TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kai tolimajai Japonijai Lietuva artima

2006 10 14 0:00
Viena Miglės Lebednykaitės sukurtų vasaros jukatų.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Senųjų Japonijos menų paslaptys atskleidžiamos ne kiekvienam užsieniečiui. Vilnietė menininkė Miglė Lebednykaitė pirmoji iš Lietuvos tyrinėjo Japonijoje tradicinę Tolimųjų Rytų tekstilę ir perėmė pačių japonų itin vertinamą šibori - audinių marginimo surišant ir sulankstant - techniką.

"Pradžioje japonai gal ir netiki, kad įmanoma išmokti, nes darbas iš tiesų labai kruopštus, jam reikia daug laiko, pasiryžimo ir pasiaukojimo", - sakė LŽ vilnietė menininkė, savo darbo rezultatais įgijusi japonų meistrų pasitikėjimą.

Per kūrybinę rezidenciją Japonijoje Miglės Lebednykaitės sukurti darbų ciklai "Vasaros jukatos" ir "O-jizo san" eksponuojami sostinės galerijoje "ARTima" surengtoje parodoje "Japonijos inspiracijos".

Iš kartos į kartą

Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje tekstilininkė, laimėjusi Mokslo ir studijų departamento konkursą, pusmečiui buvo išvykusi į Kiniją. Ten po pirmos pažinties su Tolimųjų Rytų tekstilės technologijomis užsibrėžė tikslą baigusi magistro studijas važiuoti toliau mokytis į Japoniją. Mokslo ir studijų departamento drauge su Japonijos ambasada kasmet organizuojam konkursui Japonijos vyriausybės stipendijai gauti rengėsi trejus metus. Vilniaus orientalistikos centre, o paskui ir privačiai mokėsi japonų kalbos. Kai nuvyko į Japoniją, jos laukė dar keturių mėnesių kalbos studijos garsiajame Kioto universitete, į kurį patekti - ir pačių japonų svajonė. Vėliau studijavo Kioto dailės akademijoje, vienoje seniausių visoje Japonijoje. Ją yra baigę beveik visi garsiausi tos šalies menininkai.

Pagal pasirinktą podiplominių tiriamųjų studijų programą Miglei teko laimė dar ir važinėti po įvairius kaimus, po mėnesį būti pas menininkus studijose ir, jiems talkinant, pačiai mokytis, kaip dažyti, marginti audinius. Japonija yra tarsi susiskirsčiusi į atskirus regionus: viename auginami, fermentuojami, džiovinami augalai, iš kurių gaminami dažai, kitame - audiniai dažomi, dar kitos vietovės garsėja audimu. Ir pačiame Kiote yra gal 13 tūkst. dirbtuvėlių, kuriose audiniai marginami tokiu būdu, kokio mokėsi vilnietė.

"Be augalinių, dažoma ir cheminiais dažais, skirtais pramonei. Tačiau tokių audinių, nors jų taip pat yra labai gražių ir tikrai vertingų, dvasia visai kitokia. Patys japonai labiausiai vertina tai, kas sukurta rankomis iš natūralių medžiagų, natūraliu būdu, - pasakojo menininkė. - Japonija - tikrai ta vieta, kurioje gali pamatyti dar išsaugotas tradicijas, nes japonai deda labai daug pastangų ir skiria lėšų, kad senosios dirbtuvėlės ir meistrai išliktų".

Tradicijos paprastai perduodamos šeimoje iš kartos į kartą. Retas atvejis, kai senųjų menų paslaptys atskleidžiamos užsieniečiams. Nelabai norima, kad jie plūstų, ir į tradicinių menų dirbtuvėles tikrai sunku patekti.

Be Miglės, tekstilę studijavo viena korėjietė. Iš Europos Kioto dailės akademijoje dar buvo graikė, tačiau ji mokėsi tapybos.

Pajusti autentišką dvasią

Savo dėstytoją Hiroko Haradą vilnietė vadino tikra globėja. Labai daug kur sykiu važiuodavo, pas ją daugiausia laiko gyveno ir dirbo studijoje Arimatsu miestelyje, šibori technika marginimo centre, gyvuojančiame jau 400 metų. Ten mokėsi siūti ir kimono.

