TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kai piešiniai - tiesiog gyvenimas

2007 02 03 0:00
Architektas Arūnas Eduardas Paslaitis Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuoja tik dalį valstybei dovanotų piešinių.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilnietis Arūnas Eduardas Paslaitis jau daugiau kaip trisdešimt metų piešia nykstančius dvarus, pilis, kitus senosios architektūros statinius Lietuvoje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, atsirinkdamas, kas pačiam architektui gražu ir įdomu

Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtoje parodoje eksponuojama aštuoniasdešimt Arūno Eduardo Paslaičio piešinių - tik dalis iš kelių šimtų darbų, menininko dovanotų valstybei. Paklaustas, kodėl nusprendė piešinius dovanoti, pašnekovas patikslino klausimą - o ką su jais daryti?! Piešiniai įdomūs ir paveldo specialistams, ir istoriografiniu požiūriu tampa vertingi, nes pirmieji piešti prieš daugiau kaip trisdešimt metų. Ir visuomenė vis labiau domisi paveldu. Jei piešiniai bus saugomi ir prieinami visiems - tik geriau, nes ir pats autorius gal po kokių dešimties ar dvylikos metų ištraukia juos dar kartą pasižiūrėti. Lietuvos nacionalinis muziejus yra numatęs išleisti ir knygą, apimsiančią visus architekto Paslaičio piešinius.

Architekto misija

"Piešiu nuo mažens, o piešti būtent architektūrą ir išreikšti požiūrį į ją, senąją ir naująją, paskatino, matyt, Čekanauskas, - prisiminė Paslaitis 1970 metus, kai su dailininku architektu Vytautu Edmundu Čekanausku motociklu išvažiavo į pirmąją kelionę. - Jis pamatė, kad piešiu ir pakvietė važiuoti kartu piešti liaudies architektūros. Jos nebuvau piešęs, o kai pradėjau, supratau, kad piešdamas galiu išreikšti nuotaiką, pajusti gamtą, pastatų, parkų išsidėstymą erdvėje."

Iš pirmos kelionės į Lauksodį, Joniškio rajone, išlikęs ir pirmasis piešinys. Čekanauskas piešė varpinę, o Paslaitis - bažnyčią. Ant kiekvieno darbo kitos pusės nurodyta data ir vietovė, taip pat užrašytos kai kurios pastabos.

"Visa ta kultūra, tiek liaudies architektūros pastatai, tiek dvarai, yra didelis lobynas. Kitą sykį ir to dvaro nepieši, o kokį nors dvaro malūną, verpyklas ar oranžeriją. Įdomus dalykas, pavyzdžiui, kad dviejose vietose išlikusios dvaro koplyčios. Kartais ir pačių rūmų nelikę, tik ūkiniai pastatai. Arba dvaras truputėlį standartinis, bet ūkiniai pastatai aplink tvenkinį įdomūs savo architektūra, - pasakojo pašnekovas. - Ir pasirenki, kas pačiam kaip architektui gražu. Aš juk ne dailininkas, man buvo įdomiau architekto misiją atlikti."

Lygus laukas

Sovietmečiu ne visur būdavo taip paprasta ir piešti. Į menininkus, atvykusius motociklu, ir jų piešimo reikmenis gana įtariai žiūrėdavo. Iš kai kur, būdavo, net išvaro - kaip Kenoje milicininkas, kai Paslaitis su Čekanausku piešė bažnytėlę.

Baltarusijoje iš viso nebuvo galima griuvėsių piešti, tad teko būti labai atsargiems. Miro pilyje su architektu Aleksandru Jankausku savaitę gyveno tiesiog griuvėsiuose. Sargas Sašokas atnešdavo maisto ir degtinės, paduodavo per Svetopolko balkoną. Sašoko tėvas buvo mokytojas, rinko medžiagą apie Miro pilį. Paslaitis išsaugojo ir Sašoko dovanotus tėvo užrašus.

Pašnekovas prisiminė Baltarusijos kaimelį Rovnaja Polia (Lygus laukas) - piliakalnį ir dvaro griuvėsius. Du kartus ten su Jankausku buvo, kai nuvažiavo trečiąjį, viskas sulyginta su žeme. Iš tikrųjų - lygus laukas.

Viename Paslaičio piešinyje - iš buvusio dvaro parko likę tik keli beverčiai medeliai. Jų lapija, kaip paaiškino pašnekovas, pačiame viršuje, nes augo ne atviroje vietoje, o aplink parko medžius. Visą parką išpjovė, storiausius ąžuolus mena vien kelmai.

