TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Kai mylėsi ir kai rašysi - būk geriausia"

2011 10 26 10:02

Algirdas Verba klaupėsi prieš ją, meilės poetę. Justinas Marcinkevičius pasakė: "Man patinka viskas, ką šita moteris daro." 

Dar geriau kažkada parašė Aleksandras Blokas: "Ona vošla i v mojej prostornoj komnate srazu stalo tak malo miesta." ("Ji įėjo ir mano erdviam kambary iš karto tapo ankšta.")

O kaip dabar? Dabar dar niekas nepaprašė liautis, nei batų taisykloje, nei kirpykloje, nei prie kiosko, kur poetė Daina Pranckietytė perka cigaretes ir skaito savo eiles. Visiems. Niekas nesakė, kad gal geriau nereikia - nuščiūva, klausosi. "Kai pasakys, nebeskaitysiu", - pažada. Karoliniškėse, prie vieno tenykščio prekybos centro, irgi skaito. Tikri poezijos vakarai, D.Pranckietytei atstojantys "Poezijos pavasario", kuriame ji nebedalyvauja, ar "Poetinio Druskininkų rudens", kuriame nedalyvauja, susitikimus. Ant suoliukų visada daug žmonių, marga publika.

Poetę pažįsta, gerbia, pagiria. Nors apie liūdesį benamiams nelabai patiko. Ir jie paprašė apie rudenį. "Poete, geriau apie rudenį." Parašė vienu atsikvėpimu, be jokių taisymų, poemą - to jos kūrybinėje biografijoje dar nėra buvę. Liūdesio vis tiek neišvengė, kur tu nuo jo pabėgsi, ypač jei nuo seno esi tituluojama liūdesio karaliene: "ruduo tu sakai ruduo tavo žemėj mažytėj saulėj gal nebuvo tavęs bet buvai begalinis mano pasauli tu buvai ir buvo dangus kur susikerta mūsų likimai tu sakai kad buvai kad buvai tu man begalinis..."

Ir taip toliau, viskas benamių dėka. Atrodo, padugnės, o va - "užsakė". Paulių Širvį ten visi žino. Toks Mišenka, prieš mėnesį rastas negyvas, miręs baisia smurtine mirtimi, sėdėdavo ant akmens ir skaitydavo storiausias istorines knygas. "Niekas manęs nėra taip gyręs. Ir kad gerai rašau, ir kad gražiai rengiuosi..."

Knyga

Klydo tie, kurie manė, kad D.Pranckietytė nutilusi. Į kūrybą ji įsikibusi su nauju įkarščiu. Ketvirtosios knygos rankraštis jau pas leidėjus. Tik ketvirtosios. "Knygą išleidžiu kas dešimt metų." Pastaroji buvo rinktinė "Moteris ant kranto" (2001). Per dešimtmetį galima ir visai pradingti. "Bet aš nepradingau! Mes su Kukulu ginčydavomės - jis mane kritikuoja, o aš atkertu: "Valdai, aš žinau savo vertę. Reikia ją žinoti, reikia."

Naujas rinkinys "Palaimink liūdinčiojo langą" skirtas aktorei Romualdai Mikalauskaitei, jos pirmajai anytai, nusipelniusiai artistei, Juozo Miltinio aktorei atminti. Liūdesys ir pavadinime. Draugai ir kolegos juokaudavo: "Atimkit iš Dainos liūdesį - kas liks? Nieko neliks." Bet liks. Meilė. A.Verba, pirmą kartą pamatęs D.Pranckietytę Menininkų rūmuose, atsiklaupė ir prisipažino: "Aš klaupiuosi prieš meilės poetę..." Buvo skaitęs pirmąjį jos rinkinį "Žemės duktė" (1977). "Visose savo knygose aš meilės poetė..."

Vyrai

Atimti liūdesį pasikėsino Gasparas Aleksa. Sugebėjo, G.Aleksa sugebėjo. "Aš pradėjau šypsotis. Ir už jo ištekėjau todėl, kad niekas nemokėjo juoktis taip, kaip jis, taip garsiai ir audringai: cha cha cha... Įsimylėjau chirurgą, bet jis tapo rašytoju. Būčiau žinojusi, kad taip nutiks, nebūčiau tekėjusi."

"Mano vedybinio gyvenimo stažas - 30 metų. Aštuoneri su Vitaliumi Zabarausku, dvidešimt dveji su G.Aleksa." Paskui pastarasis "pamilo fantastišką moterį Violetą Šoblinskaitę ir mane paliko." Grąžino į liūdesio glėbį.

