TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kaip garsenybės vadavosi iš kompleksų

2010 10 09 0:00

Savimi pasitikintys, iš televizijos ekranų žavesį spinduliuojantys žvaigždūnai, pasirodo, taip pat turėjo baimių ir kompleksų. Vieni sugebėjo iš jų "išaugti" ar bent susigyventi, užmaskuoti savo menamus ar tikrus trūkumus, kiti net ryžosi gultis po chirurgo skalpeliu, kad įgytų pasitikėjimą savimi.

Šiuo metu populiarus asmuo kadaise mikčiojo, žinoma dainininkė išgyveno dėl savo figūros, garsi aktorė - dėl ūgio, o jaunimo mėgstamas atlikėjas nedrįso plačiai šypsotis. Taigi, kaip ir kiti žmonės, jaudinosi, jautriai reagavo į aplinkinių replikas, ieškojo būdų, kaip pabėgti nuo minčių, kad esi toks netobulas. Dažnas išeitį rasdavo. Apie kompleksus, atsineštus iš vaikystės ar įgytus vėliau, ir tai, kaip iš jų vadavosi, kalbinome "žvaigždėtus" vyrus ir moteris - dainininkus Nijolę Pareigytę ir Liną Zarecką-Chorą, aktorę Nijolę Narmontaitę, choreografą Jurijų Smoriginą, atlikėjus Ruslaną Kirilkiną ir Vilių Tarasovą.

Nepasitikėjimas liko vaikystėje

Niekas neįtartų, kad šiandien viešumos baimės visiškai neturinti Nijolė Pareigytė kadaise buvo tyli pelytė, kuri kamputyje krimtosi dėl savo apkūnumo. "Oi, kokia buvau kompleksuota. Šiandien pačiai sunku tuo patikėti. Dabartinė aš ir tokia, kokia buvau vaikas, - du priešingų polių žmonės", - prisipažino Nijolė.

Mergina sakė, kad vaikystėje turėjo problemų dėl bendravimo su aplinkiniais. "Darželyje buvau tyli, rami. Nors lankiau visokius būrelius - dainavau, šokau, visą laiką labai sunkiai bendravau su kitais. Buvau uždara, nieko nepasakodavau tėvams. Jaučiausi tarsi nuskriausta", - atviravo N.Pareigytė. Pasak atlikėjos, vaikai yra žiaurūs, ir ji tai pajuto savo kailiu. Nijolės darželio grupėje buvo susiformavęs būrelis lyderių, diktavusių elgesio madą kitiems vaikams. Nuo "darželiokų" priekabių teko kentėti ir jai. "Vaikystėje turėjau ilgus plaukus, pinamus į kasas. Dažnai vaikai mane už tų kasų tampydavo. Bet nesiskundžiau, kentėjau tylomis", - sakė dainininkė. Tik neseniai kalbėdama su tėvais ji pasipasakojo, kaip blogai jautėsi vaikystėje. Šie nustebo, kad Nijolė taip kankinosi, nes nė neįtarė, jog mažosios dukrelės širdelėje kunkuliuoja nuoskauda, ji jaučiasi skriaudžiama ir nesaugi.

Pirmaisiais metais mokykloje N.Pareigytė kompleksavo dėl apkūnumo. "Buvau putlutė - apvaliais skruostais, storomis kojytėmis. Dėl to iš kitų vaikų teko išgirsti visokių negražių replikų. Tai labai žeidė", - prisiminė atlikėja.

Tačiau augdama Nijolė pamažu įgavo pasitikėjimo savimi ir atsikratė visų vaikystės kompleksų. "Pajutau, kad pradėjau gražėti, berniukai ėmė kreipti į mane dėmesį, sulaukdavau komplimentų. Be to, buvau talentingas vaikas - šokau, grojau pianinu, dainavau. Mokytojai mane gyrė. Taip tie kompleksai pamažu ir išgaravo", - šyptelėjo dainininkė.

Pasak N.Pareigytės, atsikratyti kompleksų jai padėjo pasikeitęs aplinkinių elgesys. Kai mergina sulaukė bendraamžių ir vyresniųjų įvertinimo bei padrąsinimo, vaikystėje kamavusios baimės ir nesaugumo jausmas natūraliai išgaravo. "Pradėjusi pasitikėti savimi, nebebijojau ir kitų "pastatyti į vietą", jeigu šie imdavo priekabiauti", - nusikvatojo ji.

