TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kaip Teta Beta "cenzūruoja" knygas

2012 10 20 6:19
Romo Jurgaičio nuotrauka/Anūkė Agnė Viltė po pamokų su močiute B.Lukošiūte turi apie ką pasikalbėti, bet dažniausiai - apie knygas.

Sekmadienio rytais per LRT radiją smalsius klausytojus jau daugiau kaip dešimt metų žadina "Tetos Betos viktorina". Smagiausia jos vedėjai Bernadetai Lukošiūtei, kad nei klausimų, nei atsakymų tiesioginėje laidoje nepristinga.

B.Lukošiūtę, radijo ir televizijos laidų vedėją, diktorę, šiuo metu du kartus per savaitę vedančią LRT "Klasiką", visų kartų žiūrovai prisimena iš buvusios populiarios televizijos laidos "Labanakt, vaikučiai". Jos sūnų kadaise net pravardžiuodavo "labanaktuku". Dabar garsioji močiutė "cenzūruoja", ką skaito jos antrokė anūkėlė Agnė Viltė, ir dažnai su ja pasikalba apie knygas. "Su jos tėveliais viliamės mergaitei išugdyti gerą skonį", - sakė B.Lukošiūtė, pati neseniai išleidusi smalsumą žadinančią knygelę vaikams "Kai šalia Teta Beta", nukeliančią jaunuosius skaitytojus į labai įdomų augalų, gyvūnų, paukščių pasaulį.

"Papasakosiu tau, koks augalas slepia nykštukų lobius, kuo pavirto žemėn nukritusios dvi ryškiausios žvaigždės, kaip sužinojau, kad yra paukščių, kurie - tik pamanyk - atskrenda pas mus žiemoti. Visus šiuos pasakojimus po trupinėlį surinkau iš įvairių knygų savo viktorinai. Dabar štai pasakoju tau, nes labai noriu, kad pažintum tuos, kurie šalia, kad pamiltum ir saugotum", - taip Teta Beta kreipiasi į skaitytojus.

- Jums niekada nepritrūksta klausimų? Viktorina gyvuoja jau tiek daug metų.

- Nepritrūksta, nes labai daug skaitau. Taip ir likau knygos žmogumi. Tai pagrindinė mano duona. O klausimų atneša ir kolegos. Ką nors įdomaus perskaito, sužino, iškart siūlo viktorinai.

- Ką byloja jau vien tai, kad tiek daug metų gyvuoja tokia laida, iš kurios, galima drąsiai teigti, daug ką galima sužinoti?

- Vadinasi, daug smalsių žmonių Lietuvoje yra. Būna, kad važiuodami automobiliu žmonės įsijungia (kai paskambina, iš fono suprantu). Gal šiaip pasiklauso. Na, juk netuščiai ta valanda prabėga.

Labai smagu, kai klausimus sutinka pateikti ir į studiją atėję žmonės. Rytoj, pavyzdžiui, kalbinsiu animatorę Jūratę Leikaitę. Ji su prodiuseriu Valentu Aškiniu organizuoja kitą savaitę prasidėsiantį jau dešimtą tarptautinį animacinių filmų festivalį "Tindirindis". Beje, animatorė mane pakvietė savo naujame filme šiek tiek paskaityti (įgarsinau močiutę). Nuostabus filmukas "Žiemos pasaka" sukurtas pagal Salomėjos Nėries eilėraštį "Apšerkšniję mūsų žiemos". Žaviuosi ir festivaliu, ir kūrėjais. Lėšų trūksta, o jie vis tiek kuria. Ir kuria labai įdomiai.

- Pieštas pasakas pristatydavote laidoje "Labanakt, vaikučiai". Ar tokia pati pasakų sekėja esate ir savo anūkėlei?

