TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

K.Veselienė vėl nori ištekėti

2007 10 27 0:00
K.Veselienė laiminga, kad jos dukros gyvena taikiai, be konfliktų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Kristinos Veselienės svajonių ir minčių tiek, kad jos jau nebetelpa galvoje. Apie mylimą vyrą ir santuokos džiaugsmus, dar vieną savą kūdikį ir įvaikintą vaikelį, darbo idėjas, troškimą daryti gerus darbus, planą uždirbti milijoną. Bet šiuo metu didžiausias jos džiaugsmas ir dėmesio centras - aštuonmetė dukra Gabrielė, kuri metų pradžioje savaitę išbuvo komos būsenos.

"Čia ir dabar esu su tavimi. Į pokalbį neatsinešu darbų, kuriuos šiandien planuoju nudirbti, ar viso gyvenimo", - verslininkė, dviejų vaikų mama gyvena šia akimirka. Susitikome pirmadienį, truputį laisvesnę dieną Kristinai, kai dviem jos ir "MTV Baltic Networks" generalinio direktoriaus Mariaus Veselio dukrelėmis, ketverių metų Patricija ir aštuonerių Gabriele, rūpinasi draugas Mindaugas - jaunėlę nuveža į darželį, vyresniąją - į mokyklą, paskui mergaites parveža namo. Kristinos draugas yra Adventistų bažnyčios Vilniuje pastorius, rūpinasi bendruomenės žmonių dvasiniu augimu, inicijuoja ir koordinuoja bendruomenės projektus.

Tarsi gimė iš naujo

Gabrielė, sausio pradžioje po avarijos ištikta komos, o po savaitės iš jos pradėjusi stebuklingai busti, yra mamos pirmas rūpestis ir džiaugsmas. Visa kita dabar ne taip svarbu. Nieko keista, kad pokalbis prasideda nuo antrą kartą gimusios Gabrielės.

- Kaip Gabrielei sekėsi atsigauti po komos, kaip ji jaučiasi dabar?

- Esu labai laiminga, nes Gabrielė vėl po pusės metų pertraukos lanko mokyklą (Šiuolaikinės mokyklos centrą Vilniuje). Jai reikia pasivyti bendraklasius. Šiandien jos gyvenimas vėl pilnas visko: įspūdžių, veiklos, draugų.

Po komos ir perkeltine, ir tiesiogine prasme Gabrielė tiesiog gimė iš naujo. Jos atsigavimas buvo kaip gimimas. Ji turėjo išmokti kalbėti, valgyti. Tik vaikščioti nereikėjo mokyti. Nunešdavau ją prie lango, pasodindavau ant palangės. Vieną dieną ji nuslydo ir pradėjo eiti. Taip kaip kūdikiams būna: šliaužioja, šliaužioja, o vieną dieną ima ir žengia pirmą žingsnį.

- Ir jūs iš naujo išgyvenote dukters gimimą?

- Išgyvenau šimteriopai stipresnius jausmus. Kai pirmą kartą vaikas mokosi vaikščioti, yra paprasčiausiai džiugu, natūralu. Mūsų situacija buvo labai skausminga. Kiekvienas naujas dalykas reiškė išsivadavimą iš didelio skausmo ir nerimo. Kiekvienas žingsnis, žodis, tai, kad ji pati laikė obuolio skiltelę, pati galėjo nuryti maistą, buvo toks džiaugsmas, kurio su niekuo kitu negaliu palyginti. Stebuklas. Gali suprasti, kiek daug patyriau stebuklų per pusmetį.

Nuo "kodėl?" prie "ačiū"

- Ir gydytojai vadino stebuklu tai, kad Gabrielė atsigavo. Turbūt daug meldėtės?

- Taip. Net neatsimenu, ar jau dėkojau tiems žmonėms, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie rinkosi į bažnyčias ir meldėsi už Gabrielę. Tikrai žinau, kad daugybė žmonių, kurių net nesu mačiusi, palaikė mane. (Kristinos balsas suvirpa, akyse matyti ašaros.) Mes visi kartu sukūrėme palaikančią energiją Gabrielei. Gydytojai tobulai nudirbo didelį darbą ir pasakė: "Padarėme viską, ką galėjome, dabar lieka laukti." Visa kita priimu kaip Dievo veikimą. Kūrėjas, kuris sukūrė Gabrielės širdį mano įsčiose pirmą kartą, dabar vėl iš naujo leido jai gimti.

- Pirmieji žodžiai, kuriuos Gabrielė ištarė atsibudusi iš komos, buvo: "Dieve, kodėl?" Mergaitei tikėjimas labai svarbus?