Prireikė chirurgų pagalbos

Grupės ŽAS narys Linas Zareckas-Choras taip kamavosi dėl netaisyklingo sąkandžio, kad net nenorėjo žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ar televizoriaus ekrane. "Nors mano darbas - būti viešumoje, nufilmuotų ŽAS grupės klipų ar koncertų nežiūrėdavau. Dėl netaisyklingo sąkandžio man nepatiko tai, ką matau", - kalbėjo jis.

Linas pabrėžė, jog ši problema - ne tik estetinė. Su tokiu išvaizdos trūkumu vaikinas būtų nesunkiai susigyvenęs. "Tai kelia didelį diskomfortą ir lemia sveikatos problemas. Kai negali normaliai kąsti maisto, plėši jį gabalais, tada trinka skrandžio veikla. Žodžiu, turėjau tikrai nemenką bėdą", - pasakojo L.Zareckas-Choras. Paklaustas, kodėl taip ilgai kentėjo ir nesiėmė priemonių anksčiau, vyrukas nusijuokė, kad iki 30-ies viskas atrodo nesvarbu. "Žmogui subrendus prasideda krizė ir jis ima ieškoti gyvenimo prasmės, kreipti dėmesį į dalykus, kuriuos anksčiau ignoravo", - samprotavo vyrukas. Jis prisipažino, kad sąkandžio korekcijos operacija ir pasiruošimas jai buvo ilgas, varginantis ir sunkus procesas. "Nežinau, jeigu būčiau žinojęs, ką teks patirti, gal būčiau dar ilgiau svarstęs, ar verta. Tačiau vis tiek būčiau ją daręs", - patikino Linas.

Pasiruošimas, vizitai pas gydytojus, operacija ir pooperacinis gydymas iš viso užtruko kone ketverius metus. "Odontologai, ortodontai ir chirurgai tapo mano draugais", - nusijuokė vyras. Ir pridūrė, kad džiaugiasi, jog pasiryžo šiai sunkiai operacijai.

"Smagu, kad galiu atsikąsti sumuštinio kaip visi žmonės. Tai pirmasis džiaugsmingas fizinis pojūtis. Be to, kai žaidžiu futbolą, kamuoliui pataikius į veidą nebeprasiskeliu lūpos, kaip būdavo anksčiau. Kai dabar fotografuojuosi - šypsausi visa burna", - šmaikštavo Linas.

Kompleksas - ūgis

Aktorė Nijolė Narmontaitė atvirai prisipažino, kad kadaise yra patyrusi daug patyčių ir turėjusi įvairių kompleksų. "Labai išgyvenau dėl ūgio, nes mano vaikystės laikais 178 cm ūgis buvo tiesiog nepadoriai aukštas. Ėmiau vaikščioti susikūprinusi, sulenktomis kojomis. Mane ypač žeisdavo, kai net gatvėje išgirsdavau šūksnius: "Meškerykotis eina!" - prisiminė žavi aktorė. Ne ką geriau ji jautėsi ir klasėje. Bendramoksliai Nijolę pravardžiavo Mamyte, nes per fizinio lavinimo pamokas buvo akivaizdus jos ir kitų vaikų ūgio skirtumas - ir mergaitės, ir berniukai buvo gerokai žemesni.

Net stodama į tuometę Lietuvos konservatoriją N.Narmontaitė labai išgyveno dėl to, jog yra aukšta. "Jaudinausi, maniau, kad tokio ūgio merginai aktorės profesija visai netinkama. Iki studijų Vilniuje nė karto nebuvau apsiavusi aukštakulnių. Abejojau, ar galėsiu vaidinti, ar bus už mane aukštesnių partnerių. Buvau nusiteikusi, kad man teks tik našlių, pajuokos objektų vaidmenys", - atviravo moteris. Tačiau sostinėje ji pajuto, kad toks ūgis - jokia problema. "Šiandien su dideliu džiaugsmu aviu aukštakulnius. Pakulnė gali būti ir 10 centimetrų aukščio - man nesvarbu. Supratau, jog tai, dėl ko vaikystėje labai išgyvenau, dabar yra didžiulis pranašumas, grožis", - šyptelėjo ji.

