TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

K.Saja: "Bitės - tauta, musės - minia"

2011 10 12 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

"Šita jau tikrai paskutinė", - pristatydamas knygą "Skudurėlių takas" tikino rašytojas Kazys Saja. Signatarų namuose Vilniuje susirinkusi publika protestuodama suošė ir, žinoma, nepatikėjo.

Netrukus paaiškėjo, kad tikrai bus dar viena K.Sajos knyga, sudaryta iš ankstesnės kūrybos vaikams. Jai iliustracijas rengia dailininkas Gediminas Leonavičius.

Padėti pristatyti prisiminimų ir apmąstymų knygą "Skudurėlių takas" K.Saja pasikvietė seną bičiulį aktorių Česlovą Stonį, su kuriuo yra surengęs dešimtis literatūros vakarų. "Nuo 1972-ųjų važinėdami po Lietuvą savaip suvaidinom trylika necenzūruotų mano pjesių (dialogų). Dar niekad nesijautėm esą tokie reikalingi žmonėms", - ne sykį pabrėžė rašytojas.

Dialogai vyko ir šį kartą Signatarų namuose. Č.Stonys klausinėjo K.Sają. Nebuvo nuobodu.

Česlovas Stonys (Č.S.): - Literatūros kritikas Vitas Areška apie tavo dramaturgiją rašo: "Visi Kazio Sajos kūriniai buvo nukreipti prieš egzistavusią sistemą, jos demoralizuojamą poveikį." Anais laikais rašei apie debilišką santvarką, debilišką valdžią, debiliškus įstatymus. Šiandien teigi - "debilėjanti mano tauta". Kodėl tavo kritikos strėlės pakeitė kryptį?

Kazys Saja (K.S.): - Nelabai norėčiau sutikti. Galbūt dabar mano silpnesnė ranka, galbūt nėra ausų, kurios klausytųsi, ką norėčiau pasakyti, bet ir anais laikais, Česlovai, per mūsų vakarus mes labai kritikuodavom ir save. Ne tik per vakarus, ta pati "Mamutų medžioklė", kurią daug kas prisimena. Kas ten buvo? Ne tik vadai demagogai. Štai toks zongas: "Užkandi, nugeri... Žmona pakaso nugarą... O kas toliau? Vaikai toliau... Ir taip toliau, ir taip toliau." Neiškentęs pridėjau moralą: "Taip turėtų kiekvienas gyventi: tu ieškai Šventės ir pats - kaip Šventė." Kam tai buvo taikoma? Mums. "Šventežeryje" Daugvilienė sako: "Dieve mano, ką daro, savi žmonės?!" Arba, Česlovai, atsimeni epizodą Panevėžyje? Pilna salė, aš įsikarščiavęs kalbu, kad Lietuva istorijos vingiuose galėjo sulenkėti, bet ne visa sulenkėjo, buvo rusinama, neturėjo mokyklų, spaudos, bet nesurusėjo, tačiau yra pavojus, kad dabar ji gali prasigerti. Tai pati gėdingiausia degradacija! Geriau ji būtų sulenkėjusi, geriau surusėjusi, jeigu tie rusai ir lenkai mažiau gertų. Tai išsigimstanti tauta. Ir čia pašoka toks vienas įraudęs tipas: "Rašytojau, jūs nebijokit! Jeigu reiks, mes galėsim mirt už Lietuvą!" Po šitokios deklaracijos aš suglumęs, nebežinau, ką sakyti. Ką sako Česlovas? Prisipažink.

Č.S.: - Brangusis, nemirk, tu dar Lietuvai reikalingas. Jeigu gali, truputuką mažiau gerk. Po tokių žodžių visas jo patriotizmas subliūško.

