TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kai gali gyventi Niujorko respublikoje

2016 05 07 6:00
Rašytoja dažnai sulaukia skaitytojų laiškų – perskaitę „Niujorko respubliką“ teiraujasi, kaip dabar sekasi pagrindiniams veikėjams, o viena skaitytoja panoro sužinoti, kur yra toji Niujorko respublika. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Akvilina Cicėnaitė-Charles apdovanojimo už savo romaną „Niujorko respublika“ atsiimti atvyko iš Australijos. Vilniaus universitete ji studijavo literatūros teoriją, vėliau baigė religijų studijų doktorantūrą Velingtono Viktorijos universitete (Naujoji Zelandija), o Sidnėjuje gyvena jau ketvirtus metus. „Niujorko respublika“ išrinkta ir viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.

Išimtinai paaugliams rašanti autorė savo knygas sieja su šalimis, kuriose gyveno. „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ veiksmas vyko Lietuvoje ir Naujojoje Zelandijoje, „Kengūrų slėnio paslapties“ nuotykiai – Australijoje. Penkių knygų autorė taip pat rašo apie literatūrą ir verčia užsienio rašytojų kūrinius, o į Lietuvą grįžta kiekvienais metais.

Paauglių literatūros įvairovė

– Prano Mašioto premija teikiama už geriausią metų vaikų bei paauglių knygą. Gavote antrąją (alternatyvią) premiją – pirmąją tokią šiemet. Vienas komisijos narių, vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba teigė, kad išrinkti knygą buvo itin sudėtinga – visos konkuravo tarpusavyje. Tai turbūt rodo pakilusį jaunimo literatūros lygį?

– Iš tiesų 2015 metais neturėjome kuo skųstis. Dažnus apdovanojimus lydi nuogąstavimas, kad paauglių ir jaunimo literatūroje vis dar maža temų įvairovės. Šiemet stebėjome pakilimą, metų knygos rinkimų penketuke buvo išties dėmesio verti kūriniai, o tokiu atveju visuomet laimi skaitytojas. Kita vertus, knygos tokios skirtingos ir įvairios, kad apdovanojimai tampa simboliški – lyginame sunkiai tarpusavyje palyginamas knygas.

Rašydama paauglių nuotykių istorijas Australijoje autorė ėmė ir kitosą knygos apie vaikus nepriklausomybės laikų pradžioje. /Asmeninio albumo nuotraukos

– Jūsų istorijos – apie ankstyvuosius jaunų žmonių santykius su aplinka ir aplinkiniais. Rašote tik paaugliams, vadinasi, esate atradusi savo temą?

– Rašyti paaugliams pradėjau atsitiktinai, bet iš šio atsitiktinumo radosi jau penkios knygos. Pirmoji – „Viskas apie mano šeimą“ yra apie šiuolaikinės šeimos santykius, iširusios santuokos vaikus, gyvenimą mokykloje ir pirmąją meilę. Man regis, apie tai reikia kalbėti. Daug paauglių auga skilusiose šeimose, jie turi žinoti, kad nėra vieni.

Kalbant apie temų įvairovę, Sidnėjuje užėję į knygyną pamatysite, kad vaikų ir jaunimo literatūros lentynos suskirstytos į dar smulkesnes kategorijas: realizmo, distopijų, paranormalių reiškinių... Ši įvairovė skverbiasi ir į Lietuvą. Nors pradėjau rašyti realistinius kūrinius, norėtųsi išbandyti ir kitus žanrus. Jau pradėjau rašyti suaugusiesiems, bet vis pagaunu save klausiančią, kuriai auditorijai kalbu: paauglių ar suaugusiųjų? Gal didelio, aiškaus atskyrimo tarp jų ir nėra.

– 2015-aisiais išleidote ne tik „Niujorko respubliką“, bet ir „Kengūrų slėnio paslapties“ antrąją knygą „Raudonosios Uolos prakeikimas“. Dvi knygos per vienus metus, nors rašymas – ilgas procesas.

