TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kaip Lietuva pavergė italo širdį

2015 03 07 6:00
Alessandro Sposato Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pietų Italijos Kalabrijos regione gimęs ir užaugęs Alessandro Sposato stebisi, kad lietuviai nustemba išgirdę jį šnekant lietuviškai. "Turėtų būti atvirkščiai: reikėtų stebėtis, jeigu gyvendamas čia nekalbėčiau lietuviškai", - šypsojosi pietietis.

Alessandro į Lietuvą atvedė meilė. Tačiau tai buvo ne meilė gražuolei lietuvaitei, o savo turtinga istorija ir pokario partizanų rezistencinėmis kovomis jo širdį pavergusiai šaliai. Dabar Alessandro širdyje jau savo kertelę rado ir gražuolė lietuvaitė gyvenimo draugė, o į mūsų šalį jis atvyko ne nuotykių ieškoti, o stengtis garsinti jį užbūrusios šalies vardą pasaulyje, o ypač gimtojoje Italijoje.

Pažinęs Lietuvą Alessandro užsikrėtė aistra krepšiniui./Asmeninio albumo nuotraukos

Knygnešiai Palerme

Kovo 15 dieną A. Sposato vyks į Italiją, mat Palermo Le Balate bibliotekoje "Lietuvos-Sicilijos" asociacija organizuoja renginį "Knygnešio diena". Jo svečiai - italai, kitų valstybių bendruomenių nariai ir visi ten gyvenantys lietuviai - bus pakviesti susipažinti ir pagerbti Lietuvos knygnešius, lietuvių kalbos draudimo metais platinusius lietuvišką spaudą. Vyks režisieriaus Jono Trukano filmo "Knygnešys" peržiūra. Ten savo knygą apie partizanus "Lietuvos rezistencija. Partizanai. Represijos. Laisvė" pristatys ir jos autorius A. Sposato.

Nuo 2010 metų Lietuvoje nuolat gyvenantis Alessandro savo knygą taip pat pristatė per neseniai vykusią Knygų mugę. Italas sako, jog ši istorinės tematikos knyga pirmiausiai skirta italams, kurie apie Lietuvą žino dar labai mažai. "Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą 2004 metais, ir pats nelabai įsivaizdavau, kur važiuoju. Dalyvaudamas viename projekte gavau pasiūlymą čia atvykti. Apsistojau Kelmėje ir buvau sužavėtas. Pamačiau tikrąją Lietuvą - nuoširdžius provincijos žmones, nuostabią gamtą. Pavažinėjau po mažus miestelius ir kaimelius, buvo tiesiog pasakiška", - prisiminė italas.

Po poros metų su pora draugų į Lietuvą jis atkeliavo jau kaip paprastas turistas, apsistojo sostinėje Vilniuje. Juokavo, kad draugai nelabai norėjo važiuoti į nežinomą šalį, bet jis tiek prisuokė apie jos grožį, kad šiaip ne taip pavyko juos įkalbėti. "Atvykę į Vilnių buvome tikri turistai: gėlėti marškinėliai, šortai, ant kaklo kabantys fotoaparatai, - juokėsi pašnekovas. - Vaikščiojome į ekskursijas, lankėme barus, grožėjomis merginomis. Tačiau tai truko tik tol, kol vieną dieną neaplankėme Genocido aukų muziejaus."

Gyvenimą apvertęs muziejus

Alessandro prisipažino, kad vizitas į Genocido aukų muziejų Vilniuje apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. "Išėjome visi pritilę. Net mano draugai tą vakarą nenorėjo eiti į barą linksmintis, iš tiesų nuotaika nebuvo tam tinkama. Galiu drąsiai pasakyti, kad po apsilankymo muziejuje patyriau sukrėtimą, mano širdyje įvyko lūžis - įsimylėjau šalį, kurioje gyvena žmonės, dėl savo tautos laisvės pasiryžę aukoti brangiausią dalyką - savo gyvybę", - teigė jis.

Grįžęs namo italas ėmė sukti galvą, ką prasmingo galėtų nuveikti dėl šalies, kuri jį taip sužavėjo. Kadangi studijavo politikos mokslus universitete, nutarė rašyti bakalauro darbą apie Lietuvos partizanų pokario kovas už laisvę. Prisipažino, kad buvo sunku: teko perskaityti daug literatūros, karštai pasiginčyti su diplominio darbo vadovu, kuris laikėsi kairiųjų pažiūrų ir smarkiai kritikavo jaunuolio požiūrį į to laikotarpio įvykius. "Tačiau savo darbą padariau, sėkmingai jį apgyniau. Vėliau praplėčiau jį ir išleidau kaip knygą. Pirmiausia ji skirta mano tautiečiams, apie Lietuvą žinantiems tik tiek, kad šalis yra euro zonos narė ir čia šalta bei tamsu. Turtingos ir unikalios Lietuvos istorijos italai neturėjo galimybės pažinti. Noriu padėti jiems tai padaryti. Lietuva verta to, kad apie ją žinotų visas pasaulis, ne tik mano tautiečiai", - įsitikinęs Alessandro.

