TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kanados karys: "Pirmiausia esu lietuvis"

2009 08 01 0:00
Kapralas D.Šileika Lietuvoje viešėjo dvi savaites.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kanados lietuvių menininkų - rašytojo Antano ir dailininkės Snaigės Šileikų - sūnus Dainius teigia jaučiantis atsakomybę grįžti ten, kur kadaise gyveno seneliai. Net jei Lietuvoje gyvenimas yra sunkesnis. Šiuo metu kaip NATO tarptautinių pajėgų karys Afganistane tarnaujantis 25 metų vaikinas laisvalaikiu skaito lietuviškas knygas, o būrio draugams dainuoja lietuvių liaudies dainas.

Kanados lietuvis Dainius Šileika - profesionalus karys, tarnaujantis šios šalies kariuomenės dalinyje, kuris dabar dislokuotas Afganistane, Kandaharo provincijoje, į pietus nuo "lietuviškosios" Goro provincijos.

Vaikinas buvo atvykęs į Lietuvą. Senelių gimtinėje Dainius praleido beveik dvi savaites - tiek jam vadovybė buvo suteikusi atostogų. Per tą laiką D.Šileika aplankė giminaičius, susitiko su čia gyvenančiais draugais, dalyvavo tradicinėse lietuviškose vestuvėse. Taip pat įsigijo keletą lietuviškų knygų ir Trispalvę - pavasarį išvykdamas į misiją Afganistane pamiršo pasiimti vėliavą ir dėl to šiek tiek gailėjosi.

Dainos kavinėje

Visa tai Dainius papasakoja, kai susitinkame vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Lietuviškus žodžius kanadietis taria aiškiai ir tiksliai, vos minkštindamas priebalsius, kaip tai daro užsieniečiai. Net nepasakytum, kad ši kalba nėra jo gimtoji. "Su tėvais ir ketveriais metais jaunesniu broliu Gintaru, kitais Kanados lietuviais tarpusavyje kalbamės tik lietuviškai. Mums tai labai svarbu", -

paaiškina jis. Dainiui ne mažiau svarbios ir lietuvių liaudies dainos - baigiantis pokalbiui net pasiūlo keletą jų sudainuoti. Į vaikiną iškart nukrypsta smalsūs kavinės lankytojų žvilgsniai, bet tai jo nė kiek netrikdo. Šias ir kitas dainas kapralas ne kartą traukė ir savo būrio draugams Afganistane.

Knyga apie vestuvių papročius

- Kelintą kartą lankaisi Lietuvoje?

- Tai jau trečia viešnagė šiame krašte. Pastarąjį kartą su tėvais čia buvome atvažiavę prieš ketverius metus, o pirmą - dar sovietmečiu, 1989-aisiais. Nors tada buvau tik penkerių, viską kuo puikiausiai prisimenu. Per tuos 20 metų Lietuva labai pasikeitė, išgražėjo, tapo moderni ir šiuolaikiška.

- Dvi savaitės senelių gimtinėje, spėju, prabėgo kaip viena diena?

- Tikra tiesa. Labai daug įspūdžių. Tik atvažiavęs iš karto pataikiau į lietuviškas vestuves. Nebuvo tekę dalyvauti panašioje šventėje. Tai kažkas nerealaus! Nepaprastai įdomu ir smagu. Įsivaizduoji, kai su jaunaisiais grįžome iš bažnyčios, kieme vyko dar vienos vestuvės, vartai mums buvo užtverti. Turėjome mokėti išpirką - duoti "bonkelę" ir saldainių, kad įsileistų į vidų. Antrą vestuvių dieną korė piršlį... Prisipažinsiu: kai po šventės grįžau į Vilnių, pirmas darbas, kurį padariau, - nuėjau į knygyną ir nusipirkau leidinį apie Lietuvos vestuvių papročius bei tradicijas. Dabar žinosiu, kas ir kaip (juokiasi).

Į Lietuvą dviem savaitėms buvo atskridę ir mano tėvai. Visi kartu lankėme giminaičius. Dalį laiko praleidau Vilniuje su draugais.

