TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

K.Saja: "Iki savo dienų pabaigos"

2009 12 08 0:00
Pasirašinėdamas savo knygą "Septyni miegantys broliai" K.Saja palinki: "Pabuskit, broliai! Lietuvoj nebe varlėm, o velniais lyja".
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rašytojas Kazys Saja nė sakinio neištaria blankiai. Siutina kas ar džiugina - viską sodrina emocijos ir temperamentas.

Kalbėtojo skruostai kaista, raudonis tirštėja - kyla kraujospūdis. Bet niekas nepasakytų, kad rašytojas prastai atrodo.

"Ačiū", - reaguoja jis į tokią pastabą ir paaiškina: "Aš arba atrodau, arba niekaip neatrodau: be savo kraujospūdžio būčiau nebe žmogus - neatpažįstamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Kas tada liktų? Tik mirti."

Butas vadinamajame rašytojų name sostinės Antakalnio gatvės pradžioje. Beveik penkiasdešimt metų K.Saja tame pačiame.

- Jaučiate ypatingą namo aurą?

- "Aura" ne itin maloni. Anuomet statybininkai skubėdami šį objektą užbaigti iki tam tikros datos labai "nusichaltūrino". Ypač klodami čerpių stogą. Virš savo buto lubų esam pakloję dvigubą plastiko plėvelę ir išdėlioję devynis kibirus, kuriuos po kiekvieno rimtesnio lietaus tenka išpilstyti.

Šitam rašytnamy iš pradžių man buvo paskirtas tik vienas kambarys, po kelerių metų gavau du ir galiausiai - tris. Visi šie mano būstai - paskutiniame, ketvirtajame aukšte. O tai ne šiaip sau...

Kartą pavargę nuo šio buto remonto išvažiavom su žmona pailsėti į Nidą. Grįžtam - o čia po lietaus nuo lubų net naujas tinkas atsiknojęs. Visas mūsų aukštinis užpiltas šlaku per porą sprindžių. Pamačiau, kad vietomis jis visas permirkęs, tad ėmiau tą košę sklaidyti į šonus. Ir čia aptikau blizgančio, ekranuoto kabelio voratinklį, išvedžiotą virš mano buto, virš kitų sekimui apgyvendintų ketvirtojo aukšto kaimynų: virš Romo Lankausko, Sauliaus Šaltenio, Grišos Kanovičiaus ir net virš Kosto Kubilinsko buto...

Kas dar čia kadaise gyveno, savo aurą paliko? Prie mūsų namo - dabar tik dvi memorialinės lentos: viena Antanui Jonynui, kita Antanui Miškiniui. Buvo ir trečia - daug kam girdėtam Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui. Bet jis neilgai čia makalavosi kaip deguto šaukštas literatūrinio medaus statinėje. Kai Švyturio, o vėliau ir Mildos gatvėj rašytojams buvo pastatyti šaunesni namai, ten išsikėlė Algirdas Pocius, Mykolas Sluckis, Justinas Marcinkevičius, R.Lankauskas, S.Šaltenis, Algimantas Baltakis ir dar keli garbūs rašytojai, išsikraustė ir Jonas Avyžius. Anapilin iš šitų namų anksčiau ar vėliau iškeliavo Jonas Dovydaitis, Viktoras Miliūnas, Janina Degutytė, A.Miškinis, Dalia Urnevičiūtė, Jonas Lankutis, Vladas Dautartas, Vincas Giedra...

Pats tyliausias, galbūt visų drąsiausias ir viskuo rizikuojantis buvo Vytautas Kubilius. Dabar jau daugelio mūsų namo gyventojų gerai nepažįstu. Trejetas pirmojo ir antrojo aukšto kaimynų vasarom buvo apvogti, bet abejoju, ar plėšikai čia daug ką galėjo laimėti. Ne ta aura, arba tos "auros" (aukselio) nedaug jie čia tesurado.

- Dabar vykstančiuose Metų knygos rinkimuose, knygų paaugliams kategorijoje rungiasi ir K.Sajos "Septyni miegantys broliai". Šiame kūrinyje, kaip ir pirmoje jūsų knygoje jaunajam skaitytojui "Klumpės" (1958), vaizduojama nemylimo vaiko dalia. Nerimsta skaudžios asmeninės patirties styga?

