TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kai jausmų kambariuose trūksta šviesos

2010 10 25 0:00
"Žmonės skirtingai vertina suvokimą apie ribotą laiką bei savo galimybes. Emociškai subrendusiam žmogui su tuo susitaikyti yra lengviau", - sako N.Barštienė.
Petro Malūko nuotrauka

Nerimauti lyg ir turime nuolat dėl ko - krizė, neaiški padėtis dėl darbo, kylančios kainos, vaikų problemos, asmeninio gyvenimo nesklandumai. Nerimas - natūralus jausmas. Tačiau kartais jis tampa pavojingas. Ką apie jį turime žinoti, pasakoja psichiatrė, psichoanalitikė Nomeda BARŠTIENĖ, nerimą gvildenusi ir knygoje "Psichoanalitiniai etiudai".

- Kada nerimauti yra normalu, o kada mes patys ar aplinkiniai turėtume susirūpinti, kad kažkas ne taip?

- Nerimas - kiekvienam pažįstamas jausmas. Nestiprus nerimo jausmas skatina mus veikti, ieškoti išeičių. Kartais jo apimtas žmogus net gali būti produktyvesnis. Tačiau jei nerimas išmuša žmogų iš jo įprastinio gyvenimo ritmo, iš socialinių ryšių, aplinkos, atitraukia nuo darbo, jau reikia ieškoti pagalbos.

"Užsižaisti" pavojinga

- Ar pastaruoju metu dėl tokios priežasties į jus kreipiasi žmonės?

- Taip, iš tiesų pastaruoju metu gana daug žmonių savo blogą savijautą sieja su nerimu. Nerimas pirmiausia pasako, kad žmogus ima jausti nepakeliamus išgyvenimus, su kuriais jam pačiam sunku susitvarkyti.

Norint numalšinti šį kamuojantį jausmą ieškoma būdų, kaip su tuo susidoroti. Nusiraminimo priemonės būna ir neigiamos, ir teigiamos. Kai kas nerimą bando slopinti alkoholiu, narkotikais, atsitiktiniais ryšiais ar net besaikiu valgymu. Tai "ramintojai", kurie nuolatos šalia.

Kai kurie žmonės atranda teigiamų savęs raminimo būdų - užsiima malonia veikla, širdžiai mielais pomėgiais. Psichoanalitikai tai vadina regresyviomis būsenomis, kada žmogus tarsi regresuoja į tam tikrą vaikišką lygmenį, leidžia sau pabūti vaiku, tarsi pažaisti. Tai labai sveikintina, trumpalaikiai malonumai gali padėti atsipalaiduoti. Viena pacientė, kuri kenčia nuo nerimo, džiaugėsi atradusi galimybę piešti. Ji sakė, kad "tai padeda nors trumpam patirti nekontroliuojamą laiko pojūtį".

Kai žmogus jaučia patologinį nerimą, jis ieško bet kokių būdų nusiraminti. Tokiu atveju svarbus sugebėjimas sugrįžti į realybę. Kartais tos nusiraminimo būsenos tampa žmogaus gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, žmogaus gyvenimą užvaldo meditacija.

- Ji gali būti pavojinga?

- Taip. Kartais meditacija, kaip ir mieguistumas dienos metu, yra gynybiškas elgesys, padedantis nematyti nerimą keliančių situacijų, atitolti nuo jų, nedalyvauti jose. Tai tarsi būdas atsitraukti nuo realybės.

Tačiau kartais į meditaciją taip pasineriama, kad nuo to nukenčia bendravimas su aplinkiniais, artimaisiais. Kai meditacija tampa pagrindine dienos užduotimi, tada artimi žmonės, profesinė veikla nutolsta. Į palaimingą regresyvią būseną pasinėręs žmogus tarsi atsiriboja nuo aplinkinių. Medituodamas jis išgyvena malonią - be atsakomybės, rūpesčių ir nerimo - būseną.

Viena trisdešimties metų, turinti šeimą moteris buvo atleista iš darbo. Vien mintis, kad jai reikia ryžtis jo ieškoti, kėlė nerimą. Ji pradėjo lankyti jogos pratybas, manydama, kad tada pati bus sau šeimininkė. Po kiek laiko pasijuto ramiau. Būsena, nors trumpai trunkanti per jogos pratybas, labai skyrėsi nuo tos, kurią ji jautė kasdieniame gyvenime. O čia buvo nemažai iššūkių ir pavojų.

Kuo toliau, tuo labiau meditavimas jai teikė galimybę kasdien nusiraminti ir pasinerti į palaimingą būseną, iš kurios nebesinorėdavo grįžti.