- Prieš nelaimę eidavome į pamaldas, kalbėdavome apie tikėjimą, ji buvo pirmokė, jau turėjo tikybos pamokas, skaitė vaikišką Bibliją. Negaliu pasakyti, kad 6-7 metų vaikas yra labai tikintis. Bet tai buvo dalis gyvenimo. Po avarijos ir komos ji išgyveno didžiulius sukrėtimus, turėjo daug ištverti, negalėjo padaryti įprastų dalykų: atsigerti arbatos, atsisėsti, nueiti į tualetą, pasakyti, ką jaučia, apkabinti. Negalėjo beveik nieko. Nesuvokiu, koks tai siaubas. Atsibudo svetimoje aplinkoje, aparatai, skaudantis kūnas, nuo daugybės injekcijų sutrūkinėjusios venos. Didžiulis fizinis skausmas. Gal dėl to pirmi žodžiai ir buvo klausimas: "Dieve, kodėl?"

Ir aš to paties daug kartų savęs klausiau. Kodėl man (avarijos, per kurią nukentėjo mergaitė, metu vairavo Kristina)? Kodėl negalėjo būti kitaip? Kodėl tie žmonės negalėjo įsijungti avarinio signalo? Kodėl negalėjau išvažiuoti anksčiau arba vėliau? Kodėl važiavau tą dieną? Bet į šiuos klausimus niekas negali atsakyti, jų tiesiog nereikia užduoti. Ir Gabrielės prašiau neužduoti šio klausimo. Taip tiesiog atsitiko.

Tada gal po pusės dienos ar vienos nakties ji pradėjo Dievui dėkoti, sakyti: "Ačiū Dievui." Pirma džiaugiausi, kad ji kalba. Jei ji sako tuos žodžius, vadinasi, greitai pasakys ir kitus. Žodžių vis daugėjo ir daugėjo. Bet kelias pirmas dienas vien tik "Ačiū Dievui", kartais dar ištardavo sesės vardą ar žodį "mama".

Sakau, dabar mes valgysime, ji sako: "Ačiū Dievui", - dabar eisime pasivaikščioti, ji: "Ačiū Dievui", - žiūrėk, kažkas tau atsiuntė laišką arba aplankė, ji vėl: "Ačiū Dievui." Supratau, jog ji džiaugiasi visu tuo, ką daro. Iš pradžių bandžiau ją sustabdyti, kad nesakytų vis to paties. Bet paskui pagalvojau: ką aš čia darau, taigi tikrai toks džiaugsmas. Nuostabu, kad ji toje sudėtingoje situacijoje atrado, kuo gali džiaugtis ir dėkojo už tai. Taip ji ir mane mokė. Esu jai už tai labai dėkinga.

Kaip daryti gerus darbus

- Viename interviu jūsų buvęs vyras, M.Veselis, vadino jus religinga moterimi ir sakė esąs nepatenkintas, kad jūs ir mergaites auklėjate krikščioniškai, vedatės į pamaldas. Kaip sutarėte dėl mergaičių auklėjimo?

- Buvo laikas, kai jis išreiškė nepritarimą, pasakė, kad galvoja kitaip. Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, jog jis taip pat labai religingas žmogus. Tiesiog gal nenori toks atrodyti. Mes su mergaitėmis kiekvieną savaitgalį einame į pamaldas, jis niekada nėra trukdęs. Ką jis su vaikais kalba, nežinau. Su juo dažnai kalbuosi apie Dievą, apie gyvenimo vertybes, pasirinkimą. Jis kartais iškelia kokią nors temą ir mes padiskutuojame. Visai neseniai jis manęs klausė apie gerus darbus.

- Kuo baigėsi diskusija?

- Nusprendėme, jog daryti gerus darbus gera, bet nėra paprasta. Dažnai žmonės mano, kad daro gerus darbus, bet tai net neverta gero darbo pavadinimo. Geras darbas yra tada, kai kažką paaukoji: dalį savo laiko, energijos. Dažnai žmonės skiria šiek tiek pinigų ir jau mano padarę gerą darbą. Bet jie nesusimąsto, kad niekada nieko neatima iš savęs, jie duoda likutį, kas lieka, duoda tiek, kad nenuskriaustų savęs. Manau, jei nori padaryti tikrai gerą darbą, turi atiduoti dalį savęs.

- Kokius gerus darbus darote, norėtumėte padaryti?