- Kadaise prieš karą Kaune man teko paragauti itališkų ledų. O jau gardumėlis!.. Viešpatie... Tik saldžiausiam sapne galėjau pasvajoti, kad ateis toks metas, ir aš tų ledų galėsiu atsivalgyti. Bet - jūs tikriausiai atspėsit - esu jau atšalęs ne tik tiems vaikystės ledams. Nebe taip rūpi, kokią vietą užims tas mano "mažas romanas nebemažam skaitytojui". Kai kam ant tos knygos esu užrašęs "linksmesnį" palinkėjimą: "Pabuskit, broliai! Lietuvoj nebe varlėm, o velniais lyja."

Labiau nusisekusiom knygom jaunam skaitytojui aš pats laikyčiau alegorinę pasaką "Jei nutrauksim sliekui koją" arba kitą mažutį romaną "...kurio nieks nemylėjo".

Ne visada mylimas jaučiausi ir pats. Bet kuriančiam žmogui toks jausmas net labai naudingas. Gyvenimas tarsi įtempia tavyje jautresnes stygas, kad pasidarytum šiek tiek vertesnis už tristygę balalaiką...

- "Klumpės" jus "išvedė" į Ameriką. Regis, buvo labai įdomi kelionė?

- Aha... Tikrai nesitikėjau, kad su ta pirmąja prozos knygele "Klumpės" taip toli nukeliausiu. Ji tartum butelis su laišku nežinia kam, įmestas į jūrą, atplaukė ligi Kalifornijos krantų. O ten prie pat vandenyno gyvenantis toks knygos mylėtojas Miltonas Starkus (į anglų kalbą išvertęs Liudo Dovydėno "Brolius Domeikas") tas mano "Klumpes" parodė Apolinarui, per karą dingusiam gerokai vyresniam mano broliui. Po dvidešimt penkerių metų mudu vėl susitikom. Apolinaro nebėr, bet jo draugai Santa Monikoj arba Los Andžele tapo mano draugais ir bičiuliais.

Jau pirmosios kelionės metu (1967-aisiais) nepaisydamas jokių draudimų (vėliau visa tai man atsirūgs) lankiausi visur, kur mane kvietė, ir susipažinau su daugeliu mūsų išeivijos rašytojų, dailininkų. Brolio mieste, Los Andžele, - su Bernardu Brazdžioniu, Broniu Raila, Ale Rūta ir Jonu Aisčiu. Buvo nuostabus J.Aisčio poezijos vakaras!

Ilgokai užsibuvau Čikagoje. Išliko nuotraukos su Kaziu Bradūnu ir Aloyzu Baronu, bet kažkodėl neturiu nė vienos su Marium Katiliškiu, Liūne Sutema, nors su jais teko susitikti ir vėliau (kai M. Katiliškiui jau buvo amputuotos abi kojos).

Niujorke rašytojas, dramaturgas Algirdas Landsbergis mane vedžiojo po "andergraundo" teatrus, Jonas Mekas rodė savo filmus, dailininkas Vytautas Jonynas stebino storais įvairios savo kūrybos albumais. Bostone buvom pakviesti į dailininko Viktoro Vizgirdos namus. Čia atėjo filosofas Juozas Girnius, Stasys Santvaras - jiems norėjosi išgirsti kuo daugiau naujienų iš Lietuvos. Bet labiausiai įsiminė visa naktis prie vaišių ir pokalbių stalo Filadelfijoj Danutės ir Kosto Ostrauskų namuose. Čia net nuo Vašingtono automobiliu atvažiavo Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jurgis Blekaitis ir kalbininkas Antanas Salys. Tose kelionėse mano vedlė buvo jauna, bet jau daug kam pažįstama Skirma Makaitytė, didžiai protinga ir mokyta. Dabar ji pasirašinėja - Kondrotas, gyvena Lietuvoje ir dirba mūsų premjero Andriaus Kubiliaus patarėja. Ji ir paliudys, jeigu manysit, kad aš čia, mėgdžiodamas Gogolio Chlestakovą, pradėjau girtis savo pažintimis.

- Ar tiesa, kad dviem knygomis, šiuo metu leidykloje laukiančiomis savo eilės atsisveikinate su skaitytojais?

