TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kaip turime kalbėtis su krizių ištikta bendruomene

2016 06 11 6:00
"Wattan TV" žurnalistė Razana Abdulhakima rengia TV laidos „Voices from Gaza“ epizodą. (Gaza. 2014) "Wattan TV" nuotrauka

Kai ištinka humanitarinė krizė, nukentėjusioms bendruomenėms reikia ne tik fizinės pagalbos, bet ir neatidėliotinos informacijos. Nesvarbu, ar po žemės drebėjimo, ar karinio konflikto, – nukentėjusiųjų gyvybė gali priklausyti nuo gaunamos informacijos apie tai, kur rasti geriamojo vandens ir maisto, ar saugu grįžti namo, kokie yra Zikos viruso simptomai, ar kur yra artimiausia klinika.

Informacija yra vis dažniau suvokiama kaip humanitarinės pagalbos prioritetas, lygiai taip pat kaip maistas, būstas ir medicinos pagalba. Anot Harvardo humanitarinės iniciatyvos grupės atlikto tyrimo, informacijos ir komunikacijos technologijos tampa vienu svarbiausių komponentų įgyvendinant humanitarines iniciatyvas. Nuo tradiciškai kuriamų darnių žiniasklaidos sistemų ir institucijų yra pereinama prie visuomenei gerai žinomų ir naudojamų priemonių, tokių kaip radijas ir socialinė žiniasklaida.

„Atheer Gaza“ radijo laidos žurnalistė klausinėja jaunąją Mughaqa miesto gyventoją. (Gaza. 2014)./„BBC Media Action“ nuotrauka

Informacija gelbsti gyvybes

„Nuo krizių nukentėjusiems žmonėms visų pirma reikalinga paprasčiausia informacija, kuri juos tikslingai nukreiptų, pavyzdžiui, į pagalbos centrus, informuotų, ar saugu grįžti namo. Informacijos nežinojimas gali tapti aukų atsiradimo priežastimi“, – teigia Julia Pitner, vienos svarbiausių humanitarinės komunikacijos iniciatyvas vykdančių organizacijų pasaulyje „Internews“ Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos regiono direktorė.

Julia priduria, jog Ebolos viruso atveju stokodami informacijos žmonės bandė apsisaugoti, pritaikydami iš anksčiau žinomus vietinius gydymo metodus, kurie dar labiau skatindavo infekcijos plitimą. „Kai žmonės pradėjo gauti tikslią informaciją apie virusą ir kokiomis priemonėmis apsisaugoti, sveikatos darbuotojai pastebėjo, jog jie vis dažniau pradėjo imtis virusui atsparių priemonių, ir būtent tai buvo viena priežasčių, paspartinusių Ebolos krizės pabaigą“, – kalba Julia.

Walidas Batrawis, „BBC Media Action“ projektų vadovas Palestinos teritorijose, sako: „2014 metais per Gazoje vykusį karą žmonėms reikėjo ne tik fizinės humanitarinės pagalbos – maisto, vandens ir būsto, bet taip pat informacijos. „BBC Media Action“ jau daugelį metų vykdo programą „Lifeline“ šalyse, kurias ištinka humanitarinės krizės.“

Karui prasidėjus, „BBC Media Action“ kartu su „BBC Arabic“ Gazoje kasdien, išskyrus penktadienį, tris mėnesius transliavo radijo laidą „Atheer Gaza“ (liet. „Gaza tiesiogiai“), buvo pateikiami praktiniai patarimai ir informacija apie vandens sanitariją ir higieną, psichologines traumas, vaikų priežiūrą, ekspertų rekomendacijos bei nuo karo nukentėjusių žmonių istorijos.

„Žmonės dalijosi su klausytojais savo pasakojimais apie karo paveiktą kasdienybę, taip sukurdami informacijos plitimo ciklą, kuris padėjo nukentėjusiesiems jaustis stipresniems, nes dauguma patyrė tokių pačių situacijų“, – teigia Walidas. Radijo laida „Atheer Gaza“ buvo transliuojama trijose radijo stotyse bei socialinės žiniasklaidos kanalais „Facebook“ ir „Soundcloud“ tinkluose.

