TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kalvis, mokantis nukalti laimės pasagas

silelis.res.lt nuotrauka

Šiandien kaime įsigali moderni vakarietiška technika ir arklių sparčiai mažėja. Stambūs ūkininkai laiko arklius tik dėl sodyboms ir laukams papuošti. Europos Sąjungos retų gyvūnų veislių programos finansinė parama leidžia išlaikyti arklius nieko su jais neveikiant. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ganykloje besiganančius arklius nebūtina kaustyti pasagomis, nebereikalingi arkliniai žemės ūkio padargai. 

Keičiasi kalvio amatas ir kalvystės įrankiai. Kalviai menininkai naudoja elektrinius kūjus, metalo lankstymo stakles ir kitus šaltkalviams būdingus įrankius, tačiau senasis kaimo kalvis buvo karštos geležies kalėjas ir arklių kaustytojas.

Aštuoniasdešimt trejų metų Rubikių kaimo gyventojas Albinas Žebuolis – tradicinis kalvis. Jis vienintelis visame Anykščių rajone arklius kausto savo paties nukaltomis pasagomis. A. Žebuolis papasakojo, kaip kalvystės amato išmoko iš savo tėvelio, Naujasodžio kaimo kalvio Vincento Žebuolio. Tėvelis V. Žebuolis buvo darbštus ir apsukrus žmogus. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, gavo žemės ir apsigyveno Debeikių valsčiaus Naujasodžio kaime. Po reformos daug naujų ūkininkų kūrė savo ūkius. Naujakuriams reikėjo padargų, vežimų, namų apyvokos daiktų, kurie tada buvo brangūs. V. Žebuolis savo namuose įsirengė kalvę. Nusipirkdavo geležies ir nukaldavo plūgus, akėčias, kaupikus. Darė peilius, žarsteklius, šakes ir kitokius buities įrankius. Iš staliaus parsiveždavo medines vežėčių, lineikų dalis ir jas apkaustydavo metalu. Naujasodžio kalvėje nukalti padargai ir apkaustyti vežimai buvo pigesni už prekybininkų siūlomus, todėl naujakuriai ūkininkai greitai juos nupirkdavo. Kalvis nevengė ir kitokių amatų, susikonstravo medžio tekinimo stakles, tekino ratų stebules, drožė stipinus. Nusipirkęs iš Duobinių kaimo sentikių medinių ratlankių, padarydavo medinius ratus, apkaustydavo metalo lankais ir parduodavo. Įvairūs užsakymai davė gerų pajamų, kalvio šeimoje augę septyni vaikai buvo viskuo aprūpinti.

Paauglystė prabėgo kalvėje

Daugiausiai laiko tėvelio kalvėje praleisdavo Albinas. Paauglystėje su dumtuve į žaizdrą pūtė orą, kalė vinis, sriegiavo varžtus. Pirmą arklį A. Žebuolis pakaustė šešiolikmetis. Ir iki šių dienų juos kausto. Jeigu ne sovietinė okupacija ir karas, tikriausiai A. Žebuolis būtų paveldėjęs kalvę ir tęsęs tėvelio darbus. Tačiau vietoj gerai apmokamo darbo teko už grūdų maišą dirbti „Ždanovo“ kolūkyje, kuriam tada priklausė Aniūnų, Karalinavos, Puodžių kaimai.

Kolūkio kalvėje kalvis atlikdavo visus metalo darbus: remontavo plūgus, kalė rogėms šinas, iš vielos lankstė grandines gyvuliams pririšti. Pokaryje labai trūko geležies, todėl reikėjo iš pamestų vokiečių armijos dujų balionų kalti noragus. Karinių balionų perkalimas į noragus žemei dabar atrodo romantiškai, tačiau tada buvo sunki kova su skurdu.

Sulaukęs šaukiamojo amžiaus, A. Žebuolis išėjo į armiją, pateko į Ukrainoje stovėjusį sunkiosios artilerijos pulką, tarnavo ūkio kuopuoje, kartu su kitais kuopos kareiviais A. Žebuolis prižiūrėjo galingas vikšrines mašinas, kurios traukė šešiolikos tonų patrankas. Tuo laiku paradams ir šventėms buvo laikoma penkiasdešimt žirgų, kareivis A. Žebuolis vienintelis pulke mokėjo ir prieš šventes pakaustydavo žirgus.

