TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kai emigrantų kraujyje teka Europa

2008 09 06 0:00
Dainius (kairėje) ir Aidas Puodžiukai vėl kartu koncertuoja Lietuvoje.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Dar vienas grįžimas namo, į tėvynę. Muzikali šeima, dainingi vardai. Garsios koncertų salės ir tylus, bet tvirtas apsisprendimas grįžti. Smuikininko Dainiaus Puodžiuko ir jo brolio pianisto Aido gyvenimo ir kūrybos istorija dabar tęsiasi Lietuvoje.

Priežastis susitikti su muzikų šeimos vaikais, amerikas išmėginusiais, garsių koncertinių salių lankytojams grojusiais ir klausytojų ovacijas girdėjusiais broliais buvo visiškas ir nepakartojamas jų sugrįžimas į Lietuvą. 2006-aisiais, po šešerių metų, iš Jungtinių Amerikos Valstijų parskrido vyresnysis Dainius. Bet kai šį vidurvasarį jo pavyzdžiu pasekė ir Aidas, nori nenori privalai išsiaiškinti kodėl?

Dainiaus Amerika.

Tačiau pirmiausia - kokie lūkesčiai brolius nuskraidino už Atlanto? Paaiškėjo, kad Dainiaus ateitį lėmė susitikimas su Bostono universiteto profesore Dana Mazurkevich per meistriškumo kursus, vykusius Druskininkuose. Antrus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijavęs jaunuolis apsilankė keturiose Lietuvoje gimusios profesorės pamokose, nugirdo gerų atsiliepimų ir to pakako šiam teiginiui: "Man ji patiko ir kaip dėstytoja, ir kaip asmenybė."

Tačiau kol vaikinas atrado Ameriką, dar praėjo nemažai laiko - metus stažuotasi Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje, baigtos bakalauro ir magistro studijos Lietuvoje. Klausimas, ką veikti toliau, ir klasės vadovo smuikininko Raimundo Katiliaus netektis ėmė telkti jauno menininko mintis į Ameriką. Iškovojęs galimybę dalyvauti festivalyje "Music Academy of the West" Santa Barbaroje ir porą mėnesių pagyvenęs ten, D.Puodžiukas pradėjo rimtai svarstyti apie studijas JAV. "Norėjau praplėsti akiratį ir pamatyti kitą pasaulį - tą, už vandenyno", - sakė pašnekovas. Dainiaus žvilgsnį patraukė Bostonas, turintis net penkias garsias aukštąsias mokyklas, pažįstamą dėstytoją ir gerą kaimyną - Niujorką.

Ir Aido Amerika

Studijuodamas LMTA Aidas nusiuntė savo muzikavimo įrašą į Santa Barbaros festivalį, tą patį, kuriame prieš metus lankėsi Dainius, ir sudomino organizatorius. Pakviestas į renginį Aidas susipažino su pianistu profesoriumi Jerome'u Lowenthaliu. Po dviejų bendro darbo mėnesių ir kelių koncertų profesorius pasiūlė Aidui stoti į prestižinę Juilliard'o menų mokyklą Niujorke mokytis jo vadovaujamoje fortepijono klasėje. "Neturėjau jokių kitų minčių - tik mėginti", - tvirtino jaunasis pianistas. Egzaminai į mokyklą buvo tik kitais metais, tad apsidrausdamas nuo nesėkmės Aidas įteikė studijų prašymą dar kelioms mokymo įstaigoms. "Visose mane lydėjo sėkmė", - teigė Aidas. Jis pasakojo, kad egzaminas į Juilliard'ą vyksta slapta - dėstytojai dažniausiai nepažįsta savo mokinių, o šie nežino, kurio profesoriaus klasėje teks mokytis. "Vienintelis iš devynių stojančiųjų žinojau, kad sėkmės atveju studijuosiu pas J.Lowenthalį", - prisipažino A.Puodžiukas. Vertinimo reikėjo laukti porą mėnesių, bet jaunasis menininkas jautėsi "gerai pagrojęs". J.Lowenthalis po egzamino pasakęs, kad, sprendžiant iš komisijos reakcijos, vaikinas galįs krautis lagaminus ir keliauti į Ameriką. Kur kas prasčiau sekėsi kalbos egzaminas, pritrūko žinių, mat broliai mokykloje mokėsi kalbėti vokiškai. "Po egzamino mokykla pasiūlė parengiamąją programą - 5 kartus per savaitę lankiau kalbos pamokas, o kitą studijų laiką skyriau pagrindinei specialybei. Ir gerai - išmokau kalbą, susipažinau su šalimi, apsipratau. Patiko gyventi ir studijuoti pačioje Niujorko širdyje, Lincolno meno centre, šalia Metropoliteno operos", - pasakojo Aidas.