N.Narmontaitė pasakojo, kad kompleksavo ir dėl savo atsikišusių priekinių dantų: "Vaikystėje net juoktis buvau pamiršusi. Bendraklasiai iš manęs šaipydavosi, sakydavo, kad esu dantis ant lentynos pasidėjusi." Todėl net juokdamasi mergaitė prisidengdavo burną ranka. Dabar aktorei tai atrodo neverta dėmesio. "Visiškai nebijau iš savęs pasišaipyti. Juk visi esame įdomūs dėl savo atsikišusių dantų, didelių pėdų ar rankų, aukšto ūgio ar riebaliukų.

Svarbiausia - iš to nedaryti problemų. Kai pats pasijuoki iš savęs, ir kiti į tai nekreipia dėmesio. Kitu atveju gali ligą įsivaryti", - patikino N.Narmontaitė. Aktorė pasakojo, kad dabar vaidindama spektaklyje "Kapinių klubas", kuriame klausiama: "Ar prisimeni tu tokią ir tokią", ji šiuos žodžius interpretuoja savaip: "Taip, prisimenu prisimenu, dantys tokie pat atsikišę kaip mano." Ir salė leipsta juokais.

"Didžiulis pajuokos objektas buvo mano žemaitiška tartis. Tiesiog intuityviai jutau, jog negaliu jos atsisakyti, lygiai kaip ir savo pavardės. Esu girdėjusi daug priekaištų, kad liaučiausi kalbėjusi ta mužikiška kalba. Ypač sunku buvo Konservatorijoje", - neslėpė aktorė.

Išsigydė mikčiojimą

Aštriomis replikomis garsėjantis choreografas Jurijus Smoriginas įsitikinęs, jog visi žmonės turi kompleksų. "Kas sako, kad jų neturi, - meluoja. Visi jų turime. Aš taip pat", - nukirto Jurijus. Jis sakė nelinkęs savo problemų aptarinėti viešai, bet prisipažino, kad ilgus metus kompleksavo dėl kalbos defekto - mikčiojimo. "Tai trukdė gyventi. Atsirado kalbos barjeras - sudėtinga bendravimo forma. Visą laiką kalbėdamas taip ir lauki tam tikrų raidžių, kurias tardamas kliūvi, pinasi liežuvis", - aiškino choreografas.

Mikčiojimą jis nugalėjo specialiais kvėpavimo pratimais. "Dabar išgydyčiau bet kurį mikčių. Žinau, ką galima padaryti per vieną mėnesį. Nenoriu konkuruoti su gydytojais, tačiau jaučiuosi pajėgus padėti tiems, kurie turi šią problemą", - tikino Jurijus.

Jis mano, kad daugelį kompleksų žmonėms suformuoja aplinkiniai. "Kvaila visuomenė vadovaujasi stereotipais: jeigu esi blondinas, vadinasi, kvailas, jei storas - negražus, didžiakrūtė moteris - karvė, mažakrūtė - apskritai ne moteris. Tai kvaila", - kalbėjo choreografas.

Vyras prisipažino, kad iš vaikystės "atsinešė" visą puokštę baimių, bet daugelio atsikratė, su kitomis išmoko gyventi. "Kai garsus girdi aštriau negu aplinkiniai, kai spalvos tau yra ryškesnės nei kitiems, kvapus užuodi ten, kur užuodžia gal tik šuo, - nežinau, ar čia kompleksas, ar turtas? - filosofiškai svarstė J.Smoriginas. - Vieniems tai gali būti turtas, kitiems - nepatogumas."

Jis šmaikštavo, kad sugebėjo įgyti kompleksą būdamas choreografu. "Negerbiu žmonių, ypač moterų, kurios nemėgsta baleto. Vyrams šį trūkumą atleidžiu - ko iš jų norėti, teatre jie apsilanko tik tada, kai moterys atveda. Tačiau jei iš pažiūros inteligentiška ponia pareiškia, kad nemėgsta baleto ir nėra buvusi nė viename spektaklyje, mane tai erzina. Moterys yra subtilios, jaučia grožį, todėl baletas joms turėtų patikti", - įsitikinęs J.Smoriginas.

