus kraštus...

Metas nustoti zirzti, nėra viskas taip blogai. Neįvertiname to, ką turime ir nematome, kad kažkam šalia gal tikrai sunku ir jam reikia padėti. Pirkdami skanėstus, susimąstykite – gal yra pagyvenęs, sunkiai besiverčiantis giminaitis, kuris Kalėdas sutiks vienišas. Pasikvieskit jį svečius – man atrodo, labiausiai dabar reikia ne „maisto banko“, o „dėmesio banko“. Daug kalbame apie vaikus, renkame jiems labdarą, bet pamirštame senukus.

– Kaip per 23 nepriklausomybės metus keitėsi Lietuvos visuomenė? Ar pokyčiai - radikalūs?

– Nesu sociologijos specialistė, kad kompetentingai atsakyčiau į jūsų klausimą. Paviršutiniškas asmeninis įspūdis (kuris gali būti ir klaidingas) – kad ji keičiasi nepakankamai greitai ir nepakankamai kryptingai. Vis dar per daug „sovoko“ mentaliteto apraiškų, prievartinės lygiavos ilgesio; vis dar tebematyti tie patys į svarbius postus įsitrynę sovietiniai veikėjai ir anos sistemos numylėtiniai ar jų ištikimi liokajai.

Maža to, susidaro įspūdis, jog pastaraisiais metais jie lyg net aktyviau pradėjo kelti galvas. Sausio 13-osios dokumentikos išcenzūravimo atvejis Seime ar nubukimas, kai dabar masė žmonių žiūri rusiškų kanalų informacines laidas ir jomis netgi tiki, prieš dvidešimt metų nebūtų buvęs įsivaizduojamas.

– Maždaug prieš 15 metų buvo madinga kalbėti apie „informacinę revoliuciją“ ir beatsirandančią „informacinę visuomenę“. Gal jau gyvename toje naujoje visuomenėje?

– Į akis krenta kas kita – pastarųjų metų informacijos kokybės smukimas. Tai, jog šiandien Lietuvoje dažniausiai klesti „gūglinamoji žurnalistika“ ir „feisbukiniai žurnalistiniai tyrimai“ yra ne kas kita, kaip profesinių standartų nuosmukis. Už tai reikėtų „dėkoti“ ne vien internetinės žiniasklaidos greičiui (kai nebesivarginama tikrinti faktų, kruopščiai ruošti medžiagą ar daryti originalių interviu), bet ir naktiniam mokesčių perversmui ir jo pasekmėms, privertusioms samdyti silpnai kvalifikuotus ar dar tebestudijuojančius, pigiausiai apmokamus jaunus žmones, stokojančius patirties ir įgūdžių.

Kiekvieną kartą, kai stambiame portale pamatau antraštę „X susidomėjo kremu nuo senėjimo“, „Y apnuoginusi petį sužėrėjo raudoniu“, „Dizainerį įkvėpė M. Antuanetė“ arba „Varžovai komandą parklupdė ant menčių“, norisi verkti – dėl lietuviškos „informacinės revoliucijos“. Sutikite, bušido „Bostono krabas“ lyginant su „parklupdymu ant menčių“ yra vienas juokas. Po to džiaugiuosi, kad kiekvieną sekmadienį galiu atsiversti žurnalistikos delikatesą „The Sunday Times“ su visais jo priedais, bet liūdžiu, kad Lietuvoje vis dar nėra nieko panašaus į „The Sunday Times Culture“ priedą – kultūrinė žiniasklaida, deja, vis dažniau lygiai taip pat noriai „gūglina“ ir yra gana anemiška.

– Šiandien žmonės fotografuoja šventines lėkštes su mišrainėmis bei savo veidą prie stalo ir skelbia tokio pobūdžio nuotraukas socialiniuose tinkluose. Ar tai – normalu ir puoselėtina?