- Turiu konkrečią idėją. Patekau į ligoninę, vaikų neurochirurgijos skyrių. Jis nė karto neremontuotas, higienos sąlygos jame blogos. Visame skyriuje yra vienas tualetas ir tas pats su sugedusiu bakeliu, dušas pelėsiais apkerpėjęs. Tame skyriuje atsiduria žmonės, turintys smegenų traumas, pasveikti reikia daug laiko, nėra taip, kad būni ten dvi valandas ir gali pakentėti, nenueiti į tualetą ar nenusiprausti duše. Ištvėriau, nes tuo metu ne tai buvo svarbiausia. Galiu laukti, kol valdžios institucija skirs tam pinigų. Bet manau, kad galiu padaryti gerą darbą prašydama verslo, žmonių prisidėti, susiburti ir būti aktyviais piliečiais. Sienas tikrai galima perdažyti, tualetą, dušą sutvarkyti nekainuoja milijonų. Viena negaliu skirti tokių sumų, bet tikrai galiu padėti jas surinkti.

Kita projekto "Mamos mamoms" dalis - psichologinė pagalba ir emocinis palaikymas. Įvykus nelaimei, visa pagalba skiriama ligoniui. Bet šeima, jos palaikymas yra be galo svarbu. Jei artimieji neturi jėgų, šaltinio iš kur jų gauti, tada net sveikimo procesas lėtėja. Projekto esmė - tą patį išgyvenusių žmonių konsultacijos, pagalba mamoms. Pokalbis, pasidalijimas teigiama patirtimi. Man buvo sunku suvokti, ką reiškia "dabar reikia laukti". Kiek laukti? Gydytojai nežino, visiems būna skirtingai. Nežinomybė siaubingai slegia. Tada taip gera išgirsti žmogų, kuris sako: "Man taip pat buvo, mano vaikas taip pat buvo ištiktas komos, atsibudo, nekalbėjo ar kalbėjo nesąmones, mums tai buvo didžiulis šokas" ir panašiai.

Iš pradžių ilgiau už mus ligoninėje likę nelaimės draugai naujų ligonių artimiesiems davė mano numerį, mes susiskambindavome, pasikalbėdavome. Dabar planuoju, kaip mamos ir toliau galėtų susisiekti su tokią pat patirtį turėjusiomis moterimis.

Atsitikimas su Gabriele man padovanojo neeilinę patirtį. Šį tą supratau. Kadangi kai kurios smegenų zonos buvo pažeistos, medikai sakė: yra rizika, kad pažeistos zonos nefunkcionuos. Bet žmogus taip sutvertas, kad kitos smegenų dalys, kurios atsakingos už visai kitas funkcijas, pamato, jog kitos nebefunkcionuoja, jos perima tas funkcijas.

Ir mes, žmonės, turėtume elgtis lygiai taip pat. Jei matome, kad kam nors iš mūsų pažįstamų ar nepažįstamų atsitiko blogai, galėtume perimti rūpesčius, teikti pagalbą. Pagerėtų gyvenimo kokybė, jei neužsimerktume prieš kito nelaimę.

Marius ir Mindaugas

- Kas jums pagelbėjo, kai Gabrielė buvo ištikta komos?

- Turėjau ir turiu draugą Mindaugą, stiprų palaikantį vyrą, draugus, savo šeimą, buvo Marius kaip Gabrielės tėtis, jis rūpinosi Patricija. Jaučiau susitelkimą. Su Mariumi nuolat sėdėjome prie Gabrielės, kai ji atsigavo. Džiaugiausi, kad Marius daug laiko buvo su dukromis. Daug padėjo Patricija. Ji greitai rado būdų, kaip su Gabriele susikalbėti.

- Ar dukters nelaimė pakeitė jūsų su Mariumi santykius? Kaip dabar sutariate?

- Nejaučiu Mariui jokių blogų jausmų. Turime atskirus gyvenimus, kuriame savo istorijas. Džiaugiuosi, kad jis toliau bendrauja su vaikais ir aš galiu toliau su juo bendrauti, tik kitaip.

- Žiūrite MTV kanalą?

- Pažiūriu dėl naujos muzikos, savo mėgstamų atlikėjų klipų. Nelieka laiko žiūrėti televizorių. Bet man Gabrielė visas MTV naujienas pasako. Jos svajonė yra dirbti MTV. Labai didžiuojasi, kad tėtis ten dirba. Kol Marius dirbo TV3, tai TV3 Gabrielei buvo geriausia televizija, dabar geriausia - MTV. Vaikai labai mėgsta MTV biurą, jis labai linksmas, spalvingas, netradicinis. Marius moka kūrybiškai bendrauti su dukromis.

- Kaip Gabrielė ir Patricija priima jūsų draugą Mindaugą?

