TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

K.Smoriginas: „Jei gyvenime nebūtų purvo, braškių neužaugintum“

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Smilkstant cigaretės dūmui Kostas Smoriginas prisipažino laukiantis pensijos. „Juk turiu visko, ko reikia, tad kam toliau draskytis? Šešiasdešimties tiesiog suvoki, kad laiko liko mažai,“ – tarsi susitaikęs su realybe aiškina K.Smoriginas.

Trečiadienį Tauragės kultūros rūmuose antrą kartą su spektakliu „Purvas“ lankėsi žymus Lietuvos kino bei teatro aktorius, režisierius, dainuojamosios poezijos kūrėjas, tiesiog iškili asmenybė K.Smoriginas. Mono šou kūrėjas pusantros valandos valdė žiūrovų jausmus, versdamas juos čia juoktis, čia susimąstyti ar susigraudinti. Pasibaigus gilius sielos užkaborius paliečiančiam spektakliui, grimo kambaryje su ką tik nuo scenos nužengusiu aktoriumi susėdome atviram pokalbiui.

– Su paties režisuotu spektakliu „Purvas“ Tauragėje lankotės antrą kartą. Pirmą kartą sulaukėte anšlago, šįkart tauragiškiai užpildė tik pusę salės kėdžių. Kodėl taip nutiko? Ar Tauragės publika skiriasi nuo susirenkančios didmiesčių teatrų salėse?

– Niekuo nesiskiria. Galbūt didmiesčių publika labiau išlepinta. Pasiūla didelė – žmonės renkasi kur eiti. Toks metas. O pasirenkantys mane žino, kad pamatys profesionalų reginį. Juk teatrui atidaviau 35 metus. Man patinka lankytis Tauragėje – jūsų tokie puikūs Kultūros rūmai.

– Ar vaidinti mono spektaklį aktoriui sunkiau? Yra teigiančių, kad vienam stovėti ant scenos paprasta – juk nereikia taikytis prie kolegų.

– Kas taip sako, meluoja. Valdyti žiūrovą vienam – iššūkis. Be to, prie mono spektaklių lietuviai dar nepratę. Teatralizuoti šou populiarūs Amerikoje, o pas mus tradicijos tik pradedamos kurti. Tad galima teigti, jog esu mono spektaklių pradininkas mūsų šalyje.

– Per 35 metus tikriausiai „užgyvenote“ tokių spektaklių, kurie įgriso iki gyvo kaulo. Kaip randate motyvacijos vaidinti toliau? Ar teatro scena tebėra jūsų išraiškos vieta?

– Motyvacija slypi profesionalume. Toks mano darbas, tad dirbu, ir tiek. Žinote, rusai turi puikų posakį, jog vaidyba teatre – tarnystė. Aš tarnauju mūzoms, tarnauju žiūrovams. Mano aistra, atgaiva yra muzika, o instrumentas – įrankis uždirbti duoną. Gyvenu iš dainavimo, o visus pinigus atiduodu žmonai. Man jų paprasčiausiai nereikia.

– O jei šiandien jums duotų milijoną, išeitumėte iš darbo? Kur investuotumėte pinigus?

– Žinoma, išeičiau. Jau laukiu pensijos. Nors šiandien gyvenu įsuktas į darbų maratoną, vis labiau pagalvoju apie poilsį. Apkeliavau visą pasaulį, ko man dar reikia? Viską turiu: pripažinimą, apdovanojimus, tarp jų ir Nacionalinę kultūros premiją, artimus žmones, mašiną, sodybą Trakų rajone, namą Palangoje. Norisi gyventi pilnakraujį šeimos gyvenimą. Sūnus Kostas suaugo, šiuo metu uždirba daugiau nei tėvas, tad mano pagalbos ir jam nebereikia. Tad staiga rankose atsiradusį milijoną išleisčiau įvairiems projektams. Netgi teatriniams. Tapčiau mecenatu, užsiimčiau labdara.

– Tačiau likti scenoje verčia nauji projektai. Jau dėliojami kokios nors naujos idėjos įgyvendinimo planai?

– Šiuo metu statau naują spektaklį, paremtą netradicine prancūziška pjese. Jis vadinsis „Viena tiesos diena“ ir bus kitoks produktas nei visi iki šiol. Premjera numatoma pavasarį, galbūt kovo pabaigoje.