Kaip Nijolė Miliauskaitė, Jolita Skablauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, taip ir D.Pranckietytė yra ryškioji lietuvių literatūros moteris-Persefonė. Smulkiau nenagrinėsime, bet viena iškalbiausių detalių: rinkinį "Balso sodai" (1989) ji parengė Hado pagrobta - G.Aleksos uždaryta virtuvėje. "Laikė mane, kol parašiau knygą - ilgai." Jokio kriminalo. "Kitaip tariant, buvau priversta parengti rinkinį." Argi blogai?

Draugai

Vienas geriausių draugų buvo A.Verba. G.Aleksa apie jį parašė prisiminimus. Ji - dar negali. "Susiskambindavom kiekvieną dieną ir susitikdavom. Pas jį namuose, kartais jis pas mus ateidavo. Išgerdavom. Aš geriu tik alų, tamsų, stiprų. Stipriai moteriai - stiprus alus. Išmokau Švedijoje, per "Amnesty International" komandiruotes, ten visur vaišindavo alumi. A.Verba paskambinęs prašydavo: "Atvažiuok, kitaip iššoksiu pro langą."

Geriausia draugė - Jūratė Sprindytė, bendrakursė. Iš to kurso - vien literatūros kritikai: J.Sprindytė, Algis Kalėda, Vilius Gužauskas, Jonas Šlekys, Saulius Žukas. "Studijų metais gyvenau Sprindžių šeimoje, nes bendrabutyje ištvėriau gal du mėnesius. Trylika viename kambaryje, o pas tas trylika dar trylika ateina. Adolfas Sprindis, kurio monografiją apie Žemaitę dievinu, sakydavo maždaug taip: "Daina, kai tu mylėsi, turi būti pati geriausia, o kai rašysi, - irgi."

Aktorė

Ką reiškia "Balso sodai"? Poetinė nuoroda į balso plastiką, tokią svarbią aktoriaus mene? "Labai norėjau tapti aktore, tai mano gyvenimo svajonė. Stojau į J.Miltinio studiją. Trečiame kurse mečiau universitetą, bet neįstojau. J.Miltinis pasakė: "Aš visai negirdžiu jūsų balso." O priėmė tokį, kurio kakta, pasak režisieriaus, buvo kaip Senekos. Netrukus išmetė. Panevėžio teatre sėdėjau nuo šešerių metukų ir žiūrėjau visus spektaklius. Mano pirma knyga, nusipirkta Panevėžio knygyne, buvo Konstantino Stanislavskio "Aktoriaus saviruoša". Visus pinigus, kuriuos duodavo tėvai, išleisdavau knygoms, jos tada nebuvo brangios."

1975 metais Arteko pionierių stovykloje raiškiojo skaitymo konkurse D.Pranckietytė pelnė sidabro medalį. Vertino komisija, vadovaujama Arkadijaus Raikino. Sklaidant Arteko fotografijas iščiuožia Nijolės Oželytės nuotrauka iš televizijos spektaklio "Raganiukė". "Mes draugavom". Dabar aišku, iš kur Dainos P. balso soduose retkarčiais pasigirstantys Nijolės O. intonacijų pėdsakai. D.Pranckietytė savo eiles skaito noriai ir visai įdomiai: nei kaip poetė (jie paprastai skaito pakiliai, bet labai nykiai arba tik nykiai, pasitelkę nemirštančius štampus), nei kaip aktorė (nesistengia interpretuoti, tik perteikia, bet tai tikra balso plastika).

Darbai

Archyvistė, stilistė-korektorė, mokytoja, dėstytoja. Įžūlu ir sakyti, bet dabar - pensininkė. Darbas archyve - gana monotoniškas, pilkas, bet buvo galima skaityti turtingos bibliotekos specialiųjų fondų literatūrą. Pavyzdžiui, už tai, kad į rankas paėmė knygą "Lenin, Gandi i Tolstoj", buvo pakviesta pas direktorę ant kilimuko.

"Kino" redakcijoje - stilistė-korektorė. Jos straipsnis apie Bronių Babkauską buvo pripažintas geriausia metų publikacija. Tekstas apie N.Oželytę vadinosi efektingai - "Tik tikros ašaros".

Mokytojavo trylika metų. Sostinės Lukiškių vidurinėje tarp jos mokinių buvo Dekanidziukas, Ciupijukas. "Į mano varganą butelį ateidavo labai daug moksleivių. Zinovijus Ciupijus čia skaitydavo "Šiaurės Atėnus". Egzaminus mano mokiniai laikydavo dešimtukais. Sakydavau: "Vaikai, aš prašiau jūsų mokytis, bet šitiek - neprašiau." Labai mėgau tą darbą, pati vadovėlius pasirengdavau."