Silpni muzikos pradmenys

Juilliard'e Aidas buvo ne vienintelis lietuvis. Jau ketverius metus čia studijavo pianistas Gabrielius Alekna ir altininkė Ieva Gordonaitė. Kartu su juo mokyklos slenkstį peržengė ir pianistas Kasparas Uinskas. Pasak brolių, keturis penktadalius muzikos studentų aukštosiose mokyklose sudaro užsieniečiai. Daugiausia jų atvyksta iš Rytų Europos ir Azijos - Pietų Korėjos, Kinijos, Japonijos. Žymiausius JAV gimusius muzikantus galima suskaičiuoti vos ant vienos rankos pirštų, nes pasidomėjus biografijomis paaiškėja, kad daugelis scenos garsenybių yra kilusios iš svetur. Ilgiau šalyje pagyvenusius emigrantus amerikiečiai ima laikyti saviškiais. "Pavyzdžiui, rusas Jevgenijus Kisinas jaučiasi esąs tikras niujorkietis: kasmet rečitaliai "Carnegie Hall" salėje, klausytojų spūstys vos ne scenoje. Jis ten visiems - savas", - kalbėjo Aidas. Esama ir kitokio reiškinio - garsius vietos talentus išugdo dėstytojai emigrantai.

Broliai mano, kad amerikiečiai neturi geros pradinio parengimo sistemos, vadinamųjų muzikos pagrindų. Anot jų, visos muzikos mokyklos yra gana mėgėjiškos, mokiniai "rimtai" pradeda muzikuoti tik sulaukę penkiolikos metų. "Kita vertus, galima tokius jaunuolius pagirti - jie išmoksta groti per ketverius, penkerius metus ir įstoja į Juilliard'ą ar kitą prestižinę mokyklą. O mes juk mokėmės nuo penkerių metų, po keturias, penkias, vėliau - ir po aštuonias valandas per dieną", - sakė Aidas.

Piršteliai

Abu brolių tėvai susiję su muzika. "Kiek jie save prisimena", tėtis Antanas Puodžiukas dirbo ir tebedirba B.Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Šiuo metu jis yra Liaudies instrumentų katedros vedėjas, moko groti birbyne. Anksčiau A.Puodžiukas vadovavo liaudies instrumentų orkestrams. Mama Janina Puodžiukienė dėsto LMTA, ji - pianistė. Iš didelės pagarbos smuikui tėvai leido Dainių mokytis griežti šiuo instrumentu. "Niekas šeimoje nėra griežęs smuiku. Esu pirmas ir vienintelis", - patikino Dainius. "Mano dvi pirmos pamokos irgi buvo smuiko", - įsiterpė Aidas. Per apžiūrą muzikos specialistai, pažvelgę į vaiko pirštelius, patarė tėvams geriau sodinti sūnų prie fortepijono. "Sakoma, jei ilgesni pirštai, turi

būti vagis arba pianistas", - prisiminęs liaudies posakį juokėsi Aidas. "Arba ir viena, ir kita", - neišlaikė brolis.