Shinshiro gyvenvietėje Miglė buvo apsistojusi dėstytojos draugės arbatos ceremonijų namelyje. Mažo miestelio žmonėms buvo įdomu, kad užsienietė atvažiavo mokytis jų tradicinių menų, ir visi norėjo padėti.

"Japonų jaunimas labiau orientuojasi į naująsias technologijas, nors yra tokių, kurie siekia grįžti prie senųjų tradicijų ir renkasi senuosius menus, tiek keramiką, tiek tekstilę. Tiesa, jų nėra daug. Todėl visiems buvo nuostabu, kad atvažiavęs jaunas žmogus nori studijuoti tokias, atrodo, ir senovines, ir sudėtingas technologijas", - prisiminė pašnekovė.

Kiote Miglė su tapytoja iš Graikijos nuomojosi tradicinį japonų namelį, nes menininkės norėjo pajusti autentišką Japonijos dvasią, kiek galima iš arčiau pažinti jos kultūrą. Sename dviejų aukštų trijų kambarių mediniame name niekas negyveno gal porą metų. Tvarkydamos jį nuomininkės aptiko ir įdomių senienų.

Tokiuose senoviniuose pastatuose vietoj grindų - žolių dembliai, vadinami tatamiais, slankiojamosios durys, maži langeliai. Miegojo taip pat tradiciškai - ant didelių čiužinių. Kai jie iš ryto suvyniojami, kambarys lieka tuščias. Vietoj centrinio šildymo - specialūs karšto oro šildytuvai. Buvo ir specialus žemas stalas, šildantis iš apačios. Prie jo turi kaip nors susirangyti ant pagalvėlės, nes kėdžių nėra. Žiemą stalas apdengiamas staltiese, panašia į antklodę. Pakiši kojas po stalu, užsikloji antklode, geri arbatą - taip šilta ir gera, kad nebenori iš po jo išlįsti.

Kiote žiemą šaltoka, nors pasninga vos kelis kartus. Atšalus orams labai mėgstamos pirtys. Jų vienoje gatvelėje yra net po kelias. Japonai paprastai važinėja dviračiais ir grįždami į vėsius namus užsuka į pirtį pasišildyti. Japoniškose pirtyse, atskirtose vyrams ir moterims, įrengta daug mažų baseinėlių, kurių vanduo - karštas, šaltas ar raudonas su kažkokiais mineralais.

Kalnų kaimelių pasididžiavimas - natūralios karštosios versmės po atviru dangumi. Aplinkui sniegas, o baseinėlyje - tiesiog iš kalnų trykštantis ir gydomųjų savybių turintis karštas vanduo.

Apie subtilų buvimą kartu

Miglė pastebėjo, kad mielai bendraujantys japonai griežtai laikosi mandagumo etiketo. Japonijoje gyvenimas yra aiškus, patikimas ir saugus. Čia privalu laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, negali ateiti į svečius nepranešęs iš anksto, o prieš eidamas dar būtinai turi paskambinti. Jei esi pakviestas į svečius, žinai, kad kviestas būni tik tu, todėl nevalia nieko daugiau atsivesti. Japonai labai vaišingi - stalai tiesiog lūžta nuo įvairiausių patiekalų. Ir vaišės - tikras ritualas. Geri arbatą, bendrauji, nuolat keičiami subtilūs indai. Patiekalų porcijos mažos ir labai estetiškai patiektos, su kiekvieno sezono gėlėmis. Pavyzdžiui, rudens lapas ar koks kitas augalinis motyvas prie kiekvieno svečio lėkštelės. Net lėkštelė kiekvienam padėta skirtinga, tarytum atspindinti svečio charakterį.

