TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kai bunda krikštatėvio jausmai

2010 06 05 0:00
Ž.Žvagulį krikšto dukra Goda vadina tėčiu - čia ji vaikystėje.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Būti krikštatėviu - didžiulė atsakomybė. Juk jei vaikas, neduok Dieve, netektų tikrojo tėčio, jam taptum antruoju. Taip teigia trys visiems puikiai pažįstami vyrai, su kuriais apie šias pareigas šnekučiuojamės Tėvo dienos išvakarėse.

Pakalbinome dainininką Žilviną Žvagulį, žurnalistą, dainininką, televizijos laidų vedėją ir aktorių Marijų Mikutavičių bei dainininką Ruslaną Kirilkiną. Kiekvienas jų turi net ne po vieną, o po kelis krikštasūnius ar krikštaduktes, o patirtis bendraujant su vaikais - skirtinga. Kai kurių pašnekovų atsakymai nustebino.

Trys savi, trys krikšto.

Tiek vaikų turi dainininkas Ž.Žvagulis. Vyriausias atlikėjo krikštasūnis giminaitis Lukas jau suaugęs, jam 23-eji. Krikšto dukrai Godai Gabalytei, dainininko Česlovo Gabalio dukrai, - 16 metų, o mažiausiajai krikšto atžalai, sesers Eglės sūnui Antonio Amadio - treji. "Apie savo krikšto vaikus žinau viską: kaip jiems sekasi, kaip mokosi, ar neserga, - greitakalbe beria žodžius pašnekovas. - Su visais susitinku, susiskambinu, nė vieno nepamirštu." Po minutėlės vyras priduria, kad vis dėlto Lukui jo dėmesio, ko gero, yra tekę mažiausiai. Kodėl? Pirmąkart krikšto tėvu tapo labai jaunas, šiek tiek kitaip žiūrėjo į šias pareigas, kitaip tariant, ne taip atsakingai, kaip dabar. Paprašytas išvardyti, kokios, jo manymu, yra minėtosios pareigos, Ž.Žvagulis šypteli. "Neužmiršti gimtadienių, teikti dovanas, - vardija. - Jei rimtai, būti krikšto tėvu - kur kas daugiau. Tai suvokimas, kad po tikrųjų tėvų, neduok Dieve, jiems kas nors nutiktų - tiems vaikams taptum pačiu artimiausiu žmogumi. Esu pasirengęs visada ir visaip pagelbėti savo krikštasūniams ir krikštaduktei. Ir šie tai žino." Charizmatiškasis žemaitis pabrėžia, kad jam krikšto tėvo statusas - ne koks nors žaidimas, o labai rimtas dalykas. "Gal taip auklėtas buvau? - nutęsia. - O gal dėl to, kad nepamenu savo krikštatėvių, tik žinau, koks buvo krikšto mamos vardas. Norėjosi, kad maniškiams krikšto vaikams taip nenutiktų, kad jie tikrąja to žodžio prasme jaustų turį kažką, kas jais rūpinasi."

Dainininką ir jo krikšto atžalas sieja ypatingas ryšys. Vyrui ypač gera girdėti, kaip ilgamečio bičiulio dukra Goda į jį kreipiasi "tėčiu", o mažėlis sūnėnas - ne "dėde", bet "kūma". "Tokie žodžiai žiauriai pamalonina dūšią", - patikina. - Goda man apskritai tarsi svajonė. Juk ši mergaitė - lyg dukra, kurios neturiu."

Baigdamas pokalbį Ž.Žvagulis tvirtina manąs, kad jis yra žmoniškas krikšto tėtis. Ir pajuokauja esąs tipiškas vyras, mat pamiršta svarbias datas, pavyzdžiui, krikšto vaikų gimtadienius, taip pat ne visada spėja laiku nupirkti šiems dovanų. Dažniausiai iš padėties išsisukti jam padeda žmona Irena Starošaitė. "Nors ir pavėluotai, bet nė vienas nelieka nepasveikintas, - patikina. - Su Luku, Goda ir Antonio stengiuosi bendrauti tiek, kiek leidžia laikas."

"Nieko gero iš manęs nebus"

Du krikšto vaikus - dukrą ir sūnų turintis žurnalistas M.Mikutavičius, išgirdęs pokalbio temą, rėžia tiesiai šviesiai: "Aš esu prastas krikšto tėvas. Nebijau garsiai to pripažinti. Kodėl? Nes nei krikštaduktei, nei krikštasūniui neskiriu dėmesio tiek, kiek reikėtų." Vyras svarsto, kad taip greičiausiai yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, jis pats neturėjo gero krikšto tėvo, kuris savo elgesiu būtų parodęs tinkamą pavyzdį. Antra, pašnekovas tikina niekada nebuvęs labai uolus ir pareigingas katalikas, tad nežino, kokios yra krikšto tradicijos, krikštatėvių pareigos. "Kai bičiuliai - Dainida Valsiūnaitė ir Arūnas Strolis paprašė tapti jų sūnaus Mato krikšto tėvu, iškart perspėjau, kad nieko gero iš manęs nebus, - pasakoja. - Kodėl vis tiek sutikau imtis šių pareigų? Nežinau. Matyt, nemoku atsisakyti, kai skambina ir prašo. Juk ne svetimi žmonės, o artimi draugai tai daro."