- Taip, "Čia kažkas yra" bus jau dvyliktoji mano knyga jaunam skaitytojui. Kai autoriaus amžiaus skaitmuo atrodo "kaip du kirviai", metas atsisveikinti. O toliau - jau "Nežinia kur nežinia kas"... Gana savotiškų, gal ir fantastinių, šiek tiek filosofinių gavendų knyga suaugusiesiems. Rankraštis guli Rašytojų sąjungos leidykloje, kuri tikisi gauti šiek tiek valstybės paramos. Mat, pagrįstai nerimauja, kad tokio senio knyga jai gali būti nuostolinga.

- Kelis dešimtmečius Lietuvos (ir ne tik) teatrai vieną po kitos statė K.Sajos pjeses. O kada įvyko skyrybos su teatru? Ar dėl jų, kaip dažniausiai ir būna, kaltos abidvi pusės?

- Taip, taip... Teatro menas mėgsta paradoksus. Per netrumpą sovietmetį Lietuvos teatrai, įveikdami cenzūros užkardas, pastatė, rodos, dvidešimt mano veikalų. Ajai, kiek buvo apmaudo, kiek sielvarto, kai patys įdomiausi spektakliai netrukus buvo uždrausti. "Septynios ožkenos", "Mamutų medžioklė', "Gaidžio pentinai", triptikas "Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona" ir kt. Ir kaip palyginti paprasta ar net ramu, kai laisvoj Lietuvoj tavo naujom pjesėm niekas nesidomi. Išsiskyriau kaip su įnoringa, gal kiek pasileidusia žmona, kuriai - sakyk nesakęs, kalbėk nekalbėjęs - ji tik sijoną ant galvos ir juokina "svietą". Kažką kalba, bublena, bet nė vieno rišlaus sakinio iš jos neišgirsi. Visa laimė, kad turiu dar savo mylimą Prozą.

Kalbėdamas rimčiau ir žvelgdamas atgal, turiu pripažinti, kad mano, kaip dramaturgo, aukso amžius prasidėjo, kai man sukako penkiasdešimt. Kaip tik tada, 1982 metų vasarą, LTSR kultūros ministerija, sukvietusi visų teatrų vadovus, liepė išbraukti iš repertuaro visas tris sėkmingai pastatytas mano pjeses: "Ubagų salą" Vilniuje, "Sielų mainus" Kaune ir "Surūdijusį vandenį" Panevėžyje. Valdžios komentaras: "Patologiško žmogaus patologiška kūryba..."

Štai tada iš tiesų kilo beprotiškas sumanymas rašyti neilgus, dviem personažams skirtus dialogus ir jų nerodyti jokiems viršininkams. Važiuoti ir skaityti, vaidinti ten, kur tave kviečia. Literatūros vakarai tada būdavo madingi. Į talką pasikviečiau iš Kauno dramos teatro pašalintą aktorių Česlovą Stonį. Iki 1990-ųjų tiems vakarams sukūriau trylika dialogų ir mudu triumfuodami apvažiavom visą Lietuvą. Taigi mudviejų sąjūdis prasidėjo gerokai anksčiau. Tik niekas apie tuos vakarus nerašė, jų nekomentavo. Tik aštuoniasdešimt aštuntųjų pavasarį į aukštas instancijas iš Telšių atėjo skundas. Ten mudu su Česlovu aplankę kapus pagyrėme žemaičius, kad jie vis dar stropiai prižiūri Rainių kankinių kapą ir patikinom žmones, kad mes visi juos greitai prisiminsim. Štai tada, kaip rodo KGB I skyriaus dokumentai, man ir buvo pradėta politinė byla Nr. 2324. Tokio pat dėmesio susilaukė ir Č.Stonys.

Ką besakyti, per tuos kelerius metus aš kaip niekad pasijutau žmonių laukiamas ir jiems reikalingas.

- Ar jūs, Kovo 11-osios akto signataras, tebesijaučiate įsipareigojęs oponuoti šaukiantiesiems, kad dėl visų dabarties bėdų kalta nepriklausomybė, esą jos nevertėjo nei siekti, nei skelbti ir kad "prie rusų" buvo geriau?

- Nepriklausomybė, žinoma, "kalta"... Anksčiau dėl savo šlykštokų ydų galėjom kaltinti sovietų valdžią, okupantą, o dabar?.. Vieni kala prie kryžiaus Vytautą Landsbergį, kuris "viską sugriovė", kiti - A.Kubilių, kuris "viską nori atimti". Ir apskritai, kam tokia laisvė, kuri neduoda nei užsidirbti, nei pasivogti? O juk yra tokių, yra - netgi labai daug, - kurie gyvena, gyvatės! Sugeba kitus apmauti...