Juodas darbas

Būna dienų, kai muzikantas susipyksta su savo instrumentu. Aidui taip atsitiko po devintos klasės. Šėlą užgesino tėvai, ir vaikinas iki šiol jiems dėkingas. "Matai draugus, žaidžiančius kieme, važinėjančius dviračiu, o tu grįžti iš pamokų ketvirtą penktą po pietų ir eini groti. Į kiemą išeidavome tik valandai apie aštuntą, devintą", - prisiminė broliai nelengvą muzikinio kelio pradžią. Aidas papasakojo apie dviratininką Lance'ą Armstrongą. Esą jis, televizijoje klausiamas, ką veikia nesportuodamas, atsakęs: "Važiuoju dviračiu." Laidos kūrėjai nustebo. Tada įžymybė paaiškino, kad toks yra jo darbas. Panašiai nutinka ir muzikantams - dauguma žmonių mano, jog muzikavimas tėra pramoga. Jie tai dažnai sieja su kapela, užklasiniu būreliu. "Išgirdę, kad esame muzikantai, prapliumpa: "Kaip smagu!" Tada paklausia: "O ką dirbate?" - šypsojosi Dainius. Retas žmogus suvokia, kad muzikanto darbas irgi yra juodas, paženklintas didžiulės atsakomybės. Muzikanto profesiją broliai prilygina chirurgo darbui: antro karto neduota. "Koncertas, kaip ir operacija, yra vienintelis, suklydus niekas neleis pasitaisyti", - paaiškino Aidas.

Gyvena visavertį gyvenimą

Užsienio muzikantai apdraudžia savo rankas, plaštakas, pirštus - pagrindinį pragyvenimo instrumentą. Broliai mano, kad Lietuvoje retas kuris seka šia mada, bet idėja verta dėmesio ir ne iš piršto laužta. "Pasaulyje tai populiaru. Vienas apsidraudžia pirštus, o kitas - sėdmenis", - juokėsi jie, prisiminę popscenos dievaites.

Ar tenka imtis fizinio darbo? Aidas prisipažino darąs viską: prireikus nešioja sunkius daiktus, dažo sienas, žaidžia krepšinį. Kaip tvirtina pats, gyvena visavertį gyvenimą. Dainius - taip pat. Tik intensyvus koncertų tvarkaraštis neleidžia jam grįžti prie Amerikoje įprastų užsiėmimų. Smuikininkas prisimena, kaip išeidavo į aikštelę, esančią greta namų, su juodžiais pažaisti krepšinį. "Jų fiziniai duomenys visiems žinomi. Tad pažaidę grįždavome patyrę didesnių ar mažesnių traumelių. Jie krepšinį vertina labai rimtai, o mums tai - tik malonumas", - tvirtino broliai. Jų nuomone, sunkus fizinis darbas ir muzikavimas sunkiai derėtų. "Pradėjau branginti rankas. Jei sunkiau ką nors pakilnoji, kitą dieną nelabai pagroji", - sakė Dainius.