– Praėjusiais metais jums sukako šešiasdešimt. Kaip paminėjote jubiliejų? Ar tiesa, kad su amžiumi keičiasi vertybės, draugai, keičiamės ir mes patys?

– Jubiliejus tebuvo dar vienas taškas. Surengiau koncertą, ir tiek. Taip jau išėjo, kad tuo pačiu metu išleidau naująjį albumą, taip ir pavadintą, „Albumas“. Brandinau jį dešimtmetį. Kainavo nemažai sveikatos bei pinigų. Išleidau apie 50 tūkst. Lt. Tai tarsi nuveiktų darbų ataskaita. O vertybės ir požiūris į gyvenimą su laiku išties keičiasi. Kūną ima mausti diegliai. Tiesiog supranti, kad lieka vis mažiau laiko, kad daug ko nebegali. O tai meno žmogui – smūgis į paširdžius.

– Tikriausiai šešiasdešimtmečio išvakarėse sėdėjote kaip dabar su smilkstančia cigarete ir apžvelgėte visą savo gyvenimą. Ar jame yra kas nors, ką norėtumėte pakeisti? Ar daug purvo Kosto Smorigino praeityje?

– O kaip gi! Mėšlo nepavartęs braškių nepasodinti. Bohemai klysti pridera. Kaip menininkas sau leidi kiek daugiau. Visi turime silpnybių. Rodos, kuriuos įžeidžiau, atsiprašiau. Pats daug kam atleidau. Gerai, kad šalia manęs 38 metus buvo protinga žmona. Kita galbūt nebūtų tvėrusi. O šiaip turiu viską. Valkata neturėtų. Vadinasi, dirbau, uždirbau – gyvenau. Nieko nenorėčiau pakeisti. Na, gal tik antro vaiko reikėjo susilaukti. Norėjau mergaitės. Tačiau dabar turiu tris anūkus, netrukus į gyvenimą pasibels ketvirtas.

– Teigiate, jog daug kam atleidžiate. O ar pamirštate nuoskaudas? Ką jums reiškia tikras draugas ir tikra bičiulystė? Ar staiga šalia atsiradęs žmogus gali tapti jūsų draugu?

– Taip, vyrai atleidžia, bet nepamiršta. O moterys, jei nepamiršta, vadinasi, neatleido. Tikras draugas man turi būti patikrintas laiko. Be to, draugystę gelbsti atlaidumas. Jei jo nėra – viskas žlunga. Su laiku bičiulių mažėja. Vieni išduoda, kiti išvažiuoja kur toli, treti miršta ar nutolsta. Žinote, šiais laikais svetimėjame. Visi galvojame, kaip išgyventi. Anksčiau būdavo taip. Draugas paskambina naktį ir sako: „Kostai, turiu geros dešros ir butelį, atvažiuok“. Aš jam atsakau, kad turiu tik dešros ir nėra pinigų taksi išsikviesti. Jis sumoka už taksi. Sėdi su šeima ir vyksti į svečius. Kol vaikai tyliai miega kitame kambaryje, tu bendrauji, groji, dainuoji kartu. O dabar... Be dovanų į svečius – nė per kur. Svetimėjam...

– O tauragiškių draugų turite? Su iš Tauragės kilusiu gerbiamu kunigu Egidijumi Arnašiumi esate dirbę prie vieno bendro projekto. Įrašėte dainą „Nemunais į laisvę“. Ryšys su juo išlikęs?

– Tai buvo komercinis projektas. Labdaros tikslais dirbu tik su pranciškonų vienuoliais. Katalikiškas jaunimas kartais pasikviečia pakoncertuoti. O su Egidijumi vis pasimatome kokiame pasaulio krašte. Bendrauju ir su tauragiškiu Juozu Gaižausku. Daug teatro žmonių – žemaičiai.

– Grįžkime prie spektaklio „Purvas“. Jį turėjo vaidinti šviesaus atminimo aktorius Vytautas Šapranauskas. Prisipažinsiu, šiandien akimirkomis atrodė, jog scenoje ne jūs, o Šapras: ta pati ugnelė akyse, tas pats lūpų šypsnis. Labiausiai įstrigo eilutės apie tai, jog vyrų klystkeliai skirtingi: vieni pasirenka alkoholį, kiti – meilužes, treti – kilpą. Šie žodžiai buvo ir pradiniame scenarijuje, kai pagal jį repetavo V.Šapranauskas?