Mokomi žurnalistai, kaip pateikti informaciją Ebolos viruso krizės atveju. (Liberija. 2014)./„Internews“ nuotrauka

Inovatyvūs metodai bendruomenėms pasiekti

Tam, kad informacija kuo greičiau pasiektų nukentėjusius žmones, humanitarinė komunikacija sujungia technologijas, informaciją, perduodamą iš lūpų į lūpas, ir internetines platformas, tokias kaip „Facebook“ ar „WhatsApp“, išspausdintus informacinius lankstinukus ir plakatus. „Per krizes keičiantis nusistovėjusioms informacijos sistemoms, labai svarbu greitai išsiaiškinti, kokias komunikacijos sistemas tos bendruomenės naudojo prieš ištinkant nelaimei – radiją, televiziją, mobiliuosius telefonus, galbūt pasitelkdavo informaciją, gaunamą iš bendruomenės ar religinių vadovų“, –aiškina J. Pitner. Ji priduria, jog iš vienos pirmųjų „Internews“ humanitarinės komunikacijos iniciatyvų, 2009 metais vykdytų Gazoje, buvo išmokta, kad šie metodai turi būti nuolatos analizuojami ir pritaikomi prie besikeičiančios situacijos.

„Kita vertus, metodai, kurie veiksnūs nesant krizinės situacijos, dažnai nepasitvirtina per krizes. Po tris savaites trukusio konflikto Gazoje pradėjome publikuoti savaitinį humanitarinės informacijos biuletenį, kuris buvo skirtas pagalbą teikiančioms organizacijoms, siekiant tikslingiau reaguoti į susiklosčiusią situaciją. Supratome, kad reikia stiprinti komunikaciją ne tik su nukentėjusia bendruomene, bet taip pat su humanitarinės pagalbos organizacijomis“, – teigia Julia.

Anot Alos Radi, „BBC Media Action“ tyrėjos, radijas yra dažniausiai naudojama informacijos priemonė, padedanti nukentėjusiesiems gauti reikiamą pagalbą. „Per humanitarines krizes žmonės neturi laiko žiūrėti televizoriaus, dažnais atvejais jų namai būna sugriauti ar paprasčiausiai trūksta elektros. Nors radijo stotys ir dažnai sugriaunamos, kaip 2014 metais nutiko Gazoje, radijo bangomis transliuojama toliau“, – sako Ala.

Kiekvienai humanitarinei krizei pritaikomi skirtingi metodai. Kartais technologiniai sprendimai būna itin paprasti. „Žmonės, bėgantys nuo karo Sirijoje, leidžiasi į itin pavojingą ir chaotišką kelionę. Dauguma ją pradeda turėdami labai mažai informacijos apie tai, kaip pasiekti Europą. Dauguma pabėgėlių įsivaizdavo, jog pasiekę Lesbo salą Graikijoje galės pėstute nueiti į Vokietiją. Todėl visų pirma įrengėme ženklus, nurodančius kryptis į miestus, pagalbos centrus“, – sako pašnekovė ir priduria, jog Ebolos atveju informacija buvo platinama ir tradiciniais lankstinukais.

Jeigu nukentėjusi bendruomenė yra nedidelė, apimanti 2–3 kilometrų spindulį, žmonės gali patys sukurti radijo imtuvą ir perduoti informaciją. Anot J. Pitner, tam užtenka bet kokio informacijos siųstuvo (MP3 grotuvo, FM bangų siųstuvo). Kitas metodas gauti ir perduoti informaciją sunkiai pasiekiamose vietose yra pasitelkti tradicinius vietinių bendruomenių įrankius. Per pilietinį karą Pietų Sudane „Internews“ komanda pritvirtino garsiakalbius prie keturračio dviračio. Jis sustodavo bendruomenių susirinkimo vietovėse ir ten būdavo transliuojmos radijo laidos.

