TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ką rinksimės - būrėją ar psichologą?

2008 11 10 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Lietuva - viena iš nedaugelio Europos šalių, kur psichologo vardu gali dangstytis bet kas ir siūlyti neva kvalifikuotą sielos korekciją, nes kol kas neturime psichologų veiklą reglamentuojančio įstatymo.

Iki šiol mūsų sielos chirurgas galėjo būti bet kas - pats patikėjęs turįs psichologinio poveikio galių, keletą mėnesių studijavęs psichologijos knygas ar šiaip apsišaukėlis. O jei dėl tokių "specialistų" pagalbos jums tik pablogėjo, niekas už tai nebuvo atsakingas.

Lietuvos psichologai dar vasarą parengė Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektą, kurį praėjusią savaitę vienintelis psichologas Seimo narys Vytautas Čepas pristatė Seimui. Dabar laukia svarstymai komitetuose. Jei po jų įstatymas bus priimtas, psichologo vardu spekuliuoti nebebus galima. Teisę teikti tokią pagalbą turės tik kvalifikuoti, licencijas turintys specialistai. Jei jie netinkamai gydys dvasios negalias ir dėl to pablogės paciento savijauta, specialistą bus galima apskųsti ir reikalauti kompensacijų. Tačiau įstatymas nedraus įvairios kitokios - ekstrasensų, okultistų, karmų lopytojų, būrėjų - veiklos, tik nubrėš aiškią ribą tarp savamokslių ir kvalifikuotų specialistų. Jie ir toliau galės dirbti, tačiau valstybė neatsakys už jų mums padarytą žalą. Ir jau žmogaus reikalas, į kuriuos iš jų kreiptis.

Apie naująją tvarką kalbamės su psichologijos mokslų daktaru, Seimo nariu V.Čepu bei Lietuvos psichologų sąjungos prezidentu Robertu Povilaičiu.

- Kodėl Lietuvai tik dabar parūpo turėti tokį įstatymą? Ar iki šiol nebuvo tų, kurie piktnaudžiautų psichologo vardu? Galbūt dabar tokių atvejų pagausėjo, tad ir pradėta kalbėti apie įstatymą?

V.Čepas:

- Psichologais apsimetančių veikėjų pilna, ir jų daugėja. Manau tokia veikla klesti, nes valstybė nebuvo numačiusi tvarkos, kas gali užsiimti psichologo veikla, o kas ne. Dauguma ES šalių (23 iš 27) turi psichologų veiklą reglamentuojantį įstatymą.

R.Povilaitis:

- Lietuvoje yra nemažai pavyzdžių, kai psichologines paslaugas teikia žmonės, prisistatantys psichologais, o iš tikrųjų neturi šios srities išsilavinimo. Kai kurie net nieko bendro neturi su psichologija. Lietuvos psichologų sąjunga jau daug metų kalbėjo apie tokio įstatymo būtinumą.

Daugumoje ES šalių sąvokos "psichologas" negali vartoti bet kas. Lietuvoje tai vyksta, nes įstatyme nepasakyta, kad psichologinę pagalbą gali teikti tik psichologijos mokslus baigęs specialistas.

Nedraus lopyti karmų

- Įstatymas netramdys įvairių apsišaukėlių veiklos?

R.Povilaitis:

- Įstatymas jų veiklos neribos. Jie egzistuoja daugelyje šalių, atsiranda norinčiųjų tokiomis paslaugomis naudotis. To uždrausti negalima. Tačiau žmogus turi teisę žinoti, ar jis eina pas profesionalų psichologą, ar pas ne profesionalą. Ir jo teisė - pasitikėti juo ar ne. Tačiau, pavyzdžiui, toks centras, kaip dabar yra Vilniuje - kosmoenergetikos ir psichologijos - jau negalės savo iškaboje naudoti žodžio "psichologija". Tokio žodžių derinio ir negali būti, nes tai klaidina žmones. Tačiau kol nėra įstatymo, nėra galimybių kaip nors paveikti tokio savęs pateikimo.

- Kodėl, jūsų manymu, žmonės dažniau kreipiasi ne į psichologus, o į įvairius ekstrasensus, būrėjus?