Ta būsena atitolino ją nuo realybės, ji ėmė nepastebėti kai kurių savo vaikų rūpesčių, nesugebėjo rūpintis jais.

Dėl nerimo kai kurie žmonės ne tik intensyviai lanko jogą arba įsitraukia į naujų gyvenimo filosofijų paieškas, bet ir tampa labai religingi. Iš tokių staigių pokyčių aplinkiniai turėtų suprasti, kad žmogus ieško pagalbos.

Nerimas dažnai būna kaip šešėlis, po kuriuo slepiasi mums nemalonūs jausmai.

Ko bijo viliotojos

- Tos pastangos, iš šalies žiūrint, irgi gali būti keistos?

- Taip. Pavyzdžiui, viena pacientė, jauna mergina išoriškai savo kūnu stengėsi parodyti, kokia ji gundanti ir seksuali. Paaiškėjo, kad tas pabrėžiamas seksualumas yra tik priedanga, slepianti išsigandusią mergaitę, kuri bijo savo agresijos ir išorės agresyvumo. Toks yra merginos būdas kontroliuoti save ir savo jausmus, kai ji bendrauja su kitais žmonėmis. Ji tuo naudojasi, kad patrauktų į save vyriškių dėmesį ir galėtų užmegzti trumpalaikį ryšį. Taip pat ji tuo naudojasi dėl to, kad lengvai juos atstumtų žinodama, jog atsiras kitas. Tokiu elgesiu ji vengė išgyventi kai kuriuos jausmus. Kartu ji išvengė ir nerimo atsidurti vaikiškai bejėgiškoje situacijoje kito žmogaus atžvilgiu. Merginai tai leido situaciją valdyti. Tai ji darė savitu būdu. Gundydama ir atstumdama, kitą žemindama ji niekada neatsidurdavo pavojų keliančiose situacijose, nors ir niekada neišgyveno visaverčių meilės ryšių. Pabrėžiamas seksualinis elgesys buvo saugus būdas pasireikšti agresyviems šios merginos jausmams.

Bėgimas nuo jausmų

- Kai kurie žmonės iš neigiamų emocijų, nerimo būsenos vaduojasi pasinerdami į darbus. Tada sakoma: "Neturiu kada dejuoti." Ar tai irgi vienas iš būdų?

- Gal ir gerai turėti tiek veiklos, kad nebūtų laiko nerimauti arba liūdėti. Manau, kad taip į darbus pasineria žmonės, norintys atsiriboti nuo savo jausmų, kurie jiems gali būti nemalonūs. Tai savotiška gynyba.

- Pastaruoju metu darboholizmas tampa tarsi nauja mada - kai kas giriasi, kad neatostogavęs jau kelerius metus, kad yra labai užimtas...

- Dažnai žmonės, kurie nėra ramūs dėl savo jausmų, tiesiog nenori vieni su jais pasilikti, vėl juos išgyventi, todėl ir leidžiasi įsukami į nuolatinį bėgimą, nepaliaujamą darbų tempą.

Viena stipriausių žmogaus patirčių yra mokėjimas būti vienam. Kai kuriems žmonėms vienatvė yra labai bauginanti ir tragiška. Todėl kartais darboholizmas ar greitis gali būti laikina išeitis siekiant nepasijusti vienišam. Brandesniam žmogui vienatvė - dėl nuolatos besitęsiančių minčių, emocijų, patirties ir išgyvenimų - dar nereiškia pabaigos. Stiprūs išgyvenimai, dėl kurių kartais taip pat nerimaujama ir ieškoma "madingų" pasiteisinimų, susiję su meilės ir pykčio jausmais artimiesiems ir su galimybe prarasti artimą žmogų. Kiekvienas žmogus iš principo nėra vienas, jam labai svarbu tarpasmeniniai ryšiai, todėl jis nuolatos balansuoja tarp savo poreikių ir tarp jį supančių žmonių, tarp meilės, neapykantos ir kaltės jausmų jiems.

Nuolatinis užimtumas yra tarsi savotiškas pabėgimas. Yra žmonių, kurie nedrįsta sau pasakyti "stop". Ypač šiais laikais, kai neramu dėl darbo, profesinių laimėjimų, įvertinimo. Tačiau, matyt, žmogiškasis bendravimas jiems atrodo per daug pavojingas.

Vienus išmuša, kitų - ne

- Nuo ko priklauso žmogaus reakcija į nerimą keliančias situacijas? Juk dažnai vienus ta pati situacija išmuša iš vėžių, o kiti reaguoja pavydėtinai ramiai.