Dėstytojavo trejus metus. Vilniaus pedagoginiame universitete aiškino kalbos kultūros subtilybes. Ryškiausias tų metų atsiminimas - kaip studentai laikyti egzamino atėjo tautiniais drabužiais. Just.Marcinkevičius ir pasakė, kad jam patinka viskas, ką ši moteris daro: šoka, dainuoja, rašo, dėsto, yra tarptautinės organizacijos, kuri rūpinasi sąžinės kaliniais, narė.

Vaikai

"Turiu nuostabius vaikus. Mokiniai klausdavo: "Mokytoja, kiek jūs turite dolerių?" Tada, atkūrus nepriklausomybę ir atslūgus idealistinėms euforijoms, doleris buvo didžiausios sėkmės matas ir nuolatinė pokalbių tema. "Atsakydavau: du ir atverdavau medalioną su vaikų nuotraukytėm. Sunkūs metai, moksleiviai neprivalgydavo, reikėdavo jiems nupirkti bandelių. Mokytojų atlyginimai irgi ubagiški. Net straipsnį esu parašiusi "Badauti vardan Lietuvos". Daugybė gerų mokytojų tada paliko mokyklas. Pinigų aš noriu turėti, bet nevertinu. Kadangi rūkau, man jų reikia. Valgau labai mažai. Dabar martelė tikrai skaniai gamina, esu priversta pavalgyti. Savaitę martelė, savaitę aš, savaitę - sūnelis. Šią savaitę esu laisva, todėl galiu bendrauti su jumis."

Vaikai - Aistukas ir Gaspariukas. Aistis Zabarauskas, žinomas žurnalistas, dabar viešųjų ryšių specialistas. Daug keliauja po pasaulį, pavyzdžiui, klajonės po Aziją užtruko 9 mėnesius. Gasparas Aleksa - Dailės akademijos tapybos ir vitražo studentas, trečiakursis. "Talentas!" Užauginti Gaspariuką padėjo Bulato Okudžavos dainos. Jis užmigdavo tik skambant šiai muzikai, kitaip siaubingai verkdavo, kokius metus. "Okudžava mums jį nuramindavo." Abu "doleriai" vedę. "Lapkritį būsiu motutė. Ne močiutė, ne bobutė - motutė!"

Įvaizdis

Nebuvo jokio įvaizdžio kūrimo. "Aš taip atrodžiau!" Taip ji ir įamžinta dailininko Stasio Petrausko portrete, kaip tikra Mūza. Yra Algimanto Žižiūno, Onos Pajedaitės nuotraukos. Dar vienas portretas - Monos Lizos variacija. Dėmesį atkreipdavo. "Kaip vaikai sako: mamytė - padauža. Dabar va pasakė jaunesnysis. Aksesuarų turiu visokių. Kur tik vaikai iškeliauja, iš ten man gabena skareles, ir pati esu nemažai parsivežusi. Dabar iš Jamaikos parvežė - labai ryškią. Aistis net priekaištavo: "Mama, nė karto nematėm, kad nešiotum."

Kas yra stilius, puikiai nusimanė jos mama ir teta. Smetoninėje fotografijoje Tatkonių kaimo moterys - kaip iš tų laikų žurnalų madų puslapių: skrybėlaitės, rankinukai. Stilingi jų rankdarbiai, dabar esantys Dainos bute: tetos austas rankšluostis, mamos siuvinėtos staltiesėlės.

Švedijoje ji nusipirko atviruką - karalienė Silvija su karališkais aksesuarais: diadema, koljė, auskarai. Pasidėjo sekcijoje prie knygų, matomoje vietoje. Apžiūrėjęs G.Aleksos draugas iš Amerikos nusistebėjo: "Daina, bet iš kur tu tą karūną ištraukei?"

Sesuo

"Parašykite taip: mes abi puikios. Kupiškėnės." Abi su seserim Gražina gimusios Panevėžyje, augusios Kupiškio rajone, Tatkonių kaime. Eidavusios į gegužines ir penkis kilometrus. Grįždavusios mėnesienos naktimis ir miegodavusios klėtelėje. Kai dabar nuvažiuoja, skaito knygas, rašo eiles, dainuoja liaudies dainas, prie kaimo kelelio poetė ir filosofė.

Internete informacijos apie D.Pranckietytę rasite šykščiai. Bet ir ji apsieina be interneto. Nevažinėja liftu, nedirba kompiuteriu, nežiūri televizoriaus, neskaito laikraščių - jau dešimt metų. Kas vyksta, sužino iš sesers. "Kai rašau, nelabai ir į miestą išeinu. Be galo mėgstu naktinį Vilnių, pabėgu iš namų ir vaikštau po Karoliniškes, vaikai net nežino. Toks žalias rajonas, miškas, draustinis. Rašau paprastai virtuvėlėje (čia tas liūdinčiosios langas), bet gal net daugiau esu parašiusi lauke ant suoliukų, kavinėse, autobusuose."