R.Povilaitis:

- Psichologinės pagalbos poreikis yra didesnis, nei galimybės ją suteikti. Lietuvoje labai mažai praktikuojančių psichologų. Kai žmogui būna labai bloga, jis eina pas bet ką, kur arčiau, pas ką galima patekti greičiau. Vikriai atsiranda tokių, kurie nori tą poreikį patenkinti. Kuo mažiau prieinama profesionali psichologinė pagalba, tuo daugiau galimybių kitiems, besivadinantiems psichologais, siūlyti savo pakaitalus. Tik neaišku, ką iš jų gali gauti ir ar tai padės, ar pakenks.

Įstatymas turi vieną tikslą - aiškiai nubrėžti ribą tarp savamokslių ir specialistų.

V.Čepas:

- Psichologinių problemų žmonėms ypač padaugėja, kai valstybėje būna neapibrėžta situacija, kai laukiama permainų, kai šalį užklumpa nuosmukis, įvairios krizės. Vieni "įjungia" savo gynybinius mechanizmus ir sunkesnius laikotarpius išgyvena, kitiems, deja, nepavyksta. Kai kurie, patys negalėdami susidoroti su užgriuvusiomis problemomis, kreipiasi pagalbos. Gerai, jeigu pataiko pas profesionalų psichologą. Tačiau dažniausiai kreipiasi į būrėjus, okultistus, astrologus, karmų lopytojus, aurų adytojus, ekstrasensus, kurie dažniausiai tik mano tokie esantys. Neneigiu, jie kartais turi kažkokių gebėjimų, galių, bet dažniausiai net patys negali paaiškinti, ką ir kaip jie gydo. O psichologija yra rimtas mokslas, pripažįstamas jau kelis šimtus metų, turintis savo objektą - sielą, psichiką, ir turintis jos tyrimo metodus. Tai ne būrimas. Prisiminkim, kas Lietuvoje nutiko vienam verslininkui, kai jis kreipėsi ne į psichologą, o į būrėją. Verslas jam puikiai sekėsi, tačiau kai prasidėjo nesėkmės su bankais, jis kreipėsi į būrėją. Ta jam vis liepdavo kažkur nueiti, apsikabinti medžius, paskui paežerėj surinktus akmenis mėtyti per petį, kartoti kažkokius užkeikimus. Blogiausia, kad jis pasidavė būrėjos įtaigai ir visą savo turtą paleido pro pirštus. Na, bet ne pinigai didžiausias žmogaus turtas, o sveikata. Blogiau, kai prarandama sveikata.

Paguodos paieškos

- Gal nelabai žmonės žino, kad ne specialistas gali jam ir pakenkti?

V.Čepas:

- Be abejo. Dažnas paguodos ieško visokiose neaiškiose religinėse grupuotėse, įstoja į fanatikų būrelius. Esu susidūręs tiesiog su tipiniu pavyzdžiu, kai gyvybinga, energinga, gyvenimu besidžiaugianti moteris tapo religine fanatike. Per automobilio avariją žuvo jos vyras, jai tikrai reikėjo kvalifikuotos psichologo pagalbos, bet jos negavo. Sutikau po keleto metų, neatpažinau. Tapo visiška fanatike: neadekvati, pikta, nepakanti kito nuomonei, aplinkai jaučia vien pagiežą ir agresiją, šneka vien apie Dievą, įkyriai perša savo platinamą literatūrą, gyvena labai ribotą gyvenimą, mato tik juodą ir baltą spalvas, išnykęs bet koks savikritiškumas. Dabar iš tokios būsenos ją grąžinti jau reikėtų gerokai daugiau pastangų. Pirmiausia, ji pati turi to norėti. Reikia ir prityrusio psichologo vedlio, kuris padėtų iš tų labirintų jai išlįsti į platesnę erdvę.

Kiek suvartojame antidepresantų

- Kiek mes Lietuvoje tos psichologinės pagalbos turime?

R.Povilaitis:

- Statistika nieko gero nežada. Psichikos sveikatos centruose 40 tūkstančių gyventojų būna vienas psichologas.