K.S.: - Čia jau per daug prašo. Tai, Česlovai, gal iš dalies sutinku, - pasenau, tai yra paskutinė mano knyga. Skaudžiausia štai kas: kai turėjom okupantą, daugelį savo ydų galėjom primesti jam - jie atėjo, elgėsi su mumis taip ir anaip, ir mes palūžom. O dabar? Po šimts pypkių! Savųjų niekšas ne mažiau baisus už svetimą. Kai savieji vagiam, nesirūpinam vaikais, prageriam namus, šeimas, kai pilni kalėjimai "žulikų" ir žmogžudžių, kai daužom kitus ir patys negailim savo gyvybių keliuose, kai sudegam rūkydami. Man, atvirai sakant, tokių negaila. Bet vis dėlto liūdna. Didelė tautos dalis išvažiuoja, Lietuva tirpsta kaip cukraus plytelė vandenyje. Aš tik guodžiu save, kad pranašai, analitikai, futurologai per amžius, kad ir kaip atrodytų teisingos jų pesimistinės prognozės, šaudavo pro šalį. Kažkas įvyksta kitaip. Tokia paguoda. Kita paguoda irgi liūdna. Galbūt mes kitus kraštus lenkiam, bet ir pas juos taip. Didelė problema yra visa mūsų europietiškoji civilizacija, kuri nebenori sunkiai dirbti, kuri deklaruoja laisvę be atsakomybės, privilegijas be pareigų. Tai yra baisu.

Č.S.: - Tavęs klausantis man kilo papildomas klausimėlis. Prisiminiau posakį: ir gyvenimas nemielas, ir kapai netraukia. Perfrazuodamas sakau (ko gero, daug kas taip sako): ir kapitalizmas nemielas, ir socializmas netraukia.

K.S.: - Čia galbūt ir yra toji tuštuma, kurios mes apibrėžti negalim. Kartais bijau - jau labai didelė revoliucija buvo, bet dar didesnė gali ateiti. Nelaikau savęs nei analitiku, nei pranašu, bet nerimo yra. Ir dėl to norisi gyventi, stebėti, kas gi iš to išeis. Salėje yra Algirdas Katkus, kuris mėgsta Jaroslavo Hašeko "Šveiką". Cituoju: "Nebūna taip, kad kaip nors nebūtų."

Č.S.: - Kazy, kai Lietuvos žmonės stovėjo Baltijos kelyje, gynė parlamentą ir televizijos bokštą, buvo vadinami tauta. Kai tie patys žmonės gina skriaudžiamą vaiką, priešinasi teisėsaugos savivalei, vadinami minia. Gal gali paaiškinti?

K.S.: - Palauk, aš truputį pagalvosiu. Klausimas iš tiesų vertas didelio dėmesio. Kartais aš atsakymų ieškau gamtoje, natūrfilosofijoje. Mums reikėtų dažniau prisiminti, kieno esame vaikai ir kaip gamta sprendžia kai kurias problemas, panašias į tas, kurios atsiranda tarp žmonių. Man atrodo taip: skruzdės yra tauta, bitės - tauta, o musės yra minia. (Salė ploja, ieško lapelių, kad šią mintį užsirašytų.) Kai stovėjome Baltijos kelyje, buvom kaip bitynas, kaip skruzdėlynas. Bet kai ateina būrys žmonių ir pradeda daužyti langus, rėkaloti ir ardyti tvarką, tai čia minios veiksmai - kaip "Fronto" eisena. Aš labai esu nusivylęs: gerai, vadinkim gėjų eiseną provokacija, bet kas jiems nepritaria, tegu ten ir neina. Kurių velnių kelti "ermyderį", jau tokį bjaurų... Kvailai elgiasi.