- Kartą kažkas iš dukrų draugų pasakė, jog kai mama susituoks, jos turės du tėčius. Tada mergaitės išsigando. Sakau, palaukit palaukit, tėtis visą laiką liks vienas. Tėtis yra tėtis. Mindaugas yra tiesiog naujas šeimos žmogus. Jos suprato, kad gali turėti brolių ir seserų, bet tėtis bus kitas. Dabar mišrios šeimos nėra retenybė, mergaitės turi draugų, gyvenančių panašiai, tai joms viskas susidėliojo. Nėra jokio konflikto.

"Kalbamės apie lūkesčius"

- Jau žinote, kada tuoksitės su Mindaugu?

- Planuojame. Bet, kaip sakiau, prioritetai dabar kiti. Matomės dažnai. Jis pirmadieniais ir ketvirtadieniais rūpinasi vaikais. Man tai didžiulė pagalba.

- Tai bus antra santuoka. Ar kaip tikinti moteris jautėte graužatį dėl to, kad nepavyko išsaugoti pirmosios?

- Dariau viską, kad santuoka neiširtų, bet tai įvyko. Galvodama apie priežastis suprantu, kad ji net neturėjo įvykti. Aš taip nebedaryčiau. Mes nebuvome aptarę daugybės dalykų, skirtingi mūsų vertybiniai pagrindai, lūkesčiai vienas kito atžvilgiu, mums tiesiog buvo neįmanoma patenkinti vienas kito. Kad žmonės gerai jaustųsi turėdami skirtingas vertybes - beveik neįmanoma. Galima bandyti ieškoti kompromisų, bet su metais properšos tik gilėjo.

Kai šeima iširo, liūdėjau, bet supratau, kad tas etapas tiesiog baigėsi. Paprašiau Dievą, kad padėtų susitvarkyti su skausmu, kad padovanotų žmogų. Labai džiaugiuosi, kad sutikau Mindaugą.

- Su Mindaugu turite daugiau ką bendra?

- Mūsų vertybės sutampa, kalbamės apie lūkesčius. Jei yra baimių, jog galime nepateisinti lūkesčių, bent jau žinome, kokie jie, kad stengsimės. Gal tai dėl to, kad esame vyresni, ne tokie vėjavaikiški. Anksčiau maniau, kad ryšys svarbus savaime, kad yra meilė ir to pakaks. Bet to nepakanka. Santykiai yra didelis darbas ir jį reikia dirbti. Jei vienas iš poros atsisako dirbti ir nori gauti tik malonumą, santykiai niekur neveda. Vienas dirbs, dirbs, pavargs ir viskas baigsis. Abu turi stengtis.

Vienoje knygoje perskaičiau: šeima neįmanoma be trijų dalykų - meilės, aistros ir pasišventimo. Supratau, kad žodį "pasišventimas" perskaitau vos ne pirmą kartą savo gyvenime. Mūsų su Mariumi šeimoje jis neegzistavo. Apklausiau savo draugus ir suvokiau, kad šiandienos visuomenėje pasišventimas beveik neegzistuoja. Dėl to kas antra šeima skiriasi. Prieš susituokdami net nepagalvoja, ar jie pasiryžę pasišvęsti vienas kitam.

Su Mindaugu irgi bus sunkumų, ir dar net nežinau kokių, nes neįmanoma nuspėti. Ir kartais su nerimu jų laukiu. Bus dalykų, kuriuos turėsime išmokti daryti. Bet jei ką pastebiu, pasakau, kaip norėčiau, kad būtų, kaip man patiktų, ir jis reaguoja. Tai didelė vertybė. Lygiai taip pat ir aš klausiu, ar galiu padaryti ką nors, kad jaustumeisi geriau. Ir jis pasako. Pavyzdžiui, pirmą pusmetį po Gabrielės komos visą dėmesį skyriau jai, o Mindaugas man - ir dėmesį, ir palaikymą. Aš jam nieko negalėjau duoti. Kaip žmogus buvau tokia, kurią sunku mylėti. O jis ne savaitę, ne dieną, bet mėnesiais atsiduodavo ir atsiduodavo, buvo visiškai pasišventęs. Kai praėjo kiek laiko ir palengvėjo, sakiau: "Suprantu, kad tau nieko nedaviau, dabar galiu duoti daugiau, bet prioritetas lieka Gabrielė." Kai mums trūksta bendravimo, mes suplanuojame dieną praleisti tik dviese. Svarbiausia kalbėtis.

Intymumo kelias

- Ką veikiate būdami kartu?