Paimkim dažnesnę psichikos sveikatos problemą, pavyzdžiui, depresiją. Teigiama, polinkį jai turi 10-15 proc. žmonių. Vadinasi, iš 40 tūkstančių vienam psichologui priskiriamų žmonių tie 10-15 proc. bus 4 tūkstančiai. Na, jie visi nesikreips į psichologą, bet jei iš tų 4 tūkstančių kreipsis bent 10 proc., jau bus 400 žmonių. Ar gali vienas psichologas jiems padėti? Reikėtų maždaug trejų metų, kad tiems 400 žmonių būtų skiriama po 10 psichologinio konsultavimo seansų.

Psichologo pagalba Lietuvoje yra labai sunkiai prieinama. Kažkodėl psichinė sveikata pas mus suvokiama kaip antraeilis dalykas, pirmiausia - fizinė savijauta. Nenormalu, kad vienos gydymo priemonės, pavyzdžiui, vaistai yra labiau prieinami, o psichologinis gydymas - mažiau. Nepalyginami dalykai, kiek sveikatos draudimo lėšų išleidžiama vaistams pirkti, ir kiek psichologinėms gydymo priemonėms. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje visiems psichotropiniams vaistams kompensuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo buvo skirta per 70 mln. litų. Psichoterapijai (psichologiniam gydymo būdui) - tik 280 tūkst. litų. Šie du gydymo būdai skiriasi - maždaug 250 kartų.

Placebo poveikis

R.Povilaitis:

- Šių metų pradžioje tarptautinei grupei mokslininkų į rankas pateko duomenys, analizuojantys antidepresantų poveikį. Pasirodo, šių vaistų poveikis sergantiems lengvesne depresijos forma nesiskiria nuo vadinamojo placebo, tariamų vaistų poveikio. Nors kai kur kilo didžiulis pasipriešinimas šioms išvadoms, tačiau iki šiol buvo aišku, kad čia kažkas ne taip, kad tie vaistai nelabai padeda. Žmonės vartoja daug antidepresantų, bet kažkodėl vis tiek žudosi. Niekas neabejoja, kad sunkią depresiją reikia gydyti vaistais, tačiau minėtas tyrimas įrodo, kad lengvesnei depresijos formai užtektų ir psichologinio gydymo.

V.Čepas:

- Amerikiečiai planuoja, kad 2020 metais kas šimtasis žmogus bus psichologas (turės psichologinį išsilavinimą, bet nebūtinai dirbs psichologo darbą).

Psichika nesvarbi?

- O kiek numatoma skirti lėšų psichologinės pagalbos plėtrai?

R.Povilaitis:

- Šiemet Didžiosios Britanijos vyriausybė papildomai skyrė 180 mln. svarų sterlingų psichologinės pagalbos plėtrai (prie to, ką jie ir taip turėjo). Tai rodo jų valdžios požiūrį į gyventojų psichinės sveikatos gerinimo būtinybę.

Manau, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičių, jei mes norėtume panašiai plėstis, mums reikėtų 50 mln. litų investicijų. Niekas Lietuvoje tokių pinigų neskyrė. 2008 metais Vyriausybės sprendimu psichikos sveikatos strategijos veiksmų plano įgyvendinimui trims metams buvo skirta 1,7 mln. litų. Kad tai nedidelė suma akivaizdu, ypač kai aš šią sumą paverčiau asfaltu. Paskaičiavau, kad už tokią sumą būtų galima nutiesti 700 metrų asfaltuoto kelio. Tiek buvo investuota į gyventojų psichinės sveikatos gerinimą, nes tai nelaikoma prioritetiniu klausimu. Politikams atrodo, kad svarbiausia - ekonomika, kad gerėjant gyvenimui nebus ir psichikos sveikatos sutrikimų, žmonės geriau jausis, nesižudys. Tačiau turtingose šalyse psichologinių sutrikimų ne mažiau.

Kam patikime sielą

- Keista, kad tokį jautrų dalyką, kaip savo psichiką, žmonės patiki neaišku kam. Gal mes tiesiog nevertiname neapčiuopiamo dalyko?