Šalies viduje perkelti asmenys klausosi informacinės radijo laidos, transliuojamos per garsiakalbius, pritvirtintus prie keturračio dviračio. (Pietų Sudanas. 2014)./„Internews“ nuotrauka

Informacijos objektyvumas ir tikslumas

Ištikus krizinei situacijai nukentėjusieji ne tik būna apimti nesaugumo jausmo, bet ir dėl informacijos stokos negali priimti pamatuotų sprendimų, kurie padėtų greičiau grįžti į įprastą gyvenimą. „Žmonės, paveikti krizinių situacijų, gali pateikti netikslią informaciją, galinčią sukelti dar didesnę nelaimę, todėl radijo programa „Atheer Gaza“ buvo transliuojama netiesiogiai. Tokiose situacijose gandai plinta akimirksniu ir juos paneigti ar patvirtinti yra būtina“, – teigia „BBC Media Action“ projektų vadovas W. Batrawis.

„Kalbant apie dabartinę pabėgėlių krizę Europoje, dauguma jų turi mobiliuosius telefonus, tačiau nenaudoja kaip priemonės informacijai gauti. Dažniausiai mobiliaisiais telefonais pabėgėliai kalbasi su šeimos nariais, kurie jau gali būti nukeliavę toliau, taigi gaunama informacija yra netiksli, o dažnai tai – tiesiog gandai“, – sako Julia, prieš pokalbiui pakrypstant link naujausios, 2015 metų rugsėjo mėnesį pradėtos „Internews“ iniciatyvos „News that Moves“.

„News That Moves“ – tai ne pelno siekianti internetinė svetainė, kurioje pateikiama praktinė informacija Sirijos pabėgėliams. Perduodama objektyvi informacija, kuri keletą kartų patikrinama atsakingų institucijų.

Anot pašnekovės, Gazos bombardavimų metu taip pat buvo sukurta programa „Zello“, kuri patikslindavo informaciją. „Zello“ – tai programėlė, kurią galima parsisiųsti išmaniuoju telefonu, planšetiniu ar stacionariu kompiuteriu. „Ji veikia trianguliaciniu metodu, kai daugiau nei du žmonės patvirtina arba paneigia gautą informaciją, ir leidžia realiuoju laiku bendrauti su kolegomis bei nukentėjusiomis bendruomenėmis“, – teigia „Internews“ direktorė.

Gazos jaunuoliai griuvėsiuose praktikuoja parkūrą. 2014./"Wattan TV" nuotrauka

Kiekviena istorija svarbi

Kai šalį užklumpa gamtinės stichijos ar jose kyla kariniai konfliktai, pasaulio žiniasklaidoje pradeda mirgėti sužeistųjų ir mirusiųjų skaičiai, nuotraukos, perteikiančios skausmą, artimųjų netektį, tačiau retai į situaciją pažvelgiama iš humanitarinės perspektyvos.

Pasak Lazaro Simeonovo, vieno pirmųjų fotožurnalistų, pasakojančių apie Sirijos pabėgėlių kelionę į Europą, unikalios žmonių istorijos per humanitarinę krizę dažnai yra užmirštamos dėl laiko stokos. Tris savaites sirų šeimos kelionę iš Graikijos į Vengriją stebėjęs ir fotografavęs Lazaras sako: „Visų pirma teko įgyti šeimos pasitikėjimą ir tik tada galėjau nuodugniau pažvelgti į jų istorijas ir užfiksuoti jas fotokamera. Tokiais atvejais nėra lengva kalbėti apie unikalias žmogaus istorijas ir išsaugoti nukentėjusiųjų orumą, nes juk labai lengva sugraudinti skaitytoją ašarojančio vaiko nuotraukomis. Šeima, kurios kelionę stebėjau, jautėsi daug oriau ir labiau atsivėrė tada, kai pagaliau galėjo nusiprausti po dušu.“