Per tas dvi savaites dar spėjau paviešėti Airijoje, nes ten turiu pažįstamų. Vaikštinėdamas Dublino gatvėmis ir aplink girdėdamas šnekant beveik vien lietuviškai, parduotuvių vitrinose skaitydamas iškabas lietuvių kalba negalėjau atsistebėti. Su draugais pajuokavome, kad iš kanadiečio tapau tikru lietuviu, juk kaip dauguma Lietuvą iškeičiau į Airiją. Nors ir trumpam.

- Ar tiesa, kad iš Lietuvos į Afganistaną vežiesi ne tik lietuviškų knygų, bet ir Trispalvę?

- Taip. Tačiau vėliavų, ko gero, dabar turėsiu dvi. Neseniai vienam lietuvių žurnalistui prasitariau, jog apgailestauju nepasiėmęs į misiją Trispalvės. Mat negalėjau su ja nusifotografuoti ir tokia nuotrauka pradžiuginti šeimos. O jei Afganistane ši vėliava būtų plevėsavusi ant vienos iš mūsų mašinų, gal būčiau buvęs lengviau pastebimas ir jau susipažinęs su lietuvių kariais. Tą pačią dieną, kai pasirodė straipsnis, į vieną interneto tinklalapį, kuriame esu įsiregistravęs, atskriejo žinutė. Man parašęs žmogus prisistatė esąs lietuvis, šiuo metu gyvenantis Čikagoje. Jis pasisiūlė į kanadiečių karių bazę Afganistane atsiųsti vėliavą. Kol viešėjau Lietuvoje, draugai pranešė, kad gavau paketą. Vis tiek nusipirkau dar vieną Trispalvę - noriu būti tikras, kad ją turėsiu.

Dievina lietuvių istoriją

- Esi tikras patriotas. Daugumai lietuvių patriotizmo dvasios pastaruoju metu labai stinga.

- Seneliams ir tėvams reikėtų padėkoti už tai, kad taip išauklėjo. Lietuvybė man svarbi nuo vaikystės, lietuviškai išmokau net anksčiau, nei ėmiau kalbėti angliškai. Nors gimiau ir užaugau ne čia, o anapus Atlanto, visuomet pirmiausia jaučiausi esąs lietuvis, tik tada - kanadietis. Visas mano gyvenimas Kanadoje buvo lietuviškas: Toronte lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą, paskutiniais mokslo metais ten ir dirbau - su dainavimo mokytoja vaikus mokiau lietuviškų dainų ir tautinių šokių pradmenų. Nuo mažų dienų buvau jūrų skautas, vasaras leisdavau įvairiose lietuviškose stovyklose, taip pat - Kanados lietuvių jaunimo sąjungos narys. Drauge organizavome ne vieną lietuvišką renginį.

- Kada ir kodėl atsidūrei Kanados kariuomenėje?

- Kariu tapau 2006-aisiais. Priklausau jau 150 metų gyvuojančiam Kanados škotų rezervo pulkui "Black Watch", kuris įsikūręs Monrealyje. Kiek žinau, Kanados kariuomenėje esu vienintelis lietuvių kilmės. O uniformą užsivilkti įkvėpė tas pats lietuviškas patriotizmas, apie kurį ką tik kalbėjome (nusišypso). Šeštadieninėje mokykloje daug diskutuodavome apie Lietuvos istoriją, ypač apie knygnešius, sovietų okupaciją, partizanus, kovotojus už laisvę. Man visa tai buvo nepaprastai įdomu. Galbūt nuskambės keistai, bet tapti kariu panorau paveiktas būtent tų kalbų. Jos pažadino romantišką ilgesį. Suprantu, kad proseneliai ir seneliai kovojo už visai kitus dalykus nei aš dabar. Vis dėlto žinau, jog kada nors savo vaikams ir anūkams galėsiu papasakoti, kad prisidėjau prie vienos tautos žmonių gyvenimo gerinimo. Tikrai matau ir jaučiu, jog mes, kanadiečiai, darome teigiamą įtaką ir pokyčiams Afganistane. Mums pavyksta užtikrinti saugumą ir kelti čionykščių gyvenimo kokybę, nebandant to "amerikonizuoti".