Kovo viduryje Alessandro vyks į Palermą pristatyti savo knygos apie Lietuvos partizanų rezistencines kovas.

Kalbą išmoko gatvėje

Prieš ketverius metus A. Sposato apsigyveno Lietuvoje. Šiuo metu dėsto italų kalbą vienoje kalbų mokykloje, su širdies drauge lietuvaite nuomojasi butą Vilniaus senamiestyje. Vyriškis lietuvių kalbą mokėsi savarankiškai, mat teko skaičiuoti, kas svarbiau: išleisti pinigus kalbos kursams ar skirti juos maistui ir pragyvenimui. "Mane stebina, kad draugai lietuviai stebisi, jog kalbu lietuviškai. Žinoma, mano kalba nėra tobula. Ji - iš gatvės, o ne vadovėlio, - šypsodamasis kalbėjo pašnekovas. - Tačiau man atrodo, kad kitaip negali būti: jeigu gyveni šalyje, privalai kalbėti tos šalies kalba. Nors iš pat pradžių man nekilo problemų susikalbėti - Vilniuje puikiausiai sekėsi bendrauti šnekant angliškai. Net kai pirmą kartą lankiausi Kelmėje, ir ten susikalbėdavome su vietiniais - ženklais, gestais, kūno kalba."

Kaip teigė italas, iš pirmo žvilgsnio lietuviai atrodo šalti ir susikaustę, bet geriau pažinus jie atveria širdis. Nors ir ne tokie ekspresyvūs kaip italai, lietuviai, pasak Alessandro, yra nuoširdūs, atjaučiantys žmonės, nekyla jokių problemų bendrauti. Kalabrijoje likusius gyventi savo pensininkus tėvus A. Sposato taip pat buvo atsivežęs, kad parodytų šalį, į kurią gyventi jis išvyko visam laikui. "Iš pradžių tėvai nesuprato, kodėl ketinu vykti į šalį, kur šalta, trūksta saulės. Tačiau kai patys pamatė Lietuvą, palaimino mano sprendimą, nes suprato, kad man čia tikrai gera. Lietuva jiems patiko", - džiaugėsi pašnekovas.

Apie picą ir cepelinus

Alessandro Lietuvoje pasigenda vienintelio dalyko - saulės. Užaugęs Italijos pietuose, kur saulė šviečia kone nuolat, o vasarą oro temperatūra pakyla iki keturiasdešimties laipsnių, jos trūkumą jaučia. Žiemą šviesos stygių kompensuoja sniegas, kurio savo gimtinėje beveik nematydavo. Teko italui priprasti ir prie to, kad Lietuvoje ant langų niekur nėra langinių, kaip įprasta Kalabrijoje. Atvykę aplankyti tėvai pirmiausia irgi pasigedo langinių. "Jiems tai buvo labai keista, - juokėsi jis. - Esame įpratę langinėmis, o ne užuolaidomis užtemdyti kambarį."

Nors Vilniuje kone ant kiekvieno kampo gali rasti įsikūrusią piceriją, pasak Alessandro, picos Lietuvoje nėra. Italas šmaikštavo, kad lietuvišką picą galima valgyti ir ji gana skani, bet pica jos vadinti nederėtų - tai variacijos picos tema. Anot jo, pica su mėsos faršu italui yra sunkiai suvokiamas dalykas: "Įsivaizduokite, kad mums vaikštinėjant kokiame nors Italijos mieste pamatytume iškabą "Lietuviški patiekalai". Užeinate, o ten jums pasiūlo cepelinų su šokoladine "Nutella", - juokais lygino A. Sposato.

Tačiau problemos dėl maisto jo nekamuoja, sakė galintis valgyti kone visus lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalus, kai kurie tikrai skanūs. Jis nemėgsta tik vėdarų ir šaltienos: "Man jie labai keisti, nepripratau tokių dalykų valgyti. Bet gal laikui bėgant priprasiu - ketinu visą likusį gyvenimą praleisti Lietuvoje, taigi, matyt, teks."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"