Humanitarinės žiniasklaidos trūkumai žeidžia krizių ištiktus žmones. 2014 metais Gazoje tarp Hamas ir Izraelio vykęs karinis konfliktas nusinešė tūkstančius palestiniečių gyvybių, tačiau žiniasklaidą pasiekė tik žuvusiųjų skaičiai, politinių jėgų nesutarimai ir bombarduojamų pastatų vaizdai. „Gazos gyventojai yra politinių jėgų aukos, bet vyraujanti žiniasklaida, nei vietinė, nei užsienio, nekalbėjo apie žmonių likimą, jų kasdienį gyvenimą ar svajones“, – sako Muamaras Orabis, nepriklausomos Palestinos televizijos „Wattan TV“ vyriausiasis vadovas. Ramalos mieste įsikūrusi televizija pradėjo transliuoti humanitarinių istorijų ciklą „Voices from Gaza“, kurį sudarė trumpi žmonių pasakojimai per karinį konfliktą. Anot Muamaro, šioje programoje buvo siekiama perteikti istorijas apie tai, kas nutinka motinai, kuri praranda savo vaikus ir namus, kaip gyvena šešiametis vaikas, netekęs tėvų, kaip kojos netekęs profesionalus futbolo žaidėjas bando tęsti karjerą. „Programą žiūrėjo daugiau kaip 21 mln. žiūrovų Palestinoje, Izraelyje bei visame regione. Vadinasi, per humanitares istorijas galima pasiekti daugybę žiūrovų ir taip didinti informacijos sklaidą“, – sako Muamaras.

Anot J. Pitner, norint efektyviai įgyvendinti humanitarinės komunikacijos iniciatyvas, būtina tinkamai paruošti žurnalistus dirbti su nukentėjusia bendruomene, apmokyti juos būdų surinkti informaciją ir perduoti ją atgal. „Humanitarinės žiniasklaidos žurnalistas atlieka tarpininko vaidmenį tarp bendruomenės ir humanitarinę pagalbą teikiančių organizacijų, valstybinių institucijų bei visuomenės. Šie žurnalistai turi ypač atidžiai dokumentuoti situaciją ne tik todėl, kad tai yra sudedamoji profesionaliosios žurnalistikos dalis, bet taip pat dėl to, kad ši informacija bus naudojama ateityje, kai iškils krizė“, – pabrėžia Julia.

Apie projektą

Jau pristatę Jungtinių Tautų organizuotos Stambulo humanitarinės konferencijos darbotvarkę bei svarbiausius iššūkius, šiandien kylančius humanitarinės pagalbos sektoriuje („Lietuvos žinios“, š. m. gegužės 20 diena), šiame dienraščio numeryje siūlome susipažinti su mažiau dėmesio sulaukiančia humanitarinės komunikacijos tema.

Akivaizdu, kad nukentėjusiems žmonėms informacijos reikia neką mažiau nei vandens, maisto, medikamentų ar pastogės. „Visų pirma, informacija gelbsti gyvybes, bendruomenių gyvenamą aplinką ir išteklius. Informacija – tai galia“, – yra sakęs Markku Niskala, Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų asociacijos generalinis sekretorius.

Vis dėlto informacijos perdavimo būdai nuolat kinta ir tobulėja. Tai kelia klausimą, ar humanitarinė komunikacija taip pat keičiasi ir taikosi prie naujų technologijų? Kokiais metodais tarptautinės organizacijos informuoja žmones šiandien, kai ištinka humanitarinės krizės? Ar tradiciniai komunikavimo standartai vis dar svarbūs, o galbūt žmonės, dirbantys humanitarinės komunikacijos srityje, vadovaujasi naujais specifiniais principais? – atsakymus pateikia Airida Poškutė, savo straipsnyje pristatanti tarptautinių organizacijų „Internews“, BBC ir „Wattan TV“ patirtį.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"