Pasak Miglės, japonai labai domisi Lietuva. Mūsų šalies paviljonas Joponijoje surengtoje pasaulinėje parodoje EXPO 2005 buvo labai populiarus. Lietuvos ekspozicijos važiavo žiūrėti ir Shinshiro miestelio, kuriame tuo metu gyveno vilnietė, gyventojai. Japonai jos klausinėjo apie Lietuvą, menus, tautinius drabužius, kasdienį gyvenimą. Rado ir panašumų - taip pat branginama gamta, daug natūralių medžiagų, vertinamas linas. Pašnekovė įžvelgė slaptą japonų žavėjimąsi Lietuva, nes girdėjo ir tokių prisipažinimų: kai galvoja ar kalba apie mūsų šalį, juos apima geras jausmas. Ir sutiko ne vieną, jau buvusį Lietuvoje. Tokiame žaliame, daugybę ežerų turinčiame krašte, kuriame gyvena labai nuoširdūs žmonės.

Vasaros kimono, padėkos priejuostės

Vidurvasarį rengiama Giono šventė, į kurią iš visos Japonijos suplūsta žmonės, tiek moterys, tiek vyrai, vilkintys vasarinius kimono, įkvėpė Miglę sukurti diptichą "Vasaros jukatos". Vasariniai kimono vadinami jukatomis, nes pasiūti ne iš šilko, o iš lino - daugybės raštų, spalvų, išmarginto įvairia technika. Japonų tekstilėje, pasak pašnekovės, vyrauja gamtos motyvai. Gamta yra didžiausia įkvėpėja.

Menininkė įsiminė ir daugybę Kioto šventyklėlių, kuriose itin dažna Jizo Bosatsu dievybė. Jam priskiriamos vaikų, ugniagesių, piligrimų, keliautojų globėjo funkcijos. Japonai tiki, kad užrišdami ant akmeninių dievybės statulėlių prijuostėles apsaugo keliautojus, mažus vaikus ar dar negimusių kūdikių sielas. Jizo Bosatsu yra ir mirusių vaikučių sielų globėjas, pasirūpina, kad jos saugiai patektų anapus.

Viena populiariausių japonų dievybių įkvėpė vilnietę sukurti penkių objektų ciklą "O-jizo san". Menininkės improvizacijoje akmenukų formą įgijo iš vilnos suveltas veltinis. Kiekvienam objektui Miglė pasiuvo po prijuostėlę ir jomis tarsi apgaubė savo norus, linkėjimus, padėką. Pavyzdžiui, šibori marginimo technika dekoruotu audiniu apgaubtas objektas reiškia padėką už tai, ko išmoko Japonijoje.

Kai Kioto miesto muziejuje buvo surengta kasmetinė Dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų paroda, japonai itin šiltai sutiko lietuvės darbus, netikėtus ir patiems, nes gyvendami toje erdvėje, pasak pašnekovės, galbūt nebeatsitolina taip, kad tokiomis temomis improvizuotų. Japonams buvo įdomu, kaip Miglė suvokė ir pavaizdavo tai, kas jiems labai brangu ir artima. Lietuvė girdėjo ir tokių atsiliepimų: šventyklose akmenys dažniausiai yra tamsūs, o menininkės sukurti objektai šviesūs - kaip iš vaikystės svajonių, nes ir jie, kai buvo vaikai, norėjo, kad dievybės statulėlės būtų baltos.

Prie tradicijos ištakų

Trisdešimtmetės vilnietės Japonijoje studijuota audinių marginimo technika itin populiari tiek Vakaruose, tiek Amerikoje, bet su ja daugiau eksperimentuojama išgaunant naujus ornamentus, naujas technologijas. Miglė važiavo tyrinėti pačios pirminės tradicijos, jos ištakų. Įgytą patirtį, audinių marginimo suraišiojant ir sulankstant techniką vilnietė tikisi perduoti Lietuvos jauniesiems tekstilininkams.

Iš Japonijoje surinktos ir susistemintos medžiagos ji parašė trumpą mokslinį referatą "Shibori marginimo tradicija japonų kostiume. Spalvos ir ornamento estetika". Šia tema norėtų toliau dirbti mokslinį darbą, nes Lietuvoje iki šiol nei šibori marginimo technika, nei Tolimųjų Rytų tekstilė išsamiau nėra tyrinėtos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"