- Viena buvo vesti televizijos laidą ir visai kas kita su anūke bendrauti. Marti, sūnus, aš stengiamės jai išugdyti gerą skonį. Stengiamės, kaip yra gražiai pasakyta, "suteikti vaikui sparnus ir užauginti šaknis". Aš labai jos prašau neskaityti adaptuotų knygų. Jei "Raudonkepuraitė", tai pirmiausia, sakau Viltei, paskaitykim iš Charles'io Perrault pasakų knygos. O paskui, sakau, jei norėsi, galėsi skaityti ir kitus pasakų variantus. Nekenčiu tų adaptuotų knygų. Jas leidyklos išleidžia gražias, spalvingas, žmonės perka, o man tiesiog širdį skauda.

- Turbūt jūs anūkei ir parenkate knygas?

- Suprantu, kad jauname amžiuje vaiko nereikia apkrauti sudėtinga literatūra, kad knygas dera rinktis pagal amžių. Prisimenu, ilgai svarsčiau, ar jai nebus per anksti, per sunku Astridos Lindgren "Broliai Liūtaširdžiai". Bet ji su tokiu malonumu klausėsi, o aš su didžiausiu malonumu skaičiau. Juk ši knyga yra geras pretekstas pakalbėti su vaiku apie mirtį. Juk vis tiek susiduriam. Turėjom šuniuką, nugaišo. Katytė grįžo labai apdraskyta, teko užmigdyti. Tada prisimindamos knygą abi kalbamės, kad jie iškeliavo į Nangijalą - amžino pavasario ir žydinčių sodų šalį - ir sveiki ten laksto, laukia mūsų... Ir senelis ten, pasakoju jai. Viską vaikas augdamas suvoks, tačiau mąstyti, sparnus augintis labai reikia knygų.

- Kokia knyga šiuo metu ant jūsų stalo? Kuris autorius pastaruoju metu buvo labiausiai jus įtraukęs?

- Turiu puikią galimybę skaityti naujausias knygas. Perskaitau visas tas, kurias viktorinai kaip prizus klausytojams dovanoja leidyklos. Prieš tai, kol ją kas nors laimi teisingai atsakęs į viktorinos klausimus, aš ir perskaitau. Juk prieš dovanodama turiu ką nors pasakyti apie tą knygą. O kaip sakysi, jei jos neskaitęs? Paskutinė - Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą!" Iš pradžių lyg ir skeptiškai pažvelgiau, bet paskui... Kalba žmogus apie bėgimą, o tiek minčių, tiek prasmės, subtilumo, gilumos. Ne be reikalo buvo kandidatas Nobelio literatūros premijai gauti.

Perskaičiau Johno Dos Passos "Manhatano stotis". Vienos recenzijos autorius teigia, jog romaną ryte prarijo. Pirmieji šimtas puslapių man buvo sunkoki, bet paskui labai įtraukė. Knyga pasakoja, kaip kūrėsi Niujorkas. Begalė personažų, Didžioji depresija, vilčių žlugimas ar išsipildymas.

Bet labiausiai buvau pakerėta jaunos Balkanų rašytojos Tea Obreht  "Tigro žmonos". Taip panirau į ją, gaudydavau kiekvieną minutę, būdavo, užkaičiu puodą ir vėl skaitau. Tai buvo kažkas nepaprasto. Romanas teisingai lyginamas su Emiro Kusturicos filmais. Čia viskas - legenda, sakmė, išmonė, įvykiai, mitologija, realybė, karas Balkanuose - susilieja į vieną visumą.

- Kaip renkatės, ką skaityti?

- Paskaitau recenzijas, knygų pristatymus, "Literatūrą ir meną". Orientuojuosi pagal tai, ką rekomenduoja gera spauda. Dažnai renkuosi ir pagal leidyklą. Nors... kartais ir geros leidyklos išleidžia abejotinos vertės knygų.

Pastaruoju metu skaitau naujas knygas, o iš seniau mano pamėgtų autorių - Selma Lagerliof. "Sakmę apie Gestą Berlingą" kažkada beveik atmintinai visą mokėjau.

Beje, pastaruoju metu padarė įspūdį Alvydo Šlepiko romanas "Mano vardas - Marytė". Tai pasakojimas apie vadinamuosius vilko vaikus, pokario metais iš Rytprūsių ėjusius į Lietuvą ieškoti prieglobsčio. Labai neschematiška, labai žmogiška, emociškai paveiki knyga, iš lietuvių autorių pastaruoju metu padariusi man ryškiausią įspūdį.