- Tai priklauso nuo žmogaus patirties, emocinio brandumo, kurį jis turėjo iki tol. Tai lemia ir žmogaus asmenybės struktūra, gyvenimo patirtis, aplinka, kurioje jis augo, žinios, gautos iš tėvų. Tai priklauso ir nuo to, kiek žmogus aiškus pats sau, kiek jis ramus dėl to, ką jaučia. Kuo jis labiau supranta save, savo poelgius, kuo jis aiškesnis sau, tuo jis stabilesnis kaip asmenybė, ramesnis, santūresnis.

Labai inteligentiška intelektuali 68 metų moteris ėmė jausti nerimą, blogą nuotaiką, sumaišties jausmą, atsirado daug konfliktų su vaikais. Jos nerimas slėpė jos mintis apie pabaigą, mirtį, laikinumą, o jos vaikų jaunystė ją pykdė, nes nuolatos priminė jos galimybių ribas. Ji jautėsi praradusi kryptį ir einanti "nuo kalniuko".

Žmonės skirtingai vertina suvokimą apie ribotą laiką bei savo galimybes. Iškilių troškimų pasiekimas, noras turėti daug draugų, išgyventi nepaprastą meilę atsiranda dėl vaikiškų "magiškų" norų, kurie ilgainiui pažabojami realybės. Emociškai subrendęs žmogus paprastai sugeba priimti faktus apie savo ir aplinkinių galimybių ribas, jis sugeba pasidžiaugti tuo, kas pasiekta ir nuveikta, ilgainiui jis gali susitaikyti su tuo, kad jis realiai rūpi tik keletui artimų žmonių.

Brandus žmogus ir vyresniame amžiuje išnaudoja laiką sustiprinti santykiams su savo mylimais žmonėmis ir draugais, tai teikia džiaugsmo. Vyresnis amžius turi savus malonumus, kurie gali būti susiję su psichiniu ar fiziniu aktyvumu bei mokėjimu džiaugtis šalia esančiais jaunais žmonėmis - vaikais ar anūkais. Gyvenimo pabaiga gali būti sutikta su tam tikru pasitenkinimu - apmąstant, kad gyvenimas gerai gyventas ir gerai mylėtas. Minėtosios moters nerimas buvo dėl jos nesugebėjimo su tuo susigyventi.

Nesėkmės dažnai iš vėžių išmuša tuos žmones, kurie yra išsiugdę savotišką gyvenimo būdą - visur ir visada būti puikiam, pavyzdiniam. Kai jiems tai nepavyksta, tampa labai neramu. Taip nutinka ir žmonėms, užaugusiems šeimoje, kurioje nebuvo gerbiama vaiko asmenybė. Užaugęs toks asmuo būna neramus dėl aplinkinių - ar jie taip pat elgsis, kaip jo tėvai, ar jam ir užaugusiam teks aplinkiniams įrodinėti, kad jis yra asmenybė, stengtis jiems įtikti. Tad kai kurios auklėjimo klaidos turi svarbių pasekmių ateity. Būdami suaugę tokie žmonės gali gerai jaustis tik tada, kai jie - sėkmingi, stiprūs savo gyvenimo šeimininkai. Tačiau žmogui dažnai tenka susigyventi su savo pažeidžiamumu. Tokia būsena jiems bus sunki, juos trikdys, kels nerimą.

Kai miegas neteikia malonumo

- Ar nemiga susijusi su nerimu?

- Kai žmogus turi vidinių problemų, kitaip sakant, jį kamuoja konfliktas su savimi, jį gali kankinti ne tik nerimas, bet ir nemiga. Miegas, atsipalaidavimo būsena, buvimas tik su savimi jam nėra malonus. Jo miegas neatpalaiduoja. Dėl to kartais tokie žmonės bijo eiti miegoti, bijo, kad atsigulę negalės užmigti, kad juos kankins visokios mintys.

- Nemažai nerimo sukelia ir įtampa krizės metu, baimė netekti darbo arba jo netekimas. Ar sunkmečiu padaugėjo į jus besikreipiančiųjų dėl panašių priežasčių?

- Netekusio darbo žmogaus gyvenimas staiga ir labai pasikeičia - jam nereikia eiti į darbą, jis netenka įprastos aplinkos, jį supusių žmonių, jis tarsi išmušamas iš įprasto gyvenimo ritmo. Jis jaučiasi nuskriaustas, neįvertintas, vienišas. Yra žmonių, kurie vadovaujasi principu - arba viskas, arba nieko. Tad jiems darbo netekti būna sunku, jiems tai reiškia visko praradimą. Jie pasijunta neturintys visiškai nieko. Tačiau kitiems tai nėra gyvenimo pabaiga, jie ieško kitų galimybių. Šiek tiek nerimo netgi skatina žmogų veikti, būti kūrybingą.