V.Čepas:

- Iš tiesų keistai ir neatsakingai mes vertiname savo psichinę sveikatą. Jei, pavyzdžiui, mums suskaudo dantį, neinam pas veterinarą ar būrėją, o einam pas tos srities specialistą - odontologą, turintį licenciją, praktiką, patirties. Kai susergame plaučių uždegimu, neinam pas būrėją. Kai reikia operacijos, ieškom chirurgo. O kodėl turėdami psichologinių problemų nesirenkame šios srities specialisto? Nesuvokiame, kad psichinės ligos žmogų užklumpa kaip ir kiti negalavimai - skrandžio, širdies ar plaučių. Jeigu dėl pastarųjų ligų negėda, tai kodėl gėda dėl psichikos ligų?

Turėtume suprasti, kad sielos "pasisukimas" į kairę ar į dešinę, aukštyn ar žemyn nėra kažkas gėdingo. Lengva depresijos forma būdinga kiekvienam. Jei jis tokių nuotaikos pokyčių nejaučia, visada vien linksmas, vien juokiasi, tai irgi negerai. Nuotaikų kaita - normalu. Tačiau jei bloga, depresinė nuotaika ilgai nesibaigia, reikia rimtai susirūpinti, nes tai veda prie savižudybės.

Kai kas sako: "psichologas man nieko nepadėjo". O ar visiems, pavyzdžiui, chirurgai ar kiti gydytojai padėjo? Irgi pasitaiko, kad ne visada jų darbu esame patenkinti.

Galimybės - lygios, poveikis - ne

- Nuo ko priklauso, kad vienas, patekęs į krizinę situaciją, pasiduoda neaišku kieno įtakai, o kitas ir pats susitvarko su savo bėdomis?

V.Čepas:

- Astrologas jums pasakytų, kad priklauso nuo to, kaip tada buvo išsidėstę žvaigždės. Ekstrasensai paaiškintų, kad gal kokia pikta boba nužiūrėjo. Aš, kaip psichologas, sakau (ir mokslas yra įrodęs), kad niekada nebūna vienos priežasties. Tai daugelio veiksnių pasekmė, dėl ko žmogus elgiasi vienaip ar kitaip. Daug lemia genai. Kita priežastis - auklėjimas, motinos globos pojūtis. Mokslininkai seniai yra nustatę, kad motinos auklėjimas, ypač kūdikystėje, yra dešimt kartų svarbesnis negu tėvo. Ir jokios lygios galimybės negali šito nuginčyti ir paneigti. Kodėl? Pats moters būdas ir santykis su vaiku yra kitoks. Vaikui reikia kontakto. Nuo to jis tampa geresnis. Jei to kontakto negauna, vėliau turi problemų.

Kaip mes laukėm užaugančios naujosios kartos, o pažiūrėkit, kokia ji. Baisesnė už "Vilniaus brigados" nusikaltėlius - tėvus, motinas žudo. Motinos kūdikystėje mažai juos žiūrėjo, nes buvo tokie metai, kai reikėjo daug dirbti, karjerą daryti. Manau, čia ir pasireiškia auklėjimo išsigimimas, lygių teisių iškėlimas. Negali šioje srityje būti lygių teisių. Motina visais laikais, nuo žmonijos atsiradimo vaikui buvo svarbesnė, jos įtaka didesnė. Taip, abu tėvai turi lygias teises vaiką auklėti, bet motinos auklėjimo poveikis yra šimtą kartų efektyvesnis nei tėvo.

- Ar priėmus šį įstatymą psichologai galės turėti didesnės įtakos tam tikriems reiškiniams visuomenėje, pavyzdžiui, kad ir tokiu atveju, kai Ingos Rinau mažametė dukra buvo atplėšta nuo motinos ir atiteko mažai pažįstamam tėvui? Ar čia neturėtų daugiau lemti psichologiniai argumentai? Juk vaikas - ne daiktas?

V.Čepas:

- Klaipėdos universiteto psichologai jau yra pateikę minėtos istorijos išvadų. Psichologai negali nuspręsti, kam iš tėvų priskirti vaiko globą, tačiau jie aiškiai, ištyrę situaciją, parašė, kad vaikui bus padaryta didžiulė psichinė žala.