- O anūkės mėgstamiausia knyga?

- Ai, ji jau antrokė, tai labai daug skaito. Pavyzdžiui, "Panama labai graži". Fantastiška knyga apie meškiuko ir tigriuko laimės paieškas. Žinoma, mėgsta A.Lindgren. O švedų rašytojos Jujja Wieslander "Mamulė Mū ir Varna" personažus mes abi net "vaidinam". Dažnai būdavo, aš valgyt gaminu, o ji atėjusi prašo: "Močiute, pabūnam Mamule Mū ir Varna". Ir kalbamės abi, aš - kaip Mamulė Mū, o ji būna Varna.

Žinoma, ir Alisa jai patinka, ir Ch.Perrault pasakos. Tik, manau, kad šio autoriaus pasakų pabaigoje esantis moralas jaunam skaitytojui gali būti dar ir per ankstyvas. Myli ji ir Kęstutį Kasparavičių.

Namuose knygų begalė. Dabar toks Viltės amžius, kai reikia stebėti, ką skaito. Labai nenoriu, kad skaitytų adaptuotas. Pirmiausia orientuoju į originalą.

Visko būna, ir ji kartais patingi, ir aš nesu ideali.

- Gyvenate kartu?

- Taip. Nors sakoma, kad vaikai turi gyventi atskirai, bet mes gyvename senamadiškai. (Šypsosi.) Viską pardavėm, prie Vilniaus nusipirkom namą. Mūsų įėjimai atskiri, patogumai taip pat, bet virtuvė bendra. Tačiau anūkei toks senas šeimos modelis labai gerai. Ir tėvai, ir močiutė šalia. Grįžta iš mokyklos, mes abi bendraujam.

- O kas jus pastūmėjo į pasakų pasaulį?

- Atsitiktinai susiklostė. Po vienos kontrolinės peržiūros buvau išrinkta kaip galinti vesti laidas vaikams. Bet nesakyčiau, kad man vien pasakų pasaulis įdomus. Skaitau nuo neatmenamų laikų. Nuo devintos klasės turėjom nuostabią klasės auklėtoją, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Aldoną Grabauskaitę. Ir apskritai mums pasisekė, kad mažame Viduklės miestelyje mus mokė senosios inteligentų kartos mokytojai. Į mokyklą pradėjau eiti 1956 metais. Įsivaizduokit, literatūros mokytoja mums sakydavo: "Gudaičio-Guzevičiaus neskaitykit, neverta gaišti laiko." Geriau Theodorą Dreiserį ar Šatrijos Raganą skaitykit, nors to programoje nebuvo. Pasibaigus mokslo metams gaudavome rašyti rašinius iš tų kūrinių, kurių pagal privalomą programą nėra.

Per literatūros pamokas auklėtoja atsinešdavo patefoną, plokštelių ir klausydavomės, tarkim, Edvardo Griego muzikos. Klasiką aš pirmiausia mokykloje išgirdau. Mus tikrąja to žodžio prasme ugdė.

Žinoma, buvo visko. Ir iš pamokų kartais pabėgdavom. Buvau net mokyklos sienlaikraštyje nupiešta, kaip per langą bėgu iš pamokų, regis, iš matematikos. Laimė, sienlaikraštis kabojo antrame aukšte, o tėvų susirinkimas vyko pirmajame, tad atėjusi mama nepamatė.

- Buvusi "Labanakt, vaikučiai" turbūt nepamirštama? Kas nors ją vis primena?

- Viena leidykla prieš porą metų net yra išleidusi pasakų knygą "Labanakt, vaikučiai", aš parašiau lydimąjį žodį. Tai pasakos, kurias rekomenduoju vaikams skaityti prieš miegą. Knygelė iliustruota dailininkės Marijos Ladigaitės, kuri buvo nupiešusi laidos "Labanakt, vaikučiai" vinjetes, užsklandėles su mėnuliu ir vaiku. Buvo net tokie atvirukai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"