Gėdijosi aukšto balso

Dainininkas Ruslanas Kirilkinas vaikystėje turėjo gražų, tačiau itin aukštą balsą, vadinamą diskantu. "Dar būdamas visai mažas suvokiau, kad labai noriu dainuoti, ir dainavau. Suaugusieji mano aukštą balsą gyrė, bet vaikai dėl to dažnai tyčiojosi. Sakydavo, kad dainuoju kaip mergaitė", - pasakojo R.Kirilkinas. Berniuko noras dainuoti buvo didžiulis, vis dėlto bendraamžių komentarai, kad jis dainuoja kaip mergaitė, berniuką glumino, vertė jaustis nepatogiai. Aukštą "mergaitišką" balsą Ruslanas išlaikė iki 14 metų, kol prasidėjo mutacija.

"Nedaugelis berniukų diskantu dainuoja iki 14 metų, balso mutacija kitiems prasideda anksčiau negu prasidėjo man. Anuomet, vengdamas pašaipų, pakilęs į sceną tiesiog užsimerkdavau ir taip dainuodavau, kad nematyčiau ironiškų žvilgsnių. Matyt, įsivaizdavau, kad šitaip pasislepiu. Tačiau ilgainiui tai tapo įpročiu, kurio vėliau buvo sunkoka atsikratyti. Tik pradėjęs dainuoti, automatiškai užmerkdavau akis", - šyptelėjo R.Kirilkinas.

Ir Ruslano dainavimo mokytoja, ir "Dainų dainelės" konkurso, kuriame jis nuolat dalyvavo, komisijos nariai turėjo ilgai įtikinėti vaikiną, kad nėra ko kompleksuoti - markstytis, bandant pasislėpti nuo bendraamžių pajuokos. "Kai pagaliau drįsau pažvelgti, pamačiau klausytojų akis, jose atsispindinčias emocijas. Labai malonu matyti jų reakciją, jausmus, kuriuos sukelia mano dainavimas. Dabar dainuoju plačiai atsimerkęs ir mėgaujuosi akių kontaktu su auditorija", - nusišypsojo iš vaikiškų baimių išaugęs R.Kirilkinas.

Kaip italų mafiozas

Dainininkas Vilius Tarasovas šiandien kvatojasi iš savo vaikystės kirpyklų baimės. Nors suaugęs atlikėjas nešioja itin trumpų plaukų šukuoseną, būdamas vaikas jis labai norėjo stilingo kirpimo. Tačiau atėjęs kirptis berniukas prarasdavo kalbos dovaną ir kankindamasis sėdėdavo kirpėjo kėdėje. Vilių apimdavo siaubas pagalvojus, kaip klaikiai gali sudarkyti jo plaukus.

"Matyt, ta visuotinė sovietmečio baimė buvo įsismelkusi iki kaulų smegenų ir man, nes atėjęs į kirpyklą tik sėdėdavau ir žiūrėdavau į veidrodį, kaip kirpėja siaubingai darko mano galvą, o pasakyti ką nors bijodavau", - juokėsi prisiminęs V.Tarasovas. Nors galutinis šukuosenos variantas galbūt nebūdavo toks prastas, kokio tikėdavosi, pats kirpimo procesas mažajam Viliui buvo baisus. Smalsus ir stiliaus tendencijas sekantis R.Tarasovas naujų šukuosenų madų "prisižvejodavo", žiūrėdamas muzikinio MTV kanalo laidas, skaitinėdamas tuomet madingą "Popcorn" žurnalą, kurio puslapiuose mirgėdavo įvairios žvaigždės stilingomis šukuosenomis. "Aš irgi tokio kirpimo norėdavau, o štai paaiškinti kirpėjai nesugebėdavau - bijojau. Negi nešiesi į kirpyklą kokį žvaigždės plakatą ir parodęs kirpėjai pareikalausi: "Noriu štai tokios šukuosenos"? Nedrįsau", - prisipažino Vilius.

R.Tarasovas papasakojo, kad iš jo vaikystės rūpesčio dėl stilingos šukuosenos iki šiol juokiasi mama. "Mano plaukai buvo gana ploni ir krito ant akių, o norėjau, kad jie styrotų į viršų, todėl kaip koks italų mafiozas nakčiai užsidėdavau ant plaukų tinklelį. Rytą mama krisdavo iš juoko, pamačiusi mane atsikėlusį su tuo tinkleliu ir pižama. Iki šiol ji man tą primena", - nusikvatojo vyras. Problema natūraliai išsisprendė, kai Vilius pradėjo lankyti sporto mokyklą ir ėmė kirptis itin trumpai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"