Poetė

Tinkamiausias pavadinimas šiai publikacijai būtų "Poetė", tik dienraščiui per trumpas. Nes tai, kaip D.Pranckietytė atrodo, kalba, skaito ir t.t., ir yra Poetė. Vaikščiodama briaunomis - Poetė. Tuo, kaip viskas gyvenime pasisuko - Poetė. Ji domėjosi daug kuo: dalyvavo priešsąjūdiniame "Gaublio" klube, kuris ilgainiui virto parapsichologų akademija (tuo irgi domėjosi), paskui žaliųjų judėjime. Dalyvavo bado akcijoje, reiškiančioje paramą Stasiui Lozoraičiui. Ėjo į savivaldybių rinkimus savo Karoliniškių apygardoje, nesėkmingai. Jos programos retorika šiandien dvelkia tokiu šviesiu tikėjimu ir tokiu naivumu, kuris leidžiamas ir atleidžiamas tik poetams.

Bet Atgimimo metais visi buvome, turėjome būti šiek tiek poetais. Štai: "Lietuva nuniokota, apiplėšta ir pragerta. Mes turime sugrąžinti jai gyvastį, išsivalyti namus, išgryninti svarbiausius lietuvio būdo bruožus: darbštumą ir dorą, sąžiningumą, taupumą ir tvarkingumą." Štai: "Jums rūpi sveiki ir laimingi jūsų vaikai! Jums skauda širdį dėl dūstančio Vilniaus, džiūstančių eglių ir ąžuolų, išniekintų kryžių ir bažnyčių. Nebūkite pasyvūs, pakilkite į DARBĄ ir į ŽALIĄJĄ kovą už savo vienintelę Tėvynę. Mūsų kova už laisvę - tai kova už GYVYBĘ."

Dabar jai šešiasdešimt. Per pokalbį kokius penkis kartus ištaria žodį pensininkė - lyg tikrindama, kaip skamba, lyg pratindamasi. Prieš dešimt metų, per jubiliejų, drąsiai pareiškė - kokia čia poetė, jeigu jai penkiasdešimt: "Kaip poetė jau turėjau numirti." Paskui gailėjosi dėl tų žodžių. "O žinot, kas apie mane parašė labai tiksliai? A.Blokas: "Ona vošla..."

Kažkuris rusų kritikas poetes skirstė į dvi rūšis: mezgėjas ir isterikes. "Tai aš isterikė labiau." O, kaip tik su namie megztu megztiniu. "Norėjau apsirengti aksomo suknele, bet mano sesutė, filosofijos daktarė, pareiškė, kad namuose sutikti svečius su tokiom sukniom nedera."

Dievai

"Mano Dievas - Marina Cvetajeva. Kažkada buvau sumaniusi knygą "Mano Marina" kaip kad buvo M.Cvetajevos "Mano Puškinas". Važiavau į Maskvą, į archyvus, bet nieko nepešiau, prie jų neprisiliečiau, dar nebuvo galima. Sumanymų būta. Tik dabar pradedu įgyvendinti." Vėl grįžtame prie dešimtmečių tarpų kūrybinėje biografijoje. Įvairios priežastys. Kad ir "savo kambario" problema. "Keturiese dviejų kambarių bute, ir visi asmenybės: Aleksa, Pranckietytė, Zabarauskas ir kitas Aleksa. Įsivaizduokit, kaip čia visi jautėmės, šiek tiek kaip kalėjime."

Dabar eilėraščiai vėl pliūptelėjo, rašoma penkta knyga, darbinis pavadinimas - "Vasara, kuri verkia". Po ilgos, sunkios pauzės eilės prasiveržė mirus kaimynei, močiutei tremtinei, ir per tris mėnesius susidėliojo "Liūdinčiosios langas". "Meilė ir mirtis - mano dvi įkvėpėjos." Kodėl apskritai pradėjo rašyti, yra sakiusi ir anksčiau. "Kaip žmonės gali nežinoti, kad gyvena pasaulyje tokia mergaitė D.Pranckietytė?! Ir jeigu nežino, būtinai jiems reikia pranešti!" Paskui daug kas atsirado iš vienišumo. Nesvarbu, kad būta draugų, važinėta su kolegom po renginius, poezijos vakarus, vienišumas ir svetimumo pojūtis liko. Dirva poezijai liko.

"Rašau naktimis, labai ilgai "nešioju", galvoju. Anapus žodžių visada kas nors - įvykis, žmogus. Rašau krauju. Jei mano eilėraščiai blogi, vadinasi, kraujas blogas." Ar ne per didelė kaina - krauju? "Už tai tiek mažai." Būti poetu - pasmerkimas? "Ne. Just.Marcinkevičius sakė: prezidentą renka žmonės, o poetą - dievai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"