– Ne, jų nebuvo. (Tai sakydamas, K.Smoriginas užsitraukia cigaretę ir trumpam susimąsto – aut.past. ). Vytukas buvo pavargęs nuo humoro, nuo anekdotų. Troško rimto vaidmens, tad „Purvas“ buvo tai, ko jam tuomet labai reikėjo. Perskaitęs scenarijų, jis pasakė: „Kokia liūdna pjesė“. Palangoje kartu ją repetavome – tris vakarus dirbome po keturias valandas. Atrodė, viskas gerai. O nutikus nelaimei pjesė buvo pritaikyta man. Žinote, Vytukas mylėjo gyvenimą. Jis man skambino pirmadienį. Naktį, girtas. Ne tiek, kad liežuvio neapverstų, bet girtas. Ir nieko nepasakė. Pamaniau, jog nenoriu gerti, be to, nepasišnekėsim, tad atsisakiau susitikti. Trečiadienį jis atsisveikino su gyvenimu. Ar būčiau ką pakeitęs? Nemanau. Tai buvo įprastas reikalas. Tuomet nepastebėjau kažko, kas būtų mane išgąsdinę, privertę sunerimti. Pasikartosiu, Vytukas mylėjo gyvenimą... Esu prieš tokį žingsnį. Nesuprantu, nepateisinu. Reikėjo gyventi... Tai tebuvo trumpalaikis užtemimas. Girto žmogaus poelgis. Visi ieškojo priežasčių, analizavo, organizavo memorialinius vakarus. O aš... Mirus Vytautui Kernagiui, su kuriuo siejo 20 metų draugystė, paskyriau koncertą, įrašiau dainą. Mirus V.Šapranauskui, paskyriau jam spektaklį.

– Ar V.Šapranauską laikėte savo draugu? Ar pažinojote jį tokį, kokio nepažinojo visuomenė?

– Su Vytautu siejo 10 metų artimos draugystės. Ypač susiėjome įkūrus „Domino“ teatrą. Jis neatsiverdavo visuomenei. Praėjusį metų pavasarį jam turėjo sukakti 55 metai, man – 60. Pamenu, abu tomis dienomis turėjome dirbti, tad sutarėme, jog atradę laisvą vakarą nuvažiuosime pažvejoti į sodybą. Kartu atšvęsime abiejų jubiliejus. Deja... Vytukas buvo drąsus žmogus. Gurmanas. Mums abiems patikdavo tai, kas kokybiška. Jei susitikdavome, gerdavome tik 400 Lt kainuojantį viskį. Valgydavome krabus, midijas. Mūsų draugijoje viskas buvo rinktiniai. Vytukas mylėjo gyvenimą...

– Žmogaus gyvenime nuoskaudos, kančia, klaidos – neišvengiamos. Tad pažvelgęs į savąsias, kokį patarimą duotumėte mažam vaikui?

– Yra išmintingas posakis: „Ir tai praeis...“ Viskas praeina. Nereikia ilgai džiūgauti patyrus laimės akimirką, nereikia ilgai verkti susidūrus su skausmu. Viskas bus taip, kaip yra numatęs Dievas. Priešintis ir plaukti prieš srovę – beprasmiška. Kuo anksčiau tai suprasi ir susitaikysi, tuo laimingesnis būsi. Kas lemta, tas lemta.

– O ar kada teko mene matyti beprotybę, kuri vėliau virto genialumu?

– Mintyse iškyla viena asmenybė – Eimantas Nekrošius, režisierius, su kuriuo apkeliavau visą pasaulį. Jis man – arti genialumo. Tačiau kartu ir šiek tiek pakvaišęs žmogus. Jo matymas kitoks. Vieną dieną tai gražus žmogus, kitą – pabaisa.

– O pats esate laimingas? Jei, kaip teigėte, gyvenime daug purvo, kas padeda iš jo išsikapstyti? Koks jūsų geros nuotaikos receptas?

– Muzika. Ir maisto gamyba su geru bičiuliu. Įsivaizduokite: du vyrai gamina ukrainietiškus barščius. Kaifas. Ir procesas, ir pokalbis, ir gardus maistas – viskas viename.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"