Nuo "Javos" iki "Audi"

Architektui įdomu, kaip vienas ar kitas pastatas laikosi po kelerių metų, ir jei leidžia maršrutas, būtinai užsuka pasižiūrėti. Jei nepiešia, tai bent nufotografuoja, tada išlieka negatyvuose ar skaitmeninėse laikmenose.

"Mano tėvelis buvo mokytojas, geografas, ir aš vos ne nuo pirmos klasės fotografuoju. Ir visko nuo mažens turiu daug, vien aparatų -gal dešimt, - juokėsi pašnekovas. - Tačiau darbui reikalinga."

Metams bėgant keitėsi ir kelionių transporto priemonės: motociklas "Java" be priekabos ir "Java" su priekaba, žaliąja pabaisa draugų pramintas automobilis "Moskvič-407" su pailgintu buferiu, kad nulenktų krūmus ir lempos neišdužtų, "Moskvič-412", vėliau - "Opel Cadet", "Audi" ir vėl "Audi". Pavasariais su draugais keliaudavo ir plaustu.

Išlikę ir užpaišyti juodai

Ir dabar architektas piešia. Neseniai su Lietuvos nacionaliniu muziejumi buvo Volynėje - piešė ir fotografavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Ukrainoje jų būta didelių ir gražių. Dabar jos, kaip pasakojo pašnekovas, restauruojamos, rekonstruojamos, perdažomos. Ir malonu, kad reklamos lankstinukuose visur minima Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos kunigaikščiai. Tik ukrainiečiai pasigenda turistų iš Lietuvos. Lenkų atvažiuoja daug.

Baltarusijoje atstatyta ir kaip nauja atrodo Miro pilis. Yra ir atstatytų dvarų, bet ir sugriuvusių, kurių tikrai jau niekas nebeatgaivins. Kiek Baltarusijoje dvarų, sunku pasakyti, nes paveldas nėra suregistruotas kaip Lietuvoje, pasak architekto, - iki mažiausių namelių. Net palivarkai kartais pavadinti dvarais.

Vien pernai Paslaitis su kolega Jankausku aplankė apie dvidešimt dvarų Lietuvoje. Parsivežė gal dešimt eskizų. Kartais iš architektūros paveldo jau nieko nelikę - statinys nušiuręs, sugriautas ar statytas perstatytas. Net fotografuoti jį - beviltiškas reikalas. Aplankęs užpaišo juodai ant žemėlapio, kad nebėra ko daugiau važiuoti. Nors toli gražu ne visus dvarus yra aplankęs. Niekada ir neturėjo tokio tikslo. Piešia, kas jam įdomu architektūros požiūriu, taip pat ir urbanistinį paveldą.

Nuo architektūros iki parasparnių

"Tai yra gyvenimas, - apie piešimą kalbėjo architektas. - Man kitą sykį kiek keista, kai sako - pomėgis. Gyvenimas yra vienas. Žmogus gimsta ir miršta. Vadinasi, tai, kas su juo susiję, yra visuma ir negalima, mano supratimu, atskirti. O tas skirstymas - tiek parašei, tiek padarei... Gali padaryti tik vieną darbą, bet bus vertingiausias gyvenimas, pasaulio stebuklas."

Paslaičio gyvenimas - ne vien architektūra ir piešimas. Jis nuo 1966 metų medžioja. Neseniai medžiojo ir po vandeniu Juodojoje jūroje Kryme. Nuo pernai mokosi skraidyti parasparniu. Dar studentas buvo sklandytojas. Mama, mokytoja kaip ir tėvas, buvo viena pirmųjų moterų sklandytojų Lietuvoje. Pusseserė, sporto meistrė, sklandydama žuvo Alytuje. Skraidė ir dar žada skraidyti vyriausias sūnus Gediminas.

Paslaičio sūnūs Gediminas ir Arūnas - taip pat architektai. Duktė Viktorija studijuoja architektūrą. Architektės - ir žmona Rūta, ir sesuo Asta Meškauskienė.

Trumpai

Vienas ryškiausių lietuvių architektų Arūnas Eduardas Paslaitis gimė 1942 metais Tryškiuose. Po Antrojo pasaulinio karo šeima persikėlė gyventi į Joniškį. Baigęs studijas Kauno politechnikos institute architektas beveik dvejus metus dirbo Akmenės rajone. Nuo 1968 metų gyvena ir dirba Vilniuje. Nuo 1992 metų - Jungtinių architektų dirbtuvių vyriausiasis architektas projektų vadovas. Žymiausi architekto darbai: "Lietuvos" sanatorija Druskininkuose, Justiniškių visuomeninis prekybos centras Vilniuje, Seimo viešbutis Nepriklausomybės aikštėje, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas Antakalnyje. Iš naujausių kolektyvinių darbų - Vilniaus miesto savivaldybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"