TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kaip puoselėjamas Vilniaus krašto kultūros židinys

2016 08 13 6:00
Arturas Liudkovskis įsitikinęs, kad dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių daugelis lietuvių ir lenkų papročių susipynę tarpusavyje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvoje vis aktualesnė tampa kultūros vertybių puoselėjimo, tautų ir kultūrų, kalbų ir dialektų, tradicijų ir papročių įvairovės tema. Ši atvertis skatina vis dažniau prabilti apie įvairiatautį, daugiakultūrį paveldą. Apie lenkų kultūros ir meno propagavimą, čia gyvenančių Vilniaus krašto žmonių problemas ir džiaugsmus kalbėjomės su Vilniaus lenkų kultūros namų direktoriumi Arturu Liudkovskiu.

Vilniaus lenkų kultūros namai veiklą pradėjo 2001 metais. Lenkijos bendrijos „Vspolnota Polska“ jėgomis pastatytuose namuose įsikūrė daugiau kaip 30 visuomeninių organizacijų. Pasak Vilniaus lenkų kultūros namų direktoriaus A. Liudkovskio, kaskart kviesdami į renginius įvairius meno kolektyvus organizatoriai sulaukia didžiulio visuomenės susidomėjimo.

„Per penkiolika veiklos metų teko organizuoti nemažai skirtingų renginių. Esame atviri žmonėms. Mūsų kultūros namuose žiūrovai galėjo išvysti bemaž visų tautinių bendrijų ansamblių turiningas programas: karaimų, totorių, baltarusių, rusų ir kt.“, – sakė jis.

Pajamos tos pačios – išlaidos didėja

Pašnekovo teigimu, pritraukti žinomesnių artistų iš Lenkijos nėra paprasta, jaučiamas nuolatinis lėšų stygius. Tad jei pavyksta bent kelis kartus per metus surengti žvaigždžių pasirodymus – jau labai gerai.

Lenkai – viena didžiausių tautinių mažumų Lietuvoje. Vis dėlto sunkokas finansinis periodas verčia sukti galvas, kaip išsilaikyti. „Pajamos tos pačios, o išlaidos didėja, – tikino direktorius. – Įvairūs paramos gavimo projektai, fondų lėšos – žinoma, padeda plėtoti veiklą.“

Renginiai ir šventės

Vilniaus lenkų kultūros namuose puoselėjamos tautinės tradicijos. Organizuojami klasikiniai, folkloro, roko muzikos koncertai, poezijos vakarai, menininkų susitikimai. Rengiamos šiuolaikinio, liaudies meno parodos, lenkų knygų mugės, diskotekos, skaitomos populiariojo mokslo paskaitos, rodomi spektakliai, demonstruojami filmai.

Tradiciškai minimos lenkų nacionalinės ir kitos kalendorinės šventės: Tarptautinė vaikų gynimo diena, Mokytojų diena, Naujieji metai, Užgavėnės.

Susipynę papročiai

A. Liudkovskis įsitikinęs, kad dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių daugelis lietuvių ir lenkų papročių susipynę tarpusavyje. „Esame katalikai, dauguma švenčių susijusios su religinėmis apeigomis: Velykos, Kalėdos ir t. t. Yra daug panašumų, tapatumo ir sutapimų, – kalbėjo jis. – Ne veltui tiek metų vienoje valstybėje gyventa.“

Tarp lietuvių gal kiek mažiau paplitusi žiemos pradžioje minima Šv. Andriejaus diena („Andrzejki“). Anot A. Liudkovskio, ši senoji lenkų tradicinė šventė turi stiprias tradicijas. Švenčiama kasmet, šv. Andriejaus vardinių išvakarėse, lapkričio 30-osios naktį, prieš pat prasidedant adventui. Pagal senąją lenkišką tradiciją, jaunimas nemiegodavo: linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo, o svarbiausia – burdavo.

Merginos tikėjo, kad gali išsiburti ateitį, sužinoti savo likimą. Vienas svarbiausių šios šventės būrimų – vaško liejimas į vandenį. Susidariusios figūrėlės parodydavo, kas laukia ateityje.

