TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kalinių vedlys į laisvę

2008 10 04 0:00
Pranciškonas brolis A.Peškaitis pirmą darbo dienos dalį praleidžia Bernardinų bažnyčios raštinėje.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Pranciškonas, Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas Arūnas Peškaitis į Bernardinų bažnyčios raštinę atsineša krūvelę nuotraukų. Jose - nespalvoti vaikystės ir jaunystės bei spalvoti dabarties vaizdai. "Vienas kalinys norėjo pamatyti. Nunešiu", - paaiškino vienuolis. "Lietuvos žinioms" jis sutiko papasakoti, kaip Lukiškių kalėjime bendrauja su nuteistaisiais iki gyvos galvos, prisipažino, kad paauglystėje buvo aktyvus ateistas.

- Pusantrų metų kalbatės su nuteistaisiais iki gyvos galvos Lukiškių kalėjime, dabar ir oficialiai esate paskirtas jų kapelionu. Kaip prasidėjo jūsų "pažintis" su kaliniais?

- Kalėjimo psichologas pakvietė mane susitikti su grupele nuteistųjų. Jie buvo mane girdėję per Lietuvos radijo "Mažosios studijos" laidas. Ten eiti buvo nedrąsu. Nežinojau, nei kokius žmones pamatysiu, nei kaip su jais reikės bendrauti. Tačiau kontaktas užsimezgė.

- Kokie yra tie žmonės?

- Žmonės kaip žmonės. Žinoma, padarę sunkius nusikaltimus. Jų istorijos, biografijos labai skirtingos, kiekvieno savas kelias, atvedęs į nusikaltimą. Kai kurie nenori bendrauti, atsisako keistis, yra apimti depresijos. Kiti to tikrai nori. Kai esi nuteistas iki gyvos galvos, turi sunkią, bet tikrą galimybę apmąstyti savo gyvenimą.

- Koks tikslas keistis, kai žinai, jog iki mirties liksi įkalintas?

- Yra viena viltis. Po 20 metų jie gali prašyti amnestijos. Bet tai maža viltis.

Noras keistis atsiranda todėl, kad sunku gyventi nelaisvėje turint tokią praeitį. Kalėjime neturi kur nuo savęs pabėgti. Mes laisvėje galime išsiblaškyti, prisigalvoti pramogų, to, kas leidžia užsimiršti. Nelaisvėje visada esi pats su savimi. Iš čia ir poreikis keistis.

- Galite papasakoti labiausiai įsiminusias įkalintųjų istorijas?

- Yra kelios istorijos, kurios mane sukrėtė, atsiskleidė visiškai kitaip, nei buvo pateiktos žiniasklaidos. Ne tik kalbant su kaliniu, bet ir su kalėjimo psichologu. Tačiau negaliu viešinti, kad nesugriaučiau pasitikėjimo.

- Kaip pasijuntate, kai su viešai aptarinėta kraupia istorija susipažįstate "iš vidaus"?

- Man šita tarnystė yra privilegija. Jėzus sakė: "Ką padarėte vienam iš tų mažiausiųjų, man padarėte", o tarp mažiausiųjų jis įvardija ir kalinius. Visuomenė dažnai juos atstumia, girdžiu ir skaitau piktus atsiliepimus, nuomones, kad tokiems bausmės per mažos. Tačiau būtent kaliniai išbando mano tikėjimą.

Pastebiu net juodžiausioje tamsoje esančio žmogaus norą keistis. Tokio aistringo Dievo troškimo laisvėje nesu matęs. Tai nereiškia, kad tie žmonės laisvėje būtų angelai - jų elgesys nuo daug ko priklausytų. Bet tas troškimas yra begalinis, ir man tai - svarbi patirtis.

- Susidraugaujate su kaliniais?

- Kitaip neįmanoma. Jei santykis būtų tik formalus, iš viso neverta pas juos eiti. Kai einu pas žmogų, kuris vienaip ar kitaip dvasiškai serga, turiu atsinešti savo gyvenimą, negaliu jo palikti už durų. Vieno žmogaus gyvenimas, pilnas sunkumų, skaudulių, palygintas su kito gyvenimu, gali abiem padėti keistis.

- Bendraudamas su kaliniais keičiatės ir jūs?

- Esame pilni stereotipų, apie nepažįstamąjį galvojame pagal mūsų išankstines nuostatas. Kai susitinku, pamatau žmonių gyvenimus, drįstu manyti, kad keičiuosi. Nežinau, ar tiek daug, kiek reikėtų.

Dėstė psichologiją

- Ar jums pačiam yra grėsę atsidurti kalėjime?

