TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kaip dėl pabėgėlių tapau radikalu

2016 01 16 6:00
Jiems pasisekė - laimingai pasiekė Sicilijos krantą. AFP/Scanpix nuotrauka

Lankiausi dviejose pabėgėlių stovyklose Sicilijoje. Mačiau penkių šimtų žmonių pirmuosius žingsnius Europos žeme. Ir tai pakeitė mano gyvenimą.

Kai pirmą kartą pamačiau Musą, jis laukė eilėje makaronų, kurie buvo dalijami iš didžiulio puodo. Kai jau buvo beveik priėjusi Musos eilė, mūsų akys susitiko, jis plačiai nusišypsojo ir gestu pasiūlė užleisti man vietą. Aš nestovėjau eilėje, ir mes niekuomet nebuvome susitikę. Mes buvome Sicilijos pabėgėlių stovykloje, o visas jo turtas buvo vilkimi drabužiai.

Prieš kelias dienas Italijos pakrantės apsauga buvo išgelbėjusi Musą iš Viduržemio jūros. Po pietų prisėdu greta jo ant tvoros priešais stovyklą.

Eglė Būdienė. Po dienos darbų. Gambija. 2013./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Neprisimena savo tėvų

Jis – 16 metų ir yra iš Gambijos. Savo tėvų neprisimena, nes jie mirė, kai buvo visai mažas. Musą augino dėdė, kuris jam buvo kaip tėvas. Su manimi Musa kalba angliškai, nors niekada nėra lankęs mokyklos. Nuo 12 metų jis ganė dėdės galvijus. „Ir dieną, ir naktį. Kasdien. Ketverius metus“, – sako jis.

Kai jau buvo beveik suaugęs, Musa tikėjosi, kad jis ir jo broliai bei seserys gaus žemės ir taps savarankiški. „Staiga dėdė sako, kad negausiu nieko, nes nesu jo tikras sūnus, – prisimena Musa. – Suprantate? Kiekvieną dieną, ketverius metus. Jei gaučiau nors vieną karvę... Bet dėdė pasakė: „nieko“. Nes aš ne jo. Negalėjau ilgiau ten likti, turėjau išvykti.“ Jam kalbant toliau, linksmas veidas smarkiai keičiasi. Atrodo, kad šio jauno vaikino akyse susikaupia viso pasaulio neteisybė. Tai galėtų būti viena iš milijono panašių istorijų, tačiau tą sekundę pažvelgęs į jo juodas akis, supratau tai, ko paprastai baltajam žmogui suprasti neįmanoma – ką jaučia žmogus iš Gambijos, kuris vieną dieną tikėjosi turėti karvę ir visam laikui prarado šią viltį. Padėkoju jam, einu į gatvę, atsisėdu ant laiptų ir pravirkstu.

Tai nebus objektyvus straipsnis apie svetimšalių migraciją į Europą, nes po savaitės tokių pokalbių Sicilijoje neįmanoma parašyti tokio straipsnio. Straipsnis nebus ir apie tai, kas nutiko Musai Libijos kalėjime, kur jis buvo mušamas ir kankinamas. Šis straipsnis – apie priežastis, kodėl migrantai kels realią grėsmę Europos civilizacijai, jei jų nepriimsime.

Du painūs žodžiai

Pakalbėkime apie ekonominę migraciją. Musa yra ekonominis migrantas. Jis išvyko, nes norėjo turėti žemės, kurios niekas negalėtų iš jo atimti.

Septyniolikmetis Buba, su kuriuo susipažinau toje pačioje stovykloje, taip pat yra ekonominis migrantas. Jis Gambijoje padėjo mamai auginti pomidorus, kol kaimynai atėmė jų žemę. Jo tėvas buvo per senas apginti šeimos teises, o Buba – per jaunas. Todėl mama norėjo, kad jis vyktų į kaimyninį Senegalą, kuriame jau gyveno jo sesuo. Buba matė, kad daug žmonių vyksta į Libiją, todėl padarė tą patį. Po kelių mėnesių Libijoje, daugybės muštynių ir integracijos stovyklos, jam pavyko patekti į laivą, plaukiantį į Italiją. Jis verkė skyriuje po deniu aklinoje tamsoje dusdamas nuo dyzelinių degalų dūmų ir nežinodamas, kas vyksta išorėje. Ši siaubinga kelionė truko dvi dienas.