– Dar vienas atsitiktinumas – „Raudonosios Uolos prakeikimą“ parašiau anksčiau, bet leidyba užtruko, o „Niujorko respubliką“ siunčiau leidyklos „Alma littera“ konkursui, laimėtojų knygos buvo išleistos labai greitai. Iš tiesų reikia nežmoniškų pastangų, kad galėtum per metus parašyti porą knygų. Laikas – ypač svarbus. Pirmą eskizą privalu atidėti į šalį, pamiršti apie jį, kad po kurio laiko – savaičių ar mėnesių – galėtum pažvelgti kaip į kito žmogaus kūrinį. Tik tuomet gali jį sąžiningai perskaityti.

(Ne)tikros šalys

– Niujorko respublika yra šalis, apie kurią žino tik du knygos veikėjai Beatričė ir Oskaras. Tai panašu į kūrybos procesą, kai rašytojas sukurtu pasauliu dalijasi su skaitytoju. Paauglystėje rašėte dienoraštį, ar pati turėjote savo stebuklišką fantazijų šalį?

– Nežinau, ar turėjau būtent tokią kaip Niujorko respublika, bet buvau susigalvojusi daug įvairių šalių, į kurias galėjau nuklysti, kurios nebūtinai egzistavo realiame gyvenime. Daug skaitydavau. O kiekviena knyga – kaip atskira šalis, kurioje praleidi ištisas dienas ir paskui sugrįžti į realybę (arba nelabai nori į ją grįžti).

Sakoma, rašytojams pasisekė, nes vienu metu gali gyventi daugybę gyvenimų. Kūryba – galimybė neužsibūti viename pasaulyje, būti daug kuo, įvairiose vietose ir skirtingais laikotarpiais.

Rašytoja užrašo ir savo keliones. Jos svajonė – gilintis į užmirštą istorijos dalį – Australijos aborigenų kultūrą.

– Šios knygos veiksmas vyksta nepriklausomybės metais, Beatričė svajoja ištrūkti iš Lietuvos ir aplankyti tolimas šalis. Tokios svajonės būdingos visiems XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios vaikams?

– Kitas pasaulis už horizonto viliojo, bet jis atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Vėliau, po nepriklausomybės, užgriuvo mus nepasiruošusius. Daug ko iš to laiko ir neprisimenu, todėl rašydama knygą atlikau archeologinį atminties tyrimą – pasikapsčiau prisiminimuose, knygose, dokumentuose. Būdamas vaikas daug ko nesupranti. Bet kuo daugiau laiko praeina, tuo aiškiau suprantame praeities įvykius.

– Jums pačiai pavyko įgyvendinti Beatričės svajones. Kuo dar remiate savo personažus?

– Neišvengiamai knygose yra manęs. Dabar keista žvelgti į „Niujorko respubliką“ iš šalies – tarsi ne aš ją rašiau, o ji pati pasirašė. Tik atvykusi į Australiją svarsčiau rašyti apie vaikus nepriklausomybės laikų pradžioje, bet tuomet dar neturėjau aiškaus siužeto. Ėmiau rašyti, kas tuomet buvo artima – paauglių nuotykių istorijas Australijoje. Berašant „Raudonosios Uolos prakeikimą“, „Niujorko respublika“ pradėjo belstis į duris – turėdavau mesti rašyti vieną tekstą ir užrašyti ištisas kitos knygos pastraipas ar net skyrius. Ši knyga – praeities ir dabartinės aplinkos, taip pat fantazijų šalies koliažas.

Akvilina sako, kad Australijoje yra daug australijų – jos namai Sidnėjuje, prie vandenyno, skiriasi nuo kitos didmiesčio dalies ar laukinio žemyno vidurio.

Ne šio pasaulio žemynas

– Rašote ir apie literatūrą. Vis užsimenate, kad vieną ar kitą knygą parašėte keliaudama po Australiją, kurioje slypi galybė neįtikimų istorijų. Kokia Australijos mitologija jums pasirodė artima?