Iki tarnybos McGillo universitete studijavau klasikines ir Rytų Azijos religijas. Liko dar metai. Mokslus tikiuosi baigti šį rudenį, kai grįšiu į Kanadą. Turiu minčių ateityje labiau pasigilinti ir į Lietuvos istoriją. Galbūt po metų kitų jos mokytis atvyksiu į Vilnių.

- Kaip tavo artimieji reagavo į žinią, kad išvyksti į vieną karštųjų pasaulio taškų?

- Na, nebuvo sužavėti mano sprendimo. Tėvams pranešiau, kai žinojau, kad tikrai išvykstu į misiją. Parašiau elektroninį laišką. Jo pabaigoje paaiškinau, kodėl žinią perduodu tokiu būdu, ir pažadėjau paskambinti po dienos ar dviejų, kai namiškiai jau bus apsipratę su naujiena, šiek tiek nusiraminę. Gavau labai gražų tėčio atsakymą. Jis parašė, kad juodu su mama nenorėtų, jog išvykčiau, bet mano pasirinkimą bet kokiu atveju gerbs ir rems. Iš Afganistano tėvams rašau kas savaitę, bendraujame per "Skype", susiskambiname. Kiekvienas karys turi maždaug po 30 minučių pokalbių telefonu su artimaisiais.

Norėtų žmonos lietuvės

- Prie ko buvo sunkiausia priprasti Afganistane?

- Ten nepaprastai karšta, ypač vasarą. Naktimis būna 20-30, dienomis - 40-50 ar net daugiau laipsnių karščio. Ilgainiui prie to pripratau, dabar atrodo, kad taip ir turi būti. Todėl Lietuvoje tas dvi savaites man buvo šalta, beveik visą laiką drebėjau (nusijuokia). O dar ir lijo beveik kasdien.

Provincija, kurioje tarnaujame, - kalnuotas ir palyginti skurdus kraštas. Vietiniai su NATO kariais bendrauja ne itin noriai. Kai kurie afganistaniečiai kartais griebiasi tokios taktikos: nori kalbėtis, tada ką nors pirk, pavyzdžiui, skarelę, senus žiūronus, likusius nuo karo su rusais, ar panašių daiktų. Moterims bendrauti su mumis apskritai yra tabu. Kalbinamos jos atsakys nebent tuo atveju, jei prieš tai bus gavusios vyro, tėvo ar brolio leidimą. Religija afganistanietėms draudžia net būti toje pačioje patalpoje, kur yra nors vienas svetimas vyras.

Emociškai Afganistane jaučiuosi tikrai puikiai. Viską panašiai ir įsivaizdavau. Dienų čia būna visokių: ramių ir nelabai. Su draugais patyrėme įvairių sudėtingų situacijų, bet kariuomenė mus puikiai parengė, žinojome, kaip elgtis. Kartais kelias dienas iš eilės po 18-19 valandų privalome būti budrūs ir viskam pasiruošę. Paskui pasitaiko laisvesnė diena. Tada miegame, skaitome, sportuojame, naršome po internetą, bendraujame su artimaisiais. Kas turi žmonas ar drauges, susirašinėja su jomis, kas neturi, bando ieškoti pažinčių internete.

- O tu?

- (Nusijuokia). Šiuo metu draugės neturiu. Rimtai draugauti dabar tikriausiai būtų ne pats tinkamiausias laikas, kai aš čia, o ji - kažin kur. Keli mano draugai prieš išvykdami į misiją turėjo mylimas merginas, bet jau po kelių mėnesių tarnystės sulaukė žinučių, kad šios palieka juos, nes sutiko kitus. Apmaudu.

- Ar gyvenimo draugės norėtum lietuvaitės?

- Žinoma, bet širdžiai neįsakysi. Kanadoje lietuvių merginų nėra daug. Jei nerasčiau lietuvės, tada savo gyvenimą labiau norėčiau susieti su mergina iš Lietuvai artimos valstybės, pavyzdžiui, Ukrainos ar Lenkijos. Kanadietės - niršios feministės. Man svarbios moterų teisės, bet kas čia blogo, jei vyrai joms atidaro duris, užleidžia vietą atsisėsti, kaip nors kitaip palepina ar parodo dėmesį? Už tai reikia supykti (šypsosi)?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"