Dabar stovykloje Buba yra laimingas ir patenkintas. Italai išgelbėjo jam gyvybę. Jis svajoja dirbti statybose. Jei galėtų uždirbti pakankamai pinigų, kad galėtų grįžti į Gambiją ir nupirkti mamai priklausiusią žemę, jis imtųsi bet kokio darbo.

„Ekonominis migrantas“ yra klaidinantis pasakymas, kaip ir „prevencinis raketos smūgis“. Jis kelia asociacijas, kurios labai nutolusios nuo tiesos. „Laimės ieškojimas“ mums, europiečiams, reiškia visai ką kita, ir tikrai ne troškimą turėti paprastą darbą, kuris būtų nepriverstinis ir mokamas.

Audrius Bardziliauskas. Vandens pasisemti. Ruanda, 2015. / Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Pabėgėlių ruletė

Kad patektumėte tarp skurdžiausių ir pažeidžiamiausių Europos žemyno gyventojų, jums turi labai pasisekti. Daug kartų labai labai pasisekti. Jums turi pasisekti, kai norite pabėgti iš namų. Kai turite kirsti pavojingąją Sacharos dykumą. Ir tikrai tada, kai reikia keliauti per anarchišką Libiją, kurią valdo daugybė vietinių ginkluotų grupuočių. Kai sumuša, bandant patekti į laivą. Turite neįkristi į jūrą. Jūsų kontrabandininkas turi turėti veikiantį mobilųjį telefoną, kad galėtų paskambinti pakrantės apsaugai. Jūsų laivas turi nesudužti, kol atvyks pagalba. Paskutinį kartą jums turi pasisekti, kai kas nors jūrų operacijų būstinėje sprendžia, kur būsite išlaipintas.

Pabėgėlių stovykla gali būti tokia kaip Sicilijos Šiklio mieste. Ją įsteigė Italijos protestantų bažnyčių sąjunga. Paprastas pastatas istoriniame miesto centre vadinamas kultūros centru. Rūsyje įrengtos klasės, kuriose vyksta italų kalbos pamokos. Pirmame aukšte yra valgomasis, papuoštas vaikų darbeliais. Kituose aukštuose – virtuvė ir miegamieji. Pastatas skirtas kelioms dešimtims pabėgėlių ir socialiniams darbuotojams, kurie kasdien rūpinasi vaikais.

Tačiau stovykla gali būti ir tokia kaip Sicilijos Mineo mieste – 4000 žmonių perpildytuose buvusiuose kariniuose pastatuose, kur nuolat laukiama eilėse maisto ar medicininio patikrinimo, siaučia organizuotos nusikaltėlių gaujos ir klesti prostitucija. Galite išeiti pro vartus, bet iš to jokios naudos, iki artimiausio pastato, nepriklausančio pabėgėlių stovyklai, reikia eiti dešimt kilometrų. Pokalbio, po kurio bus vertinamas jūsų prieglobsčio prašymas, teks laukti įstatymų nustatytą laiką – tris mėnesius, bet vidutiniškai tai trunka metus. O rekomendacijų patikrinimo rezultatų lauksite dar metus ar dvejus. Šiuo laikotarpiu neturėsite dokumentų ir negalėsite dirbti.

Gabrielė Tervidytė. Vanduo. Nigerija, 2015. / Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Ką su jais darysime?

Kai diskutuojame, ar pabėgėliai Europai kelia grėsmę ar teikia naudą, paprastai kalbame apie jų bruožus jiems atvykus, o ne tai, kokį poveikį jiems darome ir kaip juos suformuoja prieglobsčio prašymo procedūra. Įsivaizduokite du dvidešimtmečius slovakus. Pavadinkime juos Feru ir Ondrejumi. Jie yra panašaus išsilavinimo, protingi ir džiaugiasi gyvenimu. Staiga perkeliame juos į Siciliją. Feras uždaromas Mineo stovykloje, kurioje viešpatauja organizuotas nusikalstamumas. Dvejus metus jo gyvenimas bus laukimas eilėse maisto. Jei jis kada ir susidurs su italu, tai bus policininkas, tiriantis, ar Feras paslapčia neieško darbo.