– Daugelį metų didelė visuomenės dalis, Australijos aborigenai, buvo visuomenės užribyje. Tik dabar apie juos kalbama, vykdomos socialinės, kultūrinės programos, tačiau padarytą žalą ištaisyti sunku. Mano svajonė – gilintis į šią ištrintąją, užmirštąją Australijos istorijos dalį.

– Kokiu būdu kita kultūra praturtina jau turimą, prigimtinę kultūrą – tiesiogiai ar šis kultūrų dualumas nebūtinai regimas?

– Kita kultūra daro poveikį, jei esi atviras jos įtakai. Stengiuosi į save įsileisti svečias šalis – pažindami kitas kultūras, leisdami joms mus keisti praturtiname save.

– Koks buvo jūsų kelias iš Velingtono, kuriame studijavote, į Sidnėjų, kuriame taip pat dirbate anglų-lietuvių kalbų vertėja?

– Į Sidnėjų persikėlėme su vyru, kadangi jis ten gavo darbą. Man pačiai nėra svarbu, kur būti – tereikia vietos sau ir kompiuteriui.

Gretai pasirodys mano versta knyga, psichologinis detektyvas „Leidau tau išeiti“.

– Ar Australijoje pavojinga gyventi?

– Gyvenu ketvirtus metus ir vis dar esu gyva (juokiasi). Galybė padarų Australijoje tik ir taikosi tave nužudyti. Bet ne tuomet, kai gyveni miesto daugiabutyje. Galima sakyti, kad Australijoje yra daug australijų. Gyvenu prie vandenyno, ir ši vieta skiriasi nuo Sidnėjaus centro, kuris atrodo kaip bet kurios kitos šalies didmiestis. Žemyno šiaurinė dalis skiriasi nuo Tasmanijos, kuri primena Naująją Zelandiją. Australijos dykumos išvis atrodo kaip ne šio pasaulio.

Pirmą eskizą privalu atidėti į šalį, kad po kurio laiko – savaičių ar mėnesių – galėtų pažvelgti kaip į kito žmogaus kūrinį. /Dolly Rubiano nuotrauka

Sulaukia skaitytojų laiškų

– Savo knygas leidžiate lietuvių kalba ir tik Lietuvoje. Ar Australijos rinkoje būtų vietos skleistis jūsų kūrybai?

– Australijoje leidžiamos ne tik australų, bet ir kitų anglakalbių šalių – Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados – autorių knygos, vertimai. Apimtys milžiniškos. Rašytojas bet kuriuo atveju viliasi atrasti savo nišą.

– Kokių laiškų iš skaitytojų sulaukiate išleidusi knygą?

– Sulaukiu daug laiškų, kuriuose klausiama, kaip dabar sekasi Beatričei ir Oskarui, ar jie vis dar kartu. Tai vienas tų klausimų, į kurį negaliu atsakyti.

Neseniai parašė viena skaitytoja, kuri perskaičiusi knygą ėmė ieškoti Niujorko respublikos: „Ar galite pasakyti bent užuominą, kur ji?“ Prisipažinsiu – dar nežinau, ką jai atrašyti. Norėčiau pasakyti, kad kiekvienas turime surasti savo Niujorko respubliką, bet turbūt ji tikisi kitokio atsakymo.

– Jums patinka atviros pabaigos, kuriose jų tarsi nėra?

– Perskaičiusi šią knygą mano draugė pakomentavo: „Pagaliau – knyga, kurioje yra normali pabaiga.“ (Juokiasi). Džiaugiuosi, kad pavyko ją parašyti.

– Esate pradėjusi naują knygą, rašote kiekvieną dieną. Kaip sekėsi laikytis disciplinos viešint Lietuvoje?

– Pirmoji knyga suaugusiesiems. Rašyti ją nėra lengva – nežinau, kada galėsiu pamatyti rezultatą popieriuje tokį, kokį jį įsivaizduoju mintyse. Ir pats knygos rašymo procesas yra nenuspėjamas, dažnai net ir negaliu papasakoti, apie ką šiuo metu rašau.

Būdama Lietuvoje turėjau padaryti priverstinę pertrauką. Po jos galėsiu naujai pažvelgti į kūrinį, nors rašyti norisi jau dabar.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"