Tautiniai šokiai ir sambrūzdžiai

Lenkų kultūros namuose veikia meno būreliai jaunimui ir vaikams. Jau devintą kartą gabiausiems jų organizuojamas meno pleneras: dailės, grafikos, fotografijos, tapybos užsiėmimai, diskusijos ir filmų peržiūros. „Mūsų bendrijos jaunuomenė pamėgo tautinius šokius. Jų ansambliai gyvuoja bene kiekvienoje lenkų mokykloje, – pasakojo A. Liudkovskis. – Pats dešimtį metų šokau ansamblyje „Wilenszczyzna“. Svečiai iš Lenkijos stebisi, iš kur tiek daug turime dainų ir šokių kolektyvų. Kiekviena Vilniaus regiono vietovė garsėja didesniais ar mažesniais folkloriniais sambrūzdžiais.“

A. Liudkovskis džiaugiasi, kad seniausias lenkų dainų ir šokių ansamblis „Vilija“, vadovaujamas Renatos Brasel, Vilniaus lenkų kultūros namuose turi savo būstinę. „Vilija“, įkurta 1955 metais, – neatskiriama lenkų tautos istorijos dalis. Ji pasižymi senomis tradicijomis, išskirtiniu repertuaru bei tautinių drabužių įvairove.

Sostinės Lenkų kultūros namuose pasitelkiamos įvairios kultūrinės ir šviečiamosios veiklos padeda sukurti jaukią atmosferą, palaikyti ryšį su Lenkija. Įvairios teminės programos, spektakliai (Vilniaus lenkų teatras „Studija“ ir Vilniaus lenkų teatras taip pat įsikūrė šiuose kultūros namuose) perteikia Vilniaus regiono papročius ir tradicines apeigas, istoriją.

„Apdulkėjusios“ problemos

A. Liudkovskio teigimu, Vilniaus krašto bei čia gyvenančių Lietuvos lenkų problemos, nesulaukusios sprendimų, taip apdulkėjo, kad tapo nebe tokios aktualios. Vis dar paliktas atviras pavardžių rašymo klausimas. Nepelnytai nustumti į šalį tautinių mažumų, dvigubos pilietybės įstatymai, pamiršta žemės grąžinimo reforma.

Arturas baigė Nemenčinės mokyklą, kurioje sovietiniais laikais mokėsi lenkai, rusai ir lietuviai. „Žinoma, lietuvių kalbos mokymo lygis buvo žemesnis nei dabar, tačiau tai man nesutrukdė tęsti studijų Vilniaus universitete, – tikino direktorius. – Dažnai tenka pabendrauti su dabartiniu jaunimu. Mano nuomone, kalbėti lietuviškai jiems sekasi puikiai.“

Gimtosios kalbos išmokstama pirmiausia, be formalaus mokymo, iš šeimos narių. Pašnekovo manymu, jokia išmoktoji kalba gimtajai neprilygs. Arturo žmona lietuvė, todėl jų vaikai turi dvi gimtąsias kalbas. „Mokame tėvo ir mamos kalbas, – yra pasakę atžalos. – Mūsų šeimoje vyrauja dvikalbystė.“

Per 25-erių nepriklausomybės metų laikotarpį daugelis problemų sunyko savaime. Be visiems žinomų klausimų svarstymo, Lietuvos lenkų bendruomenė stengiasi puoselėti vietos kultūrą, ugdyti kūrybines galias, telktis plėtoti meninę veiklą.

Knygos ir laisvalaikis

Paklaustas apie knygų skaitymą, A. Liudkovskis prisipažino, kad jam labiau įprasta skaityti gimtąja ar rusų kalbomis. Nemenką įspūdį jam palikusi vaikystėje senelės dovanota didžio lenkų rašytojo Henryko Sienkiewicziaus trilogija. Arturas skaito ir lietuvių autorių knygas. „Dabar bandau galynėtis su Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“, – parisipažino jis. – Pasirinktos knygos glaudžiai susijusios su skaitytojo amžiumi. Išaugi su knygomis apie indėnus, vėliau imi domėtis klasikine literatūra.“

A. Liudkovskis pasiguodė, kad laisvalaikiui lieka vis mažiau laiko. „Visą dėmesį skiriu vaikams ir darbui. Anksčiau buvome įkūrę turistų klubą, – apmaudžiai šyptelėjo jis. – Stengiamės ir dabar kur nors nuvykti. Sūnelis Ernestas vos penkerių, tačiau jau yra buvęs Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijjoje, Turkijoje. Kai paaugs dukra Karolina, tuomet pakeliausime...“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"