Sakydamas apie vaiko gynimą turbūt turėjai galvoje Kedžio dukrą. Iki šiol aš nežinau ir niekas, jokie prokuratūros darbuotojai, daug kalbėję, man nepaaiškino, kaip galėjo atsirasti šitie dokumentiniai kadrai, kas buvo daroma su ta mergyte. Kaip??? Jie buvo!!! Ir aš netikiu, kad jie kaip nors sufabrikuoti. Aš būčiau siūlęs eiti prie tos mūsų juodosios kreivalangės, kuri vadinasi Lietuvos prokuratūra. Kaip galėjo Kedys ilgiau nei metus siuntinėti laiškus ir šitą nufilmuotą medžiagą, ir niekam nė motais? Atvirai kalbant, aš ne kartą pamaniau: ko gero, aš irgi būčiau neišlaikęs ir griebęsis ginklo. Žinoma, tai būtų buvę neprotinga. Bet po to kurti Drąsiaus partiją, rėkauti?! Ir tas protestuotojų būrys pavirto minia, kuri, man atrodo, daugiau pakenkė nei naudos atnešė... Kai susirenka lenkai, Lietuvoje turintys 80 lenkiškų mokyklų (o visame pasaulyje už Lenkijos ribų jų - 120) ir į tas demonstracijas atvedami vaikai, kas tai yra: tauta ar minia?..

Č.S.: - Kazy, tu mūsų valstybę lygini su vežimu, tempiamu kalnais ir pakalnėm. Pasinaudosiu tavo metafora: kas ketveri metai keičiam važnyčiotojus, o vežimas vos kruta cypdamas ir girgždėdamas, ir važiuoja vis ne ten ir ne ten. Kas kaltas - negi tik debilėjantys, anot tavęs, vežimo keleiviai? O gal dėl to, kad tepam ne ratus, o važnyčiotojus? Bet čia jau mano versija, o kokia tavo?

K.S.: - Iš dalies atsakei. Bet aš tau priminsiu, kaip vienąkart atvažiavai iš savo Kirdeikių, aplankei mane po kažkurių Seimo rinkimų, kai išsirinkom Šustauską ir daugiau tokių "išminčių". Ir aš sakau: "Česlovai, įsivaizduok, kad vėl važinėjam po Lietuvą. Ir ką mudu dabar pasakytume? Ką dabar mes galėtume pasakyti lietuviams po šitų rinkimų?" Mažai kas keičiasi: rinkimai po rinkimų, o renkame naujus demagogus ant savo galvos, paskui keikiam Seimą. Ir tu, Česlovai, papasakojai anekdotą, kurį ne vienam esu kartojęs. Vienas protestuojantis žmogus iš provincijos nutarė atvažiuoti į Vilnių ir apšlapinti Seimo sienas. Kaip tarė, taip ir padarė. Išgėręs alaus, gerokai pritvinkęs, priėjo prie Seimo ir atlieka, ką žadėjęs. Išėjo apsaugininkas perspėti: "Nustok ir paslėpk". Protestuotojas: "Valioooooo, valiooo!" Eina pro šalį žmonės: "Ko tu čia džiūgauji?" Sako, atvažiavau iš ten ir ten, nutariau apšlapinti Seimą, man čia pasakė: nustok ir paslėpk, o aš paslėpiau, bet nenustojau. Va šitaip tauta balsuoja už seimūnus, paskui juos dergia.

Č.S.: - Sakykim, tave pakvietė į puotą. Ant stalo trys patiekalai: vienas iš pašvinkusios mėsos, antras iš užnuodytos, trečias - butaforinis, iš kartono. Kurį pats rinksies ir kurį siūlysi rinktis tautai?

K.S.: - Pašvinkusio nesirinksiu. Kartoninio irgi. Jeigu du patiekalai tokie "klastingi", tai įtarimą kels ir trečiasis. Sakysiu, kad esu vegetaras.

Č.S.: - Tai tu siūlai mums neiti į rinkimus?!

K.S.: - Nesutinku, kad rinkimai - puota. Rinkimai yra šeimynos samdymas, kur gaspadorius renkasi.

Č.S.: - Vienas klišas, antras aklas, trečias be galvos.

K.S.: - Taip nebūdavo tais laikais, kai gaspadoriai samdydavo šeimyną. Apsiklausinėdavo, pažindavo, kas ko vertas. Kas gali samdyti "žuliką"?