Kiek aš domėjausi panašiomis istorijomis, vokietės niekada negrąžina vaikų jų tėvams kroatams, bosniams, turkams. Bylos tęsiasi ilgai, kol vaikas sulaukia 12 metų ir pats apsisprendžia likti gyventi su motina. O čia mes labai lengvai vaiką atidavėm.

Atsiranda "humanistų", vyrų teisių gynėjų, kurie aiškina neįsigilinę į situaciją, kad ne tik motina turi teisę auklėti vaiką. Taip, tai yra teorinio lygmens, o ne praktikos teisybė, jei vertinsime psichologiniu aspektu.

Savijauta ir darbingumas

- Kur valstybė galėtų labiau pasinaudoti psichologų žiniomis?

V.Čepas:

- Pavyzdžiui, darbo psichologijoje labai svarbu santykiai tarp žmonių. Psichologai galėtų duoti naudingų patarimų, kaip pagerinti kolektyvo mikroklimatą. Tai darbdaviui būtų naudinga - geriau jausdamiesi žmonės dirba geriau. Darbingumui turi įtakos daug kas. Dar sovietmečiu buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad po "Žalgirio" pergalės ne tik Kaune, bet ir visos Lietuvos įmonėse pakildavo darbo našumas.

R.Povilaitis:

- Prasta žmonių savijauta darbe atsiliepia ekonomiškai. Anglai paskaičiavo, kad darbdaviui per metus tai atneša maždaug po tūkstantį svarų sterlingų nuostolių nuo kiekvieno darbuotojo. Žmogus ateina į darbą, bet nenori dirbti. Tokių atvejų būna. Tad ar ne geriau, jei savijautą padėtų gerinti psichologas? Tačiau Lietuvoje retas atvejis, kad darbovietėje dirbtų ir psichologas.

V.Čepas:

- Energija psichologijoje, ypač fizikoje, yra labai gerai žinomas dalykas, tačiau šia sąvoka daug kas dabar spekuliuoja. Moksliškai įrodyta, kad mūsų kūnas nesibaigia oda, kiekvienas žmogus aplink save turi savo energijos lauką. Vieno laukas labai mažas, kito gali siekti ir kelis metrus. Jei, pavyzdžiui, du lakūnai su dideliais savo energijos laukais bus susodinti į to paties lėktuvo kabiną, jų laukai siesis, tarp jų atsiras trintis, jie blogai jausis. O jei taip diskomfortiškai bus priversti gyventi metus, pavyzdžiui, kaip kosmonautai ar povandeninių laivų jūrininkai? Prieš skirstant darbo vietas reikėtų įvertinti energijos lauką. Jį išmatuoti visai paprasta.

Ne visi gali ir vienu automobiliu keliauti, atlaikyti energijos laukų įtampą, nors draugai ar geri pažįstami būtų. Pamenu, kaip vienas pažįstamas, grįžęs po tokios kelionės, sakė, kad dar reikia savaitės atostogų.

Psichologijos žinias taikyti galima daug kur. Pavyzdžiui, į spalvų psichologiją reikia atsižvelgti dažant sienas. Tačiau nepamirškim, kad tai nėra panacėja. Jei vyras impotentas, dažyk miegamojo sienas kokia nori spalva, vis tiek nepadės. Tačiau bendrai nuotaikai tai darys įtaką. Yra garsų, kvapų psichologija, tai irgi kuria nuotaiką.

R.Povilaitis:

- Užsienyje kaip atskira sritis yra net eismo psichologija. Analizuojamas rizikingas žmonių elgesys keliuose ir pateikiama daug rekomendacijų, kaip tą elgesį koreguoti. Mes investuojame į kelių gerinimą, o žmonės keliuose kaip žuvo, taip žūsta.

V.Čepas:

- Reikėtų ir Lietuvoje rengti eismo psichologus. Kokia čia plati dirva. Pirmiausia žmonės kelyje turėtų pradėti vertinti gyvybę, o dabar net savosios nevertina. Kodėl? Kaip tokį požiūrį keisti?

Kur bepažvelgsi - psichologiniai veiksniai, tik mes į tai nekreipiame dėmesio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"