Ondrejus patenka į Šiklį, stovykloje jis išmoks italų kalbą. Ten bus psichologas, padėsiantis jam adaptuotis ir integruotis. Taip pat bus socialinis darbuotojas, jis padės susirasti darbą. Mažoje bendruomenėje vaikinas ras naujų draugų – tiek kitų slovakų, tiek vietinių italų. Jei po trejų metų susitiksite su Feru, lengvai susidarysite įspūdį, kad slovakai yra sunkiai prisitaikantys, tingūs ir nesimokantys. Be to, jie nekenčia italų. Nežinia kodėl.

Justina Gedvilaitė. Begalinis kruopštumas. Ruanda, 2015. / Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Pažaiskime slėpynių

Padėtis stovyklose yra lyg nevykęs paradoksas. Italijai reikia pagalbos dėl pabėgėlių, bet ji nenori sakyti kodėl. Gauti leidimą patekti į stovyklą mums truko tris savaites, ir tam prireikė dešimčių laiškų bei skambučių. Paskutinėmis dienomis tarsi žaidėme kokį žaidimą. Tarnyba apsimetinėjo, kad suteiks mums leidimą, o mes apsimetinėjome, kad nežinome, kodėl ji to dar nepadarė. Įstatymų nesilaikoma beveik niekur. Leidimą gavome tiksliai nustatytam laikui – 13 val., t. y. praėjus vienai dienai, kai dauguma migrantų buvo perkelti į kitas stovyklas, ir likus vienai valandai iki kito Italijos laivo su 267 migrantais atplaukimo.

„Kiek daugiausia žmonių čia yra buvę?“ – paklausiau mūsų gido, apsimesdamas naiviu. Mirktelėdamas akį jis atsakė: „Oficialiai – 180.“ Jau metų metus kiekvienas laivas atplukdo vidutiniškai 300–400 žmonių ir niekas nepaiso maksimalaus stovykloje leidžiamo skaičiaus. Merai, gydytojai, policija... Jie visi apie tai žino. Tačiau oficialiai to nežino niekas. Stovyklas įsteigia privačios įmonės, o padidinus vietų skaičių, stovyklos brangiau kainuotų.

Žmonių skaičiaus viršijimas nereiškia, kad nepaisoma absurdiškų Briuselio higienistų sukurptų įstatymų. Tai reiškia, kad dvidešimtmetė sirė, naktį miegodama ant žemės, jaučia šalia jos miegančio eritriečio vyro kvėpavimą. Tai taip pat reiškia, kad jei ji būtų traumuota, labiau tikėtina, jog būtų perkelta į kitą stovyklą, o ne sulauktų psichiatro pagalbos.

„Tai ką norite pamatyti?“ – šypsosi vietos pareigūnas. Žinome, jog karštyje jis turėjo keliauti 40 kilometrų, kad galėtų oficialiai pavedžioti mus po stovyklą. Tačiau yra patenkintas, nes žino, kad vos mums išvykus stovykla vėl prisipildys. Senas ir apleistas pastatas atrodo kaip bevardis baldų sandėlis. O įėję į vidų pamatome, kad tai tik čiužinių sandėlis. Pastatą į dvi dalis skiria paprasta siena, siekianti mums iki pečių. Idealiu atveju vyrai atskiriami nuo moterų, bet dažniau pasitaiko, kad kamuojami odos ligų atskiriami nuo sveikųjų. Arba sirai nuo žmonių iš Afrikos šalių į pietus nuo Sacharos. „Čia patekę skirtingų kultūrų žmonės reaguoja skirtingai, – aiškina gydytojas Kiaras. – Afrikiečiai iš pradžių būna laimingi, net šoka iš džiaugsmo, kad liko gyvi. Sirai yra šaltoki ir pripratę prie kitokio gyvenimo lygio. Kartais po medicininio patikrinimo jie manęs paprašo Wi-Fi slaptažodžio. Tokiomis akimirkomis labai gėdijuosi dėl aplinkos, kurią jiems suteikiame ir kurioje priimame“, – priduria Kiaras.