Č.S.: - Kazy, galiu pasakyti, kad tave tobulina. Taigi neriesk nosies, yra už tave gudresnių. Visai netyčia į rankas pakliuvo žurnalas "Lietuvos scena". Rašo apie Užupio teatrą, pastačiusį tavo "Mėšlungį". Cituoju: "Derėtų paminėti, kad režisierė R.Urbonavičiūtė drąsiai keitė K.Sajos prieš kelis dešimtmečius rašytą tekstą priartindama jį prie mūsų dienų aktualijų." Reaguok.

K.S.: - Atvirai šnekant, mane kvietė pasižiūrėti, o aš išsisukinėjau. Esu matęs ne vieną spektaklį pagal Shakespeare'ą, jau beveik atmintinai mokėdamas garsiuosius monologus. Nenoriu minėti režisierių pavardžių, bet ten aš tų monologų neišgirdau. Man atrodo, kad teatre pagrindinis dalykas yra ir turėtų būti žodis. Pastarasis mane sujaudinęs kūrinys yra per televiziją rodoma "Forsaitų saga". Jokių specialiųjų efektų, bet žiūriu prikaustytas.

Grįžkim prie "Skudurėlių tako". Šita knyga rašyta labai ilgai, tie skudurėliai nešioti, karpyti, dėlioti. Būčiau be galo naivus ir negerbčiau savęs, jei manyčiau, kad dar dešimt metų arba dar ketvertą metų būsiu tokios šviesios galvos, kokią manau dar turįs. Mes bijom paties žodžio "mirti". Sakom - išėjo. Kur išėjo??? Mirė žmogus! Ir apie tai reikėtų kalbėti drąsiau, atviriau. Žvelk blaiviai ir suvok, kad naujos knygos neparašysi - nebėra laiko. Čia joks pesimizmas, jokia savigaila...

Č.S.: - Štai kas man rūpi, aš pats nežinau, kaip elgtis, pasakyk tu man. Kaip manai, ar teisinga ir protinga atleisti tam, kuris to atleidimo neprašo? Ar šiandieninės mūsų bėdos neprasidėjo dėl to, kad atlaidumu panorom pralenkti patį popiežių?

K.S.: - Popiežių buvo tokių bjaurybių!..

Č.S.: - Aš ne apie popiežių norėjau pakalbėti, - apie mus, kurie atleidžiam tiems, kurie atleidimo neprašo, ir dar knygas rašo, kaip mumis rūpinosi ir Lietuvą gelbėjo.

K.S.: - Palauk, Česlovai, jeigu mes kalbam apie sovietinius kolaborantus, aš apie juos įvairiai galvojau. Man atrodo, kad iš pat pradžių, kai Landsbergis Brazauską norėjo padaryti pirmuoju pavaduotoju, buvo noras konsoliduoti tautą. Bet iš karto prasidėjo (ne iš Sąjūdžio) rašteliai, telegramos, "istorinės klaidos" laikraščiuose. Neseniai žiūrėjau per "History", mėgstu šitą kanalą, medžiagą apie tai, kad buvo žydų, kurie po karo sakė: "Mūsų išžudyta šeši milijonai, mes turime pasistengti atkeršyti ir nužudyti tiek pat vokiečių". Bet atsirado kur kas išmintingesnių žmonių, kurie pasakė: "Ar jūs tokiu būdu prikelsite tuos šešis milijonus?" Ne. Reikia telkti jėgas, atkurti teisybę ir ją visokeriopai stiprinti. Ar tai buvo klaida? Man rodos, ne. O blogis buvo, yra, jis tarp mūsų. Mes vertėm kaltę okupantams, paskui galėjom versti didelę kaltę jau kolaborantams ir būtume buvę teisūs, bet... neišmintingi. Teisingumas ir išmintis ne visada sutampa. Dar pasakysiu: didžiausia krikščionių religijos utopija - mylėk priešą. Tai yra ne-į-ma-no-ma. Gal Dievas tai ir gali, bet ne žmogus. Jei mano dukterį išprievartavo, jei nužudė mano brolį ar sūnų, aš niekada nemylėsiu tokio žmogaus. Maža to, aš norėsiu, kad jis būtų baudžiamas griežčiausia bausme.