M.Mikutavičius šypteli paklaustas, kieno - mergaitės ar berniuko krikštatėviu būti lengviau. "Jokio skirtumo, - teigia. - Kaip jau minėjau, esu ne koks krikšto tėtis. Juk būna, kad net vaikų gimtadienius pražiopsau. Pavėluotai nuvažiuoju į svečius ir mėginu ištaisyti klaidas." Ar tikrieji pašnekovo krikšto atžalų tėvai yra kada nors prašę pabūti mažųjų aukle, kitaip tariant, prižiūrėti šiuos kurį laiką, nes patys negali to padaryti? "Ne, kol kas į tokią situaciją dar nebuvau pakliuvęs", - purto galvą žinomas

vyras.

Dabar turi vaiką

Kai visai neseniai viename žurnalų pasirodė trumpa žinutė, kad netradicinės seksualinės orientacijos neslepiantis dainininkas R.Kirilkinas tapo krikštatėviu, kai kurie jo tautiečiai iš pykčio, ko gero, turėjo netverti savame kailyje. Ypač po tokių aštrių nuomonės išraiškų gegužės pradžioje, kai sostinėje vyko pirmosios Lietuvoje seksualinių mažumų eitynės. Ar atlikėjas sulaukė neigiamos reakcijos iš aplinkinių? "Į akis niekas nekritikavo, bet nuostabos buvo. Spauda mėgino gilintis į detales, - neslepia vaikinas. - Kad ir kaip būtų, stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Kiekvienas pasirinkome savo gyvenimo kelią ir neturime teisės smerkti kitų."

Beveik pusės metų R.Kirilkino krikšto dukra Ada turi broliuką dvynį, o mažylių mama - gera atlikėjo bičiulė iš Suomijos. "Kai draugė manęs pasiteiravo, ar sutikčiau tapti vieno iš jos vaikų krikštatėviu, net nesuabejojau, - pasakoja atlikėjas. - Neslėpsiu, man tai buvo netikėtas, bet labai malonus pasiūlymas, į kurį tikrai negalėjau atsakyti neigiamai." Anot pašnekovo, tapęs krikštatėviu, pasidarai dar artimesnis tai šeimai. "Šios svarbios man patikėtos pareigos, kuriomis labai didžiuojuosi, turi daug pliusų, - priduria. - Kokie jie? Pats didžiausias tas, kad dabar turiu vaiką. Juk savų galbūt niekada neturėsiu, nepatirsiu tikrojo tėvystės džiaugsmo. Aišku, niekada nesakau "niekada", bet... Puikiai suvokiu, kad prisiėmiau didžiulę atsakomybę. Savo krikšto dukrai esu pasirengęs padėti visur ir visada, kai tik jai to reikės."

Pokalbiui įsibėgėjus, dainininkas prasitaria, kad Ada - ne vienintelis jo krikštavaikis. Pirmąkart krikšto tėvu R.Kirilkinas tapo dėdės sūnui. "Buvau vos 17 metų, tada daug ką supratau kitaip nei dabar, - porina. - Tačiau labai laukiau ceremonijos, man buvo įdomu, kaip jai ruošiamasi, kaip šioji vyksta ir panašiai." Paklaustas, kaip mano, ar yra geras krikšto tėvas, atlikėjas šypteli. "Jei atvirai, nelabai koks. Nenoriu teisintis, bet kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta su krikšto vaikais bendrauti dažniau, nei norėčiau. Kita vertus, galime padiskutuoti, kas yra svarbiau: susitikimų, pokalbių su vaiku, jam teikiamų dovanų kiekybė ar kokybė. Mano nuomone, geriau tegu dėmesio būna mažiau, rečiau, bet iš visos širdies", - tikina.

Ar R.Kirilkinas atsimena savo krikšto tėvus? "Mano krikštynos - atskira istorija. Kodėl? Nes jos buvo labai neįprastos, paties inicijuotos, - pasakoja jis. - Visi mano šeimos nariai pagal tikėjimą yra ortodoksai. Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet manęs mažiuko niekas nekrikštijo. Nuo vaikystės lankiau bažnyčios chorą, patarnaudavau per mišias. Vieną dieną išdrįsau paklausti kunigo, ar negalėčiau priimti krikšto sakramento. Jis sutiko. Man tuomet buvo maždaug 14 metų. Pamenu, krikšto tėvus išsirinkau iš bažnyčios kolektyvo. Kur jie dabar, žalio supratimu neturiu. Pasiprašęs būti pakrikštytas, paskui net truputį pasigailėjau. Dėl labai paprastos priežasties - privalėjau išmokti daugybę poterių, o man tinginiui tai atrodė neįveikiama užduotis."

Dainininkas šypteli, kad nuo šiol dėl krikštaduktės jam teks dažniau vykti į Suomiją. "Ir ne tik todėl, kad aplankyčiau mergaitę, bet ir padėčiau jos mamai, savo draugei, nes šiai išties sunku su dviem mažyliais, - dėsto. - Man apskritai labai patinka būti su vaikais. Daug kas stebisi, kaip aš susitvarkau su mažiais, kaip nuraminu, kai šie pradeda verkti. Būdami su manimi jie neverkia! Kai pastarąjį kartą viešėjau pas bičiulę, šios vyras net šiek tiek pavydėjo, kad dvynukai su manimi tokie ramūs ir linksmi."

R.Kirilkinas tvirtina, kad abu kartus krikštynoms ruošėsi atsakingai - nepamiršo dovanų. Krikšto sūnui padovanojo albumą nuotraukoms susidėti, o krikšto dukrai vežė net kelias dovanas. "Užsakiau nutapyti du paveikslus, - pasakoja. - Viename pavaizduota nėščia moteris, nušviesta mėnesienos ir įbridusį į vandenį - jis skirtas mano mergaitės mamai. Kitame įamžinta pati krikštaduktė."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"