- Nieko įspūdingo negalėčiau papasakoti. Visiškai paprasta veikla. Pavyzdžiui, išsinuomojame filmą, pasižiūrime kartu. Arba išeiname pasivaikščioti. Gal nueiname į pirtį, žiūrime į žvaigždėtą dangų. Tiesiog sėdime prie žvakių ir kalbamės, geriame arbatą.

- Ar įmanoma tokio amžiaus žmonėms išlaikyti platoniškus santykius?

- Tikrai įmanoma. Mylėjimasis yra tik viena iš formų, be abejo, labai svarbi. Labai patiko, kaip Mindaugas pasakė: mylėjimasis yra Dievo dovana santuokai. Ir labai gera, kai yra ko laukti. Tai yra kažkas daugiau nei kasdienis arbatos gėrimas ar greitas parūkymas. Intymumą irgi reikia užauginti. Kaip ir pirtyje gerai neišsikaitinęs nelendi į eketę. Labai gera, kad mudu su Mindaugu dabar turime intymaus kelio džiaugsmą, kad jis nebus prarastas.

- Sakote, kad jums džiaugsmas - įvairūs maži dalykai. Kokie jie?

- W.Shaferis, kuris pataria, kaip per septynerius metus uždirbti milijoną, sako, kad vienas įrankių yra užrašų knygutėje kiekvieną vakarą užrašyti pradžiuginusius dalykus. Kai pradėjau rašyti kas vakarą, buvo sunku atrasti džiaugsmus: skaudėjo dėl skyrybų, Gabrielės koma, darbe visokia įtampa, juk ne visada sekasi. Iš pradžių tų dalykų buvo nedaug. Tada pamačiau, kad pati nesusikūriau prielaidų jokiems džiuginantiems dalykams: nepaskambinau jokiam draugui, nepakviečiau papietauti, o galėjau su vaikais kažkur nuvažiuoti. Supratau, kad džiaugsmus turiu kurti. Šiandien džiaugiuosi paprasčiausiais dalykais. Kai rytą žadinu dukras, mokau jas atsibusti, nusišypsoti, apkabinti, pasakyti: "Myliu." Tada "spaudžiame sūrį", ritinėjamės ir kutenamės. Mano rankos jau šaltos, o jų pėdutės dar šiltos, tai jos klykauja. Begalinis džiaugsmas girdėti krykštavimus. Dainuojame visos trys, klausome gražios dainos, Gabrielė mokosi prisiminti metų mėnesius. Man didelis džiaugsmas, kad mergaitė jau gali išvardyti ir rudenį, ir žiemą. Kai nuvežu dukras į mokyklą ir darželį, man didžiulis džiaugsmas matyti jas su kitais vaikais, kasdien vis naujus Patricijos darbus darželyje. Matyti vaikus atlydinčius tėvus, sakančius, kad myli, irgi yra džiaugsmas. Biure mane džiugina, jei žmogus stengiasi atlikti darbus arba jei jau yra rezultatas. Mane džiugina, kai žmonės nebijo prisipažinti, kai yra problemų. Dirbu Tauro kalno apačioje, pro langus matyti fantastiškas gamtos vaizdas. Kartais turiu atsirinkti, ką užrašyti į užrašų knygutę.

- Šį "džiaugsmų surašymo" metodą aptikote knygoje, kurioje patariama, kaip per septynerius metus uždirbti milijoną. Ar ketinate tai padaryti?

- Manau, kad uždirbsiu. Turiu tokių planų. Bet jei ir neuždirbsiu, man nėra tiek svarbu rezultatas. Turiu idėjų ir man smagiausias bus procesas. Bus gera įgyvendinti idėjas, ir to pakaks. O jei dar milijoną uždirbsiu - išvis puiku. Bus galima daugiau gerų darbų padaryti. Pernai prieš Kalėdas su Mindaugu buvome Bodo seminare ir suplanavome, kaip per septynerius metus uždirbsime po milijoną. Tik sausio 5 dieną mūsų planas sustojo (įvyko avarija). Supratau, kad mūsų planai yra tik mūsų planai. Nereikia prie jų labai prisirišti. Jei bus laiko, jį įgyvendinsiu.

- Ką darysite su milijonu?

- Pažiūrėk, kokios Lietuvos ligoninės. Milijono neužteks. Milijoną labai greitai išleisčiau spausdindama knygas ir dovanodama mokykloms. Blogis yra ne pinigai, bet požiūris į pinigus, kad jie yra svarbiausia.

- Apie ką dar svajojate?

- Noriu dar vieno savo vaikelio ir vieną įsivaikinti. Tokie yra mūsų su Mindaugu planai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"