Šiaip žmogus, labai daug jėgų skirdamas vien tik darbui, save labai apriboja. Nukenčia jo ryšiai su artimaisiais. Tada darbo netekimas būna labai sunkus, žmogus pasijunta tarsi nieko neturintis.

- Kartais prisitaikyti naujame kolektyve būna nelengva. Daug kam tai irgi kelia nerimą?

- Būdami nepažįstamų žmonių draugijoje ar pradėję dirbti naujoje darbovietėje, randame nusistovėjusią tvarką, susiklosčiusias bendravimo ir darbines nuostatas. Kartais labiau, o kartais mažiau joms pritariame. Dėl to jaučiamės skirtingai. Ar visuomet mums užtenka jėgų, pastangų ieškoti būdų išlaikyti savo nuostatas, apginti jas ir likti ištikimiems sau, būnant kartu su skirtingai galvojančiais žmonėmis? Sakoma, kad laimingiausi žmonės tie, kurie kuria aplinką aplink save. Bet būna situacijų, kuriose ne viskas taip paprasta. Retai kada atsiduriame žmonių grupėje, kurioje pajuntame, kad aplinkiniai tikrai domisi tuo, ką mes galvojame. Kur kas dažniau nutinka, kad atsiduriame tarp tokių žmonių, kurie bendraudami siekia save įtvirtinti. Jie įdomūs patys sau ir gali išgirsti nebent juos įtvirtinančią nuomonę. Patekę į tokią situaciją kai kurie žmonės jaučiasi užspeisti į kampą. Pasitaiko, kad tenka prisitaikyti, kartais - apginti save ar susitaikyti su situacija, kuriai nepritari. Galvoti, jausti kitaip, vadinasi, likti vienam, be pritarimo. Aplinkinių buvimą šalia jaučiame labai skirtingai, kai kuriems žmonėms atrodo, kad šalia esantieji kelia grėsmę. Nerimą įveikti nėra lengva.

Žmogaus nerimastingumą rodo labai smulkmeniškai planuojamas nespontaniškas elgesys ir mėginimas iš anksto apgalvoti, numatyti įvairias situacijas, joms pasiruošti.

- Gal yra labai paprastų gelbėjimosi nuo nerimo būdų?

- Manau, yra svarbu suprasti ir išgyventi jausmus, dėl kurių nerimaujama. Tam skirta psichoterapija. Kartą girdėjau mažametį berniuką sakantį mamai, kad jam baisu tamsoje, ir prašantį, kuo greičiau uždegti šviesą. Mamai paklausus, kas nutiks, kai ji uždegs šviesą, jis atsakė - išnyks šešėliai. Šviesoje šešėliai išnyksta arba leidžia mums geriau juos įžiūrėti. Kai mes juos matome su aiškiomis ribomis, jie tampa ne tokie bauginantys. Ko gero, viena iš užduočių, mėginant įveikti nerimą, ir yra mėginimas įleisti šviesos ir aiškumo į savo jausmų tamsiuosius kambarius, kurių šešėliai mus verčia nerimauti. Tačiau kartais to nepakanka. Mes ieškome žmogaus, kuris, kilus reikalui, išklausytų, suprastų mus ir leistų mums patikėti, kad tai, kas atrodo nepakeliama, gali būti nesunkiai išgyvenama, o laikui bėgant net suvaldoma. Žmogui jausmas, kad jis yra suprastas, leidžia pajusti viltį.

"Nerimas: klajonės po modernųjį Aš"

"Gyvenimas galėtų būti toks paprastas, galėtų suteikti visas galimybes - mes čia taip trumpai būsime. Vietoj to - tik baisiai įtemptos pastangos bendrauti su kitais. Keistoka.(...)

Šiuolaikinį nerimą arba nenustygimą vietoje galima suvokti siejant jį su laiko sąvoka. Žmogus turi per mažai laiko. Iki rytojaus reikia dar daug ką nuveikti, juk esi mirtingas. Kiekviena ciferblatu pasislinkusi sekundė yra tarsi įspėjimas apie besiartinančią mirtį. Aš, kaip ir kiti, labai neturiu laiko. Nenustygstu vietoje, neturiu laiko ilsėtis. Bet tai nėra taip blogai. Galbūt tuo net mėgaujuosi, nes intensyvumas per klaidą gali supanašėti su buvimu. Greitis - svaigalas."

(Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas, knygos "Nerimas: klajonės po modernųjį Aš" autorius.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"