Saulius Damulevičius. Sudėti ginklai – paskutinė pagarba. Siera Leonė, 2014./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka.

Dažniausia liga – niežulys

Pakalbėkime apie infekcines ligas. Jei manote, kad laivai gali atplukdyti į Europą ką nors labai pavojingo, tuoj paaiškinsiu kodėl. Tikriausiai esate matę išsilaipinančių migrantų nuotraukų, kuriose matyti juos lydintys žmonės, dėvintys anticheminius kostiumus, kaip iš amerikietiškų katastrofų filmų.

Kodėl jie taip apsirengę? Dėl ko? Dažniausia liga, kuria serga migrantai, yra niežulys, t. y. odos liga, kurios tik pavadinimas skamba gąsdinamai. „Gydėme šimtus niežuliu sergančių žmonių ir nė vienas neužsikrėtėme. Tačiau net jei mažai tikėtinu atveju ir užsikrėstume, gydymas būtų toks paprastas, kad kvaila vadinti tai liga. Tereikia nusiprausti po dušu ir vieną kartą pasitepti aliejumi. Antrąją ligų grupę sudaro kankinimo pasekmės: žaizdos, nudegimai, sąnarių išnirimai ir kt. Trečiąją grupę galima pavadinti „žiniasklaidos skausmu“ – tokios ligos dažnesnės televizijos naujienų laidose apie migrantus negu tarp pačių migrantų. Kalbame apie pavienius tuberkuliozės ir ŽIV atvejus. Tarp migrantų šios ligos tik šiek daugiau paplitusios nei tarp paprastų Europos gyventojų“, – aiškina užkrečiamųjų ligų specialistas Kiaras.

Sveiki atvykę

Šešios valandos ryto. Be galo plačios Italijos civilinės tarnybos struktūrų atstovai vienas po kito pamažu renkasi Augustos uoste. Karabinieriai. Policija. Finansų policija. Miesto policija. Uosto policija. Antiteroristinė policija. Sveikatos apsaugos ministerija. Raudonasis Kryžius. Pilietinė gynyba. Ne pelno organizacija „Skubi pagalba“ (Emergency). Nevyriausybinė organizacija „Gydytojai be sienų“. Uniformų gausa atrodo įspūdingai, bet atmosfera nėra rimta. Visi stovi ant betoninio molo. Aplink mus – uosto kranai. Šnekučiuojamės. Dauguma žmonių pažįsta vieni kitus. Šis ritualas vyksta daug kartų per savaitę.

Po dviejų valandų pasirodo „Gydytojų be sienų“ laivas „Bourbon Argos“, jį tempia vilkikas ir nedidelis pakrantės apsaugos kateris.

Kai jis priplaukia per kelis metrus nuo kranto, staiga pastebime pro denį dengiantį tinklą kyšančią ranką. Ji mums moja. Nieko negalvodamas, pamojuoju atgal. Po kurio laiko įžiūrime veidus. Dešimtis. Šimtus. Su fotografu stovime ant kranto. Policija ir gydytojai neskuba. Jie vis dar per kelias dešimtis metrų už mūsų, tad esame pirmieji žmonės, kuriuos keleiviai pamato Europos žemyne. Jie žvelgia į mus, o mums akyse ima tvenktis ašaros.

Laivo kranas pastato nedidelį tiltelį ant molo, ir apsauginius kostiumus bei kaukes dėvintys higienistai gali įlipti. Jie atlieka pirmąjį medicininį patikrinimą – kvėpavimo patikrinimą dėl tuberkuliozės ir klausia apie nusiskundimus dėl odos niežulio. Žmonės gauna popierinę apyrankę su skaičiumi, rodančiu, ką nustatė higienistai.