- (Nusijuokia) Na, ne. Nors... Kai paklausėte, mąstau. 1987 metais baigęs universitetą įtikėjau. Vaikystėje buvau krikštytas katalikų bažnyčioje, bet atradau tikėjimą sekmininkų bendruomenėje, kuri buvo neįregistruota. Lankydavau pamaldas, žinojau, kad ten kartkartėmis apsilanko sovietinė milicija ir "susemia" vienai nakčiai, uždaro. Man realiai grėsė, kad išmes iš darbo. Tada dirbau liaudies ūkio specialistu Tobulinimosi institute, psichologinių metodų laboratorijoje. Dėsčiau psichologiją įvairių profesijų žmonėms - gamybininkams, prekybininkams, pedagogams. Anais laikais buvo sunkiai įsivaizduojama, kaip tikintis ir dar neregistruotai bendruomenei priklausantis žmogus gali dirbti tokį darbą.

- Kodėl pasirinkote studijuoti psichologiją?

- Baigęs mokyklą, pirmiausia norėjau stoti į biologiją, bet mane atkalbėjo biologijos mokytoja. Pirmiausia bijojau chemijos - nesupratau šito dalyko. O mokytoja suabejojo, ar aš sugebėsiu: man vaikystėje buvo atlikta širdies operacija, o studijuojant biologiją grėsė dideli fiziniai krūviai.

Psichologija buvo antrasis pasirinkimas. Norėjosi suprasti savo problemas. Traukė biologiniai, medicininiai, taip pat filosofiniai dalykai.

- Kaip, įtikėjęs sekmininkų bendruomenėje, tapote kataliku, broliu pranciškonu?

- Iki šiol esu dėkingas sekmininkams, jie atskleidė man evangelijos prasmę. 1991 metais sekmininkų bendruomenė mane išsiuntė trims mėnesiams į Šveicariją, į vadinamąjį Tautų universitetą. Mokėmės, ką reiškia bendravimas krikščionišku požiūriu.

Susitikau su koledžo direktore ponia Lak. Ji buvo protestantė. Vieną sekmadienį manęs paklausė, ar noriu nuvažiuoti į katalikų bažnyčią, į mišias. Katalikų bažnyčia Berne buvo viena vienintelė. Iki tol niekada nebuvau dalyvavęs katalikų mišiose. Nuvažiavome. Įdomi patirtis, mane sukrėtė. Įėjęs į bažnyčią patyriau, kad čia yra Dievas. Teoriškai žinojau, bet nebuvau perpratęs katalikų tikėjimo, kad per mišias aukojamas Dievo kūnas ir kraujas - Eucharistija. Nors mišios vyko vokiškai, viską supratau. Baigiantis mišioms paklausiau koledžo direktorės, ar galiu eiti Komunijos. Ji pasakė, kad galiu. Dabar žinau, kad Komuniją priėmiau neteisėtai.

Pradėjau domėtis katalikybe, Katalikų bažnyčios tradicija, kaip ji susieta su Biblija. Dar po kurio laiko grįžau į katalikų bažnyčią.

Tuo metu mane pakvietė į Vilniaus universiteto Religijų studijų centrą. Iki tol dirbau Kultūros ir švietimo ministerijoje. Pradėjau domėtis ekumeniniu judėjimu, tarpreliginiu dialogu, naujais religiniais judėjimais. Taip pat pradėjau aktyviai dalyvauti katalikiškos universiteto bendruomenės veikloje: turėjome maldos grupę, Biblijos skaitymų ratelį. Pradėjau mąstyti apie savo gyvenimo kelią.

Pranciškonai mane kviesdavo skaityti paskaitų. Kartą buvau paprašytas skaityti paskaitas postulantams Italijoje - tiems, kurie neseniai įstoję į vienuolyną ir tik pradeda savo kelią. Buvo 9 lietuviai postulantai. Ten ir subrendo mano pasiryžimas stoti į kunigų seminariją. Aišku, tai - ne tik mano noras, jaučiau pašaukimą. Įstojau ir maniau, kad būsiu tiesiog kunigas. Tačiau po metų studijų per vienas rekolekcijas suvokiau, kad nenoriu būti vienas, noriu bendruomenės. Kita vertus, esu individualistas ir bijau bendruomenės. Bet gal dėl Dievo galėčiau pasiryžti? Kreipiausi į pranciškonus, ir mane priėmė.

Kitoks kelias

- Kiek jums buvo metų, kai įstojote į seminariją?

- Lygiai prieš dešimt metų, buvau 36-erių.

- Jūsų pasirinkimas drąsus - būdamas vienuolis atsisakote daug šio pasaulio gėrybių...

- Taip, šitas kelias yra visiškai priešingas tam, kurį siūlo vartotojiška visuomenė. Dėl pinigų ar karjeros tikrai rinktumeisi ką nors kitą. Vadinasi, nėra kitų motyvų pasirinkti seminariją ar vienuolio kelią, motyvas tik vienas - Dievas, noras atsiliepti į jo šauksmą.