Klasikos koncertas - prestižas

Žmonių gyvenimai - kaip juodaodžiai sprinteriai - Amerikoje bėga milžinišku greičiu. Ten įprasta sakyti "on the run" - nuolat ant kojų. Greitas ir meninis bei kultūrinis tos šalies gyvenimas. Dainius teigia, jog Bostone per vieną vakarą įvyksta penki, šeši garsių atlikėjų koncertai, ir visus juos verta pamatyti. Renginių - gausybė, atlikėjai, dirigentai - garsūs, atvykstantys iš viso pasaulio. Koncertinėse miestų salėse telpa trys tūkstančiai ir daugiau klausytojų. Tokioje salėje, vadinamoje "Symphony Hall", kartu su garsiuoju Bostono simfoniniu orkestru solo griežė ir Dainius. Aidui atrodo neįprasta, kad Amerikoje gastrolės vyksta ciklais: tas pats koncertas atliekamas keturis, penkis kartus per savaitę. Ir nuolat sausakimšoje salėje. "Prestižas nueiti į koncertą. Gražiai apsirengti, o paskui dar užsukti į restoraną", - amerikietiško gyvenimo detales atskleidė pianistas. Meninis, muzikinis gyvenimas verda ne tik tuose miestuose, kur broliai gyveno, bet ir mažesniuose centruose. Lietuvius nustebino, kad ir jie turi didžiules koncertų sales. "Būna staigmenų. Pavyzdžiui, Ročesteris garsėja kaip itin nesaugus miestas, jame savą tvarką pamažu įveda juodaodžiai. Tačiau miesto koncertų salėje telpa beveik keturi tūkstančiai žmonių. Stebiesi, iš kur ten atsiranda tiek žiūrovų", - pasakojo Aidas.

Grįžtamasis ryšys

Visas klasikinis menas JAV remiamas privačiomis lėšomis. "Įprasta, kad koncertui pinigų skiria kuri nors turtinga šeima arba kelios. Joms tai garbės reikalas", - aiškino Dainius. Anot muzikantų, valstybė, savivaldos institucijos neduoda renginiams nė cento. Bostono universitetas, kurio pastatuose yra visų specialybių katedros, bibliotekos, bendrabučiai ir kuris sudaro ilgą lyg Gedimino prospektas gatvę, irgi išlaikomas iš privačių lėšų. Smulkieji mokymo įstaigos padaliniai, fakultetai, pasak Aido, skatinami patys savimi pasirūpinti. Buvę vadybos, medicinos mokyklų auklėtiniai aukoja didžiules sumas juos išugdžiusioms įstaigoms. Taip įgyvendinamas grįžtamasis ryšys. Meno mokykloms šiuo požiūriu sekasi sunkiausiai. "Muzikantai retai turi papildomų lėšų, kurias galėtų skirti paramai", - sakė pianistas. Pasak brolių, visuomenė įpratusi aukoti: nedidelė vaikų muzikos mokyklėlė per vieną tėvelių susirinkimą gali surinkti užtektinai lėšų naujam muzikos instrumentui įsigyti.

Dekano stipendija ir darbas pašte

Stodami į aukštąją mokyklą broliai turėjo užpildyti gausybę dokumentų. Buvo juokinga juose aptikti langelį, į kurį įrašomos tėvų pajamos. Pavertus jų atlygį į JAV dolerius, susidarė apgailėtina sumelė. Šis įrašas lėmė stipendijos dydį. "Vieną dalį stipendijos gaudavome iškart, kitą - už profesionalumą. Kuo daugiau dėstytojų įtikini savo meistryste, tuo didesnę gauni stipendiją", - kalbėjo Dainius. Smuikininkui buvo mokama pati didžiausia, vadinamoji dekano stipendija. Ji padengdavo ne tik mokslo, bet pragyvenimo išlaidas. Aidas irgi gaudavo visą stipendiją Niujorke ir Bostone. Bet jam dar trūko lėšų, tad vaikinas dirbo mokyklos pašte. "Dvi valandas dukart per savaitę išnešiodavau laiškus, siuntinukus studentams, administracijai", - per daug jo nevarginusį darbą prisiminė Aidas.