Dar po valandos išlipa pirmoji imigrantė. Galbūt 30 ar 40 metų. Ją prilaiko du gydytojai, nes jai labai sunku eiti. Išlipusi iškart ima vemti, bet eina toliau. Pusvalandį laukia medicinos palapinėje ant molo, o tada moterį išveža greitoji medicinos pagalba. Gydytojai prašo mūsų nenaudoti jos nuotraukų, nes bėgdama iš Libijos patyrė „kraštutinį smurtą“. Jos vyras liko Libijos kalėjime. Ištriname nuotraukas. Lipa kiti vyrai, moterys, vaikai ir jaunuoliai. Kiekvienas gauna pusės litro vandens buteliuką ir guminius batus. Gal už dešimties žingsnių gydytojas kiekvienam pamatuoja temperatūrą. Dar po dešimties žingsnių jie patenka į medicinos palapinę, kur atliekamas dar vienas patikrinimas ir surašoma sveikatos istorija. Perėję šią palapinę, jie eile susėda ant įkaitusios žemės. Viską reguliuoja policininkai. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) valdybos atstovas klausinėja tautybių. Pakelkite rankas, kas esate iš Somalio. Gvinėjos. Malio. Nigerijos. Gambijos. Senegalo.

Po dviejų valandų nuo laivo atplaukimo visi sueina į tiesiog uoste pastatytą palapinę, joje praleis pirmąsias naktis. Paskui bus išvežioti po stovyklas, kuriose kai kurie praleis ne vienus metus. Kelios dešimtys pateks į Mineo pragarą, vienas ar du – galbūt į humaniškąjį Šiklį.

Visai kaip holokaustas

„Tai, kas čia vyksta, yra ne migracija, bet egzodas. Tai lyg naujas holokaustas. Žmonės miršta namuose ar kelyje Libijos dykumoje. Turime juos išgelbėti, – skubiai beria „Gydytojų be sienų“ organizacijos psichiatras Pepė Kanelas ir sugriebia mane už pečių, lyg nežinotų, kaip geriau išreikšti šios problemos svarbą: – Bet palietus tuos žmones, išgyvenusius siaubingų dalykų, praleidus su jais šiek tiek laiko ir juos pažinus... kiekvieno širdis suminkštėtų.“ Pepė nelabai gerai kalba angliškai, todėl kolega vertėjauja. Jis pats atvyko čia prieš ketverius metus kaip pabėgėlis iš Eritrėjos.

„Kai pažįsti šiuos žmones, supranti jų skausmą ir asmeninių istorijų, kultūrų grožį... Iš jų galima daug išmokti. Anksčiau, kai buteliuke būdavo likęs truputis vandens, išmesdavau jį. Dabar nebegaliu taip elgtis. Iš migrantų išmokau, kad viskas yra naudinga ir nieko nereikėtų išmesti. Galbūt mūsų, europiečių, kultūra atsidūrė kryžkelėje. Galbūt į savo dėmesį produktyvumui ir pelnui turėtume pažvelgti kitu kampu. Jų istorijos leidžia tai padaryti, ir per juos turėtume pažvelgti į save ir savo vertybes. Galbūt tai naujosios Europos pradžia. Galbūt mums labiausiai reikia to, ką atneša šie žmonės“, – aiškina psichiatras.

Grėsmė – reali

Šiame straipsnyje neradote daug istorijų apie migrantus ir jų siaubingą likimą. Pirma, sunku kalbėtis, pavyzdžiui, su dviem keturiolikmetėmis mergaitėmis iš Nigerijos. Jos pasakoja apie tėvus, kurie neturėjo pinigų. Todėl jos nemokėjo už kelionę, bet rado žmonių, kurie joms „padėjo“. Jų akyse matyti tik neapykanta: „Tu nesuprasi, kas man atsitiko. Niekada.“ Tai ne tik sunku, bet ir neatsakinga – mergaitėms reikalinga kelerių metų psichiatro pagalba, o ne 20 minučių pokalbis su žurnalistu. Antroji priežastis ta, kad jei dėl ko nors kyla emocijos, tai nebūtinai yra teisinga. Sunku ramiai klausytis žmogaus gyvenimo istorijos, bet tai nereiškia, kad jis arba ji turi gauti prieglobstį. Per tas dienas Sicilijoje man buvo įdomiausia ne neigiamos, o teigiamos emocijos, kurių visai nesitikėjau.