Č.S.: - Dar trumpai: keli epizodai apie tai, už ką aš Kazį myliu. Jis nežino, kad apie tai šnekėsiu. Kauno dramos teatre vaidinau jo pjesėje "Dilgėlių šilkas". Tokį pasimetusį personažą Tomą. Jo mylimąją vaidino Doloresa Kazragytė, režisavo Kazimiera Kymantaitė. Paskutinės repeticijos prieš generalinę ir stringa viena scena, kurią paskui Kazys išėmė. Tokia fantasmagorinė scena, kai mano Tomas vaikšto ratu, o jį apstoję jo sukurti personažai, Raidės, muša žiužį, pagalvėm daužo per kuprą. Duodamės duodamės ir nieko neišeina, kažkokia nesąmonė. Apimtas nevilties, pavargęs sakau: Jėzus Marija, nu koks durnius šitą sceną parašė? Ir staiga iš tamsos, iš salės Sajos balsas (jis atvažiavęs iš Vilniaus, patyliukais įlindęs): "Aš, Česlovai, aš".

Šitiek metų keliavom po Lietuvą ir apie mus sklido visokių gandų. Vieni sakydavo: "Nu Saja - neįmanomas, karštakošis, piktas, kaprizingas". Kiti: "Nu Stonys baisus - nesusišnekėsi". Ir visi klausdavo: "Kaip jūs taip susikalbat?"

Kitas epizodas - jau čia, Vilniuje. Kazys, parašęs pjesę ar apsakymą, duodavo man paskaityti, paskui klausdavo nuomonės. Aš jam irgi rodydavau, ką padaręs, pasitardavau. Jis buvo negailestingas, vieną mano kompoziciją taip yra sutaršęs, kad man po to gyvent nebesinorėjo. Bjauriausiais žodžiais: jau toks kvailas esu, jau tokią nesąmonę sukūriau. Galvoju, pala pala, kaip čia taip - aš, jeigu man ir nelabai patinka, vis tiek mandagiai, gražiais žodžiais, o jis? Vėliau jis man davė vieną apsakymą, ir man nepatiko. Klausia, kaip. "Šūds, Kazy". Ir štai jo reakcija - už tai aš jį myliu: "Nu, Česlovai, nu aš taip vertinau visą laiką tavo nuomonę. Tu mane nuvylei."

K.S.: - O ką aš galėjau pasakyti.

Č.S.: - Jau greitai, kitais metais, tavo labai gražus jubiliejus, aštuoniasdešimt. Kaip švęsi?

K.S.: - Ačiū už tą klausimą. Sakiau, tokį gali užduoti, nes man gera proga pasakyti: nenoriu ir ne mano būdui sėdėti ir klausytis liaupsių. Dovanokit, bet ir kai jūs man čia tiek gražių žodžių sakėt, stengiausi daug ką praleisti pro ausis. Man jau brangiau tas "šūds", ar kaip ten pasakei, tai verčia tobulėti, bet kai tau aštuoniasdešimt, visi tie garbstymai - jau laidotuvės. Kitąmet, jeigu sulauksiu (nes kartais ir tokių pavojų atsiranda, kad galiu nesulaukti to aštuoniasdešimtmečio), būsiu toli pabėgęs, kad niekas nesurastų. Toks jau esu ir prašau man už tai atleisti. Jūs šito nematote, bet ir dabar jau velniškai pavargau. Jau keturi kartai gulėta reanimacijoje. Ant kojų laikytis padeda imbieras, ir jums jį patariu.

Labai atsiprašau - ant knygų nepasirašinėsiu. Ten jau ir taip daug mano parašų prispausdinta, o ką daugiau rašyti, reikėtų atsisėdus gerai pagalvoti.

 

Parengė AUDRIUS MUSTEIKIS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"