Turbūt jau įsitikinom, kad totalitarizmo bruožų gali turėti ir žmonių kvailybė, besaikis gobšumas, pinigo valdžia ir net laisvė, liberalizmas be sąžinės ir be atsakomybės. Vergas, suvokiantis savo vergystę, toli pralenkia tą, kuris pasinaudodamas laisve atsisako gėdos ir padorumo.

- "Man labiau rūpi, kad išgyventų Lietuva" - jūsų žodžiai. Argi galime neišgyventi?

- Taip, Lietuva tirpsta, nors ir atgavusi sostinę Vilnių ir Klaipėdą, nors yra Europos Sąjungos ir NATO narė. Apimtų neviltis, jei nebūtum patyręs, jeigu nežinotum, kad esam išgyvenę ir ne tokias bėdas. O ateities spėlionės - labai tamsios ar šviesios - dažniausiai neišsipildo. Žmogus šaudo, Dievas (velnias?) kulkas gaudo... Atidžiau pažvelgus į pasaulį, darosi neramu dėl visos žmonijos ateities ir mažų mažiausiai dėl išgverusios Vakarų kultūros.

- Kodėl nenorite kalbėti apie savo įsteigtą stipendiją dviem Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) studentams?

- Kai man sukako septyniasdešimt, gaudavau senatvės pensiją ir dar man buvo paskirta valstybinė. Pasijutau truputį kaltas, kad man taip "nuskilo"... Tada su žmona Gražina ir nusprendėm paskirti vieną vardinę stipendiją VPU studentui lituanistui - gal kokiam tremtinių vaikaičiui ar nepasiturinčiam vaikinui ar merginai, būsimam gimtosios kalbos mokytojui (-ai). Pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedra nusprendė tą kuklią mano stipendiją dalinti per pusę ir skirti dviem studentams.

Šiemet vietoj valstybinės pensijos pradėjau gauti kur kas didesnę signataro rentą, todėl nusprendžiau šiek tiek padidinti ir tas dvi savo vardines stipendijas. Vis tiek jaučiuosi truputį nesmagiai: galėčiau skirti ir daugiau, jeigu žinočiau, kad bent vienas iš mano stipendiatų, baigęs pedagoginį, ryžosi dėstyti gimtąją kalbą ir nepabūgo nelengvo mokytojo darbo. Telieka guostis, kad tasai absolventas, jog ir kur jis būtų, kad ir ką veiktų, savo gimtąja kalba kalbės kur kas taisyklingiau už "Lietuvos talentų" ar kitokių TV "projektų" vedėjus.

- Kokie jūsų santykiai su Lietuvos rašytojų sąjunga ir šio cecho broliais ir sesėmis?

- Lietuvos rašytojų sąjungos narys buvau nuo 1956 metų. Daug ten visko patyriau, išgirdau ir pamačiau. Bet pasitraukiau, kai Vytautas Petkevičius "Durnių laive" savo išgalvotom šlykštybėm apdrabstė ne tik visą būrį rašytojų, ne tik apšmeižė jau mirusius garbingus žmones, bet ir iškraipė visiems žinomus 1991 metų Sausio 13-osios įvykius. V.Ivanovas už panašų šmeižtą buvo nuteistas, o Rašytojų sąjunga būtų tylėjusi kaip "kiaula unt ausų mežama", jeigu nebūčiau įteikęs protesto laiško apie savo pasitraukimą.

- Kažin, kodėl Kazimiera Kymantaitė juokavo, kad K.Sajos talentas atitrūkęs nuo proto?

- K.Kymantaitė, regis, mylėjo ir globojo mane. Ji, būdama kultūros ministro Juozo Banaičio žmona, sau leisdavo drąsiau pašnekėti arba nepabijodavo imtis rizikingų dramos veikalų. Bet mano triptiko "Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona" išgelbėti net jai nepavyko.

Tačiau dar iki tol, kai Rašytojų sąjungoje buvo svarstoma mano satyrinė komedija "Septynios ožkenos" (vis dėlto pastatyta, tik vėliau uždrausta Klaipėdos dramos teatre), Kazimiera pareiškė, kad mano talentas esąs atitrūkęs nuo proto.

Dabarties akimis žiūrint, puikus komplimentas. Labai norėčiau nors vieną iš tų vertybių - šiokį tokį talentą ar protą - išsaugoti iki savo dienų pabaigos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"