Mano fotografas Andreas gyvena už kelių kilometrų nuo uosto ir yra fotografavęs daugybę migrantų įvairioms pasaulio agentūroms. Tačiau kai kartu stebime migrantų išsilaipinimą iš „Gydytojų be sienų“ laivo, jo akys kupinos ašarų. Po visko jis dėkoja, kad galėjo tai stebėti. Kuo emocinga ši situacija, kai į tave viltingai žvelgia 200 smalsių žmonių? Aš jaučiu pasididžiavimą. Ir tuo pat metu gėdą, nes niekuo jiems nepadėjau. Vis dėlto esu laimingas, kad esu dalis civilizacijos, padėjusios, kai jie skendo jūroje. Dabar kiekvieno baltojo veide jie bando išskaityti atsakymą į klausimą, kokia bus jų ateitis, koks bus visiškai naujas gyvenimas ir kas bus po kelių sekundžių.

Sicilijoje tapau radikalu, nes kai man pradeda aiškinti apie migrantų keliamas problemas, aš pasakoju apie Musą, kalbu vis garsiau ir garsiau, galbūt net stveriu pašnekovą už pečių kaip Pepė, kuris desperatiškai pasakojo apie dykumoje mirštančius žmones. Nuo šio momento esu radikalas, nes manau, kad Europos civilizaciją būtina apsaugoti bet kokia kaina, ir jei neginsime savo gebėjimo užjausti ir pažvelgti į akis žmonėms, lipantiems iš laivo, mūsų civilizacijoje niekas neturės tikros vertės.

***

Apie projektą

Straipsnio autorius Tomašas Belas, slovakų verslininkas ir žurnalistikos mėgėjas, praėjusiais metais lankėsi Italijoje veikiančiose pabėgėlių stovyklose. Savo patirtį jis aprašė straipsnyje „Kaip dėl pabėgėlių tapau radikalu“ ir laimėjo Slovakijoje surengtą tarptautinio projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ rašinių konkursą.

Šiame „Lietuvos žinių“ numeryje VšĮ „Europos namai“ kviečia skaitytojus susipažinti su emocingu ir gyvu slovako tekstu. Klausdamas, ką skirtingų pasaulio kraštų gyventojams reiškia šiandien taip dažnai vartojamas „ekonominio migranto“ terminas, autorius provokuoja ir verčia permąstyti stereotipus apie globalų migracijos procesą. Straipsnis pasakoja apie rizikingą Užsachario Afrikos gyventojų kelią į Europą. Jis driekiasi per vieną pavojingiausių pasaulyje Libijos dykumą, politinės suirutės apimtą Libijos valstybę, perpildytais kontrabandininkų laivais tęsiasi Viduržemio jūra. T. Belas yra radikalas, nes atsisako sutapatinti europiečiams įprastą „laimės ieškojimą“ ir priverstinę migraciją, kuri vien praėjusiais metais į Italiją atvedė daugiau nei 150 tūkst. žmonių.

Tikriausiai daugelį nustebins tai, jog straipsnyje perpasakojamos ne pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, Europą pasiekusių per Graikijai priklausančias Viduržemio jūros salas, bet Gambijos, Senegalo, Nigerijos ir kitų Afrikos šalių gyventojų istorijos. Iš tiesų šiandieninė migracijos krizė kur kas įvairiapusiškesnė, nei gali pasirodyti. Pabėgėliai Europą pasiekia įvairiais maršrutais, o gimtąsias šalis juos palikti skatina ne tik demografiniai iššūkiai, klimato kaita ar ginkluoti konfliktai, bet ir paprastas darbo bei teisingo užmokesčio siekis. Apie šiuos migracijos veiksnius kalba ir drauge publikuojamos fotokonkurso „Pasaulis tavo akimis“ dalyvių Eglės Būdienės, Sauliaus Damulevičiaus, Gabrielės Tervidytės, Justinos Gedvilaitės, Audriaus Bardziliausko nuotraukos.

Straipsnis ir nuotraukos dalyvavo konkursuose, organizuotuose pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), remiamą Europos Sąjungos.

Projektas Lietuvoje įgyvendinamas kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"