– Normalu ir žmogiška, tačiau nemanau, jog puoselėtina. Veikiau juokinga ir truputį apgailėtina. Neseniai Mokslų akademijoje kalbėjau apie „Silva rerum III“ laikotarpio medžiagą: skaičiau paskaitą apie XVIII a. ir autodokumentavimą, joje paminėjau vieną tuo metu gyvenusią lietuvių kunigaikštienę, uolią visokių būrėjų, kabalistų ir šarlatanų klientę. Ji skrupulingai savo dienoraštyje fiksavo, ką kurią dieną valgė: kada lydeką, o kada keptą paršiuką – ir gyvenimas, ir galvelė buvo tokie tušti, jog nelabai daugiau ką ir aprašinėjo.

Šį epizodą paminėjus, auditorijoje nuvilnijo kikenimas. Pasakiau: nesijuokite, o verčiau pažiūrėkite, ką patys šiandien dedate į socialinius tinklus ir ką dokumentuojate: restorano lėkštės ar išsikepto pyrago nuotraukas, kačiukus, šuniukus. Ne taip jau ir skiriamės nuo anos kunigaikštienės trivialumo; tik štai iš šimtmečių perspektyvos, toliau atsitraukus, tas juokingumas geriau matyti. Buvo įdomu stebėti auditorijos veidus. Nieko nepadarysi, kad dabar tiek daug žmonių labiau rūpinasi tuo, kuo maitina savo kūną, bet ne savo smegenis ir sielą. Visokių pasitaiko, bet svarbu, jog jie netaptų kritine mase.

– Jūs rašote knygas, o lietuviai vis mažiau skaito. Ar nesijaučiate prarandanti ryšį su tikrove? Ar laiko dvasia nėra Jūsų priešas?

– Nesijaučiu prarandanti ryšį su tikrove, nes skaitytojų kiekiu nesiskundžiu – priešingai, Lietuvos mastu jis yra didžiulis. „Silva rerum“ susilaukė 12 laidų, trejais metais vėliau išleista „Silva rerum II“ – 8, o „Danielius Dalba & kitos istorijos“ per metus nuo pasirodymo susilaukė rekordinio skaičiaus skaitytojų – per susitikimus ir iš pokalbių matyti, jog joje keliamoms mūsų laikų problemoms jie neliko abejingi.

Sakyčiau, jog mano priešas yra ne kokia nors abstrakti „laiko dvasia“, o tam tikras mentalitetas: ksenofobiškas, sovietiškai represuotas, išsiilgęs savicenzūros ir vergiško pataikavimo „valdžiai“; susireikšminusiai šventeiviškas, vengiantis nepatogių klausimų, nemaištaujantis... Nelaisvas, paniškai bijantis individualizmo ir jam nepakantus. Kitaip tariant – „vėtrunginis“ (čia iš „Danieliaus Dalbos“).

Bus įdomu, kaip skaitys „Silva rerum III“, nes bent jau mano akimis žvelgiant, joje yra labai daug paralelių su mūsų laikais ir jų eskapizmu, iracionalumu. Tuo pačiu – nežiūrint visų mūsų laikmečio ydų, nenorėčiau gyventi jokiu kitu metu. Gimiau pačiu laiku ir mėgaujuosi kiekviena akimirka – kitaip nei mano naujos knygos herojai, manau, jog žmogui duotas tik vienas gyvenimas.

– Ko linkėtumėte savo tikriems ir potencialiems skaitytojams 2014 metais?

– Skaityti kuo daugiau šiuolaikinės geros Vakarų literatūros ir linkėčiau – originalo kalbomis, nes dabar, deja, ji mus dažnai pasiekia ne vertimų, bet „vertinių“ pavidalu: ne visada perteikiami kalbiniai niuansai, kultūrinės realijos. Be didžiulio teikiamo malonumo, ji padės geriau suprasti ir šiuolaikinį pasaulį bei dabartinius žmogaus būties iššūkius, suvokti pačius save, bet daug platesnėje perspektyvoje, nei siūlo lokalus žvilgsnis. Trumpai tariant – noriu palinkėti, kad po kalėdine eglute rastumėte kažką, kas nors šiek tiek pasotintų sielą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"