- Bet šeima irgi yra pašaukimas.

- Taip. Bėda šiandien yra tai, kad žmonės nebežiūri į šeimos kelią kaip į pašaukimą. Sutuoktiniams suteikiamas santuokos sakramentas ne tam, kad pabandytų, pasitikrintų, bet kad tai būtų viso gyvenimo pasirinkimas, o tai jau yra pašaukimas. Šventumas - tai atsidavimas, ryšys, tarnystė, meilė. Žmogus nori būti mylimas ir pats mylėti. Per Kristų esame išlaisvinti meilei, o kaip ta meilė realizuosis mumyse, kiekvieno skirtingas kelias.

Buvo aktyvus ateistas

- Kokioje šeimoje užaugote?

- Tėvai mylėjo vienas kitą, susituokę išgyveno 46 metus. Deja, turiu kalbėti būtuoju laiku, nes praeitais metais jų abiejų netekau, mirė vienas po kito. Sovietiniais laikais tai buvo normali šeima, nepraktikavo tikėjimo, nors susituokė bažnyčioje 1961 metais. Turėjo du vaikus - mane ir seserį.

- Kaip tėvai vertino jūsų pasirinkimą tapti kunigu, stoti į vienuolyną?

- Nelengvai. Nesuprato. Išsigando. Vėliau susitaikė, dalyvavo ir kai daviau amžinuosius įžadus, ir kunigo šventimuose. Laiminau juos per primicijas (pirmosios iškilmingos mišios savo parapijoje - aut. past.). Jie stebėjosi, nes vaikystėje, paauglystėje buvau labai aktyvus ateistas, net juos erzindavau ateizmu ir tikėjimu komunistiniais idealais. Atsimenu, man labai logiška atrodė visa marksizmo leninizmo filosofija. Vaikui kartais turi įtakos tokie sąlyginai nereikšmingi įvykiai. Atsimenu, kaip kartą Dievo prašiau, kad mama grįžtų laiku, bet ji negrįžo, ir aš padariau išvadą, kad jis neišklausė. Nusprendžiau, kad Dievo nėra. Man buvo 10 ar 11 metų. Pradėjau skaityti ateistines knygas. Ypač Jono Ragausko, ateisto, buvusio kunigo knygas. Jos padarė didžiulį įspūdį.

Reikėjo laiko, kol nuo to išgijau. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, man daug kas pradėjo aiškėti. Akiratis plėtėsi, ėmiau skaityti Dostojevskį, mano ateizmas pradėjo garuoti, supratau, kad koks nors Dievas yra.

- Kai įtikėjote, pajutote kaltę dėl praeities?

- Tikėjimas išlaisvino. Praeitis neslėgė. Atsimenu vieną svarbią 1987 metų birželio dieną. Susitikau su vienu jaunu sekmininku. Einant į susitikimą, galvoje skambėjo žodžiai: "Ir tarė beprotis savo širdyje: "Nėra Dievo." Nežinojau, iš kur tie žodžiai. Vėliau radau, kad tai Šventojo Rašto ištrauka.

Tas jaunuolis man pasakojo, kad Jėzus mane atpirko ir žino mano kelią. Man svarbiausia buvo matyti, kad žmogus tiki tuo, ką sako. Ir mano pirma mintis buvo: "Jei jis tiki, negi aš negaliu tikėti?" Jaunuolis davė man Naująjį Testamentą. Ilgą laiką nėjau į jokias pamaldas, tik po truputį jį skaitinėjau.

- Sakote, kad tikėjimas išlaisvina. Turbūt dėl tos pačios priežasties ir kaliniai ieško tikėjimo. Ar matėte Lukiškėse įkalintųjų iki gyvos galvos, kurie pasijuto laisvi?

- Taip, tikėjimas išlaisvina. Tarp kalėjimo sienų ne kartą esu girdėjęs kalinius sakant: "Taip džiaugiuosi, kad esu kalėjime. Jei ne, galbūt jau būčiau pragare." Nebūtinai miręs, bet žemiškajame pragare. Tikrai, išsilaisvinimas yra vienas svarbiausių tikėjimo vaisių.

Trumpai

*1998 metais Lietuvoje mirties bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

* Šiuo metu Lietuvoje yra 101 žmogus, nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Iš jų - šimtas vyrų ir viena moteris.

* Dauguma kalinčiųjų iki gyvos galvos bausmę atlieka Lukiškių kalėjime; 19, praėjus dešimčiai metų nuo įkalinimo, teismo sprendimu perkelti į Pravieniškių pataisos namus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"