Bostone - vėl kartu

Iš pradžių Atlantas, paskui Amerikos miestai buvo išskyrę brolius. Tačiau tai truko neilgai. Aidas metus pasimokė Juilliard'e, o kai Bostono universitetas pasiūlė geresnes mokymosi ir gyvenimo sąlygas, persikėlė studijuoti visai šalia Dainiaus. Profesorius J.Lowenthalis prašė Aido pasilikti, net sumokėjo už bendrabutį. "Antrais metais man būtų pritrūkę lėšų ir būčiau turėjęs ieškotis darbo. Niujorkas iki skausmo brangus. Amerikos lietuviai siūlė įsikurti jų namuose, bet tuomet keliais traukinukais būtų reikėję porą valandų važiuoti iki mokyklos. Be to, Bostone gyveno Dainius", - pagrindė savo apsisprendimą Aidas. Tokio dėmesio, kokį parodė universitetas, muzikantas dar niekad nebuvo patyręs. Profesorius

skambino kas savaitę, teiravosi, ar lietuvis ketina atvažiuoti. "Jaučiausi laukiamas, ir sąlygos tikrai buvo puikios", - prisiminė pianistas. Dabar Aidas nesigaili, kad taip pasirinko, nors tada širdis plyšo perpus. Bostone jis sutiko italų kilmės profesorių Anthony di Bonaventurą, kuris tapo ne tik geriausiu jo vadovu. Kaip teigė Aidas, ilgainiui jų santykiai nusistovėjo tarsi tėvo ir sūnaus. Todėl sunkiausia buvo tą valandą, kai su profesoriumi reikėjo išsiskirti visam laikui. "Su visais atsisveikinau normaliai. Kai paskambinau iš oro uosto profesoriui, jo balsas pradėjo drebėti, mano taip pat... Padėjau ragelį. Sakiau jam - viskas, pasikeisim žinutėmis", - pasakojo Aidas.

Panika dėl krizės

Dainius tvirtino, kad Amerikoje jautėsi šiek tiek svetimas. Jo manymu, turi praeiti dešimtmetis ar daugiau, kol vietiniai pavadina tave saviškiu, kol pranyksta svetimšalį išduodantis akcentas. Sprendimą grįžti į Lietuvą stiprino vis grėsmingesnis Amerikos ekonomikos nuosmukis. Kai broliai atvyko į šią šalį, stabilumo joje dar pakako, bet kasmet jo vis mažėjo. Pažįstami kelių universitetų dėstytojai tik gūžčiodavo pečiais, kai Dainius pasiteiraudavo dėl įsidarbinimo: "Juk žinai, kokia dabar situacija... Gal po metų, kitų." Aidas paprieštaravo broliui. Jo nuomone, dėl to, kad prastai kalbi angliškai ar trumpai gyveni šalyje, barjerų neatsiranda. "Tas kraštas tuo ir ypatingas, jog net nemokėdamas kalbos jautiesi neatstumtas. O ekonominė krizė išties buvo jaučiama. Mačiau, kad amerikiečius kaustė panika, nors ir juokiausi - degalų kainos ten vis tiek mažesnės nei Lietuvoje", - sakė Aidas. Jis taip pat užsiminė savo profesoriui norįs įsitvirtinti aukštojoje mokykloje, tačiau tas atsakęs, jog netrukus dėstytojų skaičius bus mažinamas.

Iš ilgesio Lietuvai

Dainius tvirtino, kad į Ameriką važiavo neturėdamas tikslo likti ten visiems laikams. Svarbiau atrodė mokslai ir smalsumas - kokia tai šalis. "Žinojau, kad ilgėsiuos Lietuvos. Pagyvenau metus, antrus ir sakau savo draugams amerikiečiams: "Niekaip čia neapsiprantu." O jie: "Nieko, dar metus pabūsi ir viskas bus "okey". Praleidau šešerius, ir vis tiek ji man netapo artima. Jutau, kad mano kraujyje teka Europa", - kalbėjo Dainius. Aidas pridūrė, esą užteks visiems bėgti iš Lietuvos - laikas pradėti grįžti. Brolių manymu, Lietuvos kultūrinis gyvenimas per pastaruosius penkerius metus tapo įdomesnis, atsigavo. "Kiekvienas mažas miestelis turi savo festivalį - kodėl tuo nepasidžiaugus?" - sakė Puodžiukai. Jie jau pradėjo Lietuvoje koncertuoti kartu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"