Sugrįžęs namo A. Žebuolis įsidarbino Rubikių plytinėje, dirbo ekskavatorininku, šaltkalviu, su motovežiu gabendavo molį. Dešimt metų vadovavo plytinės profsąjungai ir neapleido kalvystės. Laisvu nuo tiesioginio darbo metu pakaustydavo vietos kolūkių fermų darbuotojams priskirtus arklius.

Kolūkinės santvarkos žlugimą kalvis prisimena su giedresne nuotaika. Tada visiems kaimo žmonėms buvo suteikta teisė įsigyti nuosavą arklį, arklių buvo beveik kiekviename kieme. Kalvis tada pradėjo daryti lengvus darbinius vežimus jau su guminėmis padangomis ir medinėmis vežimo šoninėmis gardelėmis. Tokių vežimų padarė net keturiolika. Pas kalvį į Rubikius pakaustyti savo arklių atvažiuodavo Burbiškio, Keblonių, Senųjų Elmininkų, Bebarzdžių kaimų gyventojai. Per dieną kalvis pakaustydavo po keturis arklius. Pakviestas kalvis pats važiuodavo pas ūkininkus. A. Žebuolis visada pakaustydavo žirginio sporto entuziasto, debeikiečio Jono Bernoto žirgus, paruošdavo ūkininko ristūnus Sartų žirgų lenktynėms.

Ne tik kausto, bet ir gydo

Apie kaustymą kalvis gali kalbėti valandų valandas. Nukalti pasagas ir pakaustyti arklį – subtilus darbas. Nupjaustęs kanopas kalvis pritaiko pasagas. Senesniems arkliams, kurių kanopos skilinėja, prideginant kanopą taikoma karšta pasaga, kad net dūmai rūksta. Kai kas mano, kad taip pritaikant gadinama kanopa, tačiau taip nėra – karšta pasaga pašalina irstančias kanopos dalis ir išdegina raginėje dalyje esančias bakterijas. Prikalęs pasagą pasagviniais, kalvis užpila ant kanopos vandens ir taip patikrina, ar pasaga gerai prigludus. Kartais arkliai nesiduoda pakaustomi, kai patenka į nepažįstamą vietą, tarp svetimų žmonių. Dažnai jauni ir pirmą kartą kaustomi arkliai būna neramūs. Tokiems arkliams pas kalvį kieme stovi kaustymo staklės. Kartą į stakles vedant bailų arklį reikėjo uždėti maišą ant galvos, bet kaustomas antrą kartą jis jautėsi ramiai ir be staklių davė kojas.

Geras kalvis ne tik kausto, bet ir pagydo kanopas. Kai dėl aplaidumo užpūliuoja kanopos, tada jas reikia kruopščiai išvalyti ir vėl galima pakaustyti akląja pasaga, kuri pridengia žaizdą, ir arklys pasveiksta. Kalviui teko kaustyti netaisyklingų kanopų stačianagį ir pilnapadį arklį. Stačių kanopų arkliai kaustomi su vadinamomis išverstomis pasagomis, kurių viršutinė dalis platesnė už apatinę. Pilnapadžiams arkliams pritaikomos pasagos pagal kanopos išlenkimą, į tarpus dedant veltinio medžiagos. „Kelis kartus pakausčius arklį tokiomis gydomosiomis pasagomis, kanopos pasidaro lygios“, – pasakojo A. Žebuolis.

Kalvis A. Žebuolis daug prisidėjo Arklio muziejuje populiarindamas kalvio amatą. Per šventę „Bėk bėk, žirgeli“ muziejaus kalvėje lankytojams pademonstravo, kaip kalamos pasagos ir pakaustomas arklys. Keletą kartų su Anykščių tecnologijų mokyklos dėstytoju, tautodailininku Broniumi Budreika, Rudiškių amatų mokyklos kaustymo mokytoju iš Prancūzijos Žanu Matje Veranu, Vilniaus žirgyno treneriu ir žirgų kaustytoju Virginijumi Baltrušaičiu teisėjavo respublikinėms arklių kaustymo varžytuvėms. Praėjusią vasarą kaustymo varžytuvėse Rubikų kalvis teisėjavo kartu su Veterenarijos akademijos docentu A. Noreika. Iš ilgametės savo darbo patirties A. Žebuolis rado daug patarimų jauniesiems kalviams ir simboliškai padovanojo muziejui savo paties nukaltų pasagų. A. Žebuolis gerai prisimena tuos laikus, kai gražus, gerai nušertas arklys buvo tam tikro visuomeninio statuso, pasiturinčio, sumanaus žmogaus simbolis. Senasis kalvis žino, kad tik pakaustyti pasagomis